Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-26 · Administracinė byla Nr. A-556-1311-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-26
Bylos Nr.
A-556-1311-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00130-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
P. Z.
Atsakovas
Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 1311/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00130-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 9.8.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Z. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. Z. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-3), kurį patikslino (b. l. 7-11), prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. NUP-1 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta iš mokesčių mokėtojo P. Z. išieškoti 18 612,90 Lt mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių mokesčių administratorių prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas privalo būti nagrinėjami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas sumas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatytą tvarką. Nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada turi būti taikomas Įstatymas, tačiau iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga institucija (toliau – ir VFR kompetentinga institucija) kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM). Teigė, kad pareiškėjui nebuvo pateikti VFR kompetentingos institucijos dokumentai, kuriais prašoma pagalbos dėl skolos išieškojimo, todėl pareiškėjui kyla pagrįstų abejonių dėl šios užsienio valstybės prašymo atitikimo Įstatymo 10 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjas pažymėjo, jog Įstatymas numato, kad išieškojimas pagal užsienio valstybių kompetentingų institucijų prašymus gali būti vykdomas tik esant dviem būtinoms sąlygoms, t. y. kai yra priimtas prašančiosios šalies sprendimas bei prašymą priėmusios šalies, kuri vykdys prašančiosios šalies prašyme nurodytų pinigų sumų išieškojimą, sprendimas, atitinkantis individualaus administracinio akto reikalavimus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatyme. Įvertinęs Inspekcijos priimto Sprendimo turinį, P. Z. teigė, kad minėtasis dokumentas neatitinka šių reikalavimų, t. y. nėra pateikti užsienio valstybės dokumentai, nenurodyta, už kokius pažeidimus ir kokiu laikotarpiu užsienio valstybėje susidarė išieškoma suma ir t. t. Šios aplinkybės sutrukdė pareiškėjui žinoti priešingos teisei veiklos ribas bei apribojo teisę į teisminę gynybą, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 35-36) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2011-04-21 buvo gautas VMI prie FM raštas Nr. (25.9-09)-R1-2123 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš P. Z.“, kuriuo prašoma išieškoti iš pareiškėjo 18 612,90 Lt dydžio mokestinę nepriemoką - 16 340,96 Lt akcizo už tabako gaminius ir 2 271,94 Lt šio mokesčio palūkanų skolos. Inspekcija pažymėjo, kad atsakovo priimtame Sprendime yra nurodyti priėmimo motyvai, teisinis reglamentavimas ir faktinės aplinkybės, jis atitinka VMI prie FM viršininko 2009-07-28 įsakymu Nr. VA-53 patvirtintą formą FR1068. Be to, šiame Sprendime buvo suformuluotas kvietimas atvykti į Inspekciją ir susipažinti su byla bei siūloma pinigus pervesti į nurodytas sąskaitas. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, Inspekcija tvirtino, jog Sprendime išdėstyti jo priėmimo motyvai, teisinis reglamentavimas ir faktinės aplinkybės yra pakankamos bei neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatoms. Sprendimas su 2011-04-29 raštu Nr. (37.8)-6-4703 registruotu laišku buvo išsiųsti pareiškėjui. Nustačius, jog laiškas į Inspekciją negrįžo, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 164 straipsnio 3 dalimi, buvo laikoma, kad jis pareiškėjui įteiktas. P. Z. gera valia nemokant skolos, 2011-05-24 raštu Nr. (37.8)-6-5733 Sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui. Taip pat atsakovas atsiliepime teigė, jog, pagal Įstatymo 11 straipsnį, sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, yra pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Inspekcija, 2011-04-26 priimdama Sprendimą, įvykdė Įstatymo reikalavimą, kad be sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą užsienio valstybėje, turi būti priimtas ir Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas. Atsakovas akcentavo, jog galiojantis teisinis reglamentavimas neįgaliojo Inspekcijos svarstyti užsienio valstybės pretenzijos pagrįstumo ar teisėtumo klausimų. Pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, išieškojimo procedūra gali būti sustabdyta tik gavus informaciją, jog išieškoti leidžiantis sprendimas, kurį priėmė prašymą suteikti pagalbą pateikusi valstybė, yra toje valstybėje užginčytas. Atsakovas nurodė, kad tokių duomenų iš P. Z. nėra gavusi.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (b. l. 45-49) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi taikytą skundo reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai, iki įsiteisės sprendimas administracinėje byloje, sustabdyti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. NUP-1 ,,Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“ dėl 18 612,90 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimo pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymą imtis išieškojimo priemonių Nr. DE_LT_33/11_2011-0414/E/001_2011/04-18/_f_RR.

