Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant atsakovo atstovui D. K., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. S., K. V. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Muitinės departamentas 2015-05-25 sprendimu Nr. 1A-225 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2015-03-04 sprendimą Nr. 2TR-19-0020 dėl skolos muitinei įregistravimo pareiškėjams V. S. ir K. V. už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015-03-04 sprendimo Nr. 2TR-19-0020, kuriuo pareiškėjai buvo pripažinti skolininkais muitinei, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-05-25 sprendimo Nr. 1A-225, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-09-01 sprendimo Nr. S-156 (7-152/2015), kurio buvo patvirtintas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-05-25 sprendimas Nr. 1A-225, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių (cigarečių) apmokestinimo importo mokesčiais.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo (toliau – ir Teismas) 2014-10-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-267-166/2014 pareiškėjai buvo pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, numatytus BK 25 str. 2 dalyje ir 199 str. 1 dalyje (kontrabanda), 25 str. 2 dalyje ir 199 str. 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Teismas nustatė, kad pareiškėjai, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje kartu su Č. G., 2012 m. vasario mėn., tiksliai nenustatytą dieną, susitarė, kad V. S. atgabens kontrabandos būdu iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką cigaretes. V. S., vykdydamas K. V. ir Č. G. nurodymą, 2012-02-22 9.31 val., vykdamas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką vilkiku VOLVO su puspriekabe-šaldytuvu PACTON, puspriekabės grindyse ir lubose įrengtose slėptuvėse įvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną muitinei privalomus pateikti daiktus – 12 208 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 28 400 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Nuo 2012-02-22 9.31 val. bendrininkai kontrabandos būdu įvežtas cigaretes gabeno iki Kirtimų g. 2, Vilniuje esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje V. S. puspriekabę PACTON atkabino ir paliko iki kol 2012-02-23 11 val. ją sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Iš Teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjai dėl jiems pareikštų kaltinimų kaltę pripažino visiškai. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjams buvo paskirtos bausmės pagal BK: K. V. 5 346 Eur bauda, V. S. 3 388 Eur bauda.

Vilniaus TM, įvertinusi minėtu Teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, 2015-03-04 sprendimu Nr. 2TR-19-0020 pripažino pareiškėjus kartu su Č. G. solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių muitinę vertę: 12 208 pakelių cigarečių „Fest 7“- 2 439,62 Eur ir 28 400 pakelių cigarečių „Fest“ - 5 675,39 Eur ir šių asmenų atžvilgiu įregistravo 4 674 Eur muitų, 53 891 Eur akcizų, 14 003 Eur PVM, 17 881 Eur akcizų delspinigių, 4 646 Eur PVM delspinigių skolą muitinei už neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Muitinės departamentas skundžiamu 2015-05-25 sprendimu Nr. 1 A-225 patvirtino minėtą Vilniaus TM sprendimą.

Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Nepaisant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju nėra taikomos, tiek importo PVM, tiek akcizai už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tapo mokėtini, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus.

Pareiga mokėti akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 str. 12 dalis, PVM įstatymo 94 str. 3 dalis (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Importuotoju, vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 str. 12 dalimi, laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką (skolininkas - bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei), galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymo 9 str. 12 dalį. Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai teisėtai buvo pripažinti skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies pagrindu, todėl jie taip pat pripažintini importuotojais ir pagal Akcizų įstatymą. Taigi atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog muitinė pagrįstai pareiškėjams solidariai apskaičiavo 53 891 Eur akcizus. Pasisakant dėl pareiškėjų prievolės sumokėti importo PVM už įvežtas ir laikytas ginčo prekes, pažymėtina, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis minėta PVM įstatymo 94 str. 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas, kaip prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (PVM įstatymo 2 str. 25 dalis (2009-12-03 įstatymo Nr. XI-518 redakcija). Atsižvelgiant į aukščiau minėtą Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką, galima teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal PVM įstatymo 2 str. 25 dalį ir 94 str. 3 dalį. Taigi pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies pagrindu, todėl jie taip pat pripažintini importuotojais ir pagal PVM įstatymą. Vadinasi, pagal PVM įstatymo 94 str. 3 dalimi, būtent jiems tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

Nepagrįsta yra pareiškėjų prielaida, kad mokestinė prievolė neturėtų būti taikoma, kai prekės yra konfiskuotos. Mokesčių administravimo įstatymo 93 str. 2 d. 3 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, apeinant muitinės patikros postą, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais

Akcizų įstatymo 22 str. 1 dalyje nurodyta, kad asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. PVM įstatymo 123 str. 1 dalyje (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nurodyta, kad asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau - MAĮ) 96 str. 1 d. 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Pagal MAĮ 97 str. 2 dalį nurodytu atveju (MAĮ 96 str. 1 d. 2 punktas) delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 str. 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio - per MAĮ 81 str. 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Įvertinus šias įstatymines nuostatas, konstatuotina, jog Vilniaus TM, nustačiusi, kad akcizai ir PVM už pareiškėjų neteisėtai įvežtas ir laikytas cigaretes sumokėti nebuvo, pagrįstai jiems už laikotarpį nuo 2012-02-23 (kita diena po tos, kurią akcizai ir PVM turėjo būti sumokėti į biudžetą) iki 2015-03-04 (Vilniaus TM sprendimo Nr. 2TR-19-0020 priėmimo data) apskaičiavo 17 881 Eur akcizų ir 4 646 Eur PVM delspinigius.

