- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-295-253/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09884-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Irma Čuchraj, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-295-253/2016
2016 m. kovo 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, tretiesiems asmenims antstoliui Aleksandrui Selezniovui, V. A., išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, įpareigojimo vykdyti sutartį bei baudinių netesybų sumažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu, jį patikslinęs, prašė pripažinti vienašališkai atsakovo AB SEB banko (toliau – Bankas) 2004-11-05 sudarytos kredito sutarties Nr. 0460418071810/49 (toliau – Kredito sutartis) (su jos vėlesniais pakeitimais) nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti, įpareigojant atsakovą ją toliau vykdyti; panaikinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos kredito sutarties 5.2 punktą, reglamentuojantį sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningą bei neteisėtą; pakeisti tarp A. A. ir AB SEB banko sudarytos kredito sutarties Nr. 0460418071810/49 (su vėlesniais 2005-11-04, 2006-01-13 ir 2007-02-06 sutarties pakeitimais) 4.7, 4.8 punktus bei sumažinti 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,02 procento dydžio; taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomojoje byloje Nr. 0010/13/01241 antstolio Aleksandro Selezniovo vykdomą išieškojimą iš sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad Kredito sutarties pagrindu ieškovui buvo suteiktas 1 775 895,21 Lt dydžio paskola namo šiltinimui, fasado tvarkymui ir paskolos nefinansavimui. Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui, buvo įkeistas šeimos turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad negavo iš atsakovo įspėjimo dėl Kredito sutarties nutraukimo, vėliau iš antstolio sužinojo, kad sutartis nutraukta, o jam nuosavybės teise priklausantis turtas yra parduodamas iš varžytynių. Teigia, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta Kredito sutartis atitinka vartojimo sutarties kriterijus. Ieškovo nuomone, Kredito sutarties 4.7 ir 4.8 punktuose numatytas delspinigių dydis (0,1 proc.) už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos yra per didelis, kadangi per metus jos sudaro net 36,5 procentus. Atsakovas vienašališkai sutartimi nustatė aiškiai nesąžiningus delspinigius ieškovui, todėl delspinigiai turi būti sumažinti iki 0,02 proc. Kredito sutartis su ieškovu buvo nutraukta atsakovui neinformavus ieškovo, todėl ir neteisėtai, toks vienašalis Kredito sutarties nutraukimas turi būti laikomas negaliojančiu ab initio, o atsakovas turi būti įpareigotas šią sutartį vykdyti. Ieškovo nuomone, Kredito sutartis nutraukta neteisėtai. Ieškovas nebuvo informuotas apie atsakovo ketinimą nutraukti sutartį, todėl mano, jog toks faktas yra laikytinas sutarties sąlygų (5.2 punkto) pažeidimu. Ieškovas nėra gavęs iš atsakovo nei pranešimo dėl pradelstų įsiskolinimų dengimo, nei pranešimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Pastebėjo, jog net antstolio Aleksandro Selezniovo kontoroje užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0010/13/01241 dėl išieškojimo iš sutuoktinių įkeisto šeimos turto, nėra duomenų apie tai, kada ir kokiu pagrindu atsakovas informavo ieškovą apie ketinimą nutraukti sutartį. Taip pat nurodė, kad Kredito sutartyje numatytas terminas trūkumams ištaisyti bei sutarčiai nutraukti yra nesąžiningas. Kredito sutartyje numatyta atsakovo teisė nutraukti sutartį jau po 15 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo registruota pašto siunta. Toks trumpas terminas negali būti pripažintas protingu ir sukelti tokias sunkias pasekmes vartotojui. Paskola su palūkanomis turėjo būti sugrąžinta iki 2045-11-04, todėl galimybė atsakovui nutraukti kredito sutartį per 15 kalendorinių dienų, ieškovo nuomone, neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-27 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. A. 202,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB SEB bankui. Teismas nustatė, kad ieškovas delsė atsiskaityti daugiau negu 500 kalendorinių dienų, todėl Kredito sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė teisėtai. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas su ieškovu bendravo ne tik laiškais, bet ir internetine bankininkyste bei SMS žinutėmis, raštu įspėjo dėl sutarties nutraukimo, šių įrodymų pagrindu teismas vertino, kad ieškovas A. A. ir trečiasis asmuo V. A. atsakovo SEB banko buvo tinkamai informuoti apie skolų, palūkanų, nesumokėtų delspinigių sumas bei dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo jiems pranešta tinkamai, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti, kad paskolos gavėjams nebuvo pranešta apie Kredito sutarties nutraukimą. Pažymėta, kad ieškovas, vykdydamas 2004‑11‑04 (su vėlesniais pakeitimais) Kredito sutarties sąlygas, jas laikė priimtinomis ir tik bankui reikalaujant atsiskaityti tiksliai pagal sutartį, ieškovas tik daugiau kaip po dešimties metų tiesiogiai teisme ėmė ginčyti sutarties sąlygas dėl netesybų. Įvertinęs šalių sudarytos Kredito sutarties 5.2 punkto bei 4.1-4.8 punktų sąlygas, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Teismas nustatė, kad pasibaigus mokėjimų atidėjimui, ieškovas pažeidė įmokų mokėjimo terminus ir mokėjo mažesnes nei priskaičiuota sumas. Įmokos buvo mokamos skirtingo dydžio ir nereguliariai, o nuo 2011 m. liepos mėn. ieškovas iš viso nustojo mokėti visus mokėjimus. Ieškovas nepagrįstai vienašališkai atsisakė mokėti privalomas įmokas. Teismas vertino, kad atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Tarp šalių sudarytą kredito sutartį teismas kvalifikavo vartojimo sutartimi, o ieškovą vartotoju. Tačiau, atsižvelgdamas į kredito sutarties pakeitimus, vertino, kad neįrodyta, jog ieškovas kreditą panaudojo tik būsto pagerinimui (namo šiltinimui, fasado tvarkymui). Ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemingai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas pasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą, kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl teismas nenustatė pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio. Ieškovas nepateikė jokių patvirtinančių duomenų, kad kredito sutarties sąlygų pakeitimas buvo ekonomiškai naudingas tik bankui. Šalių sutartos sąlygos dėl kredito sutartyje įtvirtintų netesybų dydžių, nesudaro pagrindo teigti, jog tik atsakovui buvo ekonomiškai naudinga keisti sutarties sąlygas. Teismas konstatavo, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. A. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimą ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone teismas per daug formaliai sprendė, ar ieškovo atliktas Kredito sutarties pažeidimas buvo esminis, nepakankamai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, formaliai vertino atsakovo pagal Kredito sutartį prisiimtas pareigas, susijusias su vienašaliu sutarties nutraukimu. Pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą dieną ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudarė nedidelę dalį, lyginant su visa kredito suma. Akivaizdu, kad vienašališkai nutraukti Kredito sutartį, likus išsimokėti nedidelę dalį sumos, nėra proporcinga ir sąžininga dėl ieškovo, kaip silpnesniosios Kredito sutarties šalies. Pagal Kredito sutartį ieškovas kreditą grąžinti įsipareigojo iki 2045 m., tad atsakovas Kredito sutartį nutraukė nepagrįstai, sukeldamas ieškovui, kaip vartotojui, itin sunkias finansines pasekmes. Ieškovo skolos likutis nedidelis, tad ieškovas savo įsipareigojimus vykdė, dėl to atsakovas negali teigti, kad ieškovas tyčia siekė išvengti mokėjimų pagal Kredito sutartį. Apeliantas, remdamasis Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-03 sprendimu Nr. 241-181 patvirtintų Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių 14, 18 punktais, teigia, kad atsakovas, kaip savo srities profesionalas, skolininkui turint nedidelį įsiskolinimą, privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškovu tam ir tokia apimtimi, kad būtų pasiektas, jei tai objektyviai įmanoma, Kredito sutarties tikslas. Tačiau atsakovas, net akivaizdžiai nesant esminio sutarties pažeidimo, ėmėsi kraštutinės priemonės ir nutraukė Kredito sutartį vienašališkai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, Bankas iš anksto ne kartą raštu įspėjęs apeliantą ir jo sutuoktinę, suteikęs jam 5 mėnesių terminą pažeidimams pašalinti, Kredito sutartį nutraukė teisėtai ir pagrįstai dėl esminio sutarties pažeidimo, tai tinkamai įvertino teismas, priimdamas sprendimą. Apeliantas nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jo teiginius, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir kaip ją pažeidė. Apeliantas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų sutartiniams santykiams išsaugoti. Pažymi, kad Kredito sutartis nutraukta 2012-06-04, t. y. dar nesant patvirtintoms atsakovo nurodomoms 2013-09-03 valdymo gairėms. Laikosi pozicijos, kad Bankas išnaudojo visas objektyviai įmanomas galimybes ir priemones išsaugoti Kredito sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).
Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovas siekia tęsti sutartinius santykius. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004-11-05 ieškovas A. A. ir atsakovas AB SEB bankas, sudarė Kredito sutartį Nr. 0460418071810/49. Šios sutarties pagrindu ieškovui iki 2019-11-04 buvo suteiktas 130 329,01 Eur kreditas fiziniam asmeniui namo šiltinimui, fasado tvarkymui, paskolos, esančios AB Šiaulių banke dengimui. Prievolės pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti Bankui įkeistas gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Iš šalių sudarytų Kredito sutarties pakeitimo Nr. 1 bei Nr. 2 duomenų nustatyta, kad 2005-11-04 Kredito sutarties pakeitimu Nr. 1 ieškovui papildomai suteiktas kreditas verslo vystymui, bendra kredito suma po šio pakeitimo buvo 341 412,87 Eur bei paskolos grąžinimas pailgintas iki 40 metų, taip pat ieškovui kredito grąžinimas atidėtas 3 mėnesiams, nurodant, kad kredito grąžinimo pradžios data – 2006-02-05. 2006-01-13 sudarytu sutarties pakeitimu Nr. 2 ieškovui papildomai suteikta 174 205,91 Eur paskola skirta verslui vystyti. Po šio pakeitimo bendra kredito suma nurodyta 515 618,78 Eur bei prisiimtos prievolės užtikrinimui įkeista komercinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2007‑02‑06 sudarytas pakeitimas Nr. 3, juo pakeisti Kredito sutarties punktai, susiję su prievolės vykdymo užtikrinimu, t. y. Bankui įkeistos paliktos tik prekybos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad atsakovas nurodė ieškovui įskolinimo dydžius ir nustatė terminus iki 2011-07-23, 2011-11-29, 2012-06-04 sumokėti pradelstus mokėjimus. Ieškovui nesilaikius Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Bankas 2012-06-05 raštu Nr. 01.10.03–0437 ieškovui pranešė, kad nuo 2012-06-04 bankas vienašališkai nutraukė sutartį, nes per suteiktą 30 dienų terminą nepadengti pradelsti mokėjimai.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas AB SEB bankas teisėtai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia argumentais, kad, ieškovo žiniomis, pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą sudarymo metu ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudarė nedidelę dalį, lyginant su visa kredito suma. Ištyrusi bylos duomenis teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Nustatyta, kad 2012‑06-05 AB SEB banko pranešime Nr. 01.10.03–0437 A. A. ir V. A. dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyta, jog Kredito sutartis nutraukta dėl Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymo, taip pat nurodyta, kad 2012‑06-05 skolą atsakovei pagal Kredito sutartį sudaro 404 397,75 Eur negrąžintas kredito likutis, 10 838,82 Eur paskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos ir 10 851,29 Eur nesumokėti delspinigiai, iš viso skola bankui – 426 087,86 Eur. Nustatyta, kad ieškovui net kelis kartus buvo nustatytas terminas pradelstiems mokėjimams pagal Kredito sutartį padengti. Paskutiniame 2012-05-03 įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyta, kad pagal Kredito sutartį skola Bankui pagal pradelstus mokėjimus yra 46 727,25 Eur (iš jų – 27 289,08 Eur pradelsta mokėti kredito suma, 9 825 Eur priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos ir 9 613,17 Eur nesumokėti delspinigiai). Iš rašytinių įrodymų byloje matyti, kad ieškovo įsiskolinimas atsakovei ženkliai didėjo. Atsakovės 2011-07-05 įspėjime ieškovui dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyta, kad pagal Kredito sutartį bendra skola