- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-13
- Bylos Nr.
- 2A-563/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- S. S., notarei B
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. (D. S. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-531-253/2009 pagal ieškovo D. S. (buvusi pavardė Bobikov) ieškinį atsakovėms S. S. , notarei B. V. , tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“, S. G. (S. G. ) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. S. (buvusi pavardė Bobikovas) prašė teismą priteisti solidariai iš atsakovių: 61 209 Lt tiesioginių nuostolių, susijusių su analogiško buto dalies įsigijimu; 44 000 Lt kompensaciją už gyvenamojo ploto skirtumą tarp prarasto buto dalies ir įsigyto ploto; 6 891 Lt nuostolių žalos prevencijai ir jai sumažinti; 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 9 600 Lt negautų pajamų; bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė S. S. (buvusi S. G. ), neįvykdė kreditoriui J. D. hipoteka užtikrintos prievolės – 8 800 Lt skolos ir dėl to 2004 m. gruodžio 3 d. iš varžytynių buvo parduotas jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausantis butas (46/100 dalis), esantis (duomenys neskelbtini), S. S. įkeistas už skolą J. D. . Kadangi jis (ieškovas), įkeisto buto savininkas, nėra skolininkas, tai vadovaujantis CK 4.195 straipsnio 2 dalimi, kai daiktas buvo parduotas iš varžytynių, jis (ieškovas) įgijo į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę į nuostolių, patirtų dėl daikto praradimo, atlyginimą. Tai, kad jis (ieškovas) prarado savo turtą, lėmė atsakovės S. S. neteisėti veiksmai, hipoteka apsaugotos prievolės neįvykdymas, bei notarės B. V. neteisėti veiksmai. Mano, kad atsakovės privalo atlyginti žalą solidariai. Teismo posėdyje ieškovas prašė priteisti taip pat ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė notarė B. V. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog pardavus iš varžytynių ieškovui priklausančią buto dalį, ieškovas žalos nepatyrė, nes už parduotą turtą gavo daugiau negu už jį sumokėjo įsigydamas – 37 791 Lt, (2002 m. lapkričio 25 d. ieškovas įsigijo buto dalį už 32 000 Lt.). Tuo metu už lėšas, gautas pardavus butą iš varžytynių, ieškovas galėjo įsigyti analogišką buto dalį. 2002 m. lapkričio 25 d., pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas buvo susipažinęs su visais sandoriui būtinais dokumentais. Sutartis nepripažinta negaliojančia, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią ar galėjusią atsirasti iš teisėto sandorio, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsakovė S. S. su ieškiniu taip pat nesutiko. Nurodė, jog ieškovas neteisingai interpretuoja ir aiškina anksčiau teismų nustatytus faktus, todėl neteisingai taiko ir aiškina CK 4.195 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl skolos išieškojimo, pardavus svetimo daikto hipoteka įkeistą turtą. Tam, kad šio straipsnio pagrindu ieškovas įgytų reikalavimo teisę dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimą būtina nustatyti, ar iš varžytynių parduotu daiktu užtikrinta svetimo daikto hipoteka. Svetimo nekilnojamojo daikto hipotekos klausimai ieškovo iniciatyva buvo keliami įvairių instancijų teismuose ne vieną kartą, tačiau teismai pasisakė, jog šiuo atveju nėra svetimo daikto hipotekos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. liepos 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2007 konstatavo, kad buto įkeitimo dieną ieškovas neturėjo teisės į šį butą, dėl to buto įkeitimu apskritai negalėjo būti pažeistos ieškovo kaip buto bendraturčio teisės. Ieškovui ginčijant turto pardavimo varžytynių aktą, kasacinis teismas nepripažino negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių akto, nes laikė ieškovą skolininku, o ne kitą asmenį, kuriam nuosavybės teise priklauso daiktas. 2006 m. balandžio 14 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 35/2003 teismas paskirstė lėšas, gautas iš varžytynių pardavus butą. Šioje nutartyje nustatyti faktai taip pat neduoda pagrindo išvadai apie svetimo daikto hipoteką, o ir hipotekos lakšte jokių duomenų apie svetimo daikto hipoteką nėra.
Trečiasis asmuo UADB „Ergo Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad notarė B. V. negali būti atsakove šioje byloje, nes jos patvirtinta sutartis nėra pripažinta negaliojančia bei panaikinta, todėl reikalavimas atlyginti žalą dėl teisėto sandorio yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, kad draudikas atsako tik tuo atveju, jeigu įvyksta draudžiamasis įvykis. Kadangi notarės 2002 m. lapkričio 25 d. patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis nėra pripažinta niekine ar nuginčyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl nėra pagrindo įvykį pripažinti draudžiamuoju.
