Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-10-02 · Administracinė byla Nr. I-3469-142/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-10-02
Bylos Nr.
I-3469-142/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Nijolė Sušinskienė, Halina Zaikauskaitė (pran.)
Pareiškėjas
V. F.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3469-142/12
Proc. Nr. 3-61-3-01561-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 26; 74 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Nijolės Sušinskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 3R-105(AG-91/01-2012) vykdymo užtikrinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – VAGK) 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 3R-105(AG-91/01-2012) nusprendė įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją iš naujo išnagrinėjus V. F. (V. F.) 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d. ir 2012 m. vasario 20 d. prašymus priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – VAĮ).

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2012 m. birželio 25 d. pateikė teismui 2012 m. birželio 23 d. prašymą ir skundą. Pareiškėjas prašo užtikrinti VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 3R-105(AG-91/01-2012) vykdymą, įpareigojant Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – ministerija, atsakovė) inicijuoti (pradėti) administracinę procedūrą (pagal VAĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą) ir pateikti pareiškėjui jo 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. vasario 20 d. prašymuose išdėstytų problemų sprendimą iš esmės įtraukiant kitus viešojo administravimo subjektus, jeigu problema jungtinė; įvertinant ekspertų (Lietuvos energetikos instituto, toliau– LEI) nuomonę, pateikti tinkamus, motyvuotus administracinius sprendimus, užtikrinančius sąnaudų daliklių prie šildymo prietaisų, sujungtų į vienvamzdę šilumos sistemą, legalų panaudojimą, pateikti motyvuotus prevencinius sprendimus, užtikrinančius šilumos vartotojo teises turėti kokybišką, atitinkančią Lietuvos (Europos) teisės aktus paslaugą, turėti motyvuotus (su nurodymais į teisės aktus) administracinius sprendimus dėl netinkamos viešosios šilumos apskaitos panaikinimo ir dėl jos padarytos žalos vartotojams atlyginimo.

Teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartimi priimta tik dalis pareiškėjo skundo, t. y. dėl VAGK sprendimo vykdymo užtikrinimo. Kitus reikalavimus pareiškėjas atsiėmė iki skundo priėmimo klausimo išsprendimo.

Teisme 2012 m. birželio 11 d. gautame skunde pareiškėjas paaiškina, kad Ministro Pirmininko kanclerio 2012 m. gegužės 9 d. sprendime Nr. F-96/05/33-264 nurodyta, kad Ministro Pirmininko pavedimu Ekonomikos ministerijai duotas pavedimas pateikti pareiškėjui atsakymą dėl pateiktų viešų problemų, išdėstytų pareiškėjo 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. vasario 20 d. prašymuose bendru pavadinimu „Dėl netinkamos viešos šilumos apskaitos taikant šilumos sąnaudų daliklius Lietuvoje ir dėl jos padarytos žalos vartotojams kompensavimo“. Praleidus įvykdymo terminą (10 darbo dienų), tik 2012 m. birželio 4 d. pateiktas pareiškėjui raštas Nr. (17.3-16)3-1866, kuris, pareiškėjo manymu, nėra pareiškėjo pateiktų problemų sprendimas iš esmės, nes jame nurodytas kitas raštas (2012 m. gegužės 24 d. raštas Nr. (17.5-16)3-1754). Pagal atsakovę, tai yra VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo įvykdymas. Pareiškėjas teigia, kad šis raštas nėra sprendimas pagal VAĮ, nes jis nėra atsakymas į pareiškėjo pateiktas viešas problemas, nurodytas minėtuose pareiškėjo prašymuose. Tuo pačiu tai nėra Ministro Pirmininko pavedimo įvykdymas. Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovė VAGK sprendimu yra įpareigota išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl Lietuvos šilumos tiekėjų nekokybiškos viešos paslaugos taikymo. Atsakovei VAGK sprendimu nurodyta pateikti pareiškėjui sprendimą, kuris atitiktų VAĮ reikalavimus. Pareiškėjas nesutinka su tuo, jog Energetikos ministerijos 2012 m. gegužės 24 d. raštas Nr. (17.5-16)3-1754 atitinka VAĮ reikalavimus. Pateiktas raštas yra eilinis informavimas apie problemų peradresavimą kitiems subjektams, kurie jau atsisakė spręsti pareiškėjo nurodytas problemas. Atsakovė, persiųsdama jo prašymus, pažeidė įstatymo reikalavimus, nes apie tai neinformavo pareiškėjo, kaip tai nustato VAĮ 23 straipsnio 4 dalis. Analogiško rašto (2012 m. balandžio 4 d.) VAGK nepripažino tinkamu atsakymu į pareiškėjo prašymus. Pateiktas atsakovės raštas pažeidžia pareiškėjo teises į įstatymo nuostatas atitinkantį skundo nagrinėjimo tęstinumą. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kur jam gauti atsakymus į atsakovei pateiktus prašymus. Pareiškėjas išvardina iš kitų institucijų gautus raštus ir paaiškina, kad tuose raštuose nėra pareiškėjo keliamų viešų problemų sprendimo. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 punktu ir nurodo, kad atsakovė vykdo energetikos politikos formavimą ir energetikos veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę. Atsakovės 2012 m. gegužės 24 d. rašte nėra pateikta nei vieno patvirtinančio ar paneigiančio fakto, kad tiekėjams būtina laikytis LST EN 834:2000 standarto. Rašte atsakovė dažnai mini Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau - VKEKK) kaip instituciją, kuri galėtų pareiškėjui pateikti atsakymą dėl jo keliamų problemų. Pareiškėjas gavo VKEKK 2012 m. balandžio 20 d. raštą Nr. R2-965, o iš šio rašto akivaizdu, kad šis subjektas nespręs pareiškėjo nurodytų problemų. Pareiškėjas nurodo, kad institucijos nesprendė jo keliamų problemų ir apie tai jis nurodė VAGK 2012 m. balandžio 23 d. pateiktame patikslintame skunde. Pareiškėjas šiame skunde išdėstytą nuomonę dar papildo skunde teismui. Pareiškėjas analizuoja VKEKK 2012 m. balandžio 20 d. raštą Nr. R2-965, nurodo, kad šiame rašte atsisakyta spręsti pareiškėjo keliamus klausimus, kaip nepriklausančius šios institucijos kompetencijai. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje pakanka teisės aktų, kuriuose reglamentuojami jo keliami klausimai, yra atskiriama institucijų kompetencija. Pareiškėjas taip pat, ginčydamas nurodytą VKEKK raštą, nurodo LEI specialistų nuomonę. Pareiškėjas remiasi ir Statybos ir urbanistikos ministerijos 1998 m kovo 13 d. įsakymu Nr. 51, aplinkos ministro 2002 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 603. Pareiškėjas nurodo, kad šilumos sąnaudų dalikliai privalo būti įdiegti tik pagal LST EN 834:2000 standartą. Tokią nuomonę palaikė LEI specialistai. Tačiau ta nuomonė pareiškėjui nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta. Todėl nebuvo įvykdytas Ministro Pirmininko pavedimas. Nurodo, kad tokiais veiksmais (tuo pačiu ir pareiškėjo prašymų persiuntinėjimu) atsakovė pažeidžia VAĮ reikalavimus ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 875.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime (b. l. 42-45) prašo skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškina, kad VAGK sprendimą priėmė, konstatavusi, kad ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (17.3-16)-3-1084 neatitinka VAĮ nuostatų dėl sprendimo priėmimo/nepriėmimo ar persiuntimo kitoms valstybės institucijoms reikalavimų, t. y. dėl pareiškėjo prašymų nepriimtas joks sprendimas bei nepranešta apie jų perdavimą nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus. Byloje kilo ginčas dėl VAGK sprendimo ir to, ar atsakovė tinkamai jį įvykdė. Atsakovė 2012 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (17.3-16)-3-1084 „Dėl šildymo su individualiu reguliavimu apskaitos problemų“ kreipėsi į VKEKK dėl pareiškėjo prašymų ir siūlymų sprendžiant susidariusias metodines klaidas šilumos apskaitoje ir prašė iš naujo ir iš esmės išnagrinėti problemą ir ieškoti visoms pusėms priimtino sprendimo. Be to, minėtame rašte ministerija VKEKK siūlė, sprendžiant susiklosčiusią situaciją, atsižvelgti į pareiškėjo ir kitų atsakingų institucijų susirašinėjimą ir esant poreikiui parengti būtinų keisti ir (ar) papildyti teisės aktų sąrašą ir pagal kompetenciją ištaisyti galimas metodines klaidas, paskirstant šilumą esant vienvamzdei sistemai su individualiu reguliavimu ir sąnaudų dalikliais. Šio rašto kopija buvo persiųsta pareiškėjui, Aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – VEI), todėl pareiškėjui buvo žinoma apie tai, kad jo prašymas yra nagrinėjamas bendradarbiaujant kelioms institucijoms. Be to, pareiškėjo prašymas dėl individualaus reguliavimo šildymo sistemų problemų sprendimo jo paties tiesiogiai buvo nusiųstas Lietuvos Respublikos Prezidentei. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2012 m. sausio 13 d. raštu persiuntė pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. rašto kopiją ir kitą susijusią medžiagą atsakovei, VKEKK, VEI, Aplinkos ministerijai bei apie tai rašto kopija informavo pareiškėją. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, ministerija 2012 m. balandžio 4 d. raštu VKEKK nepridėjo pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. prašymo kopijos, kadangi minėta institucija pareiškėjo prašymą jau turėjo ir atsakovei apie tai buvo žinoma. Atsakovė 2012 m. balandžio 20 d. faksu gavo VKEKK 2012 m. balandžio 20 d. raštą Nr. R2-965, adresuotą pareiškėjui ir ministerijai bei kitoms institucijoms, kuriame išsamiai nagrinėjamos pareiškėjo keliamos problemos. Minėtame rašte VKEKK pareiškėjui taip pat nurodė, kad apie sistemos įgyvendinimo problemas VKEKK informavo Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolę, Ministro Pirmininko tarnybą, Aplinkos ministeriją, ministeriją, VEI. Rašte VKEKK akcentavo, kad pareiškėjo prašymuose keliama problema dėl šildymo prietaisų galios koeficiento Kq (ir kitų koeficientų) nustatymo turi būti sprendžiama rengiant šilumos daliklių įrengimo, rodmenų registravimo bei reguliuojamų šilumos sąnaudų dalies paskirstymo vartotojams projektą. Dėl pareiškėjo prašymų Komisija kreipėsi ir į LEI, prašydama suteikti metodinę pagalbą. Ministerijos žiniomis, pareiškėjo keliama problema taip pat buvo nagrinėjama ir VEI. Todėl nėra pagrindo teigti, kad problema nėra sprendžiama, ir atsakovę kaltinti neveikimu yra neteisinga. Pareiškėjo iškeltos problemos sprendimas reikalauja tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir laiko sąnaudų, kadangi nagrinėjami klausimai apima kelių subjektų reguliuojamas skirtingas veiklos sritis ir susiję su atitinkamų poįstatyminių teisės aktų pakeitimais. Kaip nurodė ir pats pareiškėjas, pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 6 straipsnį, viena iš svarbiausių atsakovės funkcijų – formuoti valstybės politiką energetikos sektoriuje ir organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti jos įgyvendinimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir Energetikos ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86, apibrėžta kompetencija, ministerija nėra įgaliota oficialiai aiškinti įstatymų nuostatas ir jų taikymą, atlikti konkrečios faktinės situacijos nagrinėjimą ar vertinti ir įtakoti VKEKK, Aplinkos ministerijos ar daugiabučio namo šilumos vartotojų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka priimamus ar priimtus sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, jog „pagal viešojoje teisėje įtvirtintus principus, viešojo administravimo subjekto veiksmai laikomi teisėtais, kai jie atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek tai yra numatyta teisės aktuose. Ir priešingai, viešojo administravimo subjektui nėra leista tai, kas nėra numatyta teisės aktuose“. Teisės aktuose nenumatytų veiksmų atlikimas pažeistų teisėtumo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas negali viršyti įstatymų suteiktos kompetencijos (LVAT plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis), bei VAĮ 3 straipsnio 4 dalyje numatytą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgaliojimų. Viešojoje teisėje veikiantys administravimo subjektai diskrecijos teisę realizuoja teisės aktų nustatytose ribose, todėl Energetikos ministerija jai suteiktus įgaliojimus viešojo administravimo srityje įgyvendinti gali tik remdamasi teisės aktuose nustatytais pagrindais. VAGK sprendimą atsakovė įvykdė 2012 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (17.5-16) 3-1754, atsižvelgdama į suteiktus įgaliojimus bei kompetenciją. Atsakovė dar kartą išnagrinėjo pareiškėjo prašymus ir pateikė jam atsakymą dėl išdėstytos problemos sprendimo. Ministerija 2012 m. gegužės 24 d. rašte Nr. (17.5-16)3-1754 nurodė teisinius pagrindus bei objektyvias aplinkybes, dėl kurių neišsprendė pareiškėjo prašymuose nurodytų susidariusių metodinių klaidų šilumos apskaitoje problemų, bei tinkamai įvykdė VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą. Minėtame rašte taip pat tiksliai nurodytos institucijos, kompetentingos spręsti šilumos apskaitos problemas bei turinčios įstatymų joms suteiktus įgaliojimus priimti valdingus sprendimus šilumos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams. Prašymus išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja institucijos, nurodytos Energetikos įstatymo 38 straipsnyje, t. y. VEI, VKEKK, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Pareiškėjas reikalauja, kad atsakovė priimtų jo atžvilgiu sprendimą, kuris išspręstų problemą iš esmės, tačiau, kaip jau buvo minėta, tai yra klausimas, kuris turėtų būti sprendžiamas kompleksiškai, bendradarbiaujant kelioms institucijoms, turinčioms atitinkamus įgaliojimus priimti valdingus sprendimus. Pareiškėjo nuomone, atsakovė nėra įvykdžiusi VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo, kadangi jam neatsakė, ministerija nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Kadangi asmenų prašymai turi būti nagrinėjami pagal kompetenciją, atsakovė 2012 m. gegužės 24 d. nurodė teisinius pagrindus, kodėl klausimai nebuvo nagrinėjami iš esmės. Bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad ministerija VAGK sprendimą įvykdė laiku ir tinkamai, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti minėtą veiksmą, kai jis jau atliktas, ir tenkinti pareiškėjo reikalavimo. Ministerijos 2012 m. gegužės 24 d. raštas Nr. (17.5-16)-1754 pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis, jame aiškiai suformuluotos atsakovei nustatytos teisės ir pareigos bei pateikta informacija apie prašymuose keliamų problemų nagrinėjimą kitose kompetentingose institucijose. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ministerija neįvykdė VAGK sprendimo, ar vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Skundas netenkinamas.

