Kauno apygardos teismo sprendimas

Atsakovas- BAB bankas „Snoras“ pateikė atsiliepimus į ieškinį (b.l. 30-38) bei tripliką (b.l. 76-79), kuriuose nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, jog ieškovės teiginiai nepagrįsti, o byloje esantys įrodymai akivaizdžiai įrodo, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius tikėdamasi gauti didesnę piniginę grąžą ir tai jai buvo suprantama; sudarydama obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovė veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas teisines pasekmes. Ieškovė prašanti su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sandorius, kurie sudaryti suklydimo ir apgaulės įtakoje, tačiau šių aplinkybių neįrodė, ieškovės teiginiai, kad ji buvusi suklaidinta atsakovo darbuotojo paaiškinimais vertintini kritiškai, nes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Be to atstovas pažymėjo, jog nei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodoma, jog atsakovo skolos vertybiniai popieriai – obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu, todėl pripažintina, kad atsakovas ieškovei nepateikė jokios melagingos informacijos ir jos nesuklaidino. Dėl ieškovės prisiimtos rizikos sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, atsakovo nuomone, yra visiškai akivaizdu, kad atsakovo siūlomos palūkanos už obligacijas ženkliai viršijo palūkanas už terminuotuosius indėlius, todėl tikėtina kad būtent tai nulėmė ieškovės apsisprendimą sudaryti su banku obligacijų pasirašymo, o ne terminuoto indėlio sutartį, kartu prisiimant su šia investicija susijusią riziką. Taip pat atstovas pažymėjo, jog atstovės asmeninės savybės, išsilavinimas ir patirtis leido jei priimti adekvatų sprendimą ir ji tikrai negalėjo suklysti, kaip kad teigia ieškinyje.

Trečiajam asmeniui buvo išsiųstas ir įteiktas ieškinys (b.l. 28) bei kiti šalių paruošiamieji dokumentai, taip pat tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką (b.l. 89). Tretysis asmuo savo teise pateikti atsiliepimus nepasinaudojo, į teismo posėdį neatvyko, prašymų dėl jo atidėjimo nepareiškė.

Įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (CPK 270 str. 4d. 2p.). Išanalizavus byloje esančius įrodymus galima būtų sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškovė, sudarydama aukščiau paminėtas sutartis, siekė naudos sau, nes aiškiai matyti, jog palūkanos pagal sudarytas obligacijų pasirašymo sutartys buvo 4,50 proc., kaip tuo tarpu už indėlius eurais tik 1,90 procento. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus žmogus, patikėdamas pinigus finansų įstaigai visų pirma tikisi, jog jo pinigai bus saugūs, tinkamai tvarkomi (investuojami), pareikalavus bus grąžinti, o už naudojimąsi pinigais laikotarpį klientas gaus vienokią ar kitokią papildomą naudą. Išklausęs šalių žodinius paaiškinimus ir ištyręs rašytinius įrodymus teismas sprendžia, kad pasirašydama aukščiau minėtas sutartis ieškovė to pagrįstai ir tikėjosi, tačiau priešinga sutarties pusė ne tik, kad neatskleidė ir neišaiškino esminių sutarties sąlygų, bet priešingai - pateikė aiškiai tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl ko ieškovė suklydo. Ieškovei pateiktoje sutartyje banko darbuotoja dar pati paryškino sutarties sąlygą, numatančią, jog siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (b.l. 12). Taip pat liudytoja apklausta sutartį sudariusi banko darbuotoja teismui patvirtino, jog ji pati buvo įsitikinusi jog sudaromų sutarčių pagrindu investuoti pinigai buvo saugūs ir apdrausti, nes banko darbuotojams vykusių mokymų metu vadovybė akcentuodavo ir rekomenduodavo aiškinti klientams, jog viskas drausta banko turtu. Be to liudytoja J. B. dar paaiškino, jog kai kuriems vadybininkams iškilus abejonių dėl draudimo ir skambinantis į Vilnių aiškintis, buvo paaiškinta „ką skaityt nemokat- yra 4 punktas. Parašyta, kad drausta“. Taigi, visuma šių aplinkybių leidžia teismui daryti vienareikšmišką išvadą, jog atsakovas ne tik, kad neatskleidė ir neišaiškino ieškovui esminių sutarčių punktų, bet ir tyčia, per savo darbuotoją, apgavo ieškovę, ir tą siekė daryti sąmoningai, kadangi iš tos pačios liudytojos J. B. parodymų matyti, kad bankas buvo suinteresuotas sudaryti kuo daugiau obligacijų pardavimo sutarčių, ir ne tik kad papildomai mokėjo darbuotojams už kuo didesnį jų skaičiaus sudarymą (ką dar iš dalies būtų galima suprasti kaip atsakovo atstovo aiškinimą apie normalią skatinimo priemonę komercinėse įstaigose), bet ir buvo nustatęs pardavimo krepšelį su nurodytu privalomu skaičiumi obligacijų sutarčių, ir jei tokio kiekio darbuotojai neparduodavo- reikdavo eiti aiškintis direktoriui. Todėl atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes, tyčinius nesąžiningus atsakovo veiksmus (tiek veikimą klaidinant paties banko darbuotojus, tiek neveikimą neatskleidžiant reikšmingų ir esminių sutarties sąlygų), senyvą ieškovės amžių (75 metai), vertinant įrodymus pagal vidinį teismo įsitikinimą (CPK 185 str.), ieškovei visiškai pagrįstai galėjo susidaryti įspūdis, jog jos įsigyjamas banko produktas yra saugus ir apdraustas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Tai, teismo vertinimu, ir buvo esminė sąlyga, apsprendusi ieškovės valią sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis. Bankui nesudarius klaidingo įvaizdžio dėl obligacijų draudimo- ieškovė, teismo vertinimu, aukščiau minėtų sutarčių nebūtų sudariusi.