Trečiasis asmuo UADB „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog notarė B. V. 2002 m. lapkričio 25 d. ginčijamų notarinių veiksmų atlikimo metu profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutarties su trečiuoju asmeniu UADB „PZU Lietuva“ nebuvo sudariusi, t. y. atsakovės notarės ir draudimo kompanijos nesiejo draudžiamieji teisiniai santykiai, todėl draudikui nėra pareigos mokėti draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui D. S. iš atsakovės notarės B. V. 2 720,90 Lt nuostolių, susijusių su analogiško buto dalies įsigijimu, proporcingai patenkintiems reikalavimams, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. spalio 22 d. nuosavybės teise buvo įregistruotas S. G. , kuri 2001 m. balandžio 30 d. (hipotekos įregistravimo data) visą šį butą įkeitė, užtikrindama 8 800 Lt skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo butas buvo padalytas buvusiems sutuoktiniams, pagrindu 2002 m. balandžio 18 d. į 46/100 šio buto dalis nuosavybės teisė buvo įregistruota S. G. , o į 54/100 dalis – S. G. . S. G. 46/100 dalis šio buto 2002 m. lapkričio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė D. S. (sandoryje buvusi ieškovo pavardė Bobikovas). Tą pačią dieną buvo surašytas ir notariškai patvirtintas perdavimo-priėmimo aktas. Viešame registre D. S. nuosavybės teisė į 46/100 dalis ginčo buto, įregistruota 2003 m. liepos 16 d. Kadangi S. G. neįvykdė ginčo buto įkeitimu užtikrinto skolinio įsipareigojimo (negrąžino 8 800 Lt skolos J. D. ), tai buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto. Varžytynių, kurios įvyko 2004 m. gruodžio 3 d., aktą, surašytą 2005 m. sausio 3 d., patvirtino Klaipėdos m. apylinkės teismas 2006 m. balandžio 14 d. nutartimi. Teismas nurodė, kad ginčo buto įkeitimo dieną (2001 m. balandžio 30 d.) D. S. neturėjo nuosavybės teisės į šį butą. Šią teisę į 46/100 dalis jau įkeisto buto ieškovas įgijo tik 2002 m. lapkričio 25 d., todėl buto įkeitimu apskritai negalėjo būti pažeistos D. S. teisės. Tokia išvada padaryta 2007 m. liepos 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Įkeitimo momentu šio buto savininke buvo atsakovė S. S. , kuri turtą galėjo valdyti, naudotis ir disponuoti juo savo nuožiūra. Teismas sprendė, kad esant konstatuotai aplinkybei, jog buto įkeitimu negalėjo būti pažeistos D. S. teisės, bei, esant įsiteisėjusiems procesiniams sprendimams civilinėse bylose Nr. 35/2003, 2-805-637/2005, P2-2866-512/2006, nėra pagrindo daryti išvadą apie svetimo turto hipoteką, todėl neįrodžius atsakovės S. S. veiksmų neteisėtumo ir jos kaltės dėl ieškovui kilusios žalos, ieškinys atsakovei S. S. dėl žalos atlyginimo atmestinas. Teismas atkreipė dėmesį, kad sudarant 2002 m. lapkričio 25 d. buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjas S. G. pateikė dokumentus, kuriuose yra nurodytas 2001 m. balandžio 30 d. buto įkeitimas. Nors trečiasis asmuo S. G. teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nežinojo apie jam priklausančio buto dalies įkeitimą, tačiau tai paneigta civilinės bylos Nr. 2-241-04/2002 medžiaga – byloje yra nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas, hipotekos lakštas. Šis faktas yra užfiksuotas 2001 m. lapkričio 16 d., 2002 m. sausio 31 d. teismo posėdžio protokoluose. Teismo nuomone, ieškovas, įsigydamas hipoteka apsunkintą buto dalį, apie tai žinojo ir/ar turėjo visas galimybes tai sužinoti. Tačiau kartu teismas iš dalies sutiko su ieškovo argumentais, kad notarės, tvirtinusios minėtą sandorį, veiksmų neteisėtumas, t. y. neteisingų duomenų pirkimo-pardavimo sutartyje patvirtinimas, iš dalies nulėmė, kad ieškovas patyrė turtinę žalą. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus – 2002 m. lapkričio 15 d. Kadastro ir registro įmonės Klaipėdos filialo pažymą, pažymėjimą bei 2002 m. lapkričio 25 d. atsakovės notarės B. V. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties tekstą, teismas padarė išvadą, kad atsakovė notarė B. V. patvirtindama sutartį ir nurodydama, kad į parduodamą turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių, jis (butas) neįkeistas ir pan., nepadarė visko, ką toje konkrečioje situacijoje yra protinga iš jos reikalauti. Įvertinęs pardavėjo trečiojo asmens S. G. , veiksmus, kuris žinojo, jog jam priklausanti parduodamo buto dalis yra įkeista, ir apie tai neinformavo notarės, pirkėjo ieškovo D. S. veiksmus, kuris turėjo visas galimybes sužinoti, jog įsigyja hipoteka apsunkintą nuosavybės dalį ginčo bute ir notarės, tvirtinusios pirkimo-pardavimo sandorį, veiksmus, į sutarties tekstą neįrašant, jog parduodamo buto dalis yra apsunkinta hipoteka, teismas nustatė mišrią kaltę ir, spręsdamas klausimą dėl jos proporcijų, sprendė, kad dėl ieškovo patirtų nuostolių notarės kaltė yra 10 proc. Kadangi ieškovas nereiškia jokių pretenzijų trečiajam asmeniui S. G. , teismas nedetalizavo sandorio šalių (pirkėjo ir pardavėjo) kaltės ir atsakomybės laipsnio. Spręsdamas dėl ieškovui priteistino žalos dydžio, teismas rėmėsi 2006 m. gruodžio 6 d. preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria ieškovas (pirkėjas) ir pardavėjas susitarė dėl ieškovo perkamos 55/100 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), kainos, kuri buvo 65 000 Lt. Šios sutarties pasirašymo metu ieškovas sumokėjo visą sutartą buto kainą. Šalys šia sutartimi buvo sutarusios, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2007 m. kovo 30 d. Tačiau sutartą butą ieškovas įsigijo tik 2007 m. rugpjūčio 28 d. už didesnę kainą – 99 000 Lt. Ieškovo teigimu, sandoris, dėl kurio buvo susitarta preliminariąja sutartimi, neįvyko dėl abipusio šalių susitarimo, nes jis (ieškovas) pagrįstai tikėjosi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs jo kasacinį skundą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ir hipotekos sutarties dalies pripažinimo negaliojančiais, patenkins jo reikalavimą ir iš varžytynių parduota buto dalis bus jam grąžinta.
