Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro bei nuteistųjų D. L. , L. L. ir S. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 ir 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. L. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

L. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 ir 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. L. atidėtas 1 metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

S. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 ir 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas S. A. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš D. L. , L. L. ir S. A. solidariai priteista G. P. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, S. L. – 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. , L. L. ir S. A. nuteisti už tai, jog 2004 m. rugpjūčio 31 d., apie 13 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) kaime esančiame žvyro karjere, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą teisę panaudodami nukentėjusiųjų S. L. ir G. P. atžvilgiu psichinę bei fizinę prievartą, t.y., D. L. ir L. L. reikalavo, kad G. P. nustotų skambinėti L. L. , D. L. grasino panaudoti motopjūklą, taip nukentėjusiųjų atžvilgiu naudodamas psichinę prievartą, po to motopjūklu sužalojo nukentėjusiajam S. L. koją, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei sudavė kumščiu nukentėjusiajam G. P. vieną kartą į veidą, o pastarajam nugriuvus ant žolės, spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į galvą ir ne mažiau kaip 4 kartus į pilvą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, L. L. , siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus, paėmė S. L. ir G. P. asmens dokumentus bei jų mobiliojo ryšio telefonus, o S. A. , panaudodamas psichinę prievartą, motopjūklu pjaustė medžius ir juos vertė.

Apeliaciniu skundu D. L. prašo pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį, perkvalifikuoti jo veiką iš LR BK 294 str. 2 d. į LR BK 140 str. 1 d. bei 139 str. 1 d., bei paskirti švelnesnę bausmę, atidedant jos vykdymą.

D. L. mano, jog teismo nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

D. L. nurodo, jog teismo išvadų, kad jis tyčia sužalojo S. L. motoriniu pjūklu, kad suorganizavo susitikimą su nukentėjusiaisiais, nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Teigia, jog pačių nukentėjusiųjų veiksmai buvo neteisėti, įžeidžiantys, įžūlūs, pažeidžiantys privataus gyvenimo neliečiamumą, smūgius ranka jis sudavė dėl asmeninių paskatų – įžeidimo, kuris pasireiškė nukentėjusiųjų fiziniu kontaktu įvykio vietoje su L. L. jo akivaizdoje, šią aplinkybę nurodė ir liudytojas J. N. , be to, pats teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų elgesys buvo amoralus ir įžeidžiamas. Nurodo, jog konfliktas kilo dėl nukentėjusiųjų įžūlaus elgesio siekiant fizinio kontakto su L. L. jo akivaizdoje. Mano, jog sužalojimą motopjūklu S. L. ir G. P. jis galėjo padaryti pastariesiems bandant prisiartinti prie jo, jam nukreipus dėmesį nuo rankoje laikyto įjungto pjūklo, ir tai jis vertina kaip gynybą nuo S. L. bei G. P. puolimo, kurie, norėdami nuslėpti savo nepadorius ir neteisėtus ketinimus, atrodyti nukentėjusiais, o ne įvykio iniciatoriais, bei aplinkybę, kad jie patys aktyviai dalyvavo konflikte, S. L. ir G. P. išgalvojo versiją, neva jiems buvo grasinama šaunamaisiais ginklais ir dėl to jie negalėjo pasipriešinti. D. L. mano, jog nukentėjusiųjų veiksmai buvo neteisėti ir sąlygojo žalos atsiradimą, todėl jų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas. D. L. taip pat nurodo, jog nesitarė su žmona naudoti smurto, smurto vartoti jis neketino, o tik norėjo išsiaiškinti, kokie asmenys ieško kontaktų su jo žmona.

Teigia, jog teismas neanalizavo G. P. parodymų teisingumo dėl L. L. telefono numerio gavimo ir naudojimo aplinkybių, neįvertino to, kad G. P. parodymai yra deklaratyvūs, prieštaringi, nepagrįsti jokiais kitais duomenimis, be to, nelogiški. Mano, kad nuo šių aplinkybių teisinio vertinimo priklauso būtinosios ginties instituto taikymas aiškinantis šiurkštų L. L. konstitucinių teisių į privatų gyvenimą pažeidimo faktą, bei neturtinės žalos dydžio nustatymas atsižvelgiant į nusikaltimo požymių turinčius nukentėjusiųjų veiksmus, padėjusius žalai atsirasti.

Taip pat D. L. nurodo, jog teismas, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, kad „D. L. su L. L. nuošalioje vietoje suorganizavo susitikimą su nukentėjusiaisiais“, nurodydamas papildomus veiksmus, kuriuos laiko nusikalstamais, ėmėsi vykdyti kaltinimo funkciją, tuo pažeisdamas principą, kad teisingumą vykdo tik teismas, bei teismo nepriklausomumo bei nešališkumo principus, ir šie Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai yra esminiai. Mano, jog teismo išvada, kad jis suorganizavo susitikimą, neparemta įrodymais ir nepatvirtinta jam pareikšto kaltinimo, nes jei tikėti nukentėjusiųjų parodymais, būtent pastarieji, o ne jis ir L. L. ieškojo kontaktų. Teigia, jog jo veiksmai nėra kvalifikuoti kaip organizatoriaus, ir kodėl teismas daro išvadą, jog susitikimo suorganizavimas yra nusikalstama veika, nuosprendyje teisinių argumentų nepateikta. Taip pat D. L. nurodo, jog jokiais teisiniais argumentais neparemta teismo išvada, kad jis neturėjo teisės savarankiškai nuvykti į susitikimą su jo žmonai skambinusiais asmenimis, arba kad jis turėjo kreiptis į policiją.

Taip pat D. L. nurodo, jog teismo nuosprendyje nustatyta, kad jis reikalavo G. P. nustoti skambinėti L. L. , ir teismas padarė išvadą, jog šiais veiksmais jis padarė savavaldžiavimą, tačiau mano, kad toks reikalavimas yra teisėtas, jis turi teisę kreiptis į jo ir jo žmonos teises pažeidžiantį asmenį bei reikalauti, kad tokie veiksmai būtų nutraukti.

