- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-03
- Bylos Nr.
- I-4111-189/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02025-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 3 000 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. birželio 7 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kamerose nuo sienų ir lubų luposi dažai, buvo nutrupėjęs tinkas. Dieną dirbtinis apšvietimas švietė labai neryškiai, o naktinis švietė labai ryškiai. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendrojoje patalpoje ir jame nebuvo įrengta ventiliacija. Kamerose buvo tarakonų, blakių, rozetės išdraskytos. Nebuvo aprūpintas buitinėmis valymo priemonėmis. Pabrėžė, kad dėl minėtų aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamą kalėjimą, todėl patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, atsiliepimo (b. l. 7–15) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui tenkančio ploto kameroje reikalavimas nebuvo pažeistas.
Šalies argumentai
Dėl pareiškėjo kitų skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai, taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl kalėjimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. spalio 6 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 196 paras, iš kurių 8 paras pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį ploto reikalavimą (pareiškėjui teko 3,33 kv. m. kameros ploto). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu dalyje laikotarpio pažeidė pareiškėjo subjektinę teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies.
Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ir kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Kaip matyti iš byloje pateikto 2017 m. birželio 30 d. Pranešimo Nr. 24-4308 (b. l. 39), kameroje Nr. 252 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas šioje kameroje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. spalio 6 d., taigi už šį laikotarpį nėra teisinio pagrindo konstatuoti administracijos veiksmų neteisėtumą, asmens privatumo neužtikrinimo aspektu. Dėl laikotarpio nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. liepos 14 d. atsakovės atstovas pareiškėjo teiginių (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) priešingai neįrodė, todėl pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai sietini su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog dalyje laikotarpio (nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. liepos 14 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
Pažymėtina, kad, kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose nesant įrengtos mechaninės vedinimo sistemos, kamerų vedinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nuo sienų ir lubų luposi dažai, buvo nutrupėjęs tinkas. Dieną dirbtinis apšvietimas švietė labai neryškiai, o naktinis švietė labai ryškiai. Lukiškių TI-K į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 19–38), tačiau kurie patvirtina tik būklę kamerų, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo patalpintas. Duomenų apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, būklę, atstovas nepateikė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų dėl įkalinimo įstaigoje esančių apšvietimo sąlygų, įrodymų, patvirtinančių kamerų sienų, lubų būklę, darytina išvada, kad galimai buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Kaip matyti ir iš byloje pateikto 2017 m. birželio 30 d. Pranešimo Nr. 24-4308 (b. l. 39), kamerose (Nr. 112, 305, 138, 256, 252), kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, remontas nebuvo darytas nei 2014 m., nei 2015 m., nei 2016 m.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo tarakonų, blakių. Kaip nurodyta 2017 m. birželio 30 d. Pranešime Nr. 24-4308, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K ir įmonės, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, sutartinių įsipareigojimų vykdymu, todėl šiuo aspektu pareiškėjo tik abstrakčiai nurodyti argumentai negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodyti.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo aprūpintas buitinėmis valymo priemonėmis (skuduriukais, kempinėlėmis, šepečiu tualetui valyti bei milteliais). Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 37 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o įstaigos administracija turi išduoti valymo inventorių ir priemones. Lukiškių TI-K Pranešime nurodė, kad į kameras yra išduodamos dezinfekuotos, švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė, išduodama soda indų plovimui ir kalcinuota soda įrengimų dezinfekavimui, taip pat plovikliai indams plauti ir kitiems paviršiams valyti. Taigi Lukiškių TI-K paneigdamas pareiškėjo argumentus nurodė, kad laikosi Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. lapkričio 28 įsakymo Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“ ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 įsakymo Nr. 1-278 „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo“ nuostatų. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kuriuos būtų galima patikrinti ir įsitikinti, kad jis buvo aktyvus ir rūpinosi, kad tuo atveju, jei higienos priemonės nebuvo išduotos, jis kreipėsi į administraciją, prašydamas atitinkamas priemones išduoti ir pan., o įstaigos administracija jo prašymo netenkino. Pabrėžtina, kad pareiškėjo aktyvumas šiuo aspektu yra akcentuojamas ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016). Apie tai, kad pareiškėjas kalėjimo laikotarpiu į administraciją su skundais nesikreipė patvirtina ir byloje pateiktas 2017 m. rugsėjo 21 d. Tarnybinis pranešimas (b. l. 66). Atsižvelgiant į tai, bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, pareiškėjo bendro pobūdžio argumentai dėl priemonių neišdavimo, taip pat vertintini, kaip neįrodyti.
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti pagal nustatytas aplinkybes yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į laikotarpį, kurį pareiškėjui teko kalėti perpildytoje kameroje (8 paros) ir kuris vertintinas, kaip neilgas, į tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas buvo pažeistas tik nežymiai, privatumas sanitariniame mazge dalyje laikotarpio pareiškėjui buvo užtikrintas, dalis skundo argumentų vertintini, kaip neįrodyti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 900 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teisėjas,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti (ginčo laikotarpis: nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. birželio 7 d.).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.