- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-26
- Bylos Nr.
- I2-3509-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01620-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyrius (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (8.1MR)TP-21-NT-855-3875 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (8.1MR)TP-21-NT-855-3875 dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą; 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. balandžio 23 d. prašymą ir priimti naują sprendimą bei suteikti antrinę teisinę pagalbą.
2.1. Paaiškina, kad Tarnyba neįsigilino į pareiškėjo prašymą bei klaidingai suprato civilinės bylos, kurioje prašoma teisinio atstovavimo, esmę, taip pat, kam priklauso turtas, dėl ko priėmė nepagrįstą skundžiamą sprendimą. Priešingai negu nurodyta skundžiamame sprendime, teisinės pagalbos prašė ne Vilniaus apygardos teisme ir ne jo individualios įmonės bankroto byloje, kurią nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, o būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-36768-1019/2020 (šių metų bylos Nr. 2-2388-1019/2021), kurioje sprendžiamas varžytynių akto, kurio pagrindu buvo atimta jo nuosavybė į gyvenamąjį turtą, teisėtumo klausimas, taip pat klausimas dėl iškeldinimo iš šio gyvenamojo būsto.
2.2. Mano, kad Tarnyba netinkamai, nesąžiningai bei formaliai taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindą neteikti antrinės teisinės pagalbos, nes antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Šiuo atveju, priešingai negu nurodyta skundžiamame sprendime, minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas jo asmeninio, o ne R. G. individualios įmonės turto pardavimo teisėtumo klausimas. Todėl Tarnybos sprendimas turi būti panaikintas, o jam suteikta antrinė teisinė pagalba.
2.3. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė jo skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti. Paaiškino, kad sprendžiant kilusį ginčą, yra aktuali Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, nurodanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Pažymi, kad ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu – pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Todėl aiškinant minėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: 1) tęstinumas, nuolatinis veiklos pobūdis; 2) savarankiškumas (veikimas savo rizika ir savo vardu); 3) atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos.
3.1. Teigia, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei nustatoma, jog prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-36768-1019/2020 kilo iš bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo individualiai įmonei, dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, kurios steigėjas, vadovas ir savininkas yra pareiškėjas, todėl Tarnyba vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, ginčo sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą.
3.2. Atkreipia dėmesį, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose ir be jokių sąlygų. Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba užtikrinama tik tiems asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų (t. y. jų turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti) arba kurie atitinka kitas šiame Įstatyme nustatytas sąlygas (t. y. kreipiasi dėl teisinės pagalbos tokiose bylose, kuriose pagalbai teikti netaikomas finansinis kriterijus) (Įstatymo 12 straipsnis). Be to, tokia pagalba, kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis, paprastai neteikiama tam tikrų kategorijų civilinėse bylose, dėl tam tikrų aplinkybių arba, kai asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą, nesilaiko Įstatyme įtvirtintų pareigų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad 2021 m. balandžio 28 d. Tarnyba gavo pareiškėjo prašymą, reg. Nr. (8.1) VTP-855 suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu (b. l. 55-58). Pareiškėjui, kaip individualios įmonės savininkui (R. G. IĮ, įmonės kodas Nr. 122370544, adresas: Eišiškių pl. 64-6, Vilnius) yra iškelta bankroto byla pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą išieškant mokėtinas sumas į valstybės biudžetą kai buvo išduoti vykdomieji dokumentai (Vilniaus apygardos teismas, civilinė byla, Proceso Nr. 2-55-3-00486-2014-0, LITEKO).
6. Tarnyba, įvertinusi visas aplinkybes, 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (8.1MR)TP-21-NT-855-3875, vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi nusprendė atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, nes jo reikalavimas atstovauti jį Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje kyla iš bankroto bylos iškėlimo R. G. bankrutavusios individualios įmonės bei dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Sprendime pažymėjo, kad prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys.
7. Pareiškėjas nesutinka su tokiu Tarnybos sprendimu, prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo nuomone antrinės teisinės pagalbos prašė ne Vilniaus apygardos teisme ir ne jo individualios įmonės bankroto byloje, kurią nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, o būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-36768-1019/2020 (šių metų bylos Nr. 2-2388- 1019/2021), kurioje sprendžiamas varžytynių akto, kurio pagrindu buvo atimta jo nuosavybė į gyvenamąjį turtą, teisėtumo klausimas, taip pat klausimas dėl iškeldinimo iš šio gyvenamojo būsto.
8. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos reikalavimais, argumentuodama, kad šiuo atveju pareiškėjo pateiktas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-36768-1019/2020 kilo iš bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo individualiai įmonei, dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, kurios steigėjas, vadovas ir savininkas yra pareiškėjas, todėl Tarnyba vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, ginčo sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą.
9. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos nė kartą išaiškinta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybė apsisprendžia kokios turtinės padėties asmenis gali paremti, t. y. padengti bylinėjimosi išlaidas. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 straipsnio 2 ir 4 punktai). Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama Įstatymas numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.
10. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio 1 dalis numato, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Taigi individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas.
11. Teismas pažymi, kad ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu – pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Todėl aiškinant minėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: 1) tęstinumas, nuolatinis veiklos pobūdis; 2) savarankiškumas (veikimas savo rizika ir savo vardu); 3) atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos. Todėl LVAT savo bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad taikytinos teisės normos esmė neteikti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos asmenims, kurių ūkinė komercinė veikla buvo ar yra susijusi su ekonominės naudos siekimu (LVAT administracinėje byloje Nr. A556-797/2008, Nr. A556- 1060/2014).
12. Atsižvelgus į šias teisės normas, darytina išvada, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose be jokių sąlygų. Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba užtikrinama tik tiems asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų arba kurie atitinka kitas šiame Įstatyme nustatytas sąlygas, arba tokia pagalba, kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis, paprastai neteikiama tam tikrų kategorijų civilinėse bylose, dėl tam tikrų aplinkybių arba, kai asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą, nesilaiko Įstatyme įtvirtintų pareigų. Šiuo konkrečiu atveju Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis 4 punktas ir yra vienas iš įtvirtintų apribojimų dėl ko negali būti teikiama antrinė teisinė pagalba. Todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas negalimas, jei nustatoma, jog prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla, ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys. Šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo pateiktas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-36768-1019/2020 kilęs iš bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo individualiai įmonei, dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, kurios steigėjas, vadovas ir savininkas yra pareiškėjas, todėl Tarnyba vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, ginčo sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Byloje reikšmės neturi aplinkybė, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma. Teismo vertinimu, įstatymo leidėjas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla.
13. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad Tarnybos 2021 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. (8.1MR)TP-21-NT-855-3875 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Įstatyme numatytu pagrindu (11 straipsnio 7 dalies 4 punktu; 18 straipsnio 2 dalimi), Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, sprendime aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, išaiškinta jų apskundimo tvarka, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, dėl ko jam nepagrįstai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, naikinti ar peržiūrėti ginčijamo sprendimo nėra pagrindo skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.