Teismas nustatė, kad Inspekcijoje 2011-04-22 buvo gautas VMI prie FM 2011-04-21 raštas Nr. (25.9-09)-R1-2123 ir Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos 2011-04-19 rašto Nr. Z 4608 B – LT 33/11, gauto CCN paštu, kopija, Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymas Nr. DE_LT_33/11_2011-0414/E/001_2011/04/18_f_RR imtis išieškojimo priemonių iš Lietuvos Respublikos piliečio P. Z. išieškoti 16 340,96 Lt akcizo už tabako gaminius bei 2 271,94 Lt šio mokesčio palūkanų skolos, susijusių dokumentų kopijos. Tenkindama VFR kompetentingos institucijos prašymą, Inspekcijos viršininko pavaduotoja 2011-04-26 priėmė sprendimą Nr. NUP-1 pagal VFR kompetentingos institucijos prašymą išieškoti iš mokesčių mokėtojo P. Z. 18 612,90 Lt dydžio mokestinės nepriemokos sumą. Inspekcijos Sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui 2011-04-29 raštu Nr. (37.8)-6-4703, kuriame buvo nurodytas ir prašymas šios mokestinės nepriemokos išieškojimo klausimu atvykti pas atsakovą. P. Z. gera valia nemokant skolos, 2011-05-24 raštu Nr. (37.8)-6-5733 Sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų pagalbos teikimo Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingoms institucijoms dėl rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų pinigų sumų išieškojimo. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2003-10-16 priimtas Įstatymas Nr. IX-1781 (2011 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XI-1466 redakcija). Šiuo Įstatymu yra įgyvendinami ES teisės aktai – 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/1071/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB (toliau – ir Tarybos direktyva) bei 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB) bei 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyva 2002/94/EB, nustatanti išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas (toliau – ir Komisijos direktyva). Be to, VMI prie FM viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. VA-30 buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklės, o 2009 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. VA-53 – Sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą FR1068 forma, Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje FR1067 formos, Sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą FR1068 formos, Sprendimo pripažinti netekusiu galios sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą FR1088 formos ir Sprendimo pakeisti sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą FR1089 formos užpildymo taisyklės. Įstatymo taikymo sritį nustato jo 2 straipsnis, pagal kurio 5 punktą, Įstatymas taikomas ir reikalavimams, susijusiems su akcizais už apdorotą tabaką, kurą, etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus. Reikalavimus, kuriuos privalo atitikti užsienio valstybės prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo, nustato Įstatymo 10 straipsnis. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, įskaitant ir Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos pateiktus dokumentus, konstatavo, kad VFR kompetentingos institucijos prašymas iš Lietuvos Respublikos piliečio P. Z. išieškoti 16 340,96 Lt akcizo už tabako gaminius bei 2 271,94 Lt šio mokesčio palūkanų skolos pateko į Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą taikymo sritį ir atitiko Įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad minėtas užsienio valstybės prašymas turinio ir formos požiūriais atitinka ir Įstatymo įgyvendinamų Europos Sąjungos aktų Tarybos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies, ir Komisijos direktyvos 12 straipsnio 1 bei 2 dalių reikalavimus. Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymas yra patvirtintas oficialiu institucijos pareiškėjos anspaudu ir pasirašytas įgalioto asmens, jis atitinka Tarybos direktyvos III priede nustatytą prašymo pavyzdį. Postdamo muitinės prašyme nurodyta, kad Tarybos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies „a“ ir „b“ punktuose nustatytos sąlygos yra įvykdytos, t. y. pretenzija neužginčyta ir institucijos valstybėje buvo taikomos tinkamos pretenzijos patenkinimo procedūros. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad iki 2011-04-26 Inspekcija buvo gavusi informaciją, jog VFR kompetentingos institucijos reikalavimas arba sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą užsienio valstybėje, yra užginčytas šio Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka. Tai patvirtina ir teismui pateiktas raštiškas P. Z. pranešimas, kad jis nėra apskundęs VFR kompetentingų institucijų sprendimų dėl piniginių sumų išieškojimo. Tokiu būdu, nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija turėjo teisę nevykdyti nustatyta tvarka gauto VFR kompetentingos institucijos prašymo išieškoti pinigų sumą iš P. Z. Įstatymas imperatyviai nustato, jog sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą užsienio valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Ši taisyklė reiškia, kad Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms nėra suteikta įgaliojimų revizuoti užsienio valstybės kompetentingos institucijos priimto sprendimo dėl skolos išieškojimo (11 str. 1 d.). Tokiu būdu, Inspekcijai nenustačius Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, atsakovas privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis suteikti pagalbą kitai ES valstybės kompetentingai institucijai, t. y. priimti Sprendimą išieškoti iš P. Z. 18 612,90 Lt dydžio mokestinę nepriemoką. Įstatymas