Teismas, įvertinęs visas bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovo argumentai dėl preliminariosios sutarties nerealizavimo yra nelogiški, neatitinka vidutiniškai protingo ir rūpestingo asmens kriterijų. Sumokėjęs visą ketinamo pirkti buto kainą ir neįforminęs galutinės buto dalies pirkimo-pardavimo sutarties, jis turi prisiimti visą su buto kainos padidėjimu susijusią riziką. Teismas, nustatydamas žalos dydį, pasirinko buto kainą, sutartą preliminarioje sutartyje ir ieškovo sumokėtą, t. y. 65 000 Lt. Teismas konstatavęs notarės veiksmų, netinkamai įforminant 2002 m. lapkričio 25 d. sandorį, iš kurio ieškovui kildinama žala, neteisėtumą ir notarės kaltės dydį – 10 proc., iš atsakovės B. V. priteisė ieškovui 10 proc. kainų skirtumo (65 000-37 791= 27 209 x 10 proc.), t.y. 2 720,9 Lt. Teismas pažymėjo, kad ieškovas 2002 m. įsigijęs ginčo buto dalį, kuri buvo išvaržyta 2004 m. gruodžio 3 d., šio turto nenuomojo ir nepateikė įrodymų, kad būtų sudaręs sutartis buto nuomai ateityje. Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam 9 600 Lt nuostolių – negautas pajamas. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 44 000 Lt kompensaciją už gyvenamojo ploto skirtumą tarp prarasto buto dalies ir įsigyto ploto, nes iš dalies jau patenkintas reikalavimas dėl buto kainų skirtumo, įsigyjant analogišką butą. Teismas konstatavo, kad ieškovas dėl jo paties iškeltų įvairių civilinių bylų teismuose patyrė bylinėjimosi išlaidas, tačiau dėl jų atlyginimo buvo išspręsta kiekvienoje konkrečioje civilinėje byloje ir ieškovo reikalavimo dėl tokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino. Teismas netenkino ieškovo prašymo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, nes tokia žala neįrodyta. Ieškovo pateiktų rašytinių dokumentų dėl jo pablogėjusios sveikatos nuo 2004 m birželio 4 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. teismas nepripažino tinkamais (ligos istorijoje esantys 9 įrašai neįskaitomi). Teismas, netenkindamas šio ieškovo reikalavimo, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas, nagrinėjant šią bylą, dalyvavo tik viename teismo posėdyje, o teikdamas paaiškinimus, mažai ką prisiminė apie butų pirkimo ir teismų procesų aplinkybes. Teismas netenkino ieškovo prašymo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes toks reikalavimas turėjo būti suformuluotas ieškinyje, kaip tai numato CPK 135 straipsnis. Teismas atmetė atsakovių ir trečiųjų asmenų argumentus, kad ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti, nes žala ieškovui atsirado tada, kai pastarasis įsigijo buto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), o ne ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismas netenkino ieškovo prašymo skirti baudą atsakovės S. S. atstovui advokatui E. Giedraičiui už sąmoningą bylos nagrinėjimo vilkinimą, nes teismas nenustatė CPK 95 straipsnyje numatytų sąlygų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. S. prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį atsakovei S. S. . Faktą, kad ginčo turtas buvo įkeistas dėl skolininkės S. S. skolos ir parduotas iš varžytynių dėl S. S. skolinio įsipareigojimo nevykdymo pagal ankščiau minėtą hipotekos lakštą, įrodo 2005 m. vasario 17 d. hipotekos skyriaus nutartis Nr. 35-5N/2003 bei kiti hipotekos bylos Nr. 35/2003 dokumentai. Šie faktai visiškai įrodo svetimo turto hipoteką. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 31 d. nutarties ištrauką, nes šioje nutartyje nurodyta, kad buto įkeitimo dieną apskritai negalėjo būti pažeistos jo (ieškovo), kaip buto bendraturčio, teisės, nes šias teises jis įgijo vėliau, t. y. tinkamu ieškovu dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia galėjo būti buvęs buto bendraturtis S. G. , o ne jis (D. S. ). Vadovaujantis protingumo principu, iš to, kad turto įkeitimo metu negalėjo būti pažeistos jo (apelianto D. S. ), kaip buto bendraturčio teisės, nereiškia, kad šios teisės nebuvo pažeistos vėliau, po įkeisto turto įsigijimo. Be to, minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė (konstatavo), kad S. S. įsipareigojimą užtikrino ir svetimo D. S. turto hipoteka (CK 4.181 str.), todėl teismas negali pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą CPK 602 straipsnio pagrindu tais atvejais, kai pagal įstatymus skolos išieškojimo tikslu turi būti parduotas ne skolininkui, o kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis daiktas.
2. Teismas nepagrįstai teigė, kad dėl ieškovo patirtų nuostolių notarės kaltė yra 10 procentų. Jokiu teismo argumentų pagrindžiančių, kodėl notarės kaltė yra būtent 10 procentų sprendime nėra. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje absoliučiai negalioja, nes yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
3. Nėra pagrindo sutikti su teismo nuomone, kad dėl ieškovo patirtų nuostolių nustatytina mišri (pardavėjo, notaro, pirkėjo) kaltė. Pirkėjas sutarties pasirašymo metu neturėjo pagrindo abejoti notaro kompetencija, juolab kai ir pardavėjas, ir notaras patikrinus pateiktas pažymas, užtikrino jį (pirkėją), kad parduodamam turtui jokių suvaržymų (arešto, įkeitimo ir t. t.) nėra. Tai pat, notaras, turintis išsamius ir patikimus duomenis apie parduodamo turto juridinius faktus, privalo užfiksuoti juos sutartyje, nepaisant pardavėjo žinojimo ar nežinojimo apie juos, nes tai nekeičia nustatytų faktų esmės, juridinės galios. Taigi ieškovo patirta žala – jo išvaržyto turto praradimas – akivaizdžiai susijęs su notaro neteisėtais veiksmais (solidariai su S. S. veiksmais) ir laikoma šių veiksmų rezultatu. Pažymėtina, kad pati notarė B. V. pripažįsta savo neteisėtą veiksmą (2009 m. vasario 9 d. teismo posėdžio protokolas).
4. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2006 m. gruodžio 6 d. preliminariąja buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo-pardavimo sutartimi, o ne notariškai patvirtinta 2007 m. rugpjūčio 26 d. sutartimi. Kadangi ieškovo kasacinis skundas buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, preliminari sutartis buvo nutraukta numatytu abipusio susitarimu. Būtų neprotinga ieškovui iš anksto įsigyti būstą žalos atlyginimui natūra, kol iki galo neišspręstas klausimas dėl jo išvaržyto turto restitucijos ir taip prisiimti visą riziką susijusią su turto įsigijimu ir galimu būtinumu jį parduoti svyruojant nekilnojamojo turto kainoms, jeigu sprendimas būtų palankus ieškovui. Ieškovas nupirko kitą turtą už 99 000 Lt, tačiau pažymėtina ir tai, kad kito nekilnojamojo turto dalis 11 kv. m. mažesnė. Tam, kad turtinė žala būtų atlyginta visiškai, atsakovai privalo kompensuoti ieškovui nekilnojamojo turto ploto skirtumą, nes nuo to priklauso šio turto vertės skirtumas.
5. Dėl jautrios psichikos (charakterio), bei agresyvios kaimynės, negalėdamas pats gyventi savo būste, ieškovas neturėjo kito pasirinkimo kaip tik išnuomoti šį būstą, tam kad bent padengti išlaidas už būsto komunalines paslaugas. Vadovaujantis protingumo bei teisingumo kriterijais, bet koks eilinis šalies pilietis išnuomotų laisvą, jam priklausantį gyvenamąjį plotą, todėl analogiški ieškovo teisėti lūkesčiai yra pagrįsti, natūralūs ir logiški. Bet kuriuo atveju ieškovui neįrodžius žalos (negautų pajamų) dydžio, jį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).
6. CK 6.249 straipsnio 4 dalies l punktas numato protingas išlaidas, skirtas žalos prevencijai ar jai sumažinti įskaičiuoti į patirtus nuostolius. Todėl laikytina, kad ieškovas sąžiningai prašo atlyginti išlaidas, patirtas kreipiantis į pirmos instancijos teismą dėl restitucijos taikymo. Be to, nė vienoje ankstesnėje byloje bylinėjimosi išlaidos teismo nebuvo vertinamos tokiu teisiniu aspektu, kaip protingos išlaidos skirtos žalai sumažinti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Negalima sutikti su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų dėl neturtinės žalos pagrįstumo. Teismas nurodė tai, kad ieškovo pateikti įrodymai (sveikatos istorijos kopija D. S. ) neįskaitomi. Tai reiškia, kad pateikti įrodymai teismo nebuvo ištirti. Be to, vadovaujantis CPK 182 straipsniu, nereikia įrodinėti aplinkybių teismo pripažintų visiems žinomomis. Visuomenėje laikoma visiems žinomu faktu, kad teisiniai ginčiai kelia žmogui priešiškumą, stresą bei blogas emocijas. Juolab, kai jie susiję su nuosavo būsto netekimu dėl svetimos skolos ir vyksta kelerius metus (nuo 2003 metų iki šiol).
8. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, nes ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas nekeičia ieškinio sumos (dalyko) bei pagrindo, todėl negali užvilkinti bylos nagrinėjimo. Vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.) tikslinga būtų proceso palūkanas priteisti kartu su priteista suma, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos ir taip nesudaryti prielaidų naujai bylai, dėl procesinių palūkanų priteisimo, atsirasti.
Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau bylą nagrinėti neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.).
Ginčo esmė – turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fizinio asmens ir notaro neteisėtais veiksmais, dėl kurių apeliantas prarado nekilnojamąjį turtą, atlyginimas. Iš apelianto nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad šių atsakovių civilinė atsakomybė kildinama iš delikto. Teisinių santykių kvalifikavimas – teismo priedermė ir ginčo šalies nurodoma teisės norma teismui nėra privaloma. Civilinei atsakomybei atsirasti būtinas tam tikrų sąlygų visetas, t. y. neteisėti veiksmai (teisės pažeidimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jos padarinių (žalos), o neturtinės žalos atlyginimo atveju – patirtas dvasinis skausmas, neigiami išgyvenimai ir t. t. Šiuo atveju skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d., CPK 182 str. 4 p.), tačiau kitus būtinus civilinės atsakomybės elementus privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga tenka apeliantui D. S. .
Apeliantas kildina atsakovės S. S. (buvusi S. G. ) civilinę atsakomybę iš ginčo buto įkeitimo jos (S. S. ) prievolei užtikrinti. Tačiau dėl ginčo buto įkeitimo ir jo pardavimo iš varžytynių teisėtumo yra priimta ir įsigaliojusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2007, kurioje nustatyta, kad įkeičiant ginčo butą apeliantas nebuvo jo savininkas, todėl jo (apelianto) teisės negalėjo būti ir nebuvo pažeistos. Nenustatytas nei varžytynių, nei atsakovės S. S. (S. G. ) veiksmų, įkeičiant jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį visą ginčo butą bei realizuojant jį varžytynėse, neteisėtumas. Minėtoje nutartyje dėl ginčo buto viešųjų varžytynių konstatuotas apelianto neveikimas – delsimas įregistruoti ginčo buto dalies pirkimo-pardavimo sandorį viešame registre, taip prarandant teisę naudoti turto pirkimo sutartį prieš trečiuosius asmenis (CK 6.393 str. 3 d.). Nustatyta, kad nagrinėjant civilinę bylą žemesnės instancijos teismuose ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dalyvavo ties patys asmenys (ieškovas, atsakovė S. S. (S. G. ), trečiasis asmuo S. G. , notarė B. V. ir kt.), todėl minėtoje įsiteisėjusioje nutartyje nustatytos ir nagrinėjamojoje byloje reikšmingos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 str. 2 p.). Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkami aiškino paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, nepagrįstas. Naujų, atsakovės S. S. veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismui nepateikė, S. S. veiksmų neteisėtumas grindžiamas prielaida. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas (ieškovas) neįrodė atsakovės S. S. veiksmų neteisėtumo, kartu ir jos pareigos atlyginti jam (ieškovui) turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl ginčo buto dalies įkeitimo ir jo pardavimo viešose varžytynėse (CK 6.263, 6. 246 str., CPK 185 str.).
Apelianto nurodyta CK 4.195 straipsnio 2 dalis šiam ginčui netaikytina, nes ne ieškovas sudarė ginčo nekilnojamojo turtą įkeitimo sutartį kaip garantiją, kad bus grąžinta trečiojo asmens (šioje byloje atsakovės) S. S. skola (CK 4.181 str.), o atsakovė S. S. (S. G. ), kuri turto įkeitimo sandorio metu buvo ginčo turto (buto) savininkė. Apeliantas gali ginti savo pažeistas teises kitais civilinių teisių gynimo būdais. Vienu iš jų – turtinės ir neturtinės žalos išieškojimu iš pažeidusių teisę asmenų, apeliantas naudojasi šioje byloje (CK 1.138 str. 6 p.).
Dėl notarės civilinės atsakomybės
Ginčo sandorio sudarymo metu (2002 m. lapkričio 25 d.) galiojo ir taikytinas 1992 m. rugsėjo 22 d. Notariato įstatymo su vėlesniais pakeitimais nuostatos, kurios įpareigoja notarą dokumentus parašyti aiškiai ir tiksliai, išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti (30, 34 str.). Nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems įstatymų nustatyta privaloma teisinė registracija, perleidimo kito asmens nuosavybėn, nuomos ar perdavimo naudotis kitu būdu, įkeitimo arba kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo sandorius notaras turi tvirtinti tik nustatęs, kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui. Tvirtindamas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartis, notaras įpareigotas šiose sutartyse nurodyti, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgijėjui pereina nuo daikto perdavimo momento, o sutarties šalys prieš trečiuosius asmenis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartį gali panaudoti tik tuo atveju, jei nuosavybės teisės perėjimo faktas daikto priėmimo-perdavimo akto ar kito dokumento pagrindu įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Duomenis apie patvirtintą sutartį notaras perduoda viešo registro tvarkytojui per 24 valandas nuo sutarties patvirtinimo momento teisės aktų nustatyta tvarka (46 str.).