Kadangi byloje priimtas nagrinėti tik pareiškėjo reikalavimas dėl VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 3R-105(AG-91/01-2012) vykdymo užtikrinimo (b. l. 34-35), teismas vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio nuostatomis. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą su prašymu užtikrinti administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo vykdymą, teismas išreikalauja iš atitinkamos komisijos medžiagą, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, ir rašytinio proceso tvarka patikrina jo teisėtumą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nustato, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai priima sprendimą panaikinti komisijos sprendimą ir pats išsprendžia bylą iš esmės šio įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu teismas nustato, kad komisijos sprendimas yra teisėtas, tai priima sprendimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką įvykdyti administracinių ginčų komisijos sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašomas užtikrinti VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. 3R-105(AG-91/01-2012), (b. l. 13-16 ir VAGK byla) buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2012 m. balandžio 16 d. ir 2012 m. balandžio 25 d. skundą ir patikslintą skundą VAGK. VAGK sprendime nurodyta, kad pareiškėjas V. F., galutinai patikslinęs reikalavimą VAGK posėdyje, VAGK prašo įpareigoti ministeriją priimti sprendimą dėl jo prašymo ir, jei ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (17.3-16)-3-1084 laikytinas sprendimu, jį panaikinti.

Nagrinėdama bylą VAGK nustatė tokias aplinkybes. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 22 d. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – Tarnyba) (kopiją – ministerijai) pateikė prašymą „Dėl individualios šilumos apskaitos esminių trūkumų, taikant šilumos sąnaudų daliklius Lietuvoje“, kuriuo atkreipė dėmesį į VEI pareigūnų netinkamai atliekamą darbą ir į tai, kad padaryta rimta metodinė klaida lemia diskreditavimo sąnaudų daliklių paslaugas, vienų šilumos vartotojų parazitavimo kitų sąskaita skatinimą. V. F. prašė atsakyti ir paaiškinti teisės normų taikymą. Pareiškėjas nurodė, kad norėtų šiais klausimais gauti išaiškinimą kaip vartotojas, nurodė daugelį jam kylančių klausimų. Taip pat nurodė, su kuo jis nesutinka. Klausė, ar gavus Instituto, į kurį pareiškėjas kreipėsi, patvirtinimą, VEI pareigūnai neturi teisinio pagrindo reikalauti iš daliklių sistemų diegėjų ištaisyti esamą padėtį taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnyje, pateikiant tiekėjui, jam, kaip vartotojui, kvalifikuotą sprendimą šiuo klausimu. Pareiškėjas 2012 m. sausio 3 d. su prašymu „Dėl individualaus reguliavimo šildymo sistemų problemų sprendimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę (kopija – Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkui), kuriame be kitų dalykų nurodė, kad šildymo sąnaudų daliklių pagalba šiluma Lietuvoje apskaitoma su metodinėmis klaidomis; iškilusi problema turi būti sprendžiama, kad ateityje tokių situacijų Lietuvoje neatsirastų; jog VEI dažniausiai vartotojo problemos nesprendžia, gina tiekėjus, kurie nesivadovauja LST EN 834:2000 ir šilumos apskaitai vietoje nominalios galios naudoja perskaičiuotą prie projektinių sąlygų šildymo prietaisų galią. Pareiškėjas prašė tiekėjų, valstybinių institucijų, kurioms priklauso kuruoti tokio pobūdžio problemas, viešo pasiaiškinimo, Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolės sprendžiant susidariusią (ilgalaikio šilumos vartotojų diskriminavimo) padėtį. V. F. prašė pateikti visuomenei aiškų šios problemos sprendimo būdą (kontrolės vykdymą, nuostolių grąžinimą, užtikrinti vartotojams, kad panašios situacijos nepasikartos). Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetas 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. S-2012-586 pareiškėjo prašymą persiuntė ministerijai. Pareiškėjas 2012 m. vasario 20 d. su prašymu „Dėl metodinės klaidos šilumos apskaitoje, naudojant sąnaudų daliklius prie vienvamzdžių sistemų Lietuvoje panaikinimo“ kreipėsi į energetikos ministrą, nurodė analogiškas problemas, t. y, kad Lietuvoje šilumos sąnaudų daliklių panaudojimas teisiniu požiūriu prie vienvamzdės sistemos neatitinka Lietuvos (Europos) standarto LST EN 834:2000; daliklių pagalba vykdoma šilumos apskaita vartotojams ir iš mokslinės (fizikinės) pusės yra nekorektiška; šilumos sąnaudų dalikliai negali būti naudojami, kai nėra užduota tiksli šilumos energijos normuota (nominali) reikšmė; jos vertė pagal minėtą standartą (4.18. p.) privalo būti nustatoma esant šilumnešio temperatūrai, patenkančiai į šildymo prietaisą (90 ?C), grįžtamai temperatūrai iš šildymo prietaiso (70 ?C) ir aplinkos oro temperatūrai (20 ?C) bandymo kameroje; kitoks daliklių panaudojimas (jį naudoja tiekėjai Lietuvoje) neatitinka minėto standarto, yra nelegalus, nes Lietuvoje visi teisės aktai reglamentuoja tik vieną šilumos sąnaudų daliklių panaudojimo būdą, t. y. tik pagal LST EN 834:2000. Ministerija 2012 m. balandžio 4 d. raštu „Dėl šildymo su individualiu reguliavimu apskaitos problemų“ Nr. (17.3-16)-3-1084 VKEKK (kopija – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai, VEI, pareiškėjui) informavo, kad ministerija gavo ir išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus prašymus ir pasiūlymus sprendžiant susidariusias metodines klaidas šilumos apskaitoje. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, suvartotos šilumos daugiabučiame name paskirstymas vykdomas pagal Kontrolės komisijos rekomenduojamus arba su šia komisija suderintus metodus. Ministerija, įvertinusi ankstesnius minėtos komisijos raštus šiuo klausimu, prašė iš naujo ir iš esmės išnagrinėti šią problemą ir ieškoti visoms pusėms priimtinų sprendimų.

Motyvuojamoji dalis

Šį ministerijos raštą pareiškėjas skundė VAGK, raštas yra VAGK byloje (l. 23), todėl VAGK ir nagrinėjo šio rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Nagrinėdama nurodytą klausimą, VAGK sprendime pažymėjo, kad 2012 m. kovo 22 d. (tai dar ankstesnis skundas) VAGK priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl ministerijos neveikimo, kuriuo šis prašė įpareigoti ministeriją pateikti tinkamus, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnį atitinkančius, motyvuotus administracinius sprendimus dėl netinkamos viešos šilumos apskaitos taikant šilumos sąnaudų daliklius Lietuvoje panaikinimo ir dėl jos padarytos žalos vartotojams kompensavimo mechanizmo. VAGK, išnagrinėjusi skundą, 2012 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-68 (AG-57/05-2012), kuriuo skundą atmetė.

VAGK sprendime pagrįstai nurodo, kad pareiškėjas iš esmės skundžiasi norminio reglamentavimo (teisingos metodikos nustatymo) trūkumu, apskaičiuojant šilumos paskirstymą panaudojant sąnaudų daliklius, bei tuo, kad taikoma metodika yra netinkama ir neteisinga šilumos vartotojams, kad visos valstybinės institucijos atsisako spręsti šią problemą. T. y., pareiškėjas nori, kad būtų nustatytas tinkamas norminis teisinis reglamentavimas šioje srityje, kad tai būtų privaloma šilumos tiekėjams, bei kompensacijų vartotojams padarytos žalos prasme (visiems vartotojams). Taigi pareiškėjas pageidauja kompleksinės problemos, susidedančios iš ne vieno teisinio reguliavimo dalyko bei apimančios ne vieną teisinio santykio dalyvį, sprendimo. Šio sprendimo, kaip matyti, pareiškėjas tikisi ir iš skundžiamosios institucijos, teigia, jog tai yra jos kompetencijoje, o jei ne – ji turi tinkamai pagal teisės aktus jo skundą persiųsti.

VAGK sprendime pažymi, jog VKEKK, t. y. institucija, kuriai ministerija adresavo VAGK skundžiamą 2012 m. balandžio 4 d. raštą Nr. (17.3-16)-3-1084, yra vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus nagrinėjanti institucija, įvardinta kaip tokia Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Prašymas šiai institucijai persiųstas prašant „iš naujo ir iš esmės išnagrinėti šią problemą ir ieškoti visoms pusėms priimtiną sprendimą“.

VAGK sprendime nurodo, kad pagrindinės ministerijos funkcijos energetikos srityje yra nustatytos Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme. Viena iš svarbiausių jos funkcijų - formuoti valstybės politiką energetikos sektoriuje ir organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti jos įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 punktas). Pagal šį įstatymą, ministerija taip pat tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius energijos tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių, vartotojų energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, naudojimo, techninės saugos, efektyvaus naudojimo ir kitus techninius klausimus (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas). Tuo tarpu VKEKK šiame įstatyme šalia kitų yra nustatyta funkcija tvirtinti reguliuojamosios veiklos apskaitos reikalavimus (8 straipsnio 9 dalies 1 punktas). Kita vertus, VKEKK sprendžia ir vartotojų bei paslaugų teikėjų ginčus Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

VAGK aiškina sprendime, kad pareiškėjas skundžiasi, jog jo keliama problema yra nesprendžiama ir nėra institucijos, kuri tą darytų. Pareiškėjo keliama problema apima ne vienos valstybės institucijos reguliavimo (kompetencijos) sritį. Tačiau VAGK pažymi, jog tai, kad teisės aktai nėra vienareikšmiškai tiksliai apibrėžiantys konkrečią pareiškėjo skundo sritį, nėra ir negali būti pagrindas pačiai institucijai jos neapibrėžti ar neapibrėžiant persiųsti skundą tirti kitai institucijai. VAGK nurodo, kad VAĮ įtvirtinta, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas priima nagrinėti skundus pagal savo įgaliojimus. Jei institucija toje srityje kompetencijos neturi, ji skundą persiunčia viešojo administravimo subjektui, tokią kompetenciją turinčiam (VAĮ 23 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Ir skundo nagrinėjimas, ir jo persiuntimas yra siejamas su institucijos įgaliojimais/kompetencija, kuri gali būti ir dalies skundo ar tam tikros skunde nurodytos probleminės srities sprendimo kompetencija. Įstatymas nenustato institucijai skundo nagrinėjimo atsisakymo galimybės, o pareiškėjo atitinkamai neįpareigoja teikti skundą institucijai tik jos (vienos) įgaliojimų/kompetencijos ribose ar teikiant skundą tiksliai tai žinoti. Atitinkamai, skundo persiuntimas kitai institucijai, kaip ir prašymas jį nagrinėti, turi būti konkretizuotas (kodėl ir/ar dėl ko persiunčiama) jei ne persiuntimo valstybės institucijai rašte, tai rašte, apie persiuntimą nurodančiame pareiškėjui. VAGK sprendime teigia, kad iš skundžiamojo sprendimo matyti, kad jis nėra pareiškėjo skundo persiuntimas pagal įgaliojimus (kompetenciją), remiantis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi. Jis nėra ir sprendimas dėl pareiškėjo skundo. Tai nekonkretaus pobūdžio raštas, kuriuo prašoma kitos institucijos sprendimo. VAGK konstatuoja, kad skundžiamas ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (17.3-16)-3-1084 neatitinka VAĮ nuostatų dėl sprendimo priėmimo/nepriėmimo ar persiuntimo kitoms valstybės institucijoms reikalavimų: dėl pareiškėjo 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d. ir 2012 m. vasario 20 d. skundų nepriimtas joks sprendimas, pareiškėjui nepranešta apie skundų perdavimą nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus, kaip to reikalauja VAĮ 23 straipsnio 4 dalis. T. y. pareiškėjo teisė į įstatymo nuostatas atitinkantį skundo nagrinėjimą pažeista. Atitinkamai VAGK nusprendė, kad ministerija įpareigotina pareiškėjo 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d. ir 2012 m. vasario 20 d. skundus nagrinėti iš naujo.

Daroma išvada, kad iš esmės VAGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad VAGK pagrįstai atskiria vartotojų skundų nagrinėjimą, nurodo, kokiai institucijai gali skųstis vartotojas. Teismo nuomone, VAGK sprendimo motyvuose nepagrįstai užsimenama, kad ministerija galėjo apsibrėžusi ribas išspręsti (išnagrinėti) pareiškėjo skundą. Kita vertus, VAGK pagrįstai nurodo, kad skundai turėjo būti tinkamai persiunčiami, t. y. perduodant skundą įgaliotai jį nagrinėti viešojo administravimo institucijai, būtina laikytis VAĮ nurodytos tvarkos, arba dėl jų priimtas sprendimas. Teismo išvada dėl ne visai teisingos VAGK sprendimo motyvacijos daroma dėl to, kad Energetikos ministerijai nei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, nei ministerijos nuostatai nepaveda nagrinėti vartotojų skundų energetikos srityje ir dėl jų priimti sprendimus. Taip pat ministerija nėra ta institucija, kuri įgalinta nagrinėti asmenų kreipimąsi dėl teisės aktų nuostatų pakeitimo pagal Peticijų įstatymą. VAGK pripažino, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su teisiniu šilumos apskaitos reglamentavimu. Tai reiškia, kad asmuo turi galimybę kreiptis Peticijų įstatyme nustatyta tvarka į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybę.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 6 straipsnyje nustatyta Energetikos ministerijos kompetencija. Šioje normoje nurodyta, kad Energetikos ministerija: 1) formuoja valstybės politiką energetikos sektoriuje ir organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja jos įgyvendinimą; 2) pagal kompetenciją tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius energijos tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių, vartotojų energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, naudojimo, techninės saugos, efektyvaus naudojimo ir kitus techninius klausimus; 3) rengia Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą ir teikia jį Vyriausybei; 4) rengia Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo planą ir programas, koordinuoja jų įgyvendinimą; 5) tvirtina energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles; 6) nustato energijos išteklių atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir naudojimo tvarką; 7) tvirtina prekybos naftos produktais taisykles; 8) tvirtina leidimų verstis prekyba naftos produktais išdavimo taisykles; 9) nustato energijos ir energijos išteklių kokybės reikalavimus; 10) kartu su Aplinkos ministerija ir Susisiekimo ministerija nustato Lietuvos Respublikoje naudojamo kuro ir degalų sudėties ir kokybės reikalavimus; 11) tvirtina valstybinės svarbos energetikos objektų plėtros planus; 12) nustato vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarką ir sąlygas; 13) kartu su Aplinkos ministerija nustato valstybinės svarbos energetikos objektų statybos planavimo tvarką ir sąlygas; 14) nustato energetikos valstybinės kontrolės ir vartotojų energetikos įrenginių kontrolės tvarką; 15) tvirtina šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodytų darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašą, nustato jų kvalifikacinius reikalavimus, tvirtina energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų, kurie privalo būti atestuojami, sąrašą ir nustato šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir atestavimo tvarką; 16) nustato asmenų, turinčių teisę eksploatuoti energetikos įrenginius, atestavimo tvarką ir sąlygas; 17) kartu su Lietuvos Respublikos ūkio ministerija nustato šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytų įrenginių efektyvumo reikalavimus ir efektyvumo kontrolės tvarką; 18) nustato energijos vartojimo pastatuose, įrenginiuose ir technologiniams procesams audito atlikimo tvarką ir sąlygas, tvirtina šio audito metodikas, taip pat energijos vartojimo auditą atliekančių specialistų rengimo ir atestavimo taisykles, organizuoja šio įstatymo 28 straipsnyje nurodytų energijos vartojimo auditą atliekančių specialistų atestavimą arba paskiria už tai atsakingą instituciją; 19) nustato savanoriškų susitarimų sudarymo tvarką ir sudaro su energetikos įmonėmis savanoriškus susitarimus; 20) organizuoja keitimąsi patirtimi efektyvaus energijos išteklių ir energijos vartojimo srityje tarp valstybės institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu; 21) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

Taigi visa ši kompetencija reiškia tam tikrų poįstatyminių norminių aktų rengimą ir tvirtinimą bei susitarimų su energetikos įmonėmis tvirtinimą. Joks konkretaus vartotojo teisių gynimas nepatenka į ministerijos kompetencijos ribas, tam yra įsteigtos atskiros institucijos, į kurias pareiškėjas yra kreipęsis (VEI, Tarnyba), tai nurodyta VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendime. Tuo tarpu dėl teisės aktų tobulinimo pareiškėjas į ministeriją gali kreiptis tik su pasiūlymais, bet ne su konkrečiu skundu (prašymu), tokių pasiūlymų ministerija nagrinėti neįpareigota, pagal VAĮ nuostatas tokiu atveju ministerija tik privalo pateikti administracinės procedūros sprendimą, o tai gali būti ir atsisakymas priimti pareiškėjo pasiūlymus dėl norminių aktų tobulinimo ir informacinis raštas (nes pareiškėjas prašymuose kėlė ir tam tikrus klausimus).

Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86 (pakeitimai padaryti 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr.1479) patvirtinti Energetikos ministerijos nuostatai. Ministerijos funkcijos nustatytos 6 punkte. Nuostatų 6.3.1 punkte nustatyta, kad ministerija formuoja ir užtikrina valstybės politikos įgyvendinimą energijos vartotojų teisių apsaugos srityje. Valstybės politikos įgyvendinimas nurodytoje srityje nereiškia vartotojų skundų nagrinėjimo. Kiti punktai, susiję su vartotojais, taip pat numato bendros tvarkos nustatymą, t. y. teisinio reguliavimo sukūrimą (6.3.10, 6.3.11, 6.3.17), bet ne konkrečių vartotojų skundų nagrinėjimą.

Suprantama, kad Energetikos ministerija atlieka ir kitas įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų jai pavestas funkcijas. Tai reiškia, kad nagrinėja asmenų skundus (prašymus) VAĮ nustatyta tvarka.

Ministerija yra viešojo administravimo subjektas ir negali veikti išeidama už savo kompetencijos ribų, nes administracinėje teisėje galioja principas, kad galima atlikti tik tuos veiksmus, kurie nurodyti institucijos veiklą apibrėžiančiuose teisės aktuose. Tuo labiau ministerija neprivalo išnagrinėti ir išspręsti asmens skundo, kuriuo asmuo siekia ginti ne savo pažeistą teisę ar teisėtą interesą, bet viešąjį interesą. VAĮ 2 straipsnyje aiškinamos sąvokos. Įstatymas skiria asmenų prašymus (2 straipsnio 14 dalis), skundus (15 dalis), pranešimus (16 dalis). Įvertinus ministerijai persiųstus ar tiesiogiai gautus pareiškėjo skundus (prašymus), daroma išvada, kad pareiškėjas juose nenurodo, kokią savo pažeistą teisę jis siekia apginti. Pareiškėjas tik išsako savo kaip mokslininko (fiziko) poziciją. VAGK pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas visuose skunduose analizuoja netinkamą teisinį reglamentavimą bei dėl to, jo manymu, esamą netinkamą šilumos apskaitą. Pareiškėjas reikalauja visų institucijų, priimančių ir taikančių jo nurodytus teisės aktus, viešo pasiaiškinimo, informuoja ministrą, kad šilumos apskaita vartotojams ir iš mokslinės pusės yra nekorektiška, dėl to kenčia ir yra diskriminuojami šilumos vartotojai ir pan. Šiuos teiginius pareiškėjas detalizuoja. Taigi pareiškėjas į ministeriją su skundu, kaip jį supranta VAĮ, nesikreipė. Galimai pareiškėjo prašymai, kuriuos gavo ministerija, priskirtini pranešimo kategorijai. Pranešimas buvo apie tai, kad pažeidžiamos visų energijos (šilumos) vartotojų teisės. Dėl to ministerija, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, galėjo perduoti pareiškėjo skundus (prašymus) institucijoms, kurios gina vartotojų teises, tačiau neprivalėjo, nes jokių konkrečių pareiškėjo, kaip vartotojo teisių, pareiškėjas prašymuose apginti neprašė.

Teismas pripažįsta VAGK sprendime padarytą išvadą, kad Energetikos ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (17.3-16)-3-1084 yra netinkamas VAĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos vykdymas. Šis ministerijos raštas yra skirtas VKEKK, prašant iš naujo ir iš esmės išnagrinėti problemą, pašalinti klaidas. Rašte net nenurodoma, kad ministerija persiunčia pareiškėjo prašymus ir pasiūlymus. Be to, rašte nėra paaiškinimo, kodėl pareiškėjo prašymai perduodami nagrinėti kitai institucijai – nenurodoma, kokia yra ministerijos kompetencija, kaip sprendžiami pagal įstatymus pasiūlymai dėl norminių teisės aktų taisymo, keitimo ir pan. Todėl VAGK sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, Energetikos ministerija pagrįstai įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. vasario 20 d. prašymus bei pateikti pareiškėjui sprendimą, atitinkantį VAĮ.

Teismui pareiškėjas skundžia VAGK sprendimo įvykdymą Energetikos ministerijos raštu - 2012 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (17.5-16)3-1754, nurodo, kad tai netinkamas sprendimo įvykdymas.

Pareiškėjas skunde, kuris buvo priimtas teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartimi (kitus reikalavimus pareiškėjas atsiėmė iki jų priėmimo klausimo išsprendimo), nurodo, ką jis laikytų tinkamu sprendimo įvykdymu – prašo įpareigoti Energetikos ministeriją pradėti administracinę procedūrą (pagal VAĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą) ir pateikti pareiškėjo pateiktų problemų, išdėstytų 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. vasario 20 d. prašymuose, sprendimą iš esmės, t. y. visas tas problemas išspręsti taip, kaip nurodo pareiškėjas.

Vykdydama VAGK sprendimą, ministerija pateikė pareiškėjui 2012 m. gegužės 24 d. raštą Nr. (17.5-16)3-1754 (b. l. 5-6). Kadangi pareiškėjo prašymai nebuvo skundai VAĮ 2 straipsnyje išaiškinama prasme, ministerija pareiškėjui pateikė tinkamą informacinį raštą, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymų turinį, apie kurį buvo pasisakyta pirmiau. Joks konkretus sprendimas, skirtas pareiškėjo subjektinių teisių ir teisėtų interesų gynybai nebuvo ir negalėjo būti priimtas, nes savo prašymuose pareiškėjas prašė spręsti bendro pobūdžio šilumos apskaitos problemas, gynė jo manymu viešąjį interesą, prašė taisyti teisės aktus. Pareiškėjas nėra asmuo, kuris būtų įgaliotas reikalauti iš ministerijos rengti pasitarimus ir spręsti jo nurodomas problemas kompleksiškai. Todėl ir ministerijos informacinio pobūdžio atsakymas yra tinkamas atsakymas į pareiškėjo prašymus. Pagal administracinių teismų praktiką, informacinio pobūdžio raštai negali būti skundžiami teismui, nes jie nesukelia jokių teisinių padarinių asmeniui, kuriam toks raštas pateikiamas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas gina tik pažeistą asmens teisę ar teisėtą interesą). Pareiškėjas prašo ministeriją įpareigoti pradėti administracinę procedūrą kaip tai nurodyta VAĮ 21 straipsnyje. Energetikos ministerija, surašydama 2012 m. gegužės 24 d. raštą, tokią procedūrą pradėjo, nes analizavo detaliai pareiškėjo prašymuose keliamus klausimus, po to parengė ir pateikė pareiškėjui atsakymą, kuris ir yra galutinis administracinės procedūros sprendimas pagal VAĮ nuostatas. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis administracinę procedūrą supranta netinkamai, nes mano, kad įvairių pareiškėjo nurodomų tyrimų pagalba turi būti realiai įgyvendinti visi jo pasiūlymai. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas VAĮ nuostatas, šiuo atveju ministerija jokiais įstatymais nėra įgaliota ar įpareigota analizuoti pareiškėjo pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo, tuo labiau keisti tuos teisės aktus, vertinti pasitelkus ekspertus pareiškėjo pasiūlymus. Ministerija VAĮ nuostatomis įpareigota tik pateikti atsakymą į pareiškėjo pranešimą.

Nurodytas raštas yra tinkamas VAGK sprendimo įvykdymas, jis atitinka pareiškėjo prašymų turinį, kaip jis suprantamas VAĮ 2 straipsnyje. Tai, kad pateikta informacija, pareiškėjo manymu, yra nepilna, neišsami, jo teisių nepažeidžia, nes jis gali kreiptis dėl papildomos informacijos suteikimo. Tai, kad pareiškėjui gauta informacija netinka, nereiškia, kad informacija yra pateikta netinkamai. Teismas nevertina tos informacijos turinio (nes ja pareiškėjo subjektinės teisės ir teisėti interesai negali būti pažeidžiami), tik konstatuoja faktą, kad pareiškėjo prašymuose buvę pasiūlymai, užduodami klausimai, nurodomi faktai buvo įvertinti, pareiškėjui ministerija atsakymą, atitinkantį jo prašymų turinį, pateikė. Pareiškėjo pasiūlymai taisyti teisės aktus nebūtinai turi būti tenkinami, o į klausimus pateikti informaciją (viešai pasiaiškinti) ministerija atsakė. Minėta, kad pareiškėjas gali kreiptis į Seimą ir Vyriausybę Peticijų įstatyme nustatyta tvarka dėl pasiūlymų keisti norminius teisės aktus. Ministerija nėra kompetentinga nagrinėti asmenų pasiūlymus dėl teisinio reglamentavimo tobulinimo, juos vertinti, analizuoti, teikti dėl jų savo nuomonę. Teisėkūros procedūros to nenumato. Tobulinti teisinį reglamentavimą, būtent tą, kuris nurodytas minėtose Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo normose ir ministerijos nuostatuose, yra absoliuti ministerijos diskrecijos teisė. Taip pat ministerija šiuo atveju negalėjo spręsti pareiškėjo kaip vartotojo, kurio teisės pažeistos, skundo, nes tokio skundo pareiškėjas ministerijai ir neteikė. Pareiškėjo prašymuose siekiama ginti visus šilumos vartotojus apskritai, o pareiškėjas nėra asmuo, kuris įgalintas įstatymu ginti viešąjį interesą.

Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad Energetikos ministerija privalėjo tinkamai išnagrinėti ir pareiškėjo prašymą, perduotą Ministro Pirmininko pavedimu, su nagrinėjamu klausimu dėl VAGK sprendimo įvykdymo užtikrinimo niekaip nesusijusios, nes VAGK nenagrinėjo klausimo dėl Ministro Pirmininko ministerijai perduoto pareiškėjo prašymo nagrinėjimo. Pareiškėjas gautą atsakymą į šį prašymą gali ginčyti administraciniame teisme ar Komisijoje. Iš Energetikos ministerijos 2012 m. birželio 4 d. atsakymo pareiškėjui Nr. (17.3-16)3-1866 (b. l. 4) matyti, kad Ministro Pirmininko rezoliucija buvo tik 2012 m. gegužės 9 d. datos, reiškia VAGK šio klausimo šioje byloje aptariamu sprendimu nenagrinėjo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjo prašymą užtikrinti VAGK 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 3R-105(AG-91/01-2012) įvykdymą. Daroma išvada, kad sprendimas įvykdytas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 91 straipsniu, 127 straipsniu teismas

nusprendė:

Pareiškėjo V. F. prašymą užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 3R-105(AG-91/01-2012) įvykdymą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Margarita StambrauskaitėNijolė SušinskienėHalina Zaikauskaitė