Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Saulius Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-609-168/2011

2011 m. rugsėjo 16 d.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistiesiems A. J. ir D. B., gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui ir Česlovui Petroniui, nukentėjusiojo T. S. atstovei Lidijai Blinkevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. D. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d. ir nuteistas dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Visiškai tenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir Valstybinei ligonių kasai iš A. J. ir D. B. solidariai priteista 3760,18 Lt žalos atlyginimo. Dalinai tenkintas nukentėjusiojo T. S. ieškinys ir nukentėjusiajam iš A. J. ir D. B. solidariai priteista 30 466,10 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. ir D. B. nuteisti už tai, kad veikdami kaip bendrininkai, 2010 m. rugpjūčio 22 dieną apie 16 val., įėję į gyvenamą patalpą, esančią Kupiškio r. (duomenys neskelbtini) k., nešini medinėmis pliauskomis, gyvenamo namo patalpose, iš asmeninių paskatų, tyčia, A. J. medine pliauska ir ranka sudavus nukentėjusiajam T. S. į galvos sritį ir kitas kūno vietas tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių, nukentėjusiajam bandant pabėgti ir D. B. jį sulaikius, t. y. sugriebiant už kaklo ir marškinių, A. J. toliau nukentėjusįjį mušė, tuo padarydami nukentėjusiajam sužalojimus: krūtinės ir pilvo sumušimą, poodines kraujosruvas nugaroje, rankose, dėl pilvo sumušimo, pasireiškusio blužnies plyšimu, kas komplikavosi kraujo išsiliejimu į pilvo ertmę, dėl ko blužnis buvo pašalinta, tokiais savo bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė T. S. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o BK 61 str. 2 d. nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Išimtys iš šios bendros taisyklės yra numatytos LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d. ir jos suteikia išskirtinę galimybę išeiti už sankcijos ribų bei paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. B. ir A. J. bausmes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos stadiją, kaltės formą ir rūšį – padarė tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, įvertino apeliantų asmenybę apibūdinančius duomenis – abu yra neteisti (D. B. buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs), nebausti administracine tvarka, narkologinėje ir psichoneurologinėje įskaitoje neregistruoti. Nuteistasis A. J. yra nevedęs, nedirbantis, gyvenantis su garbingo amžiaus močiute E. G. Š.. D. B. yra vedęs, su sutuoktine augina tris vaikus, dirba, darbovietės charakterizuojamas patenkinamai. Už LR BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistųjų asmenybes, pačios R. N. elgesį bei jos (R. N.) ne visai tinkamą situacijos paaiškinimą nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas A. J. ir D. B. už inkriminuotą nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, nustatydamas jų dydžius, žymiai mažesnius už straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį.

Skundu nuteistieji M. B. ir A. J. prašo taikyti BK 62 str. nuostatas ir jiems skirti švelnesnes bausmes nei numatyta įstatymo. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, o to paties straipsnio 2 d. nurodoma, jog švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes gali paskirti ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš 1 – 6 punktuose numatytų aplinkybių. Akivaizdu, kad šios įstatymo nuostatas suponuoja išvadą, jog teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 ir 2 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą. Teismui pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kad nuteistieji D. B. ir A. J. patys savo noru būtų atvykęs ar pranešęs apie padarytą nusikalstamą veiką. Nors teismas ir nustatė vieną apeliantų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau nei vienas nuteistasis nėra bent iš dalies atlyginęs ar pašalinęs turtinės žalos. Atsižvelgusi į šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nuteistiesiems D. B. ir A. J. taikyti LR BK 62 str. 1 d. nuostatų ir skirti švelnesnes, negu įstatymas numato, bausmes.

