Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. F. ir S. F. pareiškimą dėl termino valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriui įregistruoti atnaujinimo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir valstybės įmonei Registrų centrui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė advokatė R. S. paaiškino, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi tik dėl termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo, bet neprašo įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti sandorį ir nuosavybės teises, todėl suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro atsiliepime nurodytos aplinkybės šiai bylai nėra reikšmingos. Pareiškėjams įgijus teisę kreiptis dėl sandorio įregistravimo, su registravimu susiję klausimai bus sprendžiami nustatyta tvarka. Šiuo metu žemės sklypas laikomas valstybės nuosavybe, tačiau valstybė neskiria lėšų kadastriniams matavimams atlikti. Pareiškėjų atstovė taip pat pažymėjo, kad 1993 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu reikalavimų atlikti tikslius kadastrinius matavimus nebuvo, prie sutarties buvo pridėtas tik žemės sklypo planas. Šiuo metu teisinis reglamentavimas pasikeitęs, todėl pareiškėjai kreipdamiesi dėl savo nuosavybės teisių registravimo turėtų atlikti sklypo matavimus, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pasisakydama dėl termino praleidimo priežasčių, pareiškėjų atstovė nurodė, kad pareiškėjai yra paprasti žmonės, be aukštojo išsilavinimo, neturintys teisinių žinių, be to, sunkiai kalba lietuvių kalba. Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad pareiga įregistruoti sutartį tenka būtent pirkėjams. Pareiškėjams, atsiskaičiusiems už perkamą žemės sklypą, nekilo abejonių dėl jų nuosavybės teisės. Klausimas dėl sklypo ribų nustatymo kilo 2010 metais, pareiškėjai buvo kreipęsi dėl kadastrinių matavimų atlikimo, tačiau VĮ Registrų centrui atsisakius atlikti registraciją, jie nesuprato, kokios yra atsiradusios teisinės kliūtys ir kaip jas spręsti, o finansinė padėtis neleido kreiptis teisinės pagalbos į advokatą. Pareiškėjų atstovė pripažino, kad terminas praleistas ženkliai, tačiau mano, kad teisingumas neturėtų būti vykdomas formaliai. Pareiškėjai pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra atsiskaitę, jie visą laiką nepertraukiamai ir sąžiningai naudojosi žemės sklypu, yra sodininkų bendrijos nariai ir moka mokesčius, Nacionalinė žemės tarnyba termino atnaujinimui neprieštarauja, kitų pretendentų į žemės sklypą nėra, VĮ Registrų centras dėl termino atnaujinimo taip pat iš esmės prieštaravimų nereiškė, todėl sprendžiant dėl termino atnaujinimo turėtų būti vadovaujamasi nuosavybės užtikrinimo principu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1993 m. lapkričio 25 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 8-6562) pareiškėja E. F. už 15,70 Lt nusipirko iš Vilniaus miesto valdybos, atstovaujamos Naujininkų seniūnijos seniūno, 1131 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 64, su statiniais. Šios sutarties 6 punkte nurodyta, kad sutartis per vieną mėnesį nuo jos pasirašymo dienos turi būti įregistruota Vilniaus miesto Žemėtvarkos tarnyboje. Iš sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininko rašto matyti, kad E. F. sklype Nr. 64 sodininkyste užsiima nuo 1993 metų, skolų bendrijai neturi. VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškimą patvirtino, kad įrašų apie minimą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre nėra.

6. Sutarties sudarymo metu ir iki sueinant jos registravimo terminui galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis).

7. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003 ir kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009).

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, be kita ko, reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

9. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad, nors žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo įregistruotas (1964 m. CK 255 straipsnis), tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią ir prievolės sutarties šalių buvo visiškai įvykdytos: Vilniaus miesto valdyba, atstovaujama Naujininkų seniūnijos seniūno, siekė parduoti, o pareiškėja E. F. – pirkti nekilnojamąjį turtą; turtas perduotas įgijėjai, kuri sumokėjo už turtą nustatytą kainą, turtą priėmė ir atvirai tebevaldo. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl teisinių žinių stokos, klaidingo suvokimo dėl sandorio įregistravimo būtinumo laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Iš bylos aplinkybių nenustatyta pagrindo išvadai, kad terminas praleistas dėl pareiškėjų nesąžiningo elgesio. Byloje nėra duomenų, kad termino registruoti sandorį viešame registre atnaujinimas gali pažeisti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Sutarties stabilumo principas (lot. favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo pagrindams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujintinas, siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams. Sandorio įregistravimo termino, kuris buvo nustatytas 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje, atnaujinimo galimybė, nustačius svarbias to termino praleidimo priežastis, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje.

10. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškimą nepagrįstai teigia, kad, nesant atliktų kadastrinių matavimų ir žemės sklypui suteikto unikalaus numerio, pareiškimas dėl termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo turėtų būti paliktas nenagrinėtas, nes teismo procesinio sprendimo nebūtų galimybės įgyvendinti. Sutiktina su pareiškėjų atstovės argumentais, kad aplinkybė, jog žemės sklypo Nr. 64, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai nėra atlikti, žemės sklypas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl termino atnaujinimo šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoriui įregistruoti. Byloje dėl termino atnaujinimo, nesant ginčo dėl pirkimo–pardavimo sutarties atitikties jos šalių valiai bei sutarties sudarymo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia termino sutarčiai įregistruoti praleidimo priežastis ir jų svarbumą patvirtinančios arba paneigiančios aplinkybės. Teismas nesprendžia klausimų, susijusių su žemės sklypo, kaip nekilnojamojo daikto, suformavimu ir įregistravimu Nekilnojamojo turto registre, o teismo sprendimu atnaujinti terminą sandoriui įregistruoti nenustatomas įpareigojimas registro tvarkytojui jį įregistruoti. Teismo procesiniu sprendimu dėl termino atnaujinimo pareiškėjams tik pripažįstama teisė kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl sandorio įregistravimo, o pati registravimo procedūra turi būti atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Taigi VĮ Registrų centro nurodytos aplinkybės, kad žemės sklypui nėra suteiktas unikalus numeris, nepatenka į bylos dėl termino atnaujinimo nagrinėjimo apimtį.

11. Remdamasis išdėstytais motyvais, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis), teismas konstatuoja, kad įstatymo nustatytas terminas 1993 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai viešame registre įregistruoti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas atnaujinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 576–578 straipsniais teismas,

nutaria:

pareiškėjų E. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. F. (S. F.) (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą tenkinti.

Atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą 1993 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai (notarinio registro Nr. 8-6562) dėl 1331 kv. m žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 64, viešame registre įregistruoti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.