reikalauja, kad Europos Sąjungos valstybių kompetentingų institucijų pateiktus prašymus dėl sumų išieškojimo Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vykdytų pagal tokias pat veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti, ir kad toks sprendimas privalo būti priimtas per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos (7 str., 11 str.). MAĮ 34 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Be to, individualų aktą priimantis mokesčių administratorius privalo vadovautis VAĮ normomis, konkrečiai - 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatančiomis, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. atitikti teisinės valstybės pagrindinius – įstatymo viršenybės ir teisėtumo – principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-422/2009). Inspekcijos Sprendime yra nurodyta, kokiomis teisės normomis remdamasis mokesčių administratorius priima sprendimą išieškoti iš mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 34 str., Įstatymo 11 str. 2 d.) bei sprendimo priėmimą pagrindžiančios faktinės aplinkybės (Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos 2011-04-19 rašto Nr. Z 4608 B – LT 33/11, gauto CCN paštu, kopija, Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymas imtis išieškojimo priemonių Nr. DE_LT_33/11_2011-0414/E/001_2011/04/18_f_RR, t. y. VFR kompetentingos institucijos pateikti išieškotiną mokestinę nepriemoką nustatantys dokumentai). Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pripažino, kad ginčijamas Sprendimas atitinka ir formos bei turinio reikalavimus, nustatytus VMI prie FM viršininko 2009-07-28 įsakymu Nr. VA-53 (2010-12-13 įsakymo Nr. VA-115 redakcija). Dėl šių priežasčių nėra pagrindo Sprendimą naikinti dėl formos ar turinio trūkumų. Remdamasis nurodytu, teismas kaip nepagrįstą pripažino P. Z. skundo teiginį, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taip pat teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo teiginį, kad yra pagrįstų abejonių dėl VFR kompetentingos institucijos pateikto prašymo atitikimo Įstatymo 10 straipsnio reikalavimams, nes Inspekcija jam nepateikė iš užsienio valstybės gautų dokumentų dėl pagalbos suteikimo išieškant skolą. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė, kad tiek pačiame Sprendime, tiek ir Inspekcijos 2011-04-29 rašte Nr. (37.8)-6-4703 „Dėl išieškojimo veiksmų“ atsakovas aiškiai nurodė, jog P. Z., siekdamas susipažinti su byla, nustatytu laiku turi atvykti į Inspekcijos Nepriemokų išieškojimo skyrių, bei pateikė Inspekcijos atsakingo pareigūno kontaktinius duomenis. Teismas padarė išvadą, jog taip mokesčių administratorius užtikrino MAĮ 36 straipsnio 7 punkte įtvirtintą mokesčio mokėtojo teisę gauti mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu. Įstatymas imperatyviai nenustato mokesčių administratoriui pareigos įteikti mokesčių mokėtojui ES valstybės Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai siunčiamų dokumentų kopijas. Taigi P. Z. buvo suteikta pakankamai informacijos, kad jis, siekdamas apginti savo teises, galėtų imtis aktyvių veiksmų ir kreiptis į VFR kompetentingas institucijas, užginčydamas šioje užsienio valstybėje priimtą išieškoti skolą leidžiantį sprendimą. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik gavus informaciją, jog užsienio valstybėje priimtas išieškoti skolą leidžiantis sprendimas toje valstybėje yra užginčytas, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija privalo nedelsdama sustabdyti išieškojimo procedūrą iki to laiko, kol šiuo klausimu užsienio valstybėje bus priimtas atitinkamas sprendimas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Kaip buvo nustatyta byloje, pareiškėjas nei Inspekcijai, nei teismui duomenų, patvirtinančių, kad jis tokia teise pasinaudojo, nepateikė. Teismas nustatęs, kad Inspekcija, priimdama Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, tinkamai vertino ginčo faktines aplinkybes bei taikė teisės normas, reglamentuojančias mokesčių administratoriaus kompetenciją mokesčių srityje, pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2011-04-26 sprendimo Nr. NUP-1 išieškoti 18 612,90 Lt dydžio mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimui įsiteisėjus, teismas panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi taikytą skundo reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 51-55) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymu nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada turi būti taikomas Įstatymas. Tuo tarpu iš priimto Sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu į Inspekciją kreipėsi Vokietijos Federacinės Respublikos institucija. Dėl to pareiškėjui ne tik apribota teisė žinoti, kokiu pagrindu susidariusi Sprendime nurodyta suma, bet ir ribojama teisė į teisminę gynybą. Tuo tarpu teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas pats neatvyko pas mokesčių administratorių, o įstatymas nenumato pareigos mokesčių administratoriui įteikti dokumentus mokesčių mokėtojui. Su tokiu teismo vertinimu nesutinka - mokesčių administratorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiksmams keliami griežti reikalavimai, o MAĮ ir VAĮ imperatyviai įtvirtinta, kad mokesčių administratorius turi priimti mokėtojui suprantamus sprendimus, MAĮ 164 straipsnyje numatyti dokumentų įteikimo būdai - mokesčių administratoriui nėra numatyta jokio draudimo dokumentų kopijas išsiųsti mokesčių mokėtojui ir taip tinkamai (ne formaliai) atlikti savo informavimo pareigą.

