- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- e2A-30-479/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žydrūnas Bertašius, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- L. D.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmos Čuchraj ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. D. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl skolos ir palūkanų nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė L. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl skolos ir palūkanų nustatymo. Ieškovė nurodė, kad pagal 2005-05-04 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1604 ieškovė už 28 497,68 Lt išsimokėtinai nusipirko 0,5811 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0300 ha dalį. Pagal 2006-06-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-2242 ieškovė už 26 597,83 Lt išsimokėtinai nusipirko 0,5811 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0280 ha dalį, o pagal 2006-06-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-2240 ieškovė už 64 689,73 Lt išsimokėtinai nusipirko 0,5811 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0681 ha dalį. Ieškovė paaiškino, kad sutartyse nurodytas žemės sklypo dalių kainas ji įsipareigojo sumokėti dalimis sutartyse numatyta tvarka ir terminais. Sutartyse taip pat buvo nustatyta, kad už kiekvieną žemės sklypą yra mokama 2 proc. dydžio metinių palūkanų norma, o laiku neatsiskaičiusi su atsakove, ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną. Ieškovė teigė, kad dėl objektyvių priežasčių ji negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti įmokų mokėjimo prievolių pagal žemės pirkimo – pardavimo sutartis, todėl atsakovė pradėjo skaičiuoti ieškovei delspinigius ir palūkanas. Ieškovė teigė, kad atsakovė galėjo reikalauti iš ieškovės sumokėti delspinigius tik už 6 mėnesių terminą, o palūkanas – už 5 metų terminą, tačiau skaičiuodama delspinigius ir palūkanas atsakovė neatsižvelgė į ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai apskaičiavo delspinigius bei palūkanas už ilgesnius laikotarpius. Be to, atsakovė nepagrįstai skaičiavo ieškovei delspinigius ne tik nuo pagrindinės skolos sumos, bet ir nuo nesumokėtų palūkanų. Ieškovės teigimu, atsakovės apskaičiuotos netesybos yra nepagrįstai didelės, apskaičiuotos pažeidžiant įstatyme numatytą įmokų paskirstymo tvarką, todėl yra pagrindas perskaičiuoti ieškovei apskaičiuotus delspinigius ir palūkanas bei juos sumažinti. Dėl to ieškovė ieškiniu teismo prašė: pripažinti neteisėtais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus 2016-01-12 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte ieškovei apskaičiuotus delspinigius, palūkanas bei įsiskolinimą pagal 2005-05-04 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 1604, pagal 2006-06-02 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-2242 ir pagal 2006-06-02 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2- 2240;pripažinti, kad 2016-02-29 dienai ieškovės įsiskolinimas už žemę (pagrindinis įsiskolinimas) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriui pagal 2005-05-04 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 1604 yra 15 163,65 Lt (4 391,69 Eur), nuo kurio skaičiuotini 0,05 proc. dydžio delspinigiai už 180 kalendorinių dienų bei 2 proc. dydžio metinės palūkanos už 5 metus; pripažinti, kad 2016-02-29 dienai ieškovės įsiskolinimas už žemę (pagrindinis įsiskolinimas) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriui pagal 2006-06-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-2240 yra 34 812,83 Lt (10 082,49 Eur), nuo kurio skaičiuotini 0,05 proc. dydžio delspinigiai už 180 kalendorinių dienų bei 2 proc. dydžio metinės palūkanos už 5 metus; pripažinti, kad 2016-02-29 dienai ieškovės įsiskolinimas už žemę (pagrindinis įsiskolinimas) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriui pagal 2006-06-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-2242 yra 12 601,96 Lt (3 649,77 Eur), nuo kurio skaičiuotini 0,05 proc. dydžio delspinigiai už 180 kalendorinių dienų bei 2 proc. dydžio metinės palūkanos už 5 metus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2016-07-14 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2005-05-04 sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 1604, 2006-06-02 sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 2-2242 ir 2-2240. Šiose sutartyse šalys susitarė, kad už įsigyjamą žemės sklypą ieškovė sutartą kainą mokės dalimis. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal pirkimo – pardavimo sutartis, o tarp šalių nebuvo sudaryta jokių susitarimų, kuriais būtų pakeista netesybų pagal pirkimo – pardavimo sutartis skaičiavimo tvarka, todėl teismas sprendė, jog atsakovė turėjo teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius ir palūkanas dėl netinkamai vykdomų prievolių. Teismas taip pat konstatavo, kad gavusi ieškovės įmokas už turtą, atsakovė LR CK 6.54 str. pagrindu turėjo teisę šias įmokas įskaityti pagal šioje normoje numatytą įmokų įskaitymo eiliškumą ir toliau ieškovei skaičiuoti delspinigius bei palūkanas dėl netinkamai vykdomų prievolių. Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo prievolių tinkamai nevykdė nuo 2013 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 metais, todėl tokius ieškovės veiksmus teismas įvertino kaip jos siekį išvengti palūkanų ir delspinigių mokėjimo. Teismas sprendė, jog ieškovei buvo žinoma apie sutartyje nustatytas netesybas bei įstatyme numatytas palūkanas, todėl ieškovei nevykdant savo prievolių, atsakovė turėjo teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius bei palūkanas ir šiais savo veiksmais nepažeidė nei ieškovės teisių, nei sutarties bei įstatymo nuostatų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, todėl ieškinys buvo atmestas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. D. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016-07-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė LR CK 6.54 str. nuostatas dėl ieškovės sumokėtų įmokų paskirstymo tvarkos. Apeliantė teigė, kad ieškovės atliktuose mokėjimo pavedimuose buvo aiškiai nurodyta, kokios lėšos yra skiriamos pagrindinei skolai sumokėti, o kurios lėšos yra skiriamos delspinigiams ir palūkanoms sumokėti, todėl atsakovė neturėjo teisės savo nuožiūra iš ieškovės gautų įmokų pirmiausia įskaityti delspinigiams ir palūkanoms apmokėti.Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p. ir 9 d. nuostatas. Apeliantė teigė, kad atsakovė nepagrįstai pagal šalių sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis skaičiavo ieškovei delspinigius už ilgesnį nei 180 dienų terminą, taip pat nepagrįstai skaičiavo ieškovei palūkanas už ilgesnį nei 5 metų terminą, todėl ieškovės prašymu teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį delspinigiams ir palūkanoms, kurie buvo apskaičiuoti viršijant įstatyme numatytus ieškinio senaties terminus.Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino, jog atsakovė neteisėtai skaičiuoja ieškovei ir delspinigius, ir kompensacines palūkanas bei tuo ieškovei taiko dvigubą civilinę atsakomybę dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo. Apeliantės teigimu, pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką netesybos ir palūkanos turi būti įskaitomos viena į kitą priklausomai nuo to, kuri suma yra didesnė.Teismas neįvertino, kad atsakovė neteisėtai skaičiavo ieškovei delspinigius nuo nesumokėtos palūkanų dalies. Apeliantė pažymėjo, kad nei šalių sudarytos sutartys, nei įstatymas nenumatė atsakovei teisės skaičiuoti ieškovei delspinigius nuo nesumokėtų palūkanų.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė 2016-02-26 kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notarų biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo skolai iš įkeisto turto išieškoti ir neteisėtai prašė vykdomuoju įrašu išieškoti iš ieškovės 6 proc. procesines palūkanas nuo visos išieškomos sumos nuo vykdomojo įrašo atlikimo iki visos skolos grąžinimo dienos. Apeliantė teigė, kad pagal LR CK 6.210 str. nuostatas 6 proc. metinės palūkanos yra mokamos tik tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniais asmenys, tačiau ieškovė šių kriterijų neatitinka.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2016-07-14 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog atsakovė turėjo teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius ir palūkanas ir atlikdama šiuos veiksmus nei sutarties, nei įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsakovė pažymėjo, kad nereikalaujant dalies apskaičiuotų delspinigių ir palūkanų iš ieškovės, būtų pažeisti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principai. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.).