Bankui pagal pradelstus mokėjimus yra 16 277,36 Eur (iš jų – 11 140,04 Eur pradelsta sumokėti kredito suma, 3 607,61 Eur priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos ir 1 529,71 Eur nesumokėti delspinigiai). Atsakovės 2011-11-11 įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyta, kad pagal Kredito sutartį bendra skola Bankui pagal pradelstus mokėjimus yra 31 710,01 Eur (iš jų – 20 164,86 Eur pradelsta mokėti kredito suma, 7 297,04 Eur priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos ir 4 248,11 Eur nesumokėti delspinigiai). Pažymėtina, kad atsakovo 2012-05-03 įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo nustatytas terminas iki 2012-06-04 padengti visus pradelstus įsipareigojimus, tačiau, iš rašytinių ataskaitų apie ieškovo skolas ir sukauptus delspinigius matyti, kad įsiskolinimai ir po 2012-05-03 atsakovės įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo toliau didėjo. Banko 2012-05-03 įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyti 46 727,25 Eur pradelsti mokėjimai sudarė 9,06 proc. nuo 2006-01-13 sudarytame sutarties pakeitime Nr. 2 nustatytos bendros kredito sumos (t. y. 515 618,78 Eur) ir 11,55 proc. nuo šiame įspėjime nurodyto kredito likučio (t. y. 404 397,75 Eur). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybes, kad įsiskolinimas nuolat didėjo, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo neženklus.
Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai įtvirtinti CK 6.217 str., numatančiame, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas nutraukti sutartį, kvalifikuojančius požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarties laisvės principas, reglamentuotas CK 6.156 str. 1 d., įtvirtintas ir CK 6.217 str. 5 d. nuostatoje, kuri leidžia sutarties šalims susitarti, kokie sutarties pažeidimai bus laikomi esminiais, ir vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais vienašališko jos nutraukimo pagrindais. Šiuo atveju šalių sudarytos Kredito sutarties Nr. 0460418071810/49 bendrosios dalies 5.2 punkte numatyta sąlyga, kad Bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų, o tokiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1-4.8 punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Minėtuose Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1-4.8 punktuose aptarti kredito gavėjo įsipareigojimai, tarp jų ir įsipareigojimai vykdyti prievoles Bankui pagal Sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą Bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas bei už mokėjimų uždelsimą mokėti delspinigius (4.1, 4.7, 4.8 punktai). Sudaręs Kredito sutartį ir gavęs kreditą ieškovas A. A. įgijo pareigą mokėti atsakovui įmokas sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 str. 2 d. kriterijus. Tokiu atveju sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas, kaip sutarties sąlyga, vertinama teisėtumo ir sąžiningumo aspektais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo elgesį Kredito sutarties vykdymo laikotarpiu bei vėlesnį nepagrįstą vienašališką atsisakymą mokėti privalomas įmokas, neatleidžiantį ieškovo nuo pareigos vykdyti tarp šalių sudarytą Kredito sutartį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino ir nenustatė aplinkybių, jog atsakovas būtų pasinaudojęs savo pranašumu prieš ieškovą, kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, ši buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nenustatyta pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.