2. Įstatymo 10 straipsnyje numatyti reikalavimai užsienio kompetentingos institucijos prašymo turiniui. Kadangi užsienio valstybės teiktų prašymų turinys nėra žinomas pareiškėjui, jam kyla pagrįstų abejonių dėl užsienio valstybės teikto prašymo atitikimo šiems Įstatymo reikalavimas.

3. Išieškojimas ir visi su šiuo tikslu susiję veiksmai gali būti atlikti esant dviem sprendimams: 1) prašančiosios šalies ir 2) prašymą priėmusios šalies, kuri vykdys prašančiosios šalies prašyme nurodytų pinigų sumų išieškojimą pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurios taikomos tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti prašymą priėmusios šalies teritorijoje ir esant prašymui suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimui. Sumos išieškomos pagal užsienio valstybės prašymą, kai yra visos Įstatyme numatytos sąlygos, inter alia Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus sprendimas. Šiam sprendimui, kaip ir visiems mokesčių administratoriaus priimamiems individualaus pobūdžio aktams, yra keliami specialieji, įtvirtinti MAĮ ir kituose poįstatyminiuose aktuose, ir bendrieji, įtvirtinti VAĮ, reikalavimai. Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir teismo sprendimas turi būti panaikinti, kadangi netinkamai nurodytas skolos dydis ir skolininkas (asmuo, iš kurio išieškoma užsienio valstybės prašoma suma). Mokėtojui neseniai tapo žinoma, jog pareiškėjas yra solidariai atsakingas su J. K. (Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. balandžio 21 d. rašto Nr. (25.9-09)-R1-2124), tačiau atsakovas, ignoruodamas šią aplinkybę, priėmė sprendimą dėl visos mokestinės nepriemokos išieškojimo išimtinai tik iš pareiškėjo. Be to, pareiškėjui po teismo sprendimo priėmimo dienos tapo žinoma, jog kitas teritorinis mokesčių administratorius identišką sprendimą dėl visos sumos išieškojimo priėmė ir iš J. K. Toks elgesys nesuderinamas nei su gero viešojo administravimo principu, nei su konstituciniu teisėtų lūkesčių principu ir yra savarankiškas pagrindas panaikinti tiek teismo, tiek mokesčių administratoriaus sprendinius. Be to, toks elgesys laikytinas veikimu ultra vires ir turi būti panaikintas. Tokios pozicijos laikosi LVAT 2011 m. sausio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-100/2011. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, kt.).

