Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-19 · Administracinė byla Nr. A-438-1471-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-19
Bylos Nr.
A-438-1471-11
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00226-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
M. G. Š.
Atsakovas
Panevėžio miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Panevėžio gamtos mokyklai
Kategorijos
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-1471/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00226-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija 14.1; 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andriajuskaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovėms N. S., Ritai Petručionytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. G. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. Š. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Panevėžio gamtos mokyklai dėl norminio akto ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja M. G. Š. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) pripažinti, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo 1 punktas ta apimtimi, kuria 39001 kv. m. teritorija (duomenys neskelbtini), Panevėžyje priskirta visuomeninės paskirties teritorijai, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui;

2) pripažinti, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo 1 punktas ta apimtimi, kuria 39001 kv. m. teritorija (duomenys neskelbtini), Panevėžyje priskirta visuomeninės paskirties teritorijai, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 3 straipsnio 2 daliai, kurioje sakoma, jog „nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus būtina atsižvelgti į trečiųjų asmenų teises“.

Pareiškėja skunde ir jos atstovė advokatė R. Petručionytė teismo posėdyje paaiškino, kad M. G. Š. pretenduoja atkurti nuosavybės teises į 1,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Minėtu žemės sklypu naudojasi Panevėžio gamtos mokykla. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas (korektūra), pagal kurį aukščiau nurodytas žemės sklypas priskiriamas visuomeninės paskirties teritorijai. Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog teritorijų planavimo vienas iš tikslų yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. To paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į trečiųjų asmenų teises, todėl mano, jog Panevėžio miesto bendrojo plano dalis, kuria (duomenys neskelbtini) teritorija priskirta visuomeninei paskirčiai, prieštarauja aukščiau paminėtoms Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas – tai teisingumo atkūrimo procesas, tačiau rengiant Panevėžio miesto bendrąjį planą, nustatant šio plano tikslus ir uždavinius, tvirtinant jį, neatsižvelgta į trečiųjų asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises Panevėžio mieste, konkrečiu atveju – pareiškėjos M. G. Š., teises ir teisėtus interesus. Bendrajame plane (duomenys neskelbtini) teritorija nurodoma kaip visuomeninės paskirties teritorija, tačiau kokiu būdu ir kokiais tikslais ši teritorija priskiriama prie visuomeninės paskirties, nesuprantama. Byloje pateikti argumentai neva ginčo teritorija reikalinga kaip miesto žalieji plotai, taip pat infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, tačiau Panevėžio miesto savivaldybės pareigūnai negali pagrįsti, kodėl būtent toks teritorijos plotas reikalingas Panevėžio gamtos mokyklai. Pareiškėjai ne kartą buvo pabrėžiama, kad Panevėžio gamtos mokyklai numatyta visuomeninės paskirties teritorija ir šios teritorijos reikalingumas nustatytas remiantis normatyvais ir atsižvelgiant į Panevėžio mieste švietimo įstaigas lankančių vaikų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių, atsižvelgiama į žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, tačiau kuo konkrečiai pagrindžiama, kad būtent tokio ploto teritorija būtina Panevėžio gamtos mokyklai, nenurodoma. Išanalizavus pateiktus Panevėžio miesto demografinės padėties duomenis, matyti, jog mieste demografinė padėtis blogėja, gyventojų skaičius mažėja, Panevėžio mieste gimusių vaikų skaičius mažėjo sparčiau nei šalies vidurkis, mokinių skaičius mokyklose taip pat mažėjo, todėl darytina išvada, jog ir Panevėžio gamtos mokyklą lankančių vaikų skaičius mažėja. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, mano, jog Panevėžio miesto savivaldybės taryba, patvirtindama Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą), kuriame teritorija (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, priskirta visuomeninės paskirties teritorijai, pažeidė trečiųjų asmenų, nagrinėjamu atveju – pareiškėjos – teises ir teisėtus interesus, todėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas dalyje dėl aukščiau minėto žemės sklypo priskyrimo visuomeninės paskirties teritorijai turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui bei 3 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas – Panevėžio miesto savivaldybės taryba – nesutiko su pareiškėjos skundu.

Atsakovas nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalis, kuria (duomenys neskelbtini), Panevėžyje teritorija priskirta visuomeninės paskirties teritorijai, neprieštarauja teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui bei 3 straipsnio 2 daliai, o skunde išdėstyti motyvai teisiškai nepagrįsti. Pareiškėjos prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomeninį poreikį, kuris yra išreikštas Panevėžio miesto bendrajame plane. Panevėžio miesto bendrasis planas parengtas pagal Teritorijų planavimo įstatymo ir Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisykles. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo, vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgė į Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. rugpjūčio 26 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 207 teigiamą patikrinimo išvadą. Duomenų apie planavimo proceso pažeidimus nėra, bendrasis planas parengtas tinkamai, suderintas ir patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio miesto bendrasis planas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos – nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė D. N. teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėja pasinaudojo teisės aktų garantuojamomis teisėmis (jai buvo žinoma apie bendrojo plano rengimą, viešojo svarstymo procedūras, pareiškėja teikė siūlymus dėl bendrojo plano projekto). Planavimo organizatorius išnagrinėjo pareiškėjos pasiūlymą, nurodė planuojamų sprendinių nustatymo motyvus. Ginčijamo plano rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolę, taip pat tikrinimą, ar sprendiniai atitinka teritorijų planavimo įstatymo bei kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atliko Valstybinė teritorijų planavimo priežiūros institucija, kuri pažeidimų nenustatė bei pateikė planavimo organizatoriui teigiamą išvadą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio miesto bendrasis planas pažeidė trečiųjų asmenų teises ir į jų interesus nebuvo atsižvelgta.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Panevėžio gamtos mokykla atsiliepime į skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos skundu.

Pažymėjo, kad Panevėžio gamtos mokykla žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, naudojasi teisėtai ir pagrįstai. Mokykla, būdama neformaliojo švietimo paslaugų tiekėjo institucija, įgyvendindama vaikų ir jaunimo bei vietos bendruomenės aplinkosauginio švietimo programas, projektus, organizuodama įvairius renginius ir kitą praktinę veiklą, yra pilnai integravusi visą jai priklausančią teritoriją į minėtas veiklas. Beveik visą mokyklos teritorijos plotą užima natūralios pievos ir vandens telkinių ekosistemos, kur aptiktos retų ir nykstančių augalų augavietės. Biologinės įvairovės išsaugojimas yra bendra žmonijos pareiga. Mokyklos zoologinė kolekcija įregistruota ir duomenys įtraukti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos tvarkomą duomenų bazę. Šios kolekcijos išsaugojimui ir išlaikymui reikalinga ne tik globa, maistas, bet ir erdvė slaugai, reabilitacijai ir laikymui. Dar viena mokyklos teritorijos dalis skirta edukacinėms-rekreacinėms erdvėms bei aplinkosauginių ekspozicijų parko objektams eksponuoti. Pateikti argumentai akivaizdžiai pagrindžia Panevėžio gamtos mokyklos sklypo tikslingą panaudojimą vaikų ir visuomenės aplinkosauginio švietimo reikmėms, laukinės augalijos natūralių buveinių bei retų ir nykstančių augalų rūšių augaviečių apsaugai, laukinių ir egzotinių gyvūnų globai, reabilitacijai ir eksponavimui humanizmo ir švietimo tikslais.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą ir pripažino, jog Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo 1 punktas ta apimtimi, kuria 39001 kv. m. teritorija (duomenys neskelbtini), Panevėžyje priskirta visuomeninės paskirties teritorijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, o Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo 1 punktas ta apimtimi, kuria 39001 kv. m. teritorija (duomenys neskelbtini), Panevėžyje priskirta visuomeninės paskirties teritorijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 3 straipsnio 2 daliai.

Teismas akcentavo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, jog nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Teismas akcentavo, jog pareiškėja savo teisių pažeidimą grindžia nuoroda į Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kuriame yra nustatytas teritorijų planavimo tikslas: suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų (7 punktas). Aiškindamas šią teisės normą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ji yra bendro pobūdžio, t. y. nenustato konkrečių atskirų asmenų arba jų grupių teisių ir nesuteikia kokių nors prioritetų atskiriems planavimo procese dalyviams arba asmenims, kurie turi vienokį ar kitokį interesą dėl planavimo rezultatų.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėja savo teisių pažeidimą taip pat grindžia nuoroda į Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, kurioje kalbama apie konkrečių teritorijų, šiuo atveju - Panevėžio miesto, planavimo tikslus. Tai, pagal bylos duomenis, buvo padaryta parengiamajame minėto specialiojo planavimo etape. Šiuo klausimu teismas pasisakė, jog teritorijos bendrasis planavimas yra sudėtingas, daug laiko trunkantis kompleksinis planavimo procesas, kurio metu tarpusavyje derinami visuomenės poreikiai, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumai, geografinė padėtis, geologinės sąlygos, urbanistikos, architektūros, techniniai, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimai, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teisės. Teismas akcentavo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, visuomeninė paskirtis ginčo teritorijai Panevėžio miesto generaliniame plane nustatyta dar 1995 m. Tokia paskirtis nustatyta ir 2008 m. patvirtintame Panevėžio miesto bendrajame plane (korektūroje). Dar 1998 m. ginčo sklypas neterminuotam laikui suteiktas naudotis Jaunųjų gamtininkų centrui, dabartinei Panevėžio gamtos mokyklai, kuri yra neformaliojo švietimo mokslo įstaiga, kurios pagrindinė veiklos sritis yra kultūrinis, sportinis ir rekreacinis visuomenės švietimas. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, jog Panevėžio gamtos mokykla ginčo sklypą naudoja pagal paskirtį: vaikų ir visuomenės aplinkosauginio švietimo reikmėms, laukinės augalijos natūralių buveinių bei retų ir nykstančių augalų rūšių augaviečių apsaugai, laukinių ir egzotinių gyvūnų globai, reabilitacijai ir eksponavimui humanizmo ir švietimo tikslais. Teismo nuomone, byloje nepateikta įrodymų, kurie paneigtų visuomeninį poreikį šiai teritorijai.

Teismas nurodė, jog pareiškėja, kurios teisėms ir interesams turėjo įtakos Panevėžio miesto bendrasis teritorijos planavimas, per savo atstovę N. S. pateikė pastabas dėl Panevėžio miesto bendrojo plano sprendinių, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) teritorija priskirta visuomeninės paskirties teritorijai. Tačiau, kaip pažymėjo teismas, iš atsakovo atsakymo minėtą pareiškėjos atstovės 2008 m. balandžio 16 d. prašymą matyti, kad jame nurodyti argumentai (motyvai), dėl kurių pareiškėjos pasiūlymas buvo atmestas. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo savo teise dalyvauti bendrojo plano rengimo procese, teikti pastabas ir pasiūlymus, o atsakovo atsakymas atitinka aukščiau nurodytą Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl būtinumo motyvuotai atsakyti apie pasiūlymų atmetimo priežastis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog rengiant, svarstant bei tvirtinant Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą) buvo atsižvelgta į trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus, todėl nėra pagrindo pripažinti minėtą planą prieštaraujančiu Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja N. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, jis priimtas nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei netinkamai išaiškinus ir pritaikius įstatymą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas yra formalaus ir abstraktaus pobūdžio bei neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio reikalavimų, apeliaciniame skunde netinkamai nurodytas teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, netinkamai nurodyta proceso dalyvių procesinė padėtis byloje. Atsakovo nuomone, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė ir neišdėstė bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, t. y. nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu grindžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl norminio akto ištyrimo, priėmė sprendimą nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjęs bylos aplinkybes bei netinkamai išaiškino ir pritaikė įstatymą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Panevėžio gamtos mokykla atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, jog nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, jog apeliantė visiškai nenurodė apeliacinio skundo juridinio pagrindo, ginčijamų klausimų, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ 1 punkto teisėtumo ta apimtimi, kuria 39001 kv. m. teritorija (duomenys neskelbtini), Panevėžyje priskirta visuomeninės paskirties teritorijai.

Reikalavimas ginčijamą sprendimą pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir to paties straipsnio 2 daliai, yra kilęs iš individualios bylos, kurioje pareiškėja siekia atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, dėl kurios Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. ir priėmė ginčijamą sprendimą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio nuostatas, prašymas ištirti norminio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, yra siejamas su reikalavimu, kad tas norminis aktas būtų taikomas šioje individualioje byloje (ABTĮ 111 str. 2 d. 1p.; 3 d.).

