- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-22
- Bylos Nr.
- e2-6421-996/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35458-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“
- Atsakovas
- R. P.
- Advokatai
- Osvaldas Raščiukevičius, Justas Sakavičius
- Kategorijos
- 1.3.4.1.5.2.1.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.1.7Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“ atstovui advokato padėjėjui Osvaldui Raščiukevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“ ieškinį atsakovui R. P. dėl darbo ginčo ir atsakovo R. P. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Lapsta“ dėl darbo ginčo,
šalims sutikus dėl paskelbto karantino šalyje dėl COVID-19 byla baigiama nagrinėti rašytinio proceso tvarka (šalims nedalyvaujant).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
uždaroji akcinė bendrovė „Lapsta“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, b. l. 4–9) R. P. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) ir prašydama darbuotojo reikalavimus teiktus Darbo ginčų komisijai ir jos patenkintus atmesti, taip pat prašė priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 2 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigoms užimti, buvo sutartas 530 Lt (153,50 Eur) darbo užmokesčio dydis, pagal 2019 m. birželio 18 d. įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą atsakovas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Nurodė, kad 2019 m. birželio 18 d. atsakovas ir dabartinis įmonės direktorius V. P. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – akcijų pirkimo–pardavimo sutartis), pagal kurią atsakovas pardavė V. P. 34 paprastąsias vardines nematerialiąsias įmonės akcijas, atsakovas perleisdamas įmonės akcijas V. P. patvirtino, kad jokių finansinių įsipareigojimų sutarties sudarymo momentu (2019 m. birželio 18 d.) neturi ir tai, kad su juo buvo atsiskaityta dar tuo momentu, kai įmonei vadovavo jis pats. Pažymėjo, kad jeigu ir paaiškėtų, jog atsakovas būdamas įmonės direktoriumi nemokėjo sau atlyginimo, tokiu atveju reikėtų konstatuoti paties atsakovo nesąžiningus veiksmus, sąmoningai didinant įmonės skolas darbuotojams. Nurodė, kad atsakovas nepateikė paskaičiavimų, už kokį nepanaudotų atostogų laikotarpį jam neva buvo neišmokėtos sumos, taip pat nepaaiškino, kokių dar neišmokėtų sumų jis prašė priteisti, nes pati įmonė tokių duomenų neturi. Pabrėžė, jog atsakovui nėra pagrindo priteisti jokių sumų, nes jis pats patvirtino, kad jokių finansinių įsipareigojimų ar gręsiančių teisminių procesų sutarties sudarymo metu įmonei negresia.
Ieškovė 2020 m. vasario 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose (el. b. t. I, b. l. 150) nurodė, kad atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, reguliariai sau mokėjo 1 000 Eur (atskaičius mokesčius) atlyginimą, t. y. atlyginimas buvo sumokėtas už paskutinius mėnesius – balandžio ir gegužės mėn., už birželio mėn. jam nebuvo skaičiuojamas darbo užmokestis, nes atsakovas tą mėnesį buvo paėmęs nemokamas atostogas, jokio įsiskolinimo, susijusio su darbo užmokesčiu, atsakovui nėra.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. I, b. l. 104–108).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties turinys niekaip nepatvirtina, jog jis pripažino įmonės atsiskaitymo su juo faktą. Teigė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties punktuose yra įtvirtintos bendros, akcijų pirkimo–pardavimo sutartims būdingos formuluotės (garantijos/pareiškimai), šiuose punktuose yra nurodomi tik tokie įmonės, kurios akcijos yra parduodamos, įsipareigojimai, kurie gali turėti įtakos pačios įmonės finansinei būklei ir gali lemti įsigyjamų akcijų rinkos vertės sumažėjimą, todėl ieškovės įsipareigojimas sumokėti jam nesumokėtą darbo užmokestį bei kitas su darbo santykiais susijusias sumas ir neturėjo būti įtvirtintas, nes tokios sąlygos nėra esminės, jų nenurodymas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties galiojimui įtakos neturi. Teigė, kad ieškovės įsipareigojimas jam negali turėti įtakos ieškovės finansinei padėčiai, nes tai yra einamasis įsipareigojimas, kilęs iš darbo santykių, todėl