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą atsižvelgė į bylos aplinkybes bei įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas išsamiai motyvavo, kuo remiantis ir dėl kokių priežasčių buvo priimtas minėtas sprendimas. Tik įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2011-04-26 sprendimas Nr. NUP-1 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą yra pagrįstas ir teisėtas. Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiu, jog netinkamai nurodytas skolos dydis ir skolininkas, kadangi minėtame sprendime nenurodyta, kad pareiškėjas yra solidariai atsakingas su kitu asmeniu. Solidariosios skolininkų atsakomybės esmė ta, kad vykdant sprendimą nėra svarbu, iš kurio skolininko išieškoma skola. Šiuo atveju atsakovas turėdamas įgaliojimus veikti tik Panevėžio apskrities teritorijoje nukreipė išieškojimą į Panevėžio apskrities gyventojo, pareiškėjo, pajamas ir turtą. Pažymi, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 1 dalimi solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Atsakovo manymu, teismas tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą, o atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą priėmė pagristą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčo santykius reguliuoja ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir Europos Sąjungos teisės normos, kur teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.).

Kokie konkretūs teisės aktai, teisminių institucijų sprendimai ir preliminarūs nutarimai taikytini sprendžiant tikrinamos kategorijos bylas, labai išsamiai buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendime (administracinė byla Nr. A556-15/2010; procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 37.1). Minėtoje byloje taip pat akivaizdžiai atskleista, kokiais atvejais yra galima savitarpio parama, kompetencijos padalijimas tarp valstybės narės, kurioje yra institucija pareiškėja (čia – Vokietijos Federacinė Respublika), institucijų ir valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi (čia – Lietuvos Respublika), teisminės kontrolės apimtis, kai ginčijamos vykdymo priemonės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas nei pirmiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-15/2010. Be to, nėra tikslinga ir racionalu atkartoti, tai kas jau pateikta 2010 m. lapkričio 15 d. sprendime.

Kadangi tiek šios administracinės bylos, tiek ką tik paminėtos bylos ginčo objektas yra tas pats – ginčijama vykdymo priemonė, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti:

ar vykdymo priemonės, tai yra priimtas ir skundžiamas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-04-26 sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas; irar prašymo išieškoti tenkinimas pažeistų valstybės viešąją tvarką ir kitus itin svarbius valstybės viešuosius interesus.

