- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-534-719-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-1-00047-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- V. P.
- Advokatai
- Vytautas Kazlauskas
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-534-719/2014
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2014 m. liepos 11 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažinta kaltu ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. – areštu 45 paroms; pagal BK 187 str. 3 d. – areštu 30 parų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 45 paroms. Be to, V. P. buvo išteisintas pagal BK 178 str. 4 d., nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. sausio 25 d., apie 22.13 val., Biržuose, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia su šaligatvio trinkele išdaužė 150 Lt vertės UAB „M.“ priklausančios (duomenys neskelbtini) plastikinių durų stiklą ir įsibrovė į patalpą – (duomenys neskelbtini), kur pasikėsino pagrobti 3 Lt vertės UAB „M.“ 0,5 l talpos giros skardinę, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už pasikėsinimą pagrobti UAB „M.“ turtą ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jis cituoja skundžiamą nuosprendį, BK 22 str. 1 d. ir teigia, kad jis nepamena, kaip pateko į patalpą, tačiau į ją pateko neturėdamas tikslo vogti kokį nors turtą. Policijos pareigūnai surado jį tualete ir jokių daiktų prie savęs jis neturėjo, todėl apeliantas mano, jog jo veikoje nėra BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, o apylinkės teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal šias teisės normas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas neigia savo kaltę tik dėl pasikėsino pagrobti UAB „M.“ turtą, todėl kitoje dalyje skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas netikrina.
Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.
BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, t. y. tiesiogiai pradėjo daryti nusikaltimą (svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą), tačiau jo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.
Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas V. P. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.
Nuteistasis V. P. iš esmės neneigia objektyviųjų aptariamos nusikalstamos veikos požymių, t. y. to, kad jis įsibrovė į UAB „M.“ patalpas, tačiau savo skunde tvirtina, kad tai jis padarė neturėdamas tikslo ką nors pavogti. Tokia V. P. versija tikėti pagrindo nėra. Byloje esantys įrodymai – liudytojų V. Š., A. B., A. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų apžiūros protokolas ir kt. patvirtina, kad V. P. į UAB „M.“ patalpas įsibrovė įvykio vietoje (patalpose) rasta šaligatvio plytelės dalimi išdaužęs durų stiklą. Patekęs į patalpų vidų V. P. nuo prekystalio paėmė prie kasos aparato buvusią giros skardinę, kurią bandė atidaryti, sulankstė. Įvykio vietoje ši sulankstyta skardinė buvo rasta kitoje patalpoje, nei buvo iki V. P. įsibrovimo, kas patvirtina, jog po įsibrovimo paėmęs giros skardinę nuo prekystalio nuteistasis nešiojo ją su savimi ir nusinešė ją į tualetą, kuriame besislepiantis jis ir buvo surastas policijos pareigūnų (27, 28–35, 45–47, 171–172 b. l.). Minėtų proceso dalyvių parodymai ir kiti įrodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl jais netikėti ir nesivadovauti teismas neturi pagrindo.
Nuteistasis V. P. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad įvykio metu jis buvo stipriai neblaivus ir tiksliai visų pasikėsinimo pagrobti UAB „M.“ turtą įsibraunant į patalpas aplinkybių nepamena, tokio savo elgesio motyvų paaiškinti negalėjo (107, 111, 117 b. l.). Tačiau vėliau, savo parodymus pakeitė ir nurodė, jog jis durų stiklą išdaužė ne su šaligatvio plytelės dalimi, o netyčia atsirėmęs ranka, į patalpas įsibrovė neturėdamas tikslo vogti, giros skardinės neėmė (170–171 b. l.). Savo parodymų pakeitimo priežasčių apeliantas nenurodė. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, o taip pat ir kitiems teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams, todėl vertintini kaip nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti savo teisinę padėtį. Tikėti V. P. ir remtis pirmiau paminėtais jo parodymais iš esmės nėra pagrindo.
Pirmiau paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas, ypatingai tyčiniai V. P. veiksmai išdaužiant patalpų durų stiklą ir patenkant į patalpas, leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis V. P., įsibrovė į UAB „M.“ patalpas, kur pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir tokia jo veika, priešingai, nei mano nuteistasis, tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d.
Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį ir teisingai paskyrė V. P. alternatyvią švelnesnę BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę – areštą, atitinkantį BK 49 str. 3 d. numatytą tokios bausmės vidurkį. Šią bausmę apylinkės teismas tinkamai subendrino su kita V. P. paskirta bausme. Individualizuodamas V. P. atsakomybę apylinkės teismas BK 41 str., 54 str., 61 str. ir kitų teisės normų, reglamentuojančių bausmės individualizavimą, reikalavimų nepažeidė.
Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino V. P. kaltu, be kita ko, padarius BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Keisti ar naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.