jis negali sumažinti akcijų rinkos vertės. Paaiškino, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog su juo ieškovė atsiskaitys laiku, todėl nematė būtinybės įtvirtinti sąlygos, kad ieškovei gresia civiliniai procesai, į Darbo ginčų komisiją kreipėsi praėjus daugiau nei mėnesiui po darbo santykių pabaigos, jeigu per šį laikotarpį ieškovė būtų geranoriškai sumokėjusi jam priklausančią sumą – procesai nebūtų prasidėję, be to, ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog nuo atleidimo dienos (2019 m. birželio 18 d.) iki kreipimosi į Darbo ginčų komisiją dienos (2019 m. liepos 29 d.) ieškovė su juo būtų atsiskaičiusi, t. y. nepateikė jokių pinigų pervedimo kvitų ar kitų, tokį atsiskaitymą galinčių įrodyti, dokumentų. Teigė, kad joks teisės aktas ar teisės norma nenurodo, jog įmonės direktoriui nutraukus darbo santykius ir neišsimokėjus sau su darbo santykių pabaiga susijusių išmokų iki darbo sutarties nutraukimo, buvęs įmonės direktorius praranda teisę reikalauti įmonės su juo atsiskaityti, be to, jokiame teisės akte nėra įtvirtinta įmonės direktoriaus pareiga, prieš nutraukiant darbo santykius, sau sumokėti nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Nurodė, kad neturėjo pareigos sumokėti sau visų priklausančių su darbo santykių pabaiga susijusių išmokų iki visuotinio akcininkų sprendimo priėmimo (iki atleidimo momento), ir turint omenyje tai, jog negalėjo numanyti, kad visuotinio akcininkų susirinkimo metu bus priimtas sprendimas jį atleisti, darytina išvada, kad ieškovės argumentacija yra visiškai nepagrįsta, ta aplinkybė, jog jis iki visuotinio akcininkų sprendimo nutraukti darbo santykius su savimi neatsiskaitė ir sau nesumokėjo visų priklausančių su darbo santykių pabaiga susijusių išmokų, nereiškia, jog po jo atleidimo tokia pareiga pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 146 straipsnio 2 dalį ieškovei neatsirado. Pažymėjo, jog priklausantis nesumokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas bei kitos su darbo santykiais susijusios išmokos buvo apskaičiuotos ne jo, o ieškovės buhalterės, jo atlyginimas buvo 153,50 Eur tik darbo santykių su ieškove pradžioje, t. y. 2010 metais, 2015 m. sausio 2 d. atlyginimas padidėjo iki 1 333,33 Eur, vėliau atlyginimas buvo padidintas iki 1 960 Eur, 2019 m. sausio 1 d. atlyginimas buvo padidintas iki 2 526 Eur, tą patvirtina jo darbo sutartis.
Atsakovas 2020 m. vasario 28 d. rašytiniuose paaiškinimuose (el. b. t. II, b. l. 1) nurodė, kad jo reikalavimą Darbo ginčų komisijai sudarė jo darbo užmokestis už 2019 m. birželio mėn. – 526,31 Eur (atskaičius mokesčius), kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 3 809,72 Eur (atskaičius mokesčius), iš viso 4 336,03 Eur (atskaičius mokesčius).
Šalies argumentai
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovės 1 739,13 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką ir 10 434,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas (el. b. t. II, b. l. 18–20), nurodydamas, kad jo stažas įmonėje truko ilgiau kaip dvejus metus, byloje nėra jokių įrodymų, kad darbo sutartis su juo būtų buvusi nutraukta dėl jo kaltės, jis iš įmonės vadovo pareigų buvo atleistas akcininkų sprendimu, todėl vadovaudamasis DK 104 straipsnio 2 dalimi, siekia, kad iš darbdavės jam būtų priteista jo vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 1 739,13 Eur (neatskaičius mokesčius) – išeitinė išmoka. Nurodė, kad tikėjosi, jog įmonė su juo atsiskaitys geranoriškai, kai gaus dokumentus iš Darbo ginčų komisijos, todėl jis iki tol jokių kitų sumų jam išieškojimo nereikalavo, tačiau darbdavei nevykdant Darbo ginčų komisijos sprendimo jis buvo priverstas kreiptis į antstolį, kuris skolą išieškojo tokiais terminais: 260,10 Eur 2019 m. gruodžio 6 d., 3 899,98 Eur 2019 m. gruodžio 6 d., 43,73 Eur 2019 m. gruodžio 16 d., 762 Eur 2019 m. gruodžio 20 d., antstolis jam išieškotą sumą pervedė 2019 m. gruodžio 30 d., taigi, kadangi įmonė vėlavo su juo atsiskaityti, jis, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, siekia, kad iš darbdavės jam būtų priteistos netesybos už 6 mėn. – 10 434,78 Eur (1 739,13 Eur × 6 mėn.).
