Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – institucija) atstovei Dianai Juodkaitei,

nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui R. U. ir jo atstovei advokatei Jolitai Mikalkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje R. U., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 99 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. 2020-11-19 surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-2004-2020 už tai, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir – DK) nuostatas: atlikus patikrinimą, iš pateiktų dokumentų bei paaiškinimų nustatyta, kad įmonės darbuotojams nebuvo laiku mokamas darbo užmokestis, pažeidžiant DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas (pvz., 2020-11-03 darbuotojams O. Y. įmonė skolinga 870,12 euro darbo užmokesčio už birželį, 667,39 euro už liepą, M. B. – 931,12 euro už birželį, 667,39 euro už liepą). Už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. U. baustas administracine tvarka pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį (VDI 2019-12-17 protokolas Nr. VDI-ANR_P-2542-2019).

Apie teismo posėdžio vietą ir laiką proceso dalyviai buvo informuoti, su administracinio nusižengimo protokolu R. U. pasirašytinai susipažino; jo atstovė advokatė Jolita Mikalkevičiūtė pateikė prašymą bylą nagrinėti teisme nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir jo atstovei.

2020-12-08 administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovė advokatė Jolita Mikalkevičiūtė jo vardu pateikė rašytinį paaiškinimą (35-38 b. l.), kuriame nurodė, kad R. U. nusižengimo protokolas buvo surašytas dviejų darbuotojų – O. Y. ir M. B., – skundų pagrindu. Faktinės aplinkybės buvo tokios: abu darbuotojai ir UAB (duomenys neskelbtini) 2020-03-02 sudarė darbo sutartis; O. Y. ir M. B., teikdami prašymus priimti į darbą, prašymuose nurodė, kad taip pat prašo suteikti gyvenamąjį plotą (duomenys neskelbtini), už 200 eurų mokestį per mėnesį, nuomos mokestį prašo išskaičiuoti iš priklausančio išmokėti darbo užmokesčio sumos; darbdavys darbuotojus aprūpino darbo įrankiais ir darbo priemonėmis, taip pat – aprūpino gyvenamuoju plotu; darbdavys abiem darbuotojams suteikė atostogas ir jas apmokėjo; darbdavys reguliariai taikė priešpriešinių prievolių įskaitymą darbdavio mokėtinų sumų ir darbuotojų mokėtinų sumų dėl gyvenamojo ploto nuomos, todėl O. Y. ir M. B. darbdavys faktiškai turėjo sumokėti po 3023,44 euro, šias sumas darbdavys sumokėjo; po 2020 metų liepos darbdaviui nekilo pareiga mokėti darbuotojams, nes po 2020-07-31 pasibaigusių atostogų jie į darbą negrįžo, apie negrįžimo priežastis nepranešė, todėl darbdavys įformino pravaikštas ir pranešė Sodrai; darbdavio reikalavimus pateikti pasiaiškinimus, kodėl neatvyksta į darbą, abu darbuotojai ignoravo; darbuotojai nėra grąžinę gautų darbo drabužių, priemonių ir įrankių; darbuotojai nė karto nėra darbdaviui išsakę pretenzijų dėl neišmokėto atlyginimo; abu darbuotojai, nenutraukę darbo santykių su darbdaviu, įsidarbino kitose įmonėse už ženkliai mažesnį atlyginimą, tačiau buvo atleisti kaip neišlaikę bandomojo laikotarpio.

Prie paaiškinimų yra pateiktos atitinkamos apskaičiavimo lentelės ir priedai, pagrindžiantys paaiškinime išdėstytas aplinkybes (39-154 b. l.).

Teismo posėdžio metu institucijos atstovė Diana Juodkaitė paaiškino, kad 2020-11-03 atliekant patikrinimą, UAB (duomenys neskelbtini) vadovas institucijai el. paštu rašė, kad turi atlyginimo įsiskolinimą O. Y. už birželį 870,12 euro, už liepą 667,39 euro, o M. B. – už birželį 931,12 euro, už liepą 667,39 euro. Nustatyta, kad 2020-07-09 buvo daryti pavedimai, dalis atlyginimo pervesta už balandį ir už gegužę. Atlyginimai mokami ne laiku, sutartyje nurodyta, kad mokami atlyginimai per 18 dienų pasibaigus einamajam mėnesiui. Žiniaraščiuose nurodyta viena suma, o pavedime nurodoma