Kreipdamasi dėl mokesčio išieškojimo Vokietijos kompetentinga institucija pateikė prašymą bei išieškojimą leidžiantį dokumentą (b.l. 26-30), tačiau pagal Tarybos direktyvos 7 straipsnio 3 dalies e punktą (1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir Tarybos direktyva). Ši direktyva, siekiant aiškumo ir racionalumo, buvo kodifikuota 2008 m. gegužės 26 d. priėmus Tarybos direktyvą 2008/55/EB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir kodifikuota Tarybos direktyva) prašyme patenkinti reikalavimą turi būti nurodyta „data, kada institucija pareiškėja ir (arba) institucija, į kurią kreipiamasi, praneša adresatui apie dokumentą“. Tokių duomenų nagrinėjant administracinę bylą nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikta, o tai reiškia, kad nėra pagrindo tvirtinti apie tinkamą prašymo užpildymą. Mokesčių administratorius nustatęs tokią aplinkybę, o kartu ir pirmosios instancijos teismas, esant tokiai aplinkybei, neturėjo pagrindo nevertinti, ar Vokietijos Federacinės Respublikos institucijos tinkamai įteikė reikiamą dokumentą ir, ar jis apskritai buvo įteiktas. Nors Lietuvos teismai paprastai neturėtų iš esmės vertinti kitų valstybių institucijų veiksmų, dažniausiai atliekamų pagal vidaus teisę, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau jie (teismai) vis dėl to turėtų patikrinti, ar buvo įvykdyti formalūs prašymo išieškoti pateikimo reikalavimai (pavyzdžiui, ar tinkamai užpildyti dokumentai, ar pateikti visi nurodyti dokumentai, ar dokumentuose nurodyti visi reikalaujami duomenys ir pan.). Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėje byloje Nr. A756-183/2008 (procesinio sprendimo kategorija 8.1.6(S).

Vadinasi, įvertinus byloje esantį prašymą (tik lietuvių kalba) bei kitus dabar turimus faktinius duomenis, galima daryti išvadą, jog aptariamu aspektu pareiškėjas negalėjo kreiptis į Vokietijos kompetentingą instituciją ir taip jam buvo apribota teisė į gynybą. Tokia situacija žeidžia Lietuvos Respublikos viešąją tvarką ir pareiškėjo teises į veiksmingą teisminę gynybą, kas turėjo suponuoti, mažiausiai, papildomų duomenų išsireikalavimą iš Vokietijos Federacijos kompetentingos institucijos arba galimai atsisakymą tenkinti prašymą.

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011) mokesčių administratorius yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais (pvz., žr. 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003; 2010 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-252/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010). Tai reiškia, jog mokesčių administratorius privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų (2005 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-131/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-158/2008; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-851/2011), inter alia įstatymo viršenybės (pvz., 2007 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18-127/2007) bei objektyvumo (pvz., 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-502/2010; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-830/2009) principų.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (redakcija galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į aplinkybę, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto „veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus.

Vien ta faktinė aplinkybė, kad atsakovo surašytas teisės aktas atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. VA-53 patvirtinta formą, neleidžia pripažinti (preziumuoti), kad ginčo individualus administracinis aktas tenkina aptariamus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

2011-04-26 sprendimas yra lakoniškas, įvardijamos bendros teisės normos, esanti informacija ribota ir nepakankama suprasti, dėl ko apsispręsta išieškoti sprendime nurodomą sumą, o tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog pareiškėjui iki priimant 2011-04-26 sprendimą nebuvo įteikti jokie kiti dokumentai susiję su šiuo teisės aktu. Tai nėra padaryta ir dabar (į apeliacinės instancijos teismo posėdį niekas neatvyko ir papildomų duomenų bei paaiškinimų nepateikė), todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pagal turimus byloje įrodymus, pripažįsta, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio plotmėje ir konstatuoja dar vieną aplinkybę dėl ko negalėjo būti priimtas skundžiamas sprendimas.

Dėl išdėstytų priežasčių 2001-04-26 sprendimas naikintinas. Vokietijos Federacinės Respublikos prašymas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš P. Z. turi būti nagrinėjamas iš naujo, atsižvelgiat į teisinį minėto klausimo reguliavimą, šioje administracinėje byloje išdėstytus argumentus ir formuojamą administracinių teismų praktiką aptariamos kategorijos administracinėse bylose.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

P. Z. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą pakeisti.

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. NUP-1 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“, kuriuo nuspręsta iš mokesčių mokėtojo P. Z. išieškoti 18 612,90 Lt mokestinę nepriemoką, panaikinti ir perduoti bylą Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius