Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1106/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-06
Bylos Nr.: 2A-1106/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
Atsakovas: V. Č.
Trečiasis asmuo: L. B., R. R., V. R.

Kategorijos

35.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1106/2012Procesinio sprendimo kategorija: 35.5.; 36.3.; 63.1.(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-815-153/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilkera“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl paskolos priteisimo ir pagal atsakovo V. Č. priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilkera“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir atsakovo prievolės pripažinimo įvykdyta, tretieji asmenys L. B., R. R., V. R..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi UAB „Vilkera“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė B. A. P.; 2009 m. spalio 29 d. nutartimi, atstatydinęs B. A. P., UAB „Vilkera“ administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“; 2010 m. vasario 24 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto. Administratorius, patikrinęs įmonės finansinius dokumentus, nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartimi Nr. 2008/08/10 iki 2009 m. spalio 10 d. ieškovas suteikė atsakovui 160 000 Lt paskolą (1 t., 7-8 b.l.), kuri buvo išmokėta dalimis: pagal 2009 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53 - 100 000 Lt; 2008 m. rugpjūčio 11 d. - 40 000 Lt bei 2008 m. lapkričio 13 d. - 20 000 Lt banko pavedimais (1 t., 9-10 b. l.). 2008 m. lapkričio 10 d. sutartimi Nr. 0055 iki 2009 m. gegužės 30 d. ieškovas suteikė atsakovui 200 00 Lt paskolą (1 t., 12-13 b. l.), kuri pagal tuo metu galiojusį Lietuvos banko nustatytą valiutų kursą atsakovui buvo išmokėta JAV doleriais (73 613,31 USD x 2,7169) 2008 m. lapkričio 17 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 12. Šių paskolų atsakovas negrąžino ieškovui, todėl bankrutuojančio ieškovo administratorius 2010 m. kovo 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo iš viso 360 000 Lt negrąžintų paskolų ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., 24-27 b. l.).