Taip pat D. L. mano, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažino nusikalstamais jo veiksmus, kurių jokie įstatymai nedraudžia - buitinių prietaisų naudojimas kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, pareiga kreiptis į policijos pareigūnus. D. L. teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad būtinąja gintimi negalima laikyti tokio atvejo, kai iš anksto, siekiant apsisaugoti nuo spėjamo kėsinimosi, apsirūpinama pavojingais įrenginiais, nurodo, jog motorinis pjūklas nėra pavojingas įrenginys, nes priešingu atveju būtų uždrausta arba licencijuojama jo civilinė apyvarta. Mano, jog teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, todėl laiko nepagrįsta teismo išvadą, jog jis neturėjo teisės užkirsti kelią įsivaizduojamiems neteisėtiems nukentėjusiųjų veiksmams nesikreipdamas į policiją. Be to, nurodo, jog turi verslo liudijimus medienos ruošai, motorinių pjūklų turi ne vieną, jie yra nuolat gabenami su savim iš vienos kirtavietės į kitą, remontui, sureguliavimui, einamajai techninei priežiūrai, todėl teismo nurodytomis aplinkybėmis motorinis pjūklas nebuvo gabenamas tikslu ką nors sužaloti arba kam nors grasinti, ir tokia teismo išvada neparemta jokiais duomenimis, remiasi prielaidomis bei spėliojimais.

D. L. nurodo, jog jo parodymai, neva L. L. , siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus, paėmė dalį jų asmens dokumentų bei daiktų, yra duoti suklydimo įtakoje, nes jis tos aplinkybės neatsiminė ir nesuteikė jai reikšmės, o daiktus paėmė norėdamas įsitikinti nukentėjusiųjų tapatybe bei įrodyti jų neteisėtus veiksmus. Mano, jog teismas nemotyvavo savo išvadų, kai kurias iš jų grindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, ir taip nesilaikė LR BPK 303 - 307 str. reikalavimų. Teigia, jog jis paaiškino, kad parodymai iš jo buvo išgauti policijos pareigūnų šantažo įtakoje, grasinant suimti L. L. , policijos pareigūnai pasinaudojo tuo, jog jie turi mažamečių vaikų, vieną iš kurių reikėjo lydėti į Rugsėjo pirmosios šventę mokykloje, o dėl sulaikymo vaikai būtų patyrę didžiulį stresą, dėl ko būdamas suimtas jis nusprendė duoti parodymus, kurių reikalavo policijos pareigūnai, o konkrečiai K. S. , kuris, jam sutikus, nuvežė jį į Šiaulių m. VPK areštinę, kur tyrėjui E. V. atvedus iš sulaikymo kameros L. L. , jiems buvo leista susitikti dalyvaujant policijos pareigūnams, ir jis išdėstė L. L. savo argumentus dėl pareigūnų reikalaujamos versijos pripažinimo. Teigia, jog jo nurodytas aplinkybes patvirtina Šiaulių m. VPK areštinės duomenys.

Taip pat D. L. mano, jog tai, kad abu nukentėjusieji yra buvę Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnai, nulėmė šališką ikiteisminį tyrimą, ir nors ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas nušalinimas Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnams, šis nušalinimas buvo atmestas, o apskundus nušalinimą ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis buvo pagrįstas formaliais sprendimais, kuriais buvo pagrįstos ir teismo išvados nuosprendyje, todėl teigia, jog šiuo atveju buvo pažeistos jo ir L. L. teisės į nešališką tyrimą. D. L. mano, jog šališkumas ikiteisminio tyrimo metu taip pat pasireiškė prašymo paskirti balistinę ekspertizę, tikslu išsiaiškinti S. L. sužalojimo mechanizmą, atmetimu, ką padarė ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, kai tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu tokia ekspertizė buvo paskirta, o ją atlikus paaiškėjo, kad S. L. padarytas sužalojimas nėra šautinis. Todėl D. L. mano, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas kliudė jam įrodyti svarbias bylai aplinkybes, pasinaudoti teise į gynybą, ikiteisminio tyrimo metu vienpusiškai buvo tiriama tik viena versija - šautinių sužalojimų, nukentėjusiems nebuvo užduodami jų iškeltą versiją galintys paneigti klausimai, priešingai, jiems sudaromos sąlygos duoti melagingus parodymus apie šaunamųjų ginklų panaudojimą ir šautinį S. L. žaizdos pobūdį, todėl šie proceso pažeidimai turėtų būti vertinami esminiais baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais.

Apeliaciniu skundu L. L. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį ir ją išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

L. L. nurodo, jog teismo nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jos teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

L. L. teigia, jog teismo išvadų, kad ji suorganizavo susitikimą su nukentėjusiaisiais, kad įvykio vietoje paėmė jų daiktus, nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Taip pat mano, jog melagingi yra nukentėjusiųjų parodymai apie šaunamųjų ginklų naudojimą, apie tai, kad jos telefono numerį gavo ne iš Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnų, o kito asmens, bei kad skambino jai norėdami sužinoti vietą, kur išsimaudyti. Teigia, jog teismas neanalizavo G. P. parodymų teisingumo dėl jos telefono numerio gavimo ir naudojimo aplinkybių, neįvertino to, kad G. P. parodymai yra deklaratyvūs, prieštaringi, nepagrįsti jokiais kitais duomenimis, be to, nelogiški toje dalyje, jog prieš du su puse metų neaiškiomis aplinkybėmis gautą nepažįstamos moters telefono numerį jis turėjo su savimi važiuodamas grybauti į Šiaulių rajoną, mano, kad nuo šių aplinkybių teisinio vertinimo priklauso būtinosios ginties instituto taikymas aiškinantis šiurkštų jos konstitucinių teisių į privatų gyvenimą pažeidimo faktą, bei neturtinės žalos dydžio nustatymas atsižvelgiant į nusikaltimo požymių turinčius nukentėjusiųjų veiksmus, padėjusius žalai atsirasti.

L. L. nurodo, jog teismo suformuluotame kaltinime nėra nurodyti jokie jos veiksmai, kurie galėtų būti pripažinti neteisėtais, išskyrus tai, kad siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus, ji paėmė S. L. ir G. P. asmens dokumentus. Taip pat L. L. nurodo, jog teismas, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, kad „D. L. su L. L. nuošalioje vietoje suorganizavo susitikimą su nukentėjusiaisiais“, nurodydamas papildomus veiksmus, kuriuos laiko nusikalstamais, ėmėsi vykdyti kaltinimo funkciją, tuo pažeisdamas principą, kad teisingumą vykdo tik teismas, bei teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principus, ir šie Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai yra esminiai. Mano, jog teismo išvada, kad ji suorganizavo susitikimą, neparemta įrodymais ir nepatvirtinta jai pareikšto kaltinimo, nes jei tikėti nukentėjusiųjų parodymais, būtent pastarieji, o ne ji ieškojo kontaktų, patys nukentėjusieji atvyko į įvykio vietą, jie gerai orientavosi vietovėje, ir tai paneigia G. P. versiją, neva jis skambino jai norėdamas sužinoti vietą, kur išsimaudyti, be to, jos veiksmai nėra kvalifikuoti kaip organizatorės, ir kodėl teismas daro išvadą, jog susitikimo suorganizavimas yra nusikalstama veika, nuosprendyje teisinių argumentų nepateikta. Taip pat L. L. nurodo, jog jokiais teisiniais argumentais neparemta teismo išvada, kad ji neturėjo teisės savarankiškai nuvykti į susitikimą su jai skambinusiais asmenimis, arba kad ji turėjo kreiptis į policiją.

L. L. teigia, jog net ir konstatavus, kad jos veiksmai prisidėjo prie kitų aplinkybių visumos, sudariusios sąlygas įvykti D. L. , S. A. ir nukentėjusiųjų susitikimui, jos veiksmus nėra jokio pagrindo pripažinti neteisėtais, nes apie galimą smurto pavartojimą ir D. L. reakciją į skambinusio asmens elgesį, ji nežinojo, o jos vaidmuo kalbant telefonu su nukentėjusiuoju neturėjo jokios įtakos konflikto tarp nukentėjusiųjų ir D. L. kilimui.

L. L. teigia, jog nukentėjusieji galėjo bet kada nutraukti savo neteisėtus veiksmus įžeidinėjant ją ir D. L. , G. P. galėjo atsisakyti tęsti savo neteisėtus veiksmus tuomet, kai vietoj jos į jo skambutį atsiliepė D. L. , be to, nukentėjusieji turėjo galimybę atsiprašyti jos ir D. L. dėl savo elgesio, ir joks konfliktas nebūtų įvykęs, mano, jog šios aplinkybės rodo į tai, kad būtent nukentėjusieji buvo šio susitikimo didžiausi iniciatoriai bei organizatoriai, dėl nukentėjusiųjų įžūlaus elgesio siekiant fizinio kontakto su ja D. L. akivaizdoje ir kilo konfliktas, kurio metu D. L. pavartojo fizinį smurtą. L. L. mano, jog D. L. elgesį nulėmė tai, kad nukentėjusysis G. P. , tuo metu kai privažiavo D. L. , buvo ją apsikabinęs, šią aplinkybę nurodė ir liudytojas J. N. , be to, pats teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų elgesys buvo amoralus ir įžeidžiamas. Teigia, jog teismas deklaratyviai nurodė, kad ji padarė savavaldžiavimą, neatskleisdamas, kuo pasireiškė jos dalyvavimas nusikaltimo padaryme, nes ji fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nevartojo, su jais nebendravo, daiktų iš jų nepaėmė.

Taip pat L. L. nurodo, jog teismo nuosprendyje nustatyta, kad ji reikalavo G. P. nustoti jai skambinėti, ir teismas padarė išvadą, jog šiais veiksmais ji padarė savavaldžiavimą, tačiau mano, kad toks reikalavimas yra teisėtas, ji turi teisę kreiptis į jos teises pažeidžiantį asmenį bei reikalauti, kad tokie veiksmai būtų nutraukti, be to, ji tokio reikalavimo niekam nereiškė. Teigia, jog ji neprovokavo nukentėjusiųjų veiksmų, tik sutiko su jų jau parengtu veiksmų planu, nurodo, jog nukentėjusiųjų veiksmai buvo neteisėti, nes jie pasinaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, ir tą informaciją jie sužinojo dėl savo tarnybos, teigia, jog jos telefono numerį žinojo Šiaulių rajono policijos komisariato tyrėjas K. S. , apklausęs ją kitoje baudžiamojoje byloje, abu nukentėjusieji yra buvę Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnai, ir todėl su K. S. jie pažįstami, be to, mano, kad G. P. parodymai apie jos telefono numerio gavimo aplinkybes yra akivaizdus prasimanymas. Nurodo, jog dėl šių argumentų teismo išvada, kad nukentėjusiųjų veiksmų neteisėtumas yra tik įsivaizduojamas, yra nepagrįsta, nes byloje surinkti duomenys leidžia teigti, jog nukentėjusiųjų veiksmai buvo neteisėti, bei taip pat prieštarauja kitoms teismo išvadoms.

Taip pat L. L. mano, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažino nusikalstamais jos veiksmus, kurių jokie įstatymai nedraudžia - buitinių prietaisų naudojimas kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, pareiga kreiptis į policijos pareigūnus, o ne surinkti informaciją apie teises pažeidusį asmenį savarankiškai bei nenaudojant prievartos. Teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad būtinąja gintimi negalima laikyti tokio atvejo, kai iš anksto, siekiant apsisaugoti nuo spėjamo kėsinimosi, apsirūpinama pavojingais įrenginiais, nurodo, jog motorinis pjūklas nėra pavojingas įrenginys, nes priešingu atveju būtų uždrausta arba licencijuojama jo civilinė apyvarta. Mano, jog teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, todėl laiko nepagrįsta teismo išvadą, jog ji neturėjo teisės užkirsti kelią įsivaizduojamiems neteisėtiems nukentėjusiųjų veiksmams nesikreipdama į policiją. Be to, nurodo, jog turi verslo liudijimus medienos ruošai, motorinių pjūklų turi ne vieną, jie yra nuolat gabenami su savim iš vienos kirtavietės į kitą, remontui, sureguliavimui, einamajai techninei priežiūrai, todėl teismo nurodytomis aplinkybėmis motorinis pjūklas nebuvo gabenamas tikslu ką nors sužaloti arba kam nors grasinti, ir tokia teismo išvada neparemta jokiais duomenimis, remiasi prielaidomis bei spėliojimais.