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti (el. b. t. II, b. l. 51–53), paaiškindama, kad atsakovas buvo įmonės direktoriumi, disponavo įmonės lėšomis, todėl atsakovas turėjo visas galimybes sau išsimokėti darbo užmokestį už 2019 m. birželio mėn., jeigu toks darbo užmokestis jam apskritai priklausė, nors iš byloje esančių Sodros duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. buvo nemokamose atostogose, taigi jam darbo užmokestis už 2019 m. birželio mėn. apskritai nepriklausė, negana to, atsakovas skaičiuoja netesybas pagal savo vidutinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, akivaizdu, kad atskaičius mokesčius atsakovas gaudavo 1 000 Eur dydžio darbo užmokestį, todėl atsakovas negali prašyti didesnių nei 6 000 Eur dydžio netesybų (1 000 x 6). Teigė, kad apie atleidimą atsakovas puikiai žinojo, kadangi Darbo ginčų komisijos posėdyje pats nurodė, jog paprašė buhalterės prieš jį atleidžiant, kad paskaičiuotų jam išmokėtinas sumas, vadinasi darbo santykiai nutrūko abipusiu susitarimu, nes apie atleidimą atsakovas žinojo iš anksto, todėl nesutinka, kad atsakovas buvo atleistas darbdavės iniciatyva be darbuotojo kaltės ir nesutinka, kad jam priklauso išeitinė išmoka.
Atsakovas 2020 m. gegužės 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose (el. b. t. II, b. l. 69–74) papildomai nurodė, kad jam nebuvo suteiktas joks terminas su savimi atsiskaityti, nes 2019 m. birželio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo nuspręsta jį atleisti iš vadovo pareigų 2019 m. birželio 19 d. ir nuo tos pačios dienos (2019 m. birželio 19 d.) įmonės vadovu paskirtas kitas asmuo, kas reiškia, kad jam šioje situacijoje atsiskaityti su įmone ir pačiu savimi jokios objektyvios galimybės apskritai nebuvo suteiktos, tuo tarpu iki visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo jis atsiskaityti su savimi dar negalėjo, kadangi sprendimas jį atleisti dar nebuvo priimtas, iki balsavimo pradžios apskritai nebuvo aišku, ar jis bus atleistas, o po sprendimo atleisti jį priėmimo, jis savo, kaip direktoriaus įgaliojimų ir visų teisių (įskaitant atlyginimo sau išsimokėjimą) neteko, kadangi šios teisės dar tą pačią dieną buvo perduotos naujam direktoriui V. P., taigi, jam nebuvo suteikta objektyvi galimybė atsiskaityti, todėl jo kaltė dėl vėlavimo negali būti nustatyta. Pabrėžė, kad visą 2019 m. birželio mėn. iki pat atleidimo dienos jis dirbo, o ne buvo nemokamose atostogose, tai, kad įmonės buhalterė nepagrįstai, be jo prašymo padarė žymą Sodroje dėl nemokamų atostogų, nepaisant to, kad jis visą tą laikotarpį faktiškai dirbo, negali sukelti jam neigiamų padarinių, įskaitant teisės gauti darbo užmokestį už realiai atliktą darbą praradimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta B. S. parodė, kad nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. gegužės 31 d. dirbo įmonėje vyr. buhaltere, vėliau įmonės vadovas (atsakovas) jos 2019 m. birželio mėn. paprašė atlikti papildomus buhalterės darbus įmonėje, susitiko su įmonės vadovu 2019 m. birželio mėn., sudarė naują darbo sutartį, pagal kurią dar įmonėje dirbo nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 15 d., visu tuo metu įmonei vadovavo atsakovas, atsakovas jai nebuvo pateikęs prašymo dėl nemokamų atostogų jam suteikimo 2019 m. birželio mėn., atsakovas vykdė darbo funkcijas, jis jai nurodė, kad parduoda akcijas ir išeina iš darbo įmonėje, apie jokius jo kaltus veiksmus nebuvo užsiminęs, ji jam paskaičiavo darbo užmokestį už 2019 m. birželio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, galutinė jam išmokėtina suma – darbo užmokestis už 2019 m. birželio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – sudarė 4 335,73 Eur, pradžioje buvo nurodžiusi 4 336,03 Eur, tačiau ten nebuvo išskaičiuota mokesčio permoka, jai nežinoma, kas atžymėjo atsakovo nemokamas atostogas Sodroje už 2019 m. birželio mėn., tai gali sužinoti pati įmonė prisijungusi prie Sodros sistemos, atsakovas prie Sodros nesijungdavo, ji teikdavo deklaracijas, darbo užmokestį mokėdavosi sau pats atsakovas pagal jos pateiktus paskaičiavimus, atsakovo darbo užmokestis nuo 2019 m. vasario mėn. buvo sumažintas, jis į rankas nuo tada gaudavo apie 1 000 Eur, įmonė visus mokesčių sumokėjimus atlikdavo laiku, su tiekėjais buvo derinami skolų mokėjimai, atsakovo darbo sutarties nutraukimo dokumentų ji nepildė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas, priešieškinis tenkinamas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju – įmonės vadovu – teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. lapkričio 2 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 1, pagal kurią atsakovas nuo 2010 m. lapkričio 3 d. pradėjo eiti įmonės direktoriaus pareigas, darbo santykių eigoje jo darbo užmokestis ne kartą buvo keičiamas (el. b. t. I, b. l. 128–131), 2019 m. birželio 18 d. atsakovas ir dabartinis įmonės direktorius V. P. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė 34 paprastąsias vardines nematerialiąsias įmonės akcijas dabartiniam įmonės direktoriui V. P. (el. b. t. I, b. l. 12–16), 2019 m. birželio 19 d. atsakovas buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų ir nuo 2019 m. birželio 19 d. įmonės direktoriumi paskirtas V. P. (el. b. t. I, b. l. 19, 73), atsakovas 2019 m. liepos 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri jo prašymą patenkino – nurodė išiekoti darbuotojui iš darbdavės neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 4 335,75 Eur (atskaičius mokesčius) (el. b. t. I, b. l. 21–22).
Pagal DK 104 straipsnio 1 dalį, be šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis su juridinio asmens vadovu pasibaigia atšaukus juridinio asmens vadovą įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatyta tvarka. Pagal DK 104 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo santykiai su juridinio asmens vadovu truko ilgiau kaip dvejus metus ir jis atšaukiamas prieš darbo sutarties termino pabaigą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, juridinio asmens vadovui išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, išskyrus atvejus, kai jo atšaukimą lėmė jo kalti veiksmai.
Pagal DK 127 straipsnio 6 dalį, kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. birželio 19 d. ėjo įmonės direktoriaus pareigas, 2019 m. birželio 18 d. atsakovas pardavė jo turėtas įmonės akcijas V. P., kuris nuo 2019 m. lapkričio 19 d. buvo paskirtas naujuoju įmonės direktoriumi (el. b. t. I, b. l. 12–16, 19, 72–77, 128–131). Atsakovo teigimu, jo atleidimo iš pareigų dieną įmonė su juo neatsiskaitė – jam nebuvo išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis už 2019 m. birželio mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurią, įmonės buhalterės B. S. skaičiavimais, ką ji patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja, sudaro iš viso 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius) suma (el. b. t. II, b. l. 3), taip pat jam nebuvo išmokėta vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (1 739,13 Eur (neatskaičius mokesčių)) (el. b. t. I, b. l. 187, t. II, b. l. 10).
Nors įmonės teigimu atsakovas 2019 m. birželio mėn. buvo nemokamose atostogose, tokios atsakovo atostogos pažymėtos ir Sodros sistemoje (el. b. t. I, b. l. 92), šiuo atveju svarbu pastebėti tai, kad atsakovas iš pareigų buvo aštauktas 2019 m. birželio 19 d. (el. b. t. I, b. l. 19), tačiau nemokamos atsotogos jam žymėtos tiek visą 2019 m. birželio mėn. (iki pat birželio 30 d.), tiek ir toliau iki 2019 m. gruodžio 31 d. (el. b. t. I, b. l. 92, 135–136), tačiau atsakovo teigimu 2019 m. birželio mėn. jis dirbo, prašymo nemokamoms atostogoms nerašė, nemokamose atostogose nebuvo. Pagal DK 137 straipsnio nuostatas, nemokamos atostogos darbuotojui gali būti suteikiamos tik paties darbuotojo prašymu. Pagal DK 139 straipsnio nuostatas, už darbą darbuotojui mokamas darbo užmokestis. Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu liudytoja apklausta buvusi įmonės buhalterė B. S. parodė, kad nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. gegužės 31 d. dirbo įmonėje vyr. buhaltere, vėliau įmonės vadovas (atsakovas) jos 2019 m. birželio mėn. paprašė atlikti papildomus buhalterės darbus įmonėje, susitiko su įmonės vadovu 2019 m. birželio mėn., sudarė naują darbo sutartį, pagal kurią dar įmonėje dirbo nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 15 d., visu tuo metu įmonei vadovavo atsakovas, atsakovas jai nebuvo pateikęs prašymo dėl nemokamų atostogų jam suteikimo 2019 m. birželio mėn., atsakovas vykdė darbo funkcijas, ji jam paskaičiavo darbo užmokestį už 2019 m. birželio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, jai nežinoma, kas atžymėjo atsakovo nemokamas atostogas Sodroje už 2019 m. birželio mėn., atsakovas prie Sodros nesijungdavo. Taigi, liudytojos parodymai patvirtina atsakovo teiginius, kad 2019 m. birželio mėn. atsakovas nebuvo išreiškęs valios išeiti nemokamų atostogų, jis tuo metu nemokamose atostogse nebuvo, darbo funkcijas vykdė. Vadinasi, atsakovui, jo atleidimo iš darbo dieną, priklausė darbo užmokestis už 2019 m. birželio mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 127 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnio 1 dalis), iš viso 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius). Įrodymų, patvirtinančių šios sumos išmokėjimą darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną, nėra, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl vėlesnės nei darbuotojo atleidimo diena atsiskaitymo datos. Taigi, Darbo ginčų komisija sprendimu teisėtai ir pagrįstai nurodė išieškoti darbuotojui iš įmonės 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Teismas, įvertinęs akcijų pirkimo–pardavimo sutarties turinį (el. b. t. I, b. l. 12–16), konstatuoja, kad ieškovės teiginys, jog 2019 m. birželio 18 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas perleisdamas įmonės akcijas V. P. patvirtino, kad jokių finansinių įsipareigojimų sutarties sudarymo momentu neturi ir tai, kad su juo buvo atsiskaityta dar tuo momentu, kai įmonei vadovavo jis pats, yra visiškai nepagrįstas, kadangi, pirma, tokių formuluočių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tekste nėra, antra, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties punktuose yra įtvirtintos bendros, akcijų pirkimo–pardavimo sutartims būdingos formuluotės (garantijos/pareiškimai), šiuose punktuose yra nurodomi tik tokie įmonės, kurios akcijos yra parduodamos, įsipareigojimai, kurie gali turėti įtakos pačios įmonės finansinei būklei ir gali lemti įsigyjamų akcijų rinkos vertės sumažėjimą, todėl ieškovės įsipareigojimas sumokėti darbuotojui nesumokėtą darbo užmokestį bei kitas su darbo santykiais susijusias sumas ir neturėjo būti įtvirtintas, nes tokios sąlygos nėra esminės, jų nenurodymas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties galiojimui įtakos neturi, ieškovės įsipareigojimas darbuotojui negali turėti įtakos įmonės finansinei padėčiai, nes tai yra einamasis įsipareigojimas, kilęs iš darbo santykių, todėl jis negali sumažinti akcijų rinkos vertės.