Šalies argumentai

Atsakovas V. Č. priešieškiniu prašė ieškinį atmesti ir pripažinti, kad 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis Nr. 2008/08/10 dalyje dėl 100 000 Lt ir 2008 m. lapkričio 10 d. paskolos sutartis Nr. 0055 yra nesudarytos, o atsakovo prievolė grąžinti ieškovui 60 000 Lt pagal 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį Nr. 2008/08/10 yra įvykdyta.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, jis yra gavęs iš ieškovo iš viso tik 60 000 Lt 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2008 m. rugpjūčio 13 d. banko pavedimais. Ši paskola buvo užtikrinta 2008 m. rugpjūčio 8 d. L. B. garantiniu raštu, kuriame nurodyta, kad ji neatlygintinai perrašys UAB „Vilkera“ darbuotojai V. R. 50 000 Lt ir 80 000 Lt vertės 2005 m. automobilius Mazda D.3-6 ir Saab D.3 9-3. Grąžinus paskolą, šiuos automobilius bendrovė turėjo grąžinti L. B.. Automobiliai yra parduoti, jų vertė viršijo 60 000 Lt paskolą, todėl, atsakovo nuomone, jo prievolė grąžinti ieškovui 60 000 Lt yra pasibaigusi. Atsakovo teigimu, 100 000 Lt 2008 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 53 atsakovui nebuvo išmokėti, nors šiame mokėjimo dokumente ir yra jo, kaip gavėjo, parašas. 200 000 Lt pagal 2008 m. lapkričio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 12 atsakovui taip pat nebuvo išmokėti, nes kasos išlaidų orderis atsakovo nepasirašytas. Be to, priedu prie 2008 m. lapkričio 10 d. paskolos sutarties Nr. 0055 (1 t., 12-13 b. l.) atsakovas ir R. R. susitarė, kad atsakovas grąžins bendrovei 200 000 Lt tik tuo atveju, jeigu po konkurso UAB „Valda“ perves atsakovui ne mažiau kaip 600 000 Lt; tuo atveju, jeigu pinigai iš UAB „Valda“ nebus gauti, 200 000 Lt paskola pagal sutartį Nr. 0055 ieškovui nebus grąžinama ir paskolos sutartis Nr. 0055 taps negaliojanti. Planuoto verslo su UAB „Valda“ atsakovas nevykdė, todėl UAB „Valda“ neturėjo pagrindo pervesti atsakovui 600 000 Lt, o atsakovas neturi prievolės mokėti ieškovui 200 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. Č. ieškovui BUAB „Vilkera“ 160 000 Lt paskolą; 4 200 Lt žyminio mokesčio ir 198 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų valstybei; į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą liudytojos I. Laurinaitienės 98,67 Lt kelionės išlaidų; ieškinio reikalavimo dalį dėl 200 000 Lt priteisimo atmetė; pripažino 2008 m. lapkričio 10 d. paskolos sutartį Nr. 0055 nesudaryta; kitus atsakovo priešieškinio reikalavimus atmetė. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašų, 2008 m. rugpjūčio 8 d. šalių pasirašyto kasos išlaidų orderio Nr. 53 ir 2008 m. rugsėjo 5 d. šalių pasirašyto 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutarties Nr. 2008/08/10 priedo, kuriuo 160 000 Lt paskolos grąžinimo terminas iš 2008 m. rugsėjo 10 d. perkeltas į 2008 m. spalio 10 d., teismas nustatė, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį Nr. 2008/08/10 atsakovui buvo išmokėta 160 000 Lt paskola. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad 100 000 Lt atsakovui nebuvo išmokėti ir kad 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis Nr. 2008/08/10 100 000 Lt dalyje nebuvo sudaryta. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad prievolę pagal 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį grąžinti 60 000 Lt jis tinkamai įvykdė. Teismas nustatė, kad pagal šią sutartį gautą paskolą atsakovas turėjo grąžinti grynais pinigais, o dėl skolos perkėlimo arba prievolių perėmimo šalys atskiru rašytiniu susitarimu nebuvo susitarusios, nes toks susitarimas bylai nepateiktas. Trečiojo asmens L. B. garantinio rašto teismas nelaikė tinkamu atsakovo prievolių įvykdymo užtikrinimu, motyvuodamas tuo, kad raštas 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutarties Nr. 2008/08/10 šalių nepasirašytas, nors rašto esmė ir buvo užtikrinti ieškovui atsakovo prievolės grąžinti paskolą įvykdymą. Teismas nustatė, kad pagal raštą automobiliai turėjo būti perduoti ne ieškovui, o fiziniam asmeniui V. R.; kad L. B. nuosavybės teise priklausė tik vienas automobilis; kad automobiliai nebuvo neatlygintinai perduoti V. R.. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovo prievolė grąžinti ieškovui 60 000 Lt pagal 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį nėra pasibaigusi. Iš atsakovo pateikto 2011 m. vasario 8 d. antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 13 (2 t., 6-11 b. l.), kuriame užfiksuoti atsakovo pokalbiai su buvusiu bendrovės vadovu, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad paskola ieškovui grąžinta ir atsakovo prievolė pasibaigė. Iš protokole užfiksuoto pokalbio turinio teismas sprendė, kad pokalbio dalyviai kalba apie automobilius, automobilių užstatymo faktą, jų vertę, lito ir dolerio santykį, ir konstatavo, kad nei vienas pokalbio dalyvis nė karto neįvardino jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su ginčo paskolos grąžinimu ir tinkamu prievolės įvykdymu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tinkamas sandorio įvykdymas negali būti įrodinėjamas garso įrašais, kurie padaryti nesilaikant įstatymo reikalavimų ir neindentifikavus pokalbyje dalyvavusių asmenų (CPK 178 str., CK 6.875 str. 2 d.). Teismas nustatė, kad 200 000 Lt pagal 2008 m. lapkričio 10 d. paskolos sutartį atsakovui nebuvo išmokėti, nes 2008 m. lapkričio 17 d. kasos išlaidų orderis Nr. 12, kuriuo grindžiamas ieškovo reikalavimas, atsakovo nepasirašytas, o kiti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai paskolos davimo neįrodo, nes jie yra sudaryti pagal kasos išlaidų orderių ir kt. dokumentų duomenis. Vertindamas atsakovo nurodytas su priedu prie 2008 m. lapkričio 10 d. paskolos sutarties Nr. 0055 susijusias aplinkybes, teismas sprendė, kad priede nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamai bylai ir paskolos sutarties šalims neturi jokios teisinės reikšmės. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad susitarimas Nr. 001 nėra sudėtinė 2008 m. lapkričio 10 d. paskolos sutarties Nr. 0055 dalis; kad paskolos sutartyje esantis prierašas - ,,priedas Nr. 001. susitarimas 2008.11.10“, sutarties šalių nepasirašytas; kad susitarimo šalimis yra ne paskolos dalyviai (ieškovas ir atsakovas), o fiziniai asmenys (R. R. ir atsakovas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. Č. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovui iš atsakovo priteista 160 000 Lt skola ir atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutarties Nr. 2008/08/10 dalį dėl 100 000 Lt pripažinti nesudaryta, panaikinti ir ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad atsakovui buvo išmokėti 100 000 Lt grynais pinigais, yra nepagrįsta. Atsakovas, pasirašęs kasos išlaidų orderį Nr. 53 ir taip patvirtinęs 100 000 Lt gavimą, suprato, kad tarp šalių iškilus ginčui jis turės įrodyti, jog 100 000 Lt jam nebuvo išmokėta. Tuo tikslu dar iki ieškovo ieškinio padavimo pradėjo rinkti įrodymus – įrašė su bendrovės buvusiu vadovu vykusius pokalbius, kurių metu, atsakovui teigiant, jog jam buvo išmokėta tik 60 000 Lt, buvęs ieškovo vadovas neginčijo šios aplinkybės ir patvirtino automobilių gavimo faktą. Pokalbių turinys rodo, kad paskolos santykiai buvo susiklostę ne tik tarp bendrovės ir atsakovo, tačiau ir tarp R. R., L. B. ir V. R.. Garso įrašas buvo vienintelė galimybė atsakovui pagrįsti savo argumentus ir įrodyti, kad paskolos gavimas ir automobilių perregistravimas buvo tiesiogiai susiję su gauta paskola.

2. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl pokalbių garso įrašų vertinimo, kaip netinkamos įrodinėjimo priemonės nagrinėjamame ginče. Pagal CK 6.875 straipsnio 2 dalį, ginčijant paskolos sutartį draudžiama remtis liudytojų parodymais, išskyrus CK 1.93 straipsnyje numatytus atvejus, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Tai reiškia, kad teismas turi atsižvelgti į visus byloje esančius įrodymus, kai yra CK 1.93 straipsnyje numatytos aplinkybės ir kai toks draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismų praktikoje taip pat laikomasi taisyklės, kad klausimas, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-1406/2002). Atsakovo ir R. R. pokalbių įrašai padaryti siekiant įrodyti, kad 100 000 Lt atsakovui nebuvo išmokėti; kad automobiliai buvo perduoti kaip paskolos grąžinimo užtikrinimas. Rašytinių paskolos sutarties Nr. 2008/08/10 pakeitimų padaryti nebuvo galimybės, nes R. R. to vengė. Įrašai ieškovo buhalteriniuose dokumentuose atlikti pagal R. R. nurodymus, trečiasis asmuo V. R. atsiliepimo nepateikė, posėdžiuose nedalyvavo, R. R. slapstosi, todėl tokioje situacijoje tiek garso įrašas, tiek L. B. žodiniai paaiškinimai ypatingai svarbūs ir šių įrodinėjimo priemonių nepaisymas prieštarautų CK 1.93 straipsnio 6 daliai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nors ir pripažinęs pokalbių garso įrašus netinkama įrodinėjimo priemone, teismas įvertino įrašų turinį ir atsisakymą jais remtis tinkamai motyvavo. Ieškovas sutinka su teismo išvada dėl garso įrašų, kaip netinkamos įrodinėjimo priemonės nagrinėjamu atveju, vertinimu. Garso įrašai daryti nesuėjus paskolos grąžinimo terminui, todėl yra pagrindas manyti, kad atsakovas neketino grąžinti paskolos, nes užduodamas menamus klausimus asmeniui, kurį įvardina kaip R. R., ir darydamas jų pokalbio įrašą, siekė gauti įrodymus, kurie padėtų išvengti prievolės ieškovui įvykdymo.

Šalies argumentai

2. Apeliantas nenurodo, kokios trečiojo asmens L. B. nurodytos aplinkybės galėtų turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui ir teismo nebuvo įvertintos.