Notariato įstatymo 2 straipsnis apibrėžia notarą kaip valstybės įgaliotą asmenį, atliekantį šiame įstatyme numatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose apsauga – viešoji funkcija, ir jai įgyvendinti valstybė notarui suteikė svarbius įgaliojimus. Notaro profesija, jo darbas susiję su didesne rizika padaryti žalą tiek savo, tiek ir trečiųjų asmenų turtui. Todėl dėl notarų veiklos reikšmingumo ir ypatingumo jiems (notarams) taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, o tai suponuoja ir notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2004, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008 ir kt.).
Notariato įstatymo 16 straipsnis nustato notaro pareigą atsakyti civilinio kodekso nustatyta tvarka už žalą, padarytą kaltais notariniais veiksmais. Taigi notaro atsakomybė yra deliktinė, todėl sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, taikytinos CK Šeštosios knygos XXII skyriaus pirmojo skirsnio normos, nustatančios sąlygas, būtinas tokiai atsakomybei atsirasti. Tai – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir kaltė. Kaltė yra viena iš notaro civilinės atsakomybės sąlygų, kurios turinys priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, suponuojančios teisines išvadas, jog notaro civilinę atsakomybę lemia bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma, t.y. nepakankamas atidumas, klaida ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/1999).
Byloje nustatyta, kad atsakovė notarė B. V. , ginčo buto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu ir jį tvirtindama, neįrašė į sutartį fakto, kad parduodamas butas nuo 2001 m. balandžio 30 d. apsunkintas hipoteka, nors apie tai notarei buvo žinoma – ji turėjo šiuos duomenis patvirtinančius viešo registro dokumentus, o įrašė į sutartį priešingą, tikrovę neatitinkantį faktą, kad į parduodamą turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų, parduodamas turtas <...> neįkeistas <...>. Jei, kaip teigė atsakovė B. V. , minėtus duomenis sutartyje ji įrašė iš trečiojo asmens S. G. žodžių, tai, turėdama to paties S. G. (pardavėjo) jai pateiktus viešojo registro duomenis apie nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimą su atžyma apie šio buto 2001 m. balandžio 30 d. įkeitimą (hipoteką) (Civilinė byla Nr. 2A-840-159/2006, 2 t., b. l. 35-40), kilus neaiškumams ir prieštaravimams tarp pardavėjo teiginio ir faktų dokumente, privalėjo išsiaiškinti tikrąją faktinę situaciją ir įrašyti į sutartį teisingus duomenis arba atsisakyti tokią sutartį tvirtinti (NĮ 34, 35, 40 str.). Visos šios nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadai, kad tai pardavėjas trečiasis asmuo S. G. kaltas dėl tokio įrašo ginčo sutartyje, nes, žinodamas apie buto įkeitimo faktą, apie tai neinformavo notarės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visų šių faktinių aplinkybių pakanka išvadai, kad notarė, patvirtinusi sandorį su akivaizdžiai neteisingais duomenimis, padarė neteisėtus veiksmus dėl savo nerūpestingumo ir dėl šių veiksmų ieškovas patyrė turtinę žalą – jis įgijo įkeistą už svetimas skolas ginčo butą, kurį vėliau prarado, jį pardavus varžytynėse. Duomenų, kad apeliantas buvo supažindintas su į sutartį neįrašytais, bet notarės turimais ir jai žinomais duomenimis apie buto įkeitimą, byloje nėra. Tai, kad apeliantas apie tai turėjo žinot – prielaida. Byloje nustatyta, kad, sudarydamas ginčo sandorį, apeliantas buvo labai jauno amžiaus (18 m.), be gyvenimiškos patirties ir teisinių žinių. Teismo teiginys, kad su ieškovu, sudarant sandorį, buvo jo dėdė, turintis aukštąjį išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį, nepaneigia notaro pareigos veikti profesionaliai, rūpestingai ir atidžiai ir laikytis įstatymų reikalavimų. Be to, nei teismo sprendime, nei kituose bylos dokumentuose neminima, apelianto dėdės profesija, todėl asmuo, kad ir turintis aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne teisinį, negali žinoti visų teisinių santykių bei notarinių veiksmų subtilybių. Sudarant sandorius ir juos tvirtinant, pareiga išaiškinti atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, tenka notarui (NĮ 30 str.).
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovė notarė B. V. padarė neteisėtus veiksmus, tačiau neteisingai paskirstė tarp šalių atsakomybės naštą ir nepagrįstai, nemotyvuotai sumažino šios atsakovės kaltę iki 10 procentų, nenurodė ieškovui ir trečiajam asmeniui S. G. tenkančios atsakomybės dydžio. Čia teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo S. G. nuslėpė ginčo buto įkeitimo faktą. Priešingai, jis atsakovei notarei pateikė viešo registro dokumentus su minėtu įrašu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto (ieškovo) prašoma priteisti turtinė žala (prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) mažintina, tačiau ne dėl to, kad, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, jis (apeliantas) žinojo ar nežinojo apie hipoteką, o dėl to, kad jis po sutarties patvirtinimo delsė įregistruoti nuosavybės teises į butą viešame registre (įregistravo tik 2003 m. liepos 16 d.), dėl ko ginčo butas buvo lengviau realizuotas varžytynėse (CK 6.393 str. 3 d.).