Toks reikalavimas dėl atitinkamo norminio akto ryšio su individualia byla, savo ruožtu lemia tai, kad asmuo, kurio subjektinių teisių klausimai sprendžiami individualioje byloje, negali kelti abstraktaus pobūdžio klausimų dėl norminio akto teisėtumo (ABTĮ 110 str.). Aptariamu atveju, tokio asmens keliami klausimai dėl atitinkamo norminio akto teisėtumo turi būti susiję su jo subjektinių teisių išsprendimu, t. y., turi būti susiję su jo subjektinių teisių ar teisėtų interesų gynyba (ABTĮ 5 str.).

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji <...> iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; <...> savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui;“.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatytą sąlygą, - kad žemė yra valstybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra konstatuota, kad „Aiškinant šią įstatymo normą pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamuose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog pašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav. toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas“ (Administracinių teismų praktika Nr. 8, p. 497 ).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjos keliamas klausimas dėl ginčijamo bendrojo plano teisėtumo gali būti tiriamas tik tuo aspektu, kiek jis galės turėti įtakos detaliajam planui, t. y., šio plano sprendiniams, kuriais bus išspręstas klausimas dėl konkretaus dydžio teritorijos priskyrimo valstybės išperkamai ir teritorijai priskirtinai laisvai žemei ir pan..

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalyse pateiktas bendrojo ir detaliojo plano bei jų planavimo sąvokas, bendrojo plano sprendiniais yra nustatoma tik atitinkamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir naudojimo bei apsaugos principai, o detaliojo plano sprendiniais nustatomos konkretaus žemės sklypo ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, t. y., bendrojo plano sprendiniai yra koncepcinio bei principinio pobūdžio, kurie (sprendiniai) konkretizuojami detaliojo planavimo procese.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalį „Savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jeigu šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei (šių objektų sąrašą tvirtina savivaldybės taryba).“ Šis teisinis reguliavimas lemia, kad bendrojo plano sprendiniai dėl atitinkamos teritorijos ribų ir statuso, detaliojo planavimo procese gali būti konkretizuojami bei koreguojami iki 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto.

Byloje nustatyta, kad ginčo teritorijoje stovi visuomeninės paskirties statiniai - Panevėžio gamtos mokykla, kuriems eksploatuoti yra reikalingi atitinkamo dydžio žemės sklypai, kurių ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, kol kas nėra nustatyti detaliuoju (detaliaisiais) planu (planais).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad ginčo teritorijos statusas - visuomeninės paskirties, bendruoju planu yra nustatytas pagrįstai. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėja minėtų aplinkybių iš esmės ir neginčija, tačiau teigia, jog minėtiems visuomeninės paskirties statiniams eksploatuoti turėtų būti skirta mažesnio dydžio teritorija, atitinkamai dalį šios teritorijos skiriant jai atkurti nuosavybės teisės.

Minėta, kad bendrojo plano sprendiniai yra tik koncepcinio bei principinio pobūdžio, todėl pareiškėjos pateikti įrodymai - ginčo teritorijos projektai, pagal kuriuos turėtų būti konkretizuotos visuomeninės paskirties ir laisvos žemės sklypų ribos, bendrojo plano sprendinių pagrįstumo nepaneigia. Byloje nagrinėjamu atveju, šie pareiškėjos pateikti projektai, galėtų būti tik detaliojo planavimo proceso metu priimamų sprendinių nagrinėjimo dalyku.

Kiti pareiškėjos teiginiai dėl ginčijamo bendrojo plano neatitikimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir to paties straipsnio 2 daliai, yra abstraktūs, nesusieti su pareiškėjos subjektinių teisių ar teisėtų interesų gynyba, nes yra nurodomi tik bendro pobūdžio teisės aktų reikalavimai dėl būtinumo teritorijų planavimo procese suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų ir pan..

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė bei išaiškino materialines teisės normas reguliuojančias ginčo dalyką, ko pasėkoje priėmė teisingą sprendimą. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutar i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusRomanas Klišauskas