3. Byloje nepateikta šalių rašytinio susitarimo, kad paskolą atsakovas grąžins automobiliais, o ne pinigais, taip pat susitarimo dėl atsakovo teisės grąžinti paskolą ne bendrovei, o jos darbuotojai, todėl trečiojo asmens automobilio perrašymas bendrovės darbuotojai negali būti pripažintas tinkamu atsakovo prievolės įvykdymu bendrovei. Be to, trečiajam asmeniui L. B. nuosavybės teise priklausė tik vienas automobilis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal atsakovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro aplinkybių, susijusių su 100 000 Lt paskolos pagal rašytinę bylos šalių paskolos sutartį davimu atsakovui ir atsakovo prievolės grąžinti gautą 60 000 Lt paskolą tinkamu įvykdymu, įrodinėjimo, įrodymų leistinumo, sąsajumo ir vertinimo klausimai.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2008 m. rugpjūčio 10 d. sudarė 160 000 Lt paskolos sutartį Nr. 2008/08/10 (1 t., 7-8 b.l.). 2008 m. rugpjūčio 8 d. ieškovo kasos išlaidų orderiu Nr. 53 atsakovui buvo išmokėta grynais pinigais 100 000 Lt, o likusi, 60 000 Lt, paskolos dalis 2008 m. rugpjūčio 11 d. (40 000 Lt) ir 2008 m. lapkričio 13 d. (20 000 Lt) banko pavedimais buvo pervesta atsakovo nurodymu trečiajam asmeniui L. B. (1 t., 9-10 b. l.). Šios paskolos grąžinimui užtikrinti trečiasis asmuo L. B. 2008 m. rugpjūčio 8 d. išdavė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo perrašyti ieškovo darbuotojai V. R. nuosavybės teise priklausančius automobilius – 2005 m. Mazda D.3 6 (kėbulo Nr. ) ir 2005 m. SAAB D.3 9-3 (kėbulo Nr. ), kuriuos, atsakovui grąžinus paskolą, ieškovas turi grąžinti trečiojo asmens nuosavybėn (1 t., 47, 58 b. l.).

Be kitų reikalavimų, ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 160 000 Lt negrąžintą paskolą. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti 2008 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutarties Nr. 2008/08/10 dalį dėl 100 000 Lt nesudaryta, o prievolę grąžinti 60 000 Lt paskolą įvykdyta tinkamai, motyvuodamas tuo, kad garanto automobilius ieškovas perleido tretiesiems asmenims ir tokiu būdu 60 000 Lt paskola jam yra grąžinta. Šiuos atsakovo priešieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teismas atmetė, o ieškovo ieškinį šioje ginčo dalyje patenkino. Atsakovo apeliaciniu skundu kvestionuojamos teismo išvados, kuriomis remdamasis pirmosios instancijos teismas priėmė tokį sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, ieškinį bei priešieškinį patenkindamas iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl 100 000 Lt paskolos gavimo

Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis laikoma realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Kad paskolos santykiai atsirastų, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju paskolą suteikė juridinis asmuo. Pagal CK 6.871 straipsnio 2 dalį, kai paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Iš šios normos dispozicijos matyti, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui.

Juridinio asmens teikiama paskola yra ūkinė finansinė operacija. Ji suprantama kaip ūkio subjekto veikla, keičianti turimo finansinio turto dydį, todėl turi būti fiksuojama bei apskaitoma atitinkamais ūkinę operaciją pagrindžiančiais dokumentais. Paskolos suteikimas kaip juridinio asmens ūkinė operacija turi būti įforminta ir apskaityta, o įrodinėjant tokio asmens išlaidas (pvz., paskolos suteikimą), jų faktas ir apimtis ūkio subjekto turi būti įrodoma apskaitos dokumentais, nes tik jie atitinka leistinumo reikalavimą (CPK 177 straipsnio 4 dalis).

Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog ūkio subjektai finansinę apskaitą turi tvarkyti taip, jog ji būtų objektyvi ir išsami. Sąskaitose privalo būti nurodyti objektyviai (realiai) įvykę sandoriai, tai yra realūs, tikri duomenys apie ūkinę operaciją. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 punktą, apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punkte nurodyta, kad pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo ūkio subjekto vadovas, vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir kasininkas. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai – žodžiais, centai – skaitmenimis. Jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, suma žodžiais nenurodoma (Taisyklių 5 p.). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos pajamų (išlaidų) orderiais, mokėjimo pavedimais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2005; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas atsakovui grąžinti 160 000 Lt paskolą pagrįstas paskolos sutartimi ir ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentais – banko sąskaitos išrašais ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 53, kuris turi tokiam dokumentui visus būtinus rekvizitus ir patvirtintas paskolos davėjo ir gavėjo parašais, ir kitais finansinės atskaitomybės dokumentais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šie dokumentai pakankami spręsti, kad atsakovui buvo išmokėta 100 000 Lt paskola grynais pinigais. 160 000 Lt paskolos grąžinimo terminą 2008 m. rugsėjo 5 d. susitarimu šalys pratęsė iki 2009 m. spalio 10 d. ir tokiu būdu pakartotinai patvirtino galiojančią atsakovo prievolę. Nagrinėjamoje byloje paskolos išmokėjimo atsakovui faktą patvirtina ne tik rašytinė paskolos sutartis ir jos priedai, bet ir paskolos davėjo finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 1994 m. liepos 24 d. atsakovas buvo dviejų uždarųjų akcinių bendrovių ir dviejų individualių įmonių savininkas, vadovas bei dalyvis, todėl, akivaizdu, jog yra patyręs verslininkas ir, teisėjų kolegijos nuomone, jam buvo žinoma juridinių asmenų sandorių sudarymo ir įforminimo tvarka, juridinių asmenų finansinių dokumentų tvarkymas, parašu patvirtinto paskolos gavimo dokumento teisinė reikšmė. Taigi akivaizdu, kad atsakovas, pasirašydamas 2008 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53 ir taip patvirtindamas 100 000 Lt paskolos gavimą, pripažino paskolos išmokėjimo jam faktą ir suprato, kad šis dokumentas bus apskaitytas ieškovo buhalterinėje apskaitoje, taip pat suprato dokumento pasirašymo ir jo apskaitymo paskolos davėjo buhalterinėje atskaitomybėje pasekmes. Ginčo, kad kasos išlaidų orderį Nr. 53 atsakovas pasirašė, byloje nėra. Išdėstytos aplinkybės leidžia kolegijai spręsti dėl apelianto argumentų apie 100 000 Lt paskolos negavimą nepagrįstumo.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. E. U., bylos Nr. 3K-3-269/2011). Tuo atveju, kai skolos dokumente aiškiai patvirtinamas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).

Reikalavimui pripažinti paskolos sutartį 100 000 Lt dalyje nesudaryta pagrįsti atsakovas pateikė 2008 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderio Nr. 53 egzempliorių (2 t., 124 b. l.), kuriame yra tik paskolos davėjo (ieškovo) vadovo ir kasininko parašai, ir šiuo rašytiniu įrodymu siekė paneigti 100 000 Lt paskolos gavimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo vadovautis šiuo kasos išlaidų orderio Nr. 53 egzemplioriumi, nes, viena vertus, atsakovas pripažįsta pasirašęs, kaip pinigų gavėjas, ieškovo pateiktame kasos išlaidų orderyje, kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie ieškovo bankroto administratoriaus pateiktų rašytinių įrodymų dėl 100 000 Lt paskolos davimo nepatikimumą. Atsakovo pateiktas kasos išlaidų orderio Nr. 53 egzempliorius, įvertinus byloje liudytoja apklaustos ieškovo buhalterinę apskaitą tvarkiusios I. Laurinaitienės parodymus, galėjo būti išduotas atsakovui, kaip paskolos davimą patvirtinantis dokumentas, kurio, kaip jam skirto egzemplioriaus, atsakovas galėjo ir nepasirašyti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 100 000 Lt paskolos išmokėjimo fakto, įvertino ne tik 2008 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutarties ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderio Nr. 53 turinį, bet ir kitas, bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes – kitus ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės pajėgumą suteikti tokio dydžio paskolą, ir pagrįstai sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog 2008 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 53 atsakovui buvo išmokėta 100 000 Lt paskola grynais pinigais.

Apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovo teiktų garso įrašų bei trečiojo asmens paaiškinimų netinkamu vertinimu, kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

CK 1.93 straipsnis reglamentuoja šalių teisinius santykius, įrodinėjimą ir pasekmes, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, kuomet sandoris sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos. Nagrinėjamu atveju ginčo paskolos sandoris sudarytas nepažeidžiant įstatymo reikalaujamos rašytinės formos, sandoris ir paskolos davėjo prievolės įvykdymas atsispindi bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose, todėl teisėjų kolegijos vertinimu CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatos, sprendžiant šį ginčą nėra aktualios. Be to, skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta ar paneigta atsakovo teisė grįsti savo reikalavimus ir atsikirtimus liudytojų parodymais. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skolos dokumente aiškiai patvirtinamas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/201; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad apeliantas nenurodė, kokios trečiojo asmens L. B. nurodytos ir pirmosios instancijos teismo neįvertintos aplinkybės paneigia rašytiniais įrodymais (paskolos sutartimi, kasos išlaidų orderiu ir kt.) pagrįstą 100 000 Lt paskolos gavimo faktą.