L. L. teigia, jog teismas teisiškai nemotyvuotai susiaurino jos konstitucines teises, mano, kad taip yra dėl to, jog nukentėjusieji yra susiję su Šiaulių rajono teisėsaugos institucijų veikla, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, be to, šališkas buvo ir teismas, kadangi turėjo atkreipti dėmesį bei įvertinti nukentėjusiųjų neteisėtus veiksmus. Mano, jog teismas taipogi turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad nukentėjusieji, kaip esamas ir buvęs policijos pareigūnai, geriau nei eilinis pilietis žino įstatymus, todėl jie negalėjo nežinoti, jog pasinaudodami jos telefono numeriu, jie savo poreikiams naudojasi informacija apie jos privatų gyvenimą ir įžeidinėja tiek ją, tiek D. L. .

L. L. nurodo, jog teismas padarė išvadą, kad ji, siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus, paėmė dalį jų asmens dokumentų bei daiktų, ką ikiteisminio tyrimo metu parodė D. L. , apklausiant jį įtariamuoju 2005-06-14, apklausoje dalyvaujant advokatui Ž. Rupšiui. Mano, jog tokie teismo argumentai prieštarauja įstatymo nuostatoms, kad bylos nagrinėjimas teisme yra tiesioginis ir žodinis. Nurodo, jog ji nedalyvavo D. L. apklausoje, negalėjo užduoti jam klausimų, D. L. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl remtis kaip įrodymu D. L. parodymais teismas neturėjo teisinio pagrindo. Be to, L. L. nurodo, jog duodama parodymus teismo posėdžio metu ji paaiškino, kad dokumentus ir telefonus paėmė D. L. , pastarasis patvirtino jos parodymus, kitokių įrodymų, paneigiančių šiuos jos parodymus, nėra, o remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra pagrindo, nes apklausa atlikta ne ikiteisminio tyrimo teisėjo. Taip pat L. L. teigia, jog jos parodymai įtariamojo apklausos metu dėl telefonų ir dokumentų užrašyti netiksliai - ji juos paėmė tik automobilyje, jau išvykus iš įvykio vietos, kad praneštų nukentėjusiųjų šeimos nariams apie jų elgesį.

L. L. mano, jog teismas nemotyvavo savo išvadų, kai kurias iš jų grindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, ir taip nesilaikė LR BPK 303 - 307 str. reikalavimų. Teigia, jog ji paaiškino, kad parodymai iš jos buvo išgauti policijos pareigūnų šantažo įtakoje, grasinant ją ir D. L. suimti, pasinaudojant jos sutuoktiniu, policijos pareigūnai pasinaudojo tuo, jog ji turi mažamečių vaikų, vieną iš kurių reikėjo lydėti į Rugsėjo pirmosios šventę mokykloje, o dėl sulaikymo vaikai būtų patyrę didžiulį stresą, dėl ko D. L. įtikino ją duoti parodymus, kurių reikalavo policijos pareigūnai. Teigia, jog jos nurodytas aplinkybes dėl policijos pareigūnų šantažo panaudojant tam jos susitikimą su D. L. , patvirtina Šiaulių m. VPK areštinės duomenys.

Taip pat L. L. mano, jog tai, kad abu nukentėjusieji yra buvę Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnai, nulėmė šališką ikiteisminį tyrimą, ir nors ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas nušalinimas Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnams, šis nušalinimas buvo atmestas, o apskundus nušalinimą ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis buvo pagrįstas formaliais sprendimais, kuriais buvo pagrįstos ir teismo išvados nuosprendyje, todėl teigia, jog šiuo atveju buvo pažeistos jos ir D. L. teisės į nešališką tyrimą. L. L. mano, jog šališkumas ikiteisminio tyrimo metu taip pat pasireiškė prašymo paskirti balistinę ekspertizę, tikslu išsiaiškinti S. L. sužalojimo mechanizmą, atmetimu, ką padarė ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, kai tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu tokia ekspertizė buvo paskirta, o ją atlikus paaiškėjo, kad S. L. padarytas sužalojimas nėra šautinis. Todėl L. L. mano, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas kliudė jai įrodyti svarbias bylai aplinkybes, pasinaudoti teise į gynybą, ikiteisminio tyrimo metu vienpusiškai buvo tiriama tik viena versija - šautinių sužalojimų, nukentėjusiems nebuvo užduodami jų iškeltą versiją galintys paneigti klausimai, priešingai, jiems sudaromos sąlygos duoti melagingus parodymus apie šaunamųjų ginklų panaudojimą ir šautinį S. L. žaizdos pobūdį, todėl šie proceso pažeidimai turėtų būti vertinami esminiais baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais.

Apeliaciniu skundu S. A. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

S. A. mano, jog teismo nuosprendis naikintinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

S. A. nurodo, jog teismo išvadų, kad jis bendrininkavo padarant savavaldžiavimą, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiesiems, kad naudojo motorinį pjūklą, grasino, nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Teigia, jog nei vienas iš kaltinamajame akte, vėliau pakeistame kaltinime nurodytų veiksmų nepasitvirtino, nebuvo įrodytas, teismas deklaratyviai nurodė, kad laiko jo veiksmus savavaldžiavimu, tačiau kas sudaro to savavaldžiavimo turinį iš teismo nuosprendžio bei kaltinimo formuluotės negalima suprasti, nes ten arba nurodomi veiksmai, kurių jokie įstatymai nedraudžia, pvz. reikalavimas nebeskambinti ir nebeįžeidinėti L. L. , arba pats atvykimo į įvykio vietą faktas, arba veiksmai, kurie buvo akivaizdžiai paneigti byloje surinktais įrodymais - ekspertizės aktu dalyje dėl šaudymo, D. L. , L. L. , J. N. parodymais ir teismo nuosprendžio argumentacija, kad jis neturėjo bei negalėjo turėti motorinio pjūklo, bei kad nebuvo jokio susitarimo bendrininkauti, o D. L. tik aiškinosi savo asmeninius santykius su nukentėjusiaisiais.