Skundu nuteistasis A. J. prašo taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas, t. y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams. Nuteistasis A. J. yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą ir ši aplinkybė rodo, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. J. už inkriminuotą nusikaltimą paskirta žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra tinkamai individualizuota, atitinkanti apelianto veikos ir jo asmenybės pavojingumą, bausmės paskirtį, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad gyvena kartu su garbingo amžiaus močiute E. G. Š., todėl nėra pagrindo į minėtas aplinkybes atsižvelgti dar kartą. Nuteistasis A. J. prašo skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę švelninti atsižvelgiant ir į tai, kad jis dirba. Iš nuteistojo A. J. kartu su apeliaciniu skundu pateikto verslo liudijimo Nr. BU 222939-1 matyti, kad jis išduotas po skundžiamo nuosprendžio priėmimo - 2011-05-23. Verslo liudijime nurodyta veikla – esamų statinių atstatymas ir remontas, veiklos vykdymo laikotarpis: gegužės 24-27, 30 – birželio 3, 6-10, 13-17, 20-23. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis A. J. šia veikla užsiima ir šiuo metu. Apeliantas dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau jokių naujų duomenų apie jo vykdomą veiklą nepateikė. Atsižvelgusi į tai kolegija konstatuoja, jog vien ta aplinkybė, kad nuteistasis A. J. labai trumpą laiką dirbo pagal verslo liudijimą neduoda pagrindo jam švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam A. J. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam D. B. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl nuteistajam D. B., kaip jis to prašo ir savo apeliaciniame skunde, yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą, bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip jau buvo minėta, pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kiti nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistieji A. J. ir D. B. atvyko pas nukentėjusįjį T. S. į namus, esančius Kupiškio r., (duomenys neskelbtini) k., nukentėjusiojo T. S. sesers R. N., su kuria artimai draugavo nuteistasis A. J., prašymu. Kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino nuteistasis A. J., R. N. jam parašė žinutę, o vėliau ir paskambinusi pasakė, kad jos brolis T. S. ketina ją išvyti iš namų, grasina papjauti, prašė atvažiuoti jos paimti. Liepęs R. N. susirinkti daiktus, paprašė D. B. pavėžėti ir kartu su juo nuvyko pas R. N. į namus. Kurį laiką jos laukė automobilyje. Atbėgusi R. N. pasakė, kad T. S. šokinėja su peiliu, prašė nueiti paimti jos daiktus ir pasiūlė pasiimti pagalius, kad galėtų nuo T. S. apsiginti. Kartu su D. B., pasiėmę po pagalį, nuėjo į namo vidų. Kambaryje buvusiam T. S. du kartus pagaliu sudavė į nugarą. Po smūgių T. S. ėmė bėgti į kitą kambarį. Jis T. S. vijosi, tačiau D. B. greičiau jį sučiupo, po ko jis (A. J.) nukentėjusiajam dar tris kartus sudavė su pagaliu. Nuteistasis D. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad A. J. prašymu su A. J. nuvyko į (duomenys neskelbtini) k. paimti jo merginos, kurią mušė jos brolis. R. N. buvo nuėjusi pasiimti savo daiktų ir grįžusi pasakė, kad ją muša brolis ir paprašė A. J. paimti jos daiktus bei pasiūlė einant į namo vidų pasiimti pagalius. Pasiėmę po pagalį su A. J. nuėjo į namo vidų. Įėjus į vidų A. J. pagaliu trenkė T. S., o nukentėjusiajam bandant pabėgti, jis (D. B.) jį sulaikė už marškinių ir kaklo, po ko A. J. dar kartą pagaliu T. S. sudavė smūgius į nugarą. Jis pats nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė. Nei nukentėjusysis T. S., nei kiti byloje apklausti liudytojai neparodė, kad nuteistasis D. B. būtų mušęs T. S..

Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad nei A. J., nei D. B. nematė, kas iš tiesų vyko tarp nukentėjusiojo T. S. ir R. N.. Iki R. N. paskambinant, nuteistieji neturėjo jokio tikslo ar plano eiti pas ją (R. N.) į namus ir aiškintis su jos broliu T. S.. Tik po to, kai A. J. ir D. B., pagal R. N. telefoninį kvietimą atvyko prie jos namų, atbėgusi R. N. pasakė, kad negali pasiimti savo daiktų, nes brolis T. S. prieš ją šokinėja su peiliu. R. N. A. J. paprašius nueiti paimti jos daiktus ir pasiūlius pasiimti pagalius, kad galėtų apsiginti nuo T. S., A. J. su D. B. pasiėmę po pagalį nuėjo pas R. N. į namus. Taigi nuteistieji realiai nematę tarp T. S. ir R. N. kilusio konflikto aplinkybių, nuėjo į R. N. ir jos brolio T. S. namus įsivaizduodami situaciją būtent tokią, kokią jiems nurodė R. N.. Tuo tarpu pats nukentėjusysis T. S. neigia, kad jis būtų konfliktavęs su savo seserimi būtent taip, kaip nuteistiesiems nurodė R. N., t.y. kad jos atžvilgiu vartojo smurtą bei grasino jai peiliu. Nukentėjusysis T. S. pripažįsta, kad tarp jo ir R. N. buvo kilęs konfliktas, tačiau jis nurodo visai kitas to konflikto priežastis bei aplinkybes. Pati R. N. nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme apklausta nebuvo, bylos duomenimis, ji yra išvykusi į užsienį. Nors byloje esantiems įrodymams patikrinti pirmosios instancijos teisme ir buvo perskaityti R. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau jie neapsprendė dėl nusikalstamos veikos atsiradusių pasekmių teisinio įvertinimo. Kitų įrodymų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo metu pateiktą R. N. versiją nebuvo surinkta. Iš esamų įrodymų darytina išvada, kad nuteistieji, eidami į R. N. namus, prieš tai kieme pasiėmę pagalius, galėjo būti suklaidinti R. N. nurodomų aplinkybių, t.y. kad T. S. jai grasino peiliu. Nei A. J., nei D. B. nepaaiškino, kad jiems įėjus į kambarį, pas T. S. būtų matę peilį, tačiau nepaisant to, iš karto prieš jį pavartojo smurtinius veiksmus. Objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą, galima konstatuoti, kad nuteistojo D. B. su R. N. nesiejo jokie ryšiai ir jis nuvyko į namus pas R. N., kuri nebuvo jo pažįstama, tik atsitiktinių aplinkybių dėka (A. J. paprašytas pavėžėti iki R. N. namų) ir galimai veikė suklaidintas pačios R. N. nurodomų aplinkybių bei įsivaizduodamas būtent tokią įvykio situaciją, kokią jam nurodė R. N.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad A. J. ir D. B. nusikalto bendrininkų grupe (konkliudentiniai veiksmai), tačiau pats D. B., veikdamas kaip bendrininkas, nukentėjusiajam T. S. jokių smūgių nesudavė, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo tik antraeilis. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, t.y. apelianto D. B. indėlį į nusikalstamos veikos padarymą, į jo asmenybę apibūdinančius duomenis – dirba, išlaiko tris vaikus, kurių mažiausiam vos pusantrų metų, nėra teistas, sveikatos būklę (diagnozuota dvylikapirštės žarnos opa), kreipiant ypatingą dėmesį į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks nuteistojo teigiamus socialinius ryšius (praras galimybę rūpintis vaikais, neteks nuolatinio darbo, o šeima - vienintelio pragyvenimo šaltinio), teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra išimtinės aplinkybės, kurių pagrindu darytina išvada, jog BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytos ir pirmosios instancijos teismo jau paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Konstatavus, jog BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta ir nuteistajam D. B. paskirta vienintelė laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam D. B. paskirta dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, keistina ir nuteistajam D. B. skirtina švelnesnė negu BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė - laisvės apribojimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam D. B. paskirta laisvės apribojimo bausmė, padės sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus. Skiriant nuteistajam ir taip švelnesnę negu numato įstatymas bausmę, paskirtinos laisvės apribojimo bausmės terminas nustatomas maksimaliam, kurį numato baudžiamasis įstatymas, laikotarpiui, paskiriant įpareigojimą (BK 48 str.).

Nuteistieji A. J. ir D. B. apeliaciniais skundais prašo sumažinti nukentėjusiajam priteistą atlyginti neturtinę žalą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatydamas nukentėjusiajam T. S. padarytos neturtinės žalos dydį teismas tinkamai įvertino CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus. Įvertindamas neturtinės žalos pasekmes teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis dėl sužalojimų patyrė skausmą, depresiją, bendravimo nepatogumus, gydėsi ligoninėse, buvo operuotas, jam pašalinta blužnis. Buvo atsižvelgta į tai, kad žala padaryta abiejų nuteistųjų tyčiniais veiksmais, taip pat atsižvelgta į abiejų nuteistųjų gana sunkią turtinę padėtį. Įvertinęs paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą sumažinti nukentėjusiojo neturtinei žalai atlyginti pareikštą civilinį ieškinį beveik perpus – nukentėjusysis prašė priteisti 50 000 Lt, o teismas nusprendė priteisti 30 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, be kitų reikalavimų, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat neprieštarauja ir teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Taigi tenkinti nuteistųjų apeliacinių skundų reikalavimų dėl iš jų priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos sumažinimo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2 punktais, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011-05-11 nuosprendį pakeisti:

Nuteistajam D. B. pritaikyti BK 54 str. 3 d. ir pagal BK 135 str. 1 d. paskirti dvejų metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Išaiškinti, kad nuteistasis D. B. privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą ir nustatyta tvarka atsiskaityti kaip vykdo įpareigojimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.