Apeliantas taip pat teigia, kad vienašališkas Kredito sutarties nutraukimas, likus išsimokėti nedidelę sumos dalį, nėra proporcingas ir sąžiningas prieš ieškovą, kaip Kredito sutarties silpnesnę šalį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių 2004-11-05 sudaryta Kredito sutartimi suteikto kredito paskirtį, sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi. Tačiau taip pat teisingai nustatė, kad iš vėlesnių šios sutarties pakeitimų matyti, jog šalys susitarė dėl papildomų kredito dalių suteikimo verslo plėtrai, dalies gauto kredito panaudojimui dengti kitame banke esančiai paskolai, tad negalima teigti, kad kreditas panaudotas tik būsto pagerinimui (namo šiltinimui, fasado tvarkymui). Nepaisant to, pažymėtina, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sutarčių reikia laikytis – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.). Vartotojas negali naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas vengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taip pat pažymėtina, kad apelianto nurodomos Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairės Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. 241-181 patvirtintos 2013-09-03 įsigaliojo nuo 2013-11-01, t. y. po šalių sudarytos Kredito sutarties nutraukimo; jų taikymas kredito sutartims, sudarytoms iki jų įsigaliojimo, bankams yra rekomendacinio pobūdžio. Kita vertus, bylos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti atsakovo elgesį kaip nesąžiningą ir konstatuoti, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010‑04‑06 iki 2011-02-07 atsakovas su ieškovu bendravo laiškais, internetine bankininkyste, SMS žinutėmis. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas prievolės mokėti įmokas Bankui tinkamai nevykdė ilgą laiką, nuo 2011 m. Ieškovui netinkamai vykdant įsipareigojimus atsakovas 2011-07-05, 2011‑11-11 bei 2012-05-03 raštu įspėjo dėl kredito sutarties nutraukimo. Tačiau, kaip nustatyta anksčiau, atsakovo 2012-05-03 įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyti 46 727,25 Eur dydžio pradelsti mokėjimai sudarė ženklią dalį, lyginant su visa kredito suma. Pradelstų mokėjimų suma didėjo ilgą laiką. Ieškovas praleido ne vieną kredito dalies ir kitų mokėjimų pagal Kredito sutartį įmoką, mokėjimų pradelsimai viršijo 500 dienų, tačiau ieškovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, paskutiniame įspėjime suteikė ieškovui dar ilgesnį terminą įsiskolinimui padengti.
Sutartiniu vienašališko sutarties nutraukimo pagrindu atsakovas AB SEB bankas pasinaudojo prieš tai ėmęsis bendradarbiavimo su ieškovu A. A. priemonių, esant ilgalaikiam tęstiniam sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimui ir ženkliam bei didėjančiam ieškovo įsiskolinimui. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad didėjant pradelstiems mokėjimams kreipėsi į atsakovą dėl Kredito sutarties pakeitimo, derėjosi dėl jos sąlygų ar kitaip siekė bendradarbiauti ir išsaugoti sutartinius santykius su atsakovu. Įvertinus bylos duomenų visumą apie ieškovo ir atsakovo elgesį ir veiksmus Kredito sutarties vykdymo laikotarpiu, sutikinta su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimas buvo esminis, Kredito sutartis vienašališkai nutraukta nelikus objektyvaus pagrindo Bankui tikėtis, kad sutartis ir ieškovo prisiimtos prievolės bus tinkamai ir laiku įvykdytos ateityje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Kredito sutarties nutraukimas sutartyje nustatyta tvarka, esant sutartiniam nutraukimo pagrindui, pagrįstai skundžiamu sprendimu pripažintas teisėtu.
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vadovaujantis CPK 327 str., byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu nustatomi CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse nurodyti (absoliutūs sprendimo negaliojimo) pagrindai arba yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Išanalizavusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi bylos duomenų visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino esmines šalių sudarytos Kredito sutarties nutraukimo aplinkybes (ieškovo A. A. įsipareigojimų nevykdymo trukmę ir mastą, atsakovo AB SEB banko veiksmus siekiant išlaikyti sutartinius santykius, sutarties nutraukimo aplinkybes). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 327 str. taikymo sąlygų, dėl to nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės nuostatų, teisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovas AB SEB bankas pateikė prašymą priteisti turėtas 173,16 Eur išlaidas už advokato padėjėjos teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, nėra per didelės, dėl to, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui AB SEB bankui iš ieškovo A. A. 173,16 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.