Apeliantė skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė LR CK 6.54 str. nuostatas dėl ieškovės sumokėtų įmokų paskirstymo tvarkos. Apeliantė teigė, kad ieškovės atliktuose mokėjimo pavedimuose buvo aiškiai nurodyta, kokios sumos yra skiriamos pagrindinei skolai dengti, o kurios sumos yra skiriamos delspinigiams ir palūkanoms sumokėti, todėl atsakovė neturėjo teisės savo nuožiūra iš ieškovės gautų įmokų pirmiausia įskaityti delspinigiams ir palūkanoms apmokėti. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2005-05-04 sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 1604, 2006-06-02 sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 2-2242 ir 2-2240, kuriomis ieškovė nusipirko sutartyse nurodyto dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis ir už jas įsipareigojo sumokėti dalimis sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė įsipareigojimus pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis vykdė netinkamai ir vėlavo sumokėti einamąsias įmokas, todėl ieškovei atsirado pareiga sumokėti ne tik susidariusį įsiskolinimą už nupirktą valstybinę žemę, bet ir atsakovės apskaičiuotas netesybas. Apeliantė šioje byloje įrodinėjo, jog gavusi ieškovės įmokas, atsakovė netinkamai atliko šių įmokų paskirstymą, todėl netinkamai nustatė ieškovės skolos dydį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumą reglamentuoja LR CK 6.54 str. nuostatos. LR CK 6.54 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. LR CK 6.54 str. 2 d. nustatyta, jog antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. LR CK 6.54 str. 3 d. nustatyta, jog trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. LR CK 6.54 str. 4 d. nustatyta, jog ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Nagrinėjamu atveju šalys valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartyse nebuvo susitarusios dėl kitokio įmokų paskirstymo, nei numato LR CK 6.54 str. nuostatos. Iš atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, taip pat teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovės paaiškinimų matyti, kad ieškovės sumokėtos įmokos buvo įskaitomos laikantis LR CK 6.54 str. nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos pagal visas tris valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, tai yra pirmiausia įmokos buvo įskaitomos palūkanoms dengti, po to – delspinigiams padengti, o likusi įmokos dalis buvo įskaitoma pagrindinei skolai už žemę apmokėti. Šias aplinkybes taip pat patvirtina atsakovės į bylą pateikti ieškovės įsiskolinimo skaičiavimai. Iš ieškovės į bylą pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, jog atlikdama dalį mokėjimų, ieškovė mokėjimo paskirtyje nurodė, kuri pervestų lėšų dalis skiriama pagrindinei skolai, o kuri - delspinigiams ir palūkanoms dengti. 2011-08-09 mokėjimo paskirtyje nurodyta, jog mokama pagal 2006-06-02 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 2-2242, iš jų 575,20 Lt skola, 52 Lt delspinigiai. 2011-08-09 mokėjimo paskirtyje nurodyta, jog mokami delspinigiai pagal 2005-05-04 valstybinės žemės sutartį Nr. 1604. 2011-08-09 mokėjimo nurodymu ieškovė sumokėjo atsakovei 2 500 Lt ir nurodė, jog mokama įmoka pagal 2006-06-02 valstybinės žemės sutartį Nr. 2-2240. 2011-08-10 mokėjimo nurodymu sumokėta 3 500 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodoma, kad mokama įmoka pagal 2006-06-02 valstybinės žemės sutartį Nr. 2-2240. 2012-01-03 mokėjimo paskirtyje nurodoma, kad mokama pagal 2006-06-02 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 2-2242, taip pat pagal sutartį RI-2966, iš jų 1520 Lt už žemę, 304,13 Lt palūkanos, delspinigiai. 2013-08-13 mokėjimo nurodymo paskirtyje ieškovė nurodė, jog 4 000 Lt yra mokami už žemės sklypą pagal 2006-06-02 pirkimo – pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors dalyje mokėjimo pavedimų ieškovė nurodė, kuri pervedamų lėšų dalis turėtų būti skiriama pagrindinei skolai, o kuri – palūkanoms ir delspinigiams dengti, tačiau pažymėtina, jog skolininkės pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka atsakovei nebuvo privaloma. LR CK 6.54 str. 5 d. numato, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta LR CK 6.54 str. 1, 2, 3 ir 4 d. Taigi skolininkas be kreditoriaus sutikimo negali vienašališkai pakeisti įstatyme arba šalių sutartyje numatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad dalyje ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų nebuvo detalizuota, kuri pervedamų lėšų dalis skiriama pagrindinei skolai, o kuri skirta palūkanoms ir netesyboms mokėti. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog ieškovė mokėjimus vykdė pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi ieškovei turėjo būti žinoma, jog atsakovė, tai yra valstybinė institucija, privalo griežtai laikytis įstatyme nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos ir atsakovė neturi teisės ieškovės sumokėtas lėšas paskirstyti pagal ieškovės pasiūlytą tvarką. Dėl to atsakovė teisėtai negrąžino ieškovei lėšų, sumokėtų nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija sprendžia, jog atsakovė turėjo teisę atlikti iš ieškovės gautų įmokų paskirstymą pagal visas tris valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis laikantis LR CK 6.54 str. 1 – 4 d. nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos ir tokiais savo veiksmais įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas netinkamai LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p. ir 9 d. nuostatas, tai yra teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Apeliantė teigė, kad atsakovė nepagrįstai pagal šalių sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis skaičiavo ieškovei delspinigius už ilgesnį nei 180 dienų terminą, taip pat nepagrįstai skaičiavo ieškovei palūkanas už ilgesnį nei 5 metų terminą, todėl ieškovės prašymu teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį delspinigiams ir palūkanoms, kurie buvo apskaičiuoti viršijant įstatyme numatytus ieškinio senaties terminus. Su šia skundo nuostata teisėjų kolegija nesutinka. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 str.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (LR CK 1.131 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tai, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Įvertinusi tai, kad pagal LR CK 1.124 str. nuostatas ieškinio senaties terminas yra siejamas su įstatyme numatytu laikotarpiu, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises pareikšdamas teisme ieškinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškinio senaties termino institutas yra išimtinai susijęs su teismine asmens pažeistų teisių gynyba. Dėl to, kolegijos nuomone, ieškinio termino praleidimo teisinių pasekmių taikymas taip pat yra galimas tik tais atvejais, kai asmuo savo pažeistas teises nusprendžia ginti teismine tvarka pareikšdamas teisme ieškinį.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalims sudarius valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, ieškovės įsipareigojimų pagal visas šias sutartis įvykdymui užtikrinti atsakovės naudai buvo įkeistos atitinkamos ieškovės nupirkto valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų, atsakovė 2016-02-29 kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notaro biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Notarui pateiktais prašymais atsakovė prašė išduoti vykdomąjį įrašą dėl 13 322,99 Eur skolos, 799,38 Eur palūkanų ir 5 449,25 Eur delspinigių išieškojimo iš ieškovės pagal 2006-06-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-2240, taip pat 5 795,98 Eur skolos, 347,76 Eur palūkanų ir 2 241,96 Eur delspinigių pagal 2005-05-04 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1604 bei 6 162,60 Eur skolos, 369,78 Eur palūkanų ir 1 390,42 Eur delspinigių pagal 2006-06-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-2242. Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovė savo teises siekia įgyvendinti ne teismine tvarka reikšdama ieškinį, o nukreipdama savo reikalavimus į hipoteka įkeistą turtą. Pažymėtina, jog šalių sudarytose valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartyse nėra nuostatų, ribojančių delspinigių ar palūkanų skaičiavimo laikotarpį įstatymo numatytais ieškinio senaties terminais. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš ieškovės, kolegija konstatuoja, jog LR CK 1.131 str. 1 d. numatytų ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių taikymas šioje byloje nėra galimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2016-06-30 teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad jos pareikšto ieškinio faktinis pagrindas yra ieškinio senaties taikymas, nors ieškovė ieškiniu prašo nustatyti netesybų pagal sudarytas sutartis taikymo laikotarpius. Tai reiškia, jog ieškovė ieškiniu siekia modifikuoti ieškovės sudarytų sutarčių nuostatas. Akivaizdu, jog įstatymo normos apie ieškinio senaties terminus nėra pakankama priežastimi pakeisti sudarytų sutarčių sąlygas. Esant nurodytoms aplinkybės apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties terminų pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ir tuo teismas ieškovės teisėtų interesų nepažeidė.
Skunde nurodoma ir tai, kad teismas neįvertino, jog atsakovė neteisėtai skaičiuoja ieškovei ir delspinigius, ir kompensacines palūkanas bei tuo ieškovei taiko dvigubą civilinę atsakomybę dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo. Apeliantės teigimu, pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką netesybos ir palūkanos turi būti įskaitomos viena į kitą priklausomai nuo to, kuri suma yra didesnė. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Byloje esančiose valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta, kad ieškovė įsiskolinimo sumą ir 2 procentus metinių palūkanų už žemės sklypą turi sumokėti į Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą iki sekančių metų sausio 15 dienos, už kiekvieną praleistą dieną skaičiuojami 0,05 procento delspinigiai nuo privalomos mokėti sumos (sutarčių 3.1 p.). Taigi šiuo atveju šalys buvo susitarusios tiek dėl palūkanų, tiek dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad sutartyje nurodytos palūkanos turi būti vertinamos kaip kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos, kurių negalima reikalauti kartu su sutartinėmis netesybomis.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal LR CK 6.71 str. 1 d. nuostatas netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Sutartyje nustatyti delspinigiai atlieka kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl skolininko prievolės pažeidimo (nevykdymo laiku), kompensacinę funkciją. Tuo tarpu palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (dar vadinamos pelno palūkanomis – tai atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais, užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., LR CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., LR CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Iš byloje esančių valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarčių matyti, jog ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei palūkanas nuo nesumokėtos žemės sklypų kainos dalies iki kiekvienų metų sausio 15 dienos, o šių palūkanų mokėjimas pagal sutarties sąlygas nėra siejamas su mokėjimo terminų praleidimu. Akivaizdu, kad šalių sutartos palūkanos atliko mokėjimo funkciją už tai, kad ieškovė įgijo nuosavybėn ir galėjo naudotis žemės sklypu ir kartu sutartyje nurodytą laikotarpį iki visiško atsiskaitymo turėjo galimybę disponuoti iš esmės atsakovei priklausančia piniginių lėšų dalimi. Dėl to negalima sutikti su apeliantės nuostata, kad šalių sutartos palūkanos šiuo atveju turėtų būti kvalifikuojamos kaip kompensacinės palūkanos. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos dėl tokio pobūdžio palūkanų paskirties yra laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirtingą, tai yra mokėjimo, o ne kompensacinę funkciją, atliekančių palūkanų išieškojimas iš skolininko kartu su delspinigiais yra galimas, todėl atsakovė teisėtai skaičiavo ieškovei ir sutartyje numatytas palūkanas, ir delspinigius už termino įvykdyti prievolę praleidimą.
Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad atsakovė neteisėtai skaičiavo ieškovei delspinigius nuo nesumokėtos palūkanų dalies. Apeliantė pažymėjo, kad nei šalių sudarytos sutartys, nei įstatymas nenumatė atsakovei teisės skaičiuoti ieškovei delspinigius nuo nesumokėtų palūkanų. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo šalys valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartyse buvo susitarusios ne tik dėl žemės sklypo dalių kainos sumokėjimo, bet ir dėl 2 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo. Pažymėtina, kad šios palūkanos yra pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis ieškovės vykdytinos piniginės prievolės dalis kartu su pagrindiniu įsiskolinimu už žemės sklypą. Šios piniginės prievolės vykdymas yra apibrėžtas sutarčių 3.1 p. nustatytais terminais, tai yra iki atitinkamų metų sausio 15 dienos. Sutartyse šalys susitarė, jog už kiekvieną praleistą dieną ieškovei bus skaičiuojami 0,05 procentų dydžio delspinigiai nuo privalomos mokėti įsiskolinimo sumos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad atsakovė turi teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius nuo nesumokėtos palūkanų dalies pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarčių 3.1 p. nuostatas.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovė 2016-02-26 kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notarų biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo skolai iš įkeisto turto išieškoti ir neteisėtai prašė vykdomuoju įrašu išieškoti iš ieškovės 6 procentų procesines palūkanas nuo visos išieškomos sumos nuo vykdomojo įrašo atlikimo iki visos skolos grąžinimo dienos. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pagal LR CPK 306 str. 2 d. nuostatas apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Dėl to apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos turėjo skundžiamą sprendimą priėmęs teismas. Be to, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 312 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė reikalavimo dėl procesinių palūkanų dydžio nustatymo, neginčijo atsakovės veiksmų teisėtumo kreipiantis į notarą dėl LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. nurodytų palūkanų išieškojimo iš ieškovės ne teismo tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusių ieškovės apeliacinio skundo argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.