Todėl ištirtų įrodymų ir aptartų aplinkybių išdavoje teismas sprendžia jog yra pagrindas ieškinį patenkinti ir 2011-10-04 Obligacijų pasirašymo sutartį nr. FO20111004K990005 bei 2011-10-04 Obligacijų pasirašymo sutartį nr. FO20111004K990006 pripažinti negaliojančia CK 1.90 str. pagrindu.

Taip pat teismas sprendžia, jog atsakovo sudarytos sutartys yra pripažintinos negaliojančiomis ir dėl apgaulės (CK 1.91 str. pagrindu). Tokia išvada darytina, kadangi atsakovas, pažeisdamas viešosios teisės normos- LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 3 d. – reikalavimus aiškiai ir suprantamai nesuteikė ieškovei visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus; taip pat pažeidė LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 5 d. reikalavimus, nesiaiškindamas ieškovės žinių ir patirties investavimo srityje; pažeidė CK 1.5 str. numatytą sąžiningumo principą tyčia į sutartis įrašydamas klaidinančius duomenis apie produkto draudimą.

Argumentai, dėl kurių teismas atmetė kai kuriuos įrodymus (CPK 270 str. 4d. 3p.). Įrodymais laikytini ir žodiniai šalies (atstovo) paaiškinimai ir procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės. Atsakovo atstovas teigė, kad ieškovei buvo suteikta visa reikalinga ir išsami informacija, susijusi su sutarčių sudarymu. Tą paneigia liudytojos J. B. parodymai, kad ji davė pasirašyti tik sutartis ir nieko daugiau neaiškino apie investavimo specifikas bei rizikas, o taip pat patikino, kad atsakovo pateikto „Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo“ (b.l. 52-53) savo darbovietėje net neturėjo ir negalėjo ieškovei duoti. Aiškinantis šias aplinkybes atsakovo atstovas irgi pripažino, kad jis tik mano, jog tokie priedai turėjo būti pateikiami banko klientams, bet nežino, ar toks buvo pateiktas. Tai leidžia teismui daryti išvadą jog toks dokumentas ieškovei nebuvo pateiktas, ir dėl to, savo ruožtu, atmestini atsakovo įrodymai ir argumentai, kad ieškovė pilnai ir visapusiškai buvo supažindinta su visais būtinais dokumentais ir galėjo pilnai įvertinti rizikas.

Atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovė pagal savo asmenines savybes ir išsilavinimą negalėjo iš esmės suklysti. Byloje nustatyta, kad ieškovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, ir bendruoju atveju, jai, be abejo, keltini didesni reikalavimai sandorių nuginčijimo atvejais. Tačiau aiškindamasis šias aplinkybes teismas nustatė, kad sandorių sudarymo metu ieškovė buvo 75 metų amžiaus; jau prieš 15 metų išėjusi į pensiją; dirbusi iš esmės baudžiamosios justicijos srityje (prokurorė); prokurorų veikloje buvo liečiami civiliniai teisiniai santykiai tik iškeldinimo ar darbo bylose. Be to finansines priemones reglamentuojantys aktai itin specifiniai, o ir pvz. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas priimtas 2002 metais, Finansinių priemonių rinkų įstatymas priimtas tik 2007 m., t.y. po to, kai ieškovė jau buvo pensijoje. Todėl šios bylos kontekste su visomis kitomis aplinkybėmis, ieškovės išsilavinimas ir darbo patirtis negali būti vertinami kaip išskirtiniai kriterijai, leidę jei nepadaryti esminių klaidų sudarant sandorius.