Taip pat S. A. nurodo, jog viena kitai prieštarauja teismo išvados dėl to, kas turėjo motorinį pjūklą. Teigia, jog teismas padarė išvadą, kad S. L. sužalojo D. L. , taip pat, kad D. L. motopjūklu užvertė medžius, kai tuo tarpu S. L. parodė, kad D. L. galėjo jį sužaloti šūviais iš šaunamojo ginklo, o G. P. parodė, kad jis, t.y., S. A. , tuo metu jau turėjo pasiėmęs motopjūklą, pjaustė juo medžius ir švaistėsi aplinkui, o S. L. lakstė nuo jo. Teigia, jog dėl esminių aplinkybių skiriasi nukentėjusiųjų parodymai, o teismas padarė išvadą, kad S. L. sužalojo D. L. , kuris ir pats to neneigia, iš ko akivaizdu, jog jis, t.y., S. A. , neatliko nei vieno iš tų veiksmų, kuriuos nurodo nukentėjusieji - šaudymo, pjovimo, be to, nei vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad jis būtų sudavęs smūgius. Nurodo, jog faktą, kad jis šiuose įvykiuose nedalyvavo, patvirtino liudytojas J. N. , ir nei vienas iš apklaustų asmenų neparodė, jog D. L. būtų jam perdavęs motorinį pjūklą.

S. A. teigia, jog su Liutkais dėl jokių smurto veiksmų jis nesitarė, jie tai patvirtino, be to, D. L. parodė, kad jo veiksmai buvo spontaniški, o ir pats teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog nukentėjusiųjų elgesys buvo amoralus ir įžeidžiamas. Teigia, jog nukentėjusiųjų parodymais, duotais jo atžvilgiu, tikėti negalima, nes jie visi melagingi - S. L. melavo ne tik dėl įvykio aplinkybių, bet ir dėl savo darbo vietos, kadangi liudytojo apklausos protokole nurodo, kad jo pareigos yra Gruzdžių policijos nuovados patrulis, o teisme paaiškino, jog jis dirba Šiaulių rajono komisariato ūkio skyriuje, dėl ko toks žmogaus polinkis sakyti netiesą turėtų būti teismo įvertintas, ir teismo nuosprendis negrindžiamas vien jo parodymais.

S. A. mano, jog iš D. L. , L. L. , pačių nukentėjusiųjų parodymų, teismo padarytų išvadų matyti, kad nukentėjusieji L. L. ir D. L. atžvilgiu elgėsi amoraliai, neteisėtai, juos įžeidinėjo, todėl jokio išankstinio susitarimo pavartoti nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtą ir negalėjo būti, kadangi D. L. veiksmus įvykio vietoje iššaukė nukentėjusiųjų elgesys, jis, t.y., S. A. , dalyvauti šiuose įvykiuose neturėjo jokių motyvų, be to, buvo automobilyje ir nieko nematė. Mano, jog norėdami paneigti savo nepadorius ir neteisėtus ketinimus, L. L. telefono numerio gavimo aplinkybes, atrodyti nukentėjusiais, o ne įvykio iniciatoriais, bei aplinkybę, kad jie patys aktyviai dalyvavo konflikte, S. L. ir G. P. išgalvojo versiją, neva jiems buvo grasinama šaunamaisiais ginklais, ir dėl to jie negalėjo pasipriešinti.

Be to, S. A. nurodo, jog tuo, kad įvykio vietoje jie turėjo motorinį pjūklą, jokie įstatymai pažeisti nebuvo, kadangi jis ir Liutkai turi verslo liudijimus medienos ruošai, naudoja keletą motorinių pjūklų, pjūklai yra nuolat gabenami kartu iš vienos kirtavietės į kitą, remontui, sureguliavimui, einamajai techninei priežiūrai, todėl teismo nurodytomis aplinkybėmis motorinis pjūklas nebuvo gabenamas tikslu ką nors sužaloti arba kam nors grasinti, tokia teismo išvada neparemta jokiais duomenimis, ir remiasi prielaidomis bei spėliojimais. Mano, jog teismas nemotyvavo savo išvadų, kai kurias iš jų grindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, ir taip pažeidė LR BPK 303 - 307 str. reikalavimus.

Apeliaciniu skundu vyriausiasis prokuroras prašo pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį.

D. L. , pripažintam kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d., skirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. L. , pripažintai kalta pagal LR BK 294 str. 2 d., skirti 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 ir 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymą L. L. atidėti 2 metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

S. A. , pripažintam kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d., skirti 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras nurodo, jog teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino D. L. , L. L. ir S. A. kaltais padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą, tinkamai kvalifikavo jų veiką, tačiau netinkamai taikė LR BK 41 str., VIII skyriaus nuostatas, pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus.

Prokuroras taip pat nurodo, jog vadovaudamasis LR BK 61 str. 2 d. teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti ne tik į tai, jog yra kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra lengvinančių, bet ir į patį nusikaltimo pobūdį – žiaurumą, cinizmą, į kiekvieno iš kaltininkų vaidmenį nusikaltimo padaryme, į tai, kad nusikalstamai veikai buvo kruopščiai ruoštasi, viskas planuota, be to, kaltininkai neišreiškė jokio apgailestavimo dėl savo veiksmų, nukentėjusiųjų neatsiprašė ir nesistengė ištaisyti nusikaltimu padarytos žalos.

Taip pat prokuroras nurodo, jog teismas, konstatuodamas, kad bausmės tikslai S. A. bei D. L. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nenurodė jokių tokio savo sprendimo motyvų, nors kaltinamųjų asmenybės bei padarytos veikos pobūdis leidžia daryti visiškai priešingą išvadą.

Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistieji ir jų gynėjai prašo jų apeliacinius skundus tenkinti, vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų D. L. , L. L. ir vyriausiojo prokuroro apeliaciniai skundai atmestini, nuteistojo S. A. apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl S. A. skundo argumentų

Nuteistojo S. A. apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. nepagrįstai.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. A. atžvilgiu bei padarydamas išvadą, jog jis bendrininkų grupėje su D. L. ir L. L. įvykdė savavaldžiavimą, o konkrečiai, panaudodamas psichinę prievartą motopjūklu pjaustė medžius ir juos vertė, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų S. L. bei G. P. parodymais. Teismas padarė išvadą, jog S. A. dalyvavimas nusikaltime įrodytas nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, teisme ištirtais dokumentais. Tačiau, analizuojant nukentėjusiųjų parodymus, matyti, jog jie keitė savo parodymus, o vienintelis įvykį matęs liudytojas J. N. viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad S. A. įvykio metu kartu su juo sėdėjo mikroautobuse, ir jie nieko nematė. Tas pačias aplinkybes nurodė ir nuteistasis S. A. , kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė dalyvavęs minėtame įvykyje. Vertinant kaltinamųjų D. L. ir L. L. parodymus matyti, jog jų parodymai apie S. A. veiksmus įvykio metu bylos tyrimo eigoje buvo nuoseklūs, tapatūs. Jie parodė, kad S. A. ir J. N. į įvykio vietą atvažiavo kartu su jais, tačiau pačiame įvykyje nedalyvavo, jokių veiksmų neatliko, o abu sėdėjo mikroautobuse. Aplinkybės, jog tik atvykę į įvykio vietą jie visi buvo išlipę iš automobilio, tačiau D. L. paliepimu S. A. ir J. N. įlipo atgal į mikroautobusą, neneigia nei vienas iš šių asmenų, šią aplinkybę nurodo ir nukentėjusieji S. L. bei G. P. , iš ko kolegija daro išvadą, kad būtent dėl šios aplinkybės nukentėjusieji ir atpažino visus konflikte dalyvavusius asmenis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai neįvertinti liudytojo J. N. parodymai, nors šie parodymai patvirtina S. A. , D. L. ir L. L. parodymus, bei paneigia nukentėjusiųjų S. L. bei G. P. parodymus. Be to, nors nuosprendyje ir nurodyta, jog S. A. kaltė dalyvavus nusikaltime įrodyta teisme ištirtais dokumentais, tačiau šie dokumentai neišdėstyti, o iš nuosprendžio ir baudžiamosios bylos medžiagos nematyti, kokie įrodymai – dokumentai – patvirtina, kad S. A. įvykdė jam inkriminuojamus veiksmus, t.y., pjaustė ir vertė medžius. Priešingai, byloje esantys įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia S. A. kaltę. Nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose (t. 1, b.l. 68-71, 78-81) užfiksuoti S. L. bei G. P. parodymai apie automobilio Audi 80 ir mikroautobuso stovėjimo vietas. Pagal jų parodymus konfliktas, kurio metu jie buvo sužaloti, vyko prie automobilio Audi 80, tačiau iš fotolentelių matyti, kad automobilis Audi 80 stovėjo ne tarp medžių, medžiai yra gana toli nuo įvykio vietos. Fotolentelėje, pridėtoje prie įvykio vietos apžiūros protokolo, užfiksuota du nupjauti medeliai (t. 1, b.l. 13), tačiau D. L. savo parodymuose nurodė, jog įvažiavęs į keliuką, vedantį į karjerą, jis nupjovė keletą medelių, kad nukentėjusieji negalėtų pabėgti, iš ko darytina išvada, jog šiuos medelius nupjovė D. L. . Be to, iš D. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad du jo nupjauti alksniai yra 70 metrų atstumu nuo vietos, kur stovėjo Audi 80 automobilis ir abu nukentėjusieji (t. 2, b.l. 2-3). Kadangi nei viename iš byloje esančių dokumentų, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų nėra užfiksuota daugiau nupjautų medžių, daroma išvada, jog jokie dokumentai nepatvirtina, kad S. A. pjovė ir vertė medžius. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog iš pirminio kaltinimo, pareikšto S. A. bei kitiems nuteistiesiems, buvo pašalintos aplinkybės apie šaunamųjų ginklų naudojimą bei šaudymą. Be to, teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad S. A. reikalavo nustoti skambinti L. L. , nors taip tvirtino nukentėjusieji. Tokiu būdu teismas netikėjo nukentėjusiųjų parodymais, juos atmetė, kas rodo, jog S. L. bei G. P. parodymai nepatikimi, tačiau, nepaisant to, S. A. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą grindė vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Taip pat pažymėtina ir tai, jog kaltinime S. A. nenurodyta, kokią psichinę prievartą jis panaudojo nukentėjusiųjų atžvilgiu, nes iš kaltinimo pašalintos aplinkybės, neva S. A. reikalavo nustoti skambinėti L. L. , grasino panaudoti šaunamąjį ginklą, be to, neįrodyta, kad jis pjovė medžius ir juos vertė. Kadangi nukentėjusiųjų parodymai nepatikimi ir nėra kitų įrodymų, patvirtinančių, jog S. A. atliko jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, taip pat, kad buvo su L. susitaręs savavaldžiauti, daroma išvada, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Todėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendis S. A. atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo S. A. pagal LR BK 294 str. 2 d. išteisinamas (LR BPK 329 str. 1 p.).

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 1 p., išteisinus S. A. , ieškiniai jo atžvilgiu atmestini.