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, neturėjo pagrindo remtis 2006 m. gruodžio 6 d. preliminariąja 55/100 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria ieškovas įsipareigojo nupirkti minėtą butą už 65 000 Lt ir visą šią sumą sumokėjo pardavėjui. Byloje nustatyta, kad pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria remiasi apeliantas, sudaryta tik 2007 m. rugpjūčio 26 d., nors turėjo būti sudaryta 2007 m. kovo 30 d., nurodant kitą, didesnę nei buvo sutarta preliminarioje sutartyje, buto kainą – 99 000 Lt. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių užsitęsė pagrindinės sutarties sudarymas ir dėl to padidėjo buto kaina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino svarbia apelianto (ieškovo) nurodytą priežastį – laukimą jam (ieškovui) palankaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje dėl varžytynių teisėtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas be pagrindo delsė sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį preliminarioje sutartyje nustatytais terminais ir kaina, nesiėmė priemonių galimiems nuostoliams sumažinti, todėl, sudarydamas pagrindinę sutartį 34 000 Lt didesne nei buvo sutarta kaina, dėl padidėjusios kainos prisiėmė papildomų nuostolių atsiradimo riziką (CK 6.259 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalos dydį, pagrįstai rėmėsi preliminarioje sutartyje nurodyta buto pardavimo kaina – 65 000 Lt. Jei, apskaičiuojant apeliantui priteistiną žalos dydį, remtis apelianto nurodoma 99 000 Lt buto kaina, tai reikštų apelianto nepagrįstą praturtėjimą.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, buto kainą, sutartą preliminarioje sutartyje ir ieškovo sumokėtą, t. y. 65 000 Lt, šalių veiksmų teisėtumą, kaltę, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui turi būti papildomai priteista iš atsakovės notarės B. V. 19 046 Lt. Taigi pagrįsta apelianto turtinė žala (su pirmosios instancijos teismo priteistais 2 720,9 Lt ) yra 21 766,9 Lt, nes, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į apelianto (ieškovo) kaltę, pasireiškusią nepagrįstu neveikimu iš atsakovės notarės priteistina žala sumažinta 5 442 Lt (65 000-37 791-5 442). Todėl teismo sprendimas dėl apeliantui priteistinos turtinės žalos dydžio keistinas.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą dėl nepriteistų procesinių palūkanų. CK 6.37 straipsnis nustato du palūkanų šaltinius – įstatymą ir šalių susitarimą. Įstatymu nustatyta (šio straipsnio 2 d.) skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tai imperatyvi norma ir teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti sumą už kurią skaičiuojamos palūkanos, jų dydį ir dieną, nuo kada jos skaičiuojamos. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad palūkanos nepriteisiamos dėl to, kad apeliantas (ieškovas) tokio prašymo nepareiškė ieškinyje teismui. Tačiau tokį prašymą ieškovas pareiškė bylos nagrinėjimo teisme metu, ir jis (prašymas) turėjo būti patenkintas. Prašymas priteisti procesines palūkanas tai šalutinis prašymas, nesusijęs su ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu (CPK 141 str.) ir neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. Todėl teismas jas turėjo priteisti, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalių ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu – 5 proc. už priteistą sumą nuo nagrinėjamos bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkina.
Apeliacinis skundas dėl prašymo priteisti kompensaciją už gyvenamojo ploto skirtumą tarp prarasto buto ploto ir naujai įsigyto buto ploto dalies, negautą naudą dėl galimos buto nuomos, išlaidas žalos prevencijai ar jai sumažinti, o taip pat išlaidas, patirtas kitose civilinėse bylose – nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė su šiais reikalavimais susijusias faktines aplinkybes, jas įvertino teisingai, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Teismo išvada, kad apeliantas (ieškovas) šios nuostolių sudėties nepagrindė įrodymais – pagrįsta. Žala nepreziumuojama. Ją įrodyti privalo ieškovas (CPK 178 str.). Apeliantas nepateikė naujų įrodymų ir argumentų, kurie leistų pirmosios instancijos teismo išvadas vertinti kitaip.
Netenkintas apeliacinis skundas ir dėl neturtinės žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio, reglamentuojančio neturtinės žalos atlyginimą, nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai nenustatė neturtinės žalos fakto, nes ieškovas to neįrodė (CPK 178 str.).
Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas neįvertino jo pateiktų rašytinių įrodymų – sveikatos istorijos įrašų (3 t., b. l. 58-63). Teismas dėl jų pasisakė. Įrašuose apie rizikos faktorius ir sveikatos tikrinimus 2007 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. kovo 19 d., kovo 25 d., balandžio 1 d. ir balandžio 3 d. užfiksuoti apelianto susirgimai dėl peršalimų: sloga, kosulys ir su tuos susiję kiti negalavimai. Įrašų apie apelianto kitokio pobūdžio negalavimus (nerimą, blogą nuotaiką ir pan.), kuriuos galėjo sukelti situacija dėl ginčo sandorio ir buto pardavimo varžytynėse, nėra. 2004 m. birželio 4 d. įrašytas apelianto skundas dėl padidėjusio širdies plakimo, tačiau to priežastis nenurodyta. 2004 m. gruodžio 13 d. įraše nurodyta kad apeliantas jaučiasi geriau, tačiau vėl jaučiami širdies plakimai, dirglumas, prakaitavimas, nes namuose turėjo stresinę situaciją. Kokia tai situacija – nekonkretizuota. 2005 m. liepos 21 d. įraše nurodyta, kad savijauta gera. 2006 m. birželio 6 d. įrašyta, kad vėl atsirado stresas, širdies plakimai be priežasties, skauda galvą. Koks stresas turėjo įtakos apelianto sveikatai – nenurodyta. Apeliaciniam teismui pateiktame 2010 m. sausio 6 d. išraše iš medicininių dokumentų (3 t., b. 84) nurodyta diagnozė – autonominė somatofizinė disfunkcija ir apibendrinti jau paminėti įrašai apie ligą, nurodant, kad apeliantas serga šia liga nuo 2004 m. birželio 4 d.; išvardijami jam skirti vaistai. Nuorodų apie šios ligos tolesnę eigą ir gydimąsi nėra. Taip pat šiame išraše nurodyta, kad 2007 ir 2009 metais apeliantas buvo gydytas ambulatoriškai dėl sinusito. Taigi iš šių įrašų galima spręsti, kad apeliantas turėjo trumpalaikių negalavimų, kuriuos galėjo sukelti tam tikros neigiamos gyvenimiškos situacijos. Tačiau kokios tai situacijos, kada jos įvyko, dėl kokių priežasčių, kaip jos susijusios ir ar iš viso susijusios su nagrinėjama byla ir atsakovų neteisėtais veiksmais, duomenų nepateikta, t. y. neįrodyta, kad apelianto nurodytą ligą įtakojo atsakovių S. S. ir notarės B. V. neteisėti veiksmai (CPK 178 str.).
Apelianto nurodomas argumentas, kad teisminiai ginčai kelia žmogui priešiškumą, stresą bei blogas emocijas – tai subjektyvi apelianto nuomonė ir ji nepripažintina visuotinai žinoma aplinkybe. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti – nėra reikšmingi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš dalies tenkindama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 93 straipsnis reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).
Ieškinio kaina – 131 700 Lt, mokėtinas žyminis mokestis – 3 634 Lt (CPK 80, 85 str.). Ieškovas sumokėjo 3 951 Lt, permokėdamas 317 Lt. Ieškinys patenkintas 21 766,9 Lt, todėl nuo šios sumos B. V. turėtų sumokėti 653 Lt žyminio mokesčio. Atsakovė B. V. sumokėjo už pirmosios instancijos teisme paskirtą turto vertinimo ekspertizę 1 500 Lt, todėl iš ieškovo turi būti priteista atsakovei 1 251,90 Lt. Ieškovas patyrė pirmosios instancijos teisme 5 000 Lt atstovavimo teisme išlaidų ir 238 Lt išlaidų, sumokėtų antstoliui už teismo šaukimo įteikimą bylos proceso dalyviui, todėl jam turėtų būti priteista iš atsakovės 827 Lt atstovavimo teisme išlaidų ir 39,37 Lt sumokėtų antstoliui. Iš viso atsakovė turėtų sumokėti ieškovui 1 519,37 Lt. Įskaitant ieškovo atsakovei mokėtiną sumą (1 251,9 Lt), atsakovė turi atlyginti ieškovui 267,47 Lt išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teisme ginčijama suma 128 979 Lt. Nuo šios sumos mokėtinas 3 580 Lt žyminis mokestis, kurio sumokėjimas atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinis skundas patenkintas dėl 19 047 Lt ir nuo šios sumos mokėtinas 571 Lt žyminis mokestis, kurį turi sumokėti atsakovė B. V. valstybei. Likusią sumą 3 009 Lt turi sumokėti valstybei ieškovas (apeliantas). Kadangi pirmosios instancijos teisme, sumokėdamas žyminį mokestį, ieškovas permokėjo 317 Lt, todėl mokėtina valstybei suma mažinama iki 2 692 Lt (CPK 96 str.).
Iš šalių proporcingai priteisiamos valstybei dokumentų siuntimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidos (CPK 88, 92-93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti.
Padidinti iš atsakovės B. V. ieškovui D. S. priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 21 766,9 Lt (dvidešimt vieno tūkstančio septynių šimtų šešiasdešimt šešių litų ir devyniasdešimties centų).
Priteisti iš atsakovės B. V. penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos – 2006 m. gruodžio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės B. V. ieškovui D. S. 267,47 Lt (du šimtus šešiasdešimt septynis litus keturiasdešimt septynis centrus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės B. V. valstybei 571 Lt (penkis šimtus septyniasdešimt vieną litą) žyminio mokesčio ir 27 Lt (dvidešimt septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo D. S. valstybei 2 692 Lt (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio ir 131 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.