Pagal CPK 220 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo priemonėmis gali būti garso įrašai, kurie padaryti nepažeidžiant įstatymų. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002, buitinių neprasiskverbiančio pobūdžio priemonių naudojimas informacijos fiksavimui, kuri pagal skolininko elgesį – laisvą dalyvavimą pokalbyje viešoje vietoje, - yra prieinama įrašymui buitiniame lygmenyje, nerodo ketinimo pažeisti asmens privatumą tokiose srityse, kurias asmuo ketintų slėpti nuo kitų asmenų. Jeigu asmuo nevykdo sekimo ar stebėjimo veiklos, o fiksuoja pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais pagal sutartį, o įrašą siekiama panaudoti viešame teismo posėdyje pažeidžiamoms teisėms ginti, kaip įrodymą, ir tik tokiu tikslu jis padaromas ir naudojamas, tai išvardytų aplinkybių visuma leistų daryti išvadą, kad fiksuojančio pokalbį asmens veiksmai buvo grindžiami jo siekimu ginti pažeistą teisę, o garso įrašo darymas aiškinamas tik būtinumu geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas, slapta panaudodamas garso įrašymo priemonę, savo iniciatyva rinko įrodymus, siekdamas juos, kaip įrodymą, panaudoti viešame teismo posėdyje, jo teigimu, pažeidžiamoms teisėms ginti ir tik tokiu tikslu jį padarė ir naudojo. Tokiu atveju atsakovo pasirinktas pokalbio fiksavimo būdas ir apimtis nevertintini kaip nukreipti specialiai asmens privatumui pakenkti, todėl negali būti vertinami, kaip gauti pažeidus įstatymo nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad iš pateiktų garso įrašų nėra galimybės identifikuoti pokalbiuose dalyvavusių asmenų. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pokalbiuose dalyvavę asmenys neįvardina jokių aplinkybių dėl paskolos davimo ar grąžinimo fakto. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pateikti garso įrašai nepagrindžia atsakovo nurodomų paskolos negavimo aplinkybių.

Dėl atsakovo prievolės grąžinti 60 000 Lt paskolą įvykdymo

2008 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartis Nr. 2008/08/10 buvo užtikrinta trečiojo asmens L. B. 2008 m. rugpjūčio 8 d. garantiniu raštu, kuriuo ji įsipareigojo perrašyti bendrovės darbuotojai V. R. nuosavybės teise priklausančius automobilius – 2005 m. Mazda D.3 6 (kėbulo Nr. ) ir 2005 m. SAAB D.3 9-3 (kėbulo Nr. ), kuriuos, atsakovui grąžinus paskolą, bendrovė turėjo grąžinti trečiojo asmens nuosavybėn. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti prievolę grąžinti ieškovui 60 000 Lt pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį Nr. 2008/08/10 įvykdyta tinkamai, motyvuodamas tuo, kad garanto automobilius ieškovas perleido tretiesiems asmenims ir tokiu būdu 60 000 Lt paskola ieškovui yra grąžinta. Pirmosios instancijos teismas sprendė apie pagrindo pripažinti tinkamą atsakovo prievolės įvykdymą nebuvimą. Šiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai jos nepaneigia.

CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Nagrinėjamoje byloje nėra rašytinių įrodymų, liudijančių trečiojo asmens L. B. atsiskaitymą su ieškovu, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. garantiniu raštu prisiimta garanto prievolė kreditoriui yra įvykdyta. Garantiniame rašte nurodyta, kad atsakovo prievolės ieškovui įvykdymas užtikrintas L. B. nuosavybės teise priklausančių automobilių perrašymu ieškovo darbuotojai V. R.. Bylos duomenys liudija, kad į ieškovo turto masę minėti automobiliai nepateko; kad tik vienas garantiniame rašte nurodytas automobilis L. B. priklausė nuosavybės teise; kad automobilių perleidimo V. R. sandoriai buvo atlygintiniai (1 t., 73-85 b. l.). Šios bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, kurių apeliantas nekvestionuoja, paneigia atsakovo argumentus, kad 60 000 Lt paskolos dalis pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį Nr. 2008/08/10 ieškovui yra grąžinta garanto ir atsakovo prievolė šioje dalyje yra pasibaigusi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. Atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, prašė teismo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą atidėti iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi šį apelianto prašymą patenkino (2 t., 152-153 b. l.). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl apelianto prašymo pagal CPK 84 straipsnio nuostatas patenkinimo, nes nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atsakovas yra atleistas pagal įstatymą, todėl tokio mokesčio apskritai neturi mokėti.

Iš apeliacinės instancijos teisme bylą pralaimėjusio atsakovo ieškovui priteistini 1 210 Lt advokato pagalbos išlaidų (2 t., 160 b. l.) (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Č. ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilkera“ 1 210 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėEgidijus Žironas