Be to, atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, neišsimokėjo sau darbo užmokesčio už tą mėnesį, kurį jis buvo atšauktas iš pareigų (2019 m. birželio mėn.), kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos, tai yra, galutinio atsiskaitymo, todėl ieškovės teiginys, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai, sąmoningai didino įmonės skolas darbuotojams, yra visiškai nepagrįstas. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas buvo įmonės vadovas, neatleidžia įmonės nuo tinkamų įsipareigojimų įvykdymo – tai, kad atsakovas po jo atšaukimo iš pareigų neišsimokėjo sau darbo užmokesčio už paskutinį mėnesį, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atsotogas, išeitinės išmokos, tai, kad jis pardavė įmonės akcijas, nereiškia, kad atsakovas atsisakė jam priklausančio galutinio atsiskaitymo ar kad įmonė neprivalo su juo atsiskaityti.
Atsakovas paaiškino, kad Darbo ginčų komisijai sprendimu nurodžius iš įmonės jam išieškoti 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir darbdavei su juo ir toliau neatsiskaitant, jis kreipėsi į antstolį, kuris iš įmonės jam išieškojo Darbo ginčų komisijos sprendime nurodytą išieškoti sumą tokiais terminais: 260,10 Eur 2019 m. gruodžio 6 d., 3 899,98 Eur 2019 m. gruodžio 6 d., 43,73 Eur 2019 m. gruodžio 16 d., 762 Eur 2019 m. gruodžio 20 d., antstolis jam išieškotą sumą pervedė 2019 m. gruodžio 30 d., tokius atsakovo teiginius patvirtina į bylą antstolio Armino Naujokaičio pateiktas mokėjimų išrašas. Taigi, Darbo ginčų komisijai priėmus teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir antstoliui pagal jį išieškojus darbuotojui 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius) sumą, teismas sprendžia, kad šiai dienai jau nėra pagrindo priteisti darbuotojui iš įmonės 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kadangi ši suma antstolio pagalba darbuotojui įmonės jau yra išmokėta pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą.
Kadangi, kaip nustatyta aukščiau, atsakovas įmonės vadovo pareigas ėjo daugiau kaip dvejus metus, įrodymų, kad jis būtų atšauktas iš įmonės vadovo pareigų dėl kaltės nėra, vadovaujantis DK 104 straipsnio 2 dalimi jam priklauso vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 1 739,13 Eur (neatskaičius mokesčių), įrodymų, kad tokia išmoka jam būtų išmokėta nėra, todėl teismas priteisia darbuotojui iš įmonės 1 739,13 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką.
Pastebėtina, kad darbuotojas vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi taip pat prašo priteisti jam iš darbdavės 10 434,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas už 6 mėn. (1 739,13 Eur × 6 mėn.), nurodydamas, kad įmonė vėlavo su juo atsiskaityti, pradžioje netesybų jis neprašė, nes tikėjosi, kad sprendžiant jo prašymą Darbo ginčų komisijoje įmonė su juo atsiskaitys, tačiau įmonei pačiai to nepadarius, jis Darbo ginčų komisijos nurodytą išieškoti 4 335,73 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2019 m. birželio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas išsiieškojo per antstolį tik 2019 m. gruodžio mėn.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių galutinio atsiskaitymo išmokėjimą darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl vėlesnės nei darbuotojo atleidimo diena atsiskaitymo datos, Darbo ginčų komisijos sprendimo pagrindu antstolis iš įmonės darbuotojui išieškojo ir darbuotojui 2019 m. gruodžio mėn. pervedė darbo užmokestį už 2019 m. birželio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, tačiau išeitinė išmoka darbuotojui yra neišmokėta iki šiol.