Dėl D. L. ir L. L. skundų argumentų

D. L. prisipažįsta sumušęs nukentėjusįjį G. P. bei pastūmęs S. L. . Iš D. L. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis pripažįsta sužalojęs S. L. motopjūklu, tačiau ne tyčia, o dėl neatsargumo. Tokiu būdu, kad įvykio metu D. L. naudojo motopjūklą, pripažino jis pats, tai patvirtino nukentėjusieji, S. A. bei liudytojas J. N. . Kad D. L. veikiančiu motopjūklu S. L. sužalojo tyčia, patvirtina visuma bylos aplinkybių: D. L. iš mikroautobuso pasiėmė motopjūklą, įjungtu motopjūklu švaistėsi prie nukentėjusiųjų. Pastarąją aplinkybę patvirtino ne tik nukentėjusieji, bet ir pats D. L. , 2004-09-01 apklausiamas įtariamuoju, bei L. L. , 2004-09-03 apklausiama įtariamąja. Jie abu tokius parodymus davė dalyvaujant gynėjams. Be to, L. L. , taip pat dalyvaujant gynėjui, buvo papildomai apklausta įtariamąja 2004-09-27, ir 2004-09-03 duotų savo parodymų nepaneigė, o 2004-09-09 parodymų patikrinimo vietoje metu ji patvirtino anksčiau duotus savo parodymus apytiksliai nurodydama vietą, kur D. L. vieną iš vyrų sužalojo motopjūklu (t. 2, b.l. 134-135). Todėl nepagrįsti nuteistųjų D. L. ir L. L. argumentai, kad jie tokius parodymus davė policijos darbuotojų šantažo įtakoje, nes D. L. iš suėmimo buvo paleistas 2004-09-12, L. L. iš sulaikymo buvo paleista 2004-09-03. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pripažino, jog D. L. įvykdė jam inkriminuotus veiksmus, t.y. sumušė G. P. ir motopjūklu tyčia sužalojo S. L. .

Taip pat nepagrįstas L. L. skundo argumentas, kad teismas netinkamai įvertino D. L. parodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą, jog ji paėmė nukentėjusiųjų asmens dokumentus bei mobiliojo ryšio telefonus, ir kad teismas negalėjo remtis D. L. parodymais, duotais 2005-06-14, nes apklausą atliko tyrėjas, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjas.

LR BPK 301 str. 1 d. nustatyta, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įtariamojo D. L. ikiteisminio tyrimo metu 2005-06-14 atliktos apklausos protokolą (t. 2, b.l. 197-199) ištyrė teisiamajame posėdyje, kas yra užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b.l. 163), todėl BPK 301 str. 1 d. reikalavimai pažeisti nebuvo. D. L. apie neteisėtus L. L. veiksmus paėmus nukentėjusiųjų daiktus siekiant jiems sutrukdyti kreiptis pagalbos į policiją, parodymus davė 2005-06-14 apklausoje dalyvaujant jo gynėjui. Tokius jo parodymus atitinka L. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2004-09-03 ir 2005-06-15. Abiejose paminėtose apklausose L. L. buvo apklausta dalyvaujant gynėjui. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi D. L. ir L. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir pagrįstai konstatavo, jog L. L. , siekdama sutrukdyti S. L. ir G. P. kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus, paėmė nukentėjusiųjų daiktus.

Pažymėtina ir ta aplinkybė, jog nei L. L. , nei D. L. nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl jų atžvilgiu naudojamų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Tokiu būdu objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistųjų skundų argumentus, jog ikiteisminio tyrimo metu jų atžvilgiu buvo vartojamas šantažas, psichologinis smurtas, byloje nėra.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai. Nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai, tokie kaip nuosavybė, sveikata ir kt. Nors baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog D. L. ir L. L. iš anksto konkrečiai būtų taręsi naudoti nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinį smurtą, tačiau bendrininkavimo institutas numato ne tik išankstinį susitarimą bendrai daryti nusikaltimą, bet ir susitarimą nusikalstamos veikos darymo metu, kuris gali būti išreikštas įvairiais veiksmais. Kaip matyti iš D. L. ir L. L. parodymų, L. L. susitikimą su nukentėjusiaisiais paskyrė D. L. nurodytoje vietoje, iš kurios nukentėjusieji negalėtų pasišalinti, L. L. einant į susitikimą jie abu tarpusavyje palaikė ryšį telefonu, tik įvažiavęs į karjerą D. L. nupjovė ir užvertė ant kelio porą medelių, kad nukentėjusieji negalėtų išvažiuoti iš susitikimo vietos. Visos šios aplinkybės rodo tarp apeliantų buvus susitarimą savavaldžiauti, t.y. nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai, panaudojant vienokią ar kitokią prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu, užkirsti nukentėjusiesiems kelią skambinti L. L. telefonu. Tai patvirtina ir tolimesni D. L. ir L. L. veiksmai: reikalaudamas nustoti skambinėti L. L. , D. L. sudavė smūgius G. P. , švaistėsi įjungtu motopjūklu, tokiais veiksmais sužalodamas abu nukentėjusiuosius, o L. L. , ne tik nebandė sustabdyti ar kaip kitaip nuraminti savo sutuoktinio, bet, pasinaudodama tuo, jog D. L. smurto pasėkoje sužaloti nukentėjusieji nebegalėjo priešintis, paėmė nukentėjusiųjų daiktus. Tokie nuteistųjų D. L. ir L. L. suderinti veiksmai rodo, jog jie įvykdė savavaldžiavimą bendrininkų grupėje, bendromis pastangomis, siekdami realizuoti bendrus ketinimus – savo tariamą teisę įvykdyti teisingumą panaudojant nukentėjusiųjų atžvilgiu psichinę bei fizinę prievartą. Nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, jog jie nuteisti už įstatymų neuždraustą veiką – reikalavimą nustoti skambinėti L. L. , nes jie nuteisti už tai, kad savo teisę pateikti tokį reikalavimą vykdė nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, t.y. panaudodami psichinį bei fizinį smurtą, kas ir sudaro savavaldžiavimo esmę. Nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotas smurtas buvo ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė realizuoti savo nerealizuotą teisę, todėl pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu tinkamai kvalifikavo D. L. ir L. L. veiką pagal LR BK 294 str. 2 d.

Nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, jog D. L. ir L. L. gynėsi nuo neteisėtų S. L. bei G. P. veiksmų. Būtinoji gintis (LR BK 28 str.) apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima ne prieš visus pavojingus veiksmus. Baudžiamasis įstatymas leidžia tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Gynyba yra laikoma teisėta, jei ji atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Nuteistieji D. L. ir L. L. nepagrįstai teigia, jog D. L. prieš nukentėjusiuosius S. L. bei G. P. veikė būtinosios ginties situacijoje, nes byloje nenustatyta, kad buvo pavojingas kėsinimasis, nuo kurio D. L. turėjo teisę gintis. Būtinosios ginties būklė atsiranda arba pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, arba kai yra reali jo grėsmė, pvz., išsitraukiamas ginklas ir pan., o iš apeliantų skundų argumentų bei bylos duomenų matyti, jog įvykio metu realaus kėsinimosi D. L. ir L. L. atžvilgiu nebuvo, nukentėjusieji neatliko ir negrasino atlikti jokių smurtinių veiksmų, nuo kurių D. L. būtų reikėję gintis. Nesant realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi nei jo, nei jo sutuoktinės atžvilgiu, D. L. smurtiniai veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis ar būtinosios ginties ribų peržengimas. Tokiu būdu dėl paminėto darytina išvada, jog D. L. savavaldžiavimo metu tyčia sužalojo S. L. bei G. P. , padarydamas vienam nesunkų, kitam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d.

D. L. ir L. L. apeliacinių skundų argumentai, jog teismas neanalizavo G. P. parodymų teisingumo dėl L. L. telefono numerio gavimo ir naudojimo aplinkybių, yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįstas yra nuteistųjų skundų argumentas, jog teismas nepagrįstai pripažino nusikalstamais D. L. veiksmus, kurių nedraudžia jokie įstatymai, t.y., buitinių prietaisų – motopjūklo – naudojimą. Visų pirma, D. L. ir L. L. įvykdytos veikos kvalifikacijai pagal LR BK 294 str. 2 d. jokios reikšmės neturi tai, kokiomis aplinkybėmis G. P. sužinojo L. L. telefono numerį. Antra, D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už savavaldžiavimą bei už savavaldžiavimo metu panaudotą psichinę prievartą – grasinimus panaudoti motopjūklą, ir jo panaudojimą sužalojant nukentėjusįjį S. L. , o ne už buitinių prietaisų naudojimą. Tokiu būdu šie D. L. ir L. L. apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliaciniame skunde D. L. nepagrįstai teigia, kad teismas, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, jog jis ir L. L. suorganizavo susitikimą su nukentėjusiaisiais, išplėtė kaltinimą, nes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jie suorganizavo susitikimą su nukentėjusiaisiais, o ne suorganizavo nusikaltimą, už susitikimo organizavimą nėra baudžiama ir jie už tai nėra nuteisti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsnis numato tvarką, kuria sprendžiami skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų proceso veiksmų ir nutarimų, kuria, kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistieji pasinaudojo. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas, priimtas šio straipsnio nustatyta tvarka, yra galutinis ir neskundžiamas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas gali pasisakyti tik dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatomis, teisėjas, nagrinėjantis bylą, joje surinktus įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad teismas nesivadovauja besąlygiškai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, o išnagrinėja bei įvertina šiuos duomenis, ir tik tuomet sprendžia, kuriuos iš jų laikyti įrodymais, o kurių – ne. Kaip matyti iš bylos duomenų, kai kurie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys – nukentėjusiųjų parodymai, specialisto išvada dėl S. L. padaryto sužalojimo mechanizmo – teismui sukėlė abejonių, dėl ko teismas paskyrė medicininę – trasologinę – balistinę ekspertizę, be to, nukentėjusiųjų parodymus dėl tam tikrų aplinkybių pripažino nepatikimais. Savo išvadas dėl D. L. ir L. L. kaltės teismas motyvavo, pagrindė byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu daroma išvada, jog bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo nešališkai.

Dėl bausmių ir prokuroro skundo argumentų

Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą nėra pagrindo, nes apylinkės teismas, skirdamas nuteistiesiems D. L. ir L. L. bausmes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Skiriant bausmę D. L. buvo atsižvelgta į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupėje. D. L. įvykdė tyčinį apysunkį nusikaltimą, nors jis anksčiau tris kartus teistas, tačiau teistumas išnykęs, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas D. L. paskyrė bausmę, artimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni, todėl ją griežtinti nėra pagrindo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę bei paskirdamas D. L. bausmę LR BK 54 str. nuostatų nepažeidė, švelninti D. L. paskirtą bausmę taip pat nėra pagrindo, todėl ir nuteistojo D. L. apeliacinio skundo reikalavimas sušvelninti bausmę netenkintinas.

Taip pat kolegija mano, jog apylinkės teismas, taikydamas LR BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėdamas D. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti kaltininko asmenybę ir visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant klausimą, ar bus pasiekti Baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. įtvirtinti bausmės tikslai be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog D. L. anksčiau teistas, tačiau teistumas jam išnykęs. Be to, jis dirba, kartu su sutuoktine L. L. augina ir išlaiko mažamečius vaikus, todėl, nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, visų pirma tai paliestų jo šeimos, o ypač mažamečių vaikų interesus. Visos šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas manyti, kad D. L. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Skiriant bausmę L. L. buvo atsižvelgta į tai, jog nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupėje. L. L. įvykdė tyčinį apysunkį nusikaltimą, ji anksčiau neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, augina du mažamečius vaikus. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas L. L. pagrįstai paskyrė bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni, todėl ją griežtinti nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės pobūdį, jo turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog nuteistieji D. L. ir L. L. bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems S. L. bei G. P. sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Todėl, atsižvelgiant į nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, jų pasekmes, nuteistųjų turtinę padėtį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, apylinkės teismas pagrįstai priteisė G. P. 2000 Lt, o S. L. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas dalį prašomos priteisti neturtinės žalos, tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant neturtinės žalos dydį, ir atsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl neturtinė žala priteista pagrįstai, ji nėra aiškiai per didelė, ją mažinti pagrindo nėra. Kadangi D. L. ir L. L. nusikalstamą veiką įvykdė veikdami bendrininkų grupėje, žalos atlyginimas iš jų pagrįstai priteistas solidariai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 4 d. ir 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistųjų D. L. , L. L. ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį S. A. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

S. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Ieškinius S. A. atmesti.