Pareiškėjų skunde nurodomi argumentai, kad delspinigiai būtų buvę neskaičiuoti arba jų dydis būtų buvęs mažesnis, jeigu baudžiamojoje byloje būtų pareikštas civilinis ieškinys, atsižvelgiant į išdėstytas delspinigių skaičiavimą reglamentuojančias teisės normų nuostatas, kurias mokesčių administratorius taikė tinkamai, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju mokestinės atsakomybės taikymas jų atžvilgiu yra laikytinas non bis in idem principo pažeidimu, nes jie Vilniaus apygardos teismo 2014-10-29 nuosprendžiu jau buvo nubausti.

Mokesčiai nėra kriminalinė sankcija pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 str. 1 dalį. Mokesčių teisė - tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Pagal Lietuvos Respublikos teisę prievolė mokėti mokesčius yra objektyvi pareiga valstybei, atsirandanti susidarius atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytoms aplinkybėms. Taigi viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą). Taigi mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prievolė mokėti mokesčius nėra kokios nors rūšies atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos teisę.

Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (LVAT 2007-07-05 nutartis adm. byloje Nr. A575-689/2007; 2007-10-01 sprendimas adm. byloje Nr. A39-812/2007; 2008-11-06 sprendimas adm. byloje Nr. A556-1832/2008).

Konstatavus, kad pareiškėjams apskaičiavus mokesčių administratoriaus sprendime nurodytus mokesčius ir kitas su jais susijusias sumas, nebuvo siekta jų nubausti, nepaisant tos aplinkybės, kad pareiškėjams buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir paskirtos baudos, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Pareiškėjų skundo argumentai, kad tiek Muitinės departamento, tiek Mokestinių ginčų komisijos sprendime nėra motyvų, kodėl civilinis ieškinys nebuvo pareikštas baudžiamajame procese, nors tai galėjo būti padaryta, nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, nes šioje byloje teismas nevertina civilinių teisinių santykių.

Komisija, įvertinusi įsiteisėjusiu Teismo 2014-10-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-267-166/2014 nustatytas aplinkybes, patvirtinančias ne tik importo muitais apmokestinamų prekių neteisėto įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją, bet ir jų laikymo faktą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 1, 2 ir 3 įtraukas, pagal kurias muitinės skolininkais yra bet kurie asmenys, neteisėtai įvežę prekes arba dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių muitinę vertę – 8 115,01 Eur ir įregistravo importo mokesčių skolą muitinei už neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes.

Pagal 2001-10-30 Akcizų įstatymo Nr. IX-569 9 str. 2 dalį (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1185 redakcija) prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už importuotas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes (pagal šio įstatymo 2 str. 1 d. 2 punktą apdorotas tabakas yra akcizų objektas). Laikoma, kad akcizais apmokestinamos prekės importuojamos Lietuvos Respublikoje, kai ne Europos Sąjungos prekės yra Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją. Akcizų įstatymo 9 str. 12 dalyje nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus aukščiau nurodytu atveju tenka importuotojui. Importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Pagal Akcizų įstatymo 9 str. 13 dalį tais atvejais, kai prievolė mokėti akcizus tenka keliems asmenims, jie solidariai atsako už akcizų sumokėjimą.

Pagal 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau - PVM įstatymas) 3 str. 3 dalį (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prekių importas - inter alia ne Bendrijos prekių įvežimas į Europos Bendrijų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai (PVM įstatymo 2 str. 24 d. 1 punktas (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija). Nepaisant PVM įstatyme numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, laikoma, kad ne Bendrijos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją (PVM įstatymo 123 str. 1 dalis (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija). Pati prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus (PVM įstatymo 14 str. 13 dalis (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija).

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo 2010-04-29 sprendimo byloje C-230/08, pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, nes prekės buvo sulaikytos už pirmosios muitinės įstaigos (Kirtimų g. 2, Vilniuje) kirtus sieną. Be to, neteisėtai įvežtų, laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (LVAT 2010-06-04 nutartis adm. byloje Nr. A575-916/2010; 2011-05-30 nutartis adm. byloje Nr. A575-1011/2011 ir kt.).

Teismas daro išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti jų teisinio pagrindo nėra.

Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjų V. S., K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.