Įmonė nepateikė įrodymų, kad atleidimo dieną atsakovas turėjo galimybę išsimokėti sau darbo užmokestį už 2019 m. birželio mėn., kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinę išmoką, tačiau to nepadarė, tuo labiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, jam nebuvo suteiktas joks terminas su savimi atsiskaityti, nes 2019 m. birželio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo nuspręsta jį atleisti iš vadovo pareigų 2019 m. birželio 19 d. ir nuo tos pačios dienos (2019 m. birželio 19 d.) įmonės vadovu paskirtas kitas asmuo, kas reiškia, kad jam šioje situacijoje atsiskaityti su savimi jokios objektyvios galimybės apskritai nebuvo suteiktos, tuo tarpu iki visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo jis atsiskaityti su savimi dar negalėjo, kadangi sprendimas jį atleisti dar nebuvo priimtas, po sprendimo atleisti jį priėmimo, jis savo, kaip direktoriaus įgaliojimų ir visų teisių (įskaitant galutinio atsiskaitymo sau išsimokėjimą) neteko, kadangi šios teisės dar tą pačią dieną buvo perduotos naujam direktoriui V. P., taigi, jam nebuvo suteikta objektyvi galimybė atsiskaityti, todėl jo kaltė dėl vėlavimo negali būti nustatyta.
Taip pat įmonė nepateikė įrodymų, kad ji, turėdama pareigą tinkamai vesti buhalterinę apskaitą, po atsakovo atšaukimo iš pareigų dienos aiškinosi, ar su atšauktu iš pareigų atsakovu yra tinkamai atsiskaityta. Priešingai, teismo vertinimu, įmonė elgiasi nesąžiningai, nes vietoj to, kad paaiškėjus neatsiskaitymo su darbuotoju faktui, įvykdytų savo pareigą tinkamai atsiskaityti, visiškai nepagrįstais teiginiais ieškinyje siekia išvengti atsiskaitymo su atleistu iš darbo darbuotoju, todėl tokiu savo elgesiu pati prisiima iš to kylančias neigiamas paskemes – netesybų darbuotojui mokėjimą.
Teismas pažymi, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).
Spręsdamas dėl netesybų dydžio teismas įvertina darbuotojo darbo įmonėje trukmę, gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, darbdavės nesąžiningumą, tačiau kartu ir aplinkybę, jog nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje įmonė nedalyvavo (nors iš dalies dėl to yra jos kaltės – apie įmonės buveinės pasikeitimą (iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)) Juridinių amsenų registre neįregistruota iki šios dienos, kas dar kartą rodo įmonės veiklos vykdymo aplaidumą), įmonėje šiuo metu dirbančiųjų darbuotojų skaičių (viešais duomenimis – 6 darbuotojai), skolos Sodrai turėjimą, todėl sprendžia, kad teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas iš įmonės darbuotojui priteisiamas netesybų dydis yra 3 478,26 Eur (neatskaičius mokesčių) (už 2 mėnesius).
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; ieškinys atmetamas; priešieškinis tenkinamas iš dalies – darbuotojui iš darbdavės priteisiama 1 739,13 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinė išmoka ir 3 478,26 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, pripažįstant, kad juo nurodyta darbuotojui iš įmonės išiekoti suma teisėtai ir pagrįstai antstolio yra išieškota.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovės jo patirtas jį atstovavusiam advokatui sumokėtas 1 749,15 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia atsakovui iš iekovės 1 749,15 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (už priešieškinio pateikimą), tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiamas 117 Eur žyminis mokestis (pagal priteistą sumą).
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.
Teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“ ieškinį atmesti.
Atsakovo R. P. priešieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti atsakovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“ (į. k. 159989398) 1 739,13 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt devynių eurų ir trylikos euro centų) (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 3 478,26 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų ir dvidešimt šešių euro centų) (neatskaičius mokesčių) netesybas, 1 749,15 (vieno tūkstančio septynių šimtų keturiasdešit devynių eurų ir penkiolikos euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Kitoje dalyje atsakovo R. P. priešieškinį atmesti.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios, pripažįstant, kad juo nurodyta R. P. iš uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“ išiekoti suma teisėtai ir pagrįstai antstolio yra išieškota.
Priteisti valstybės naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Lapsta“ (į. k. 159989398) 117 Eur (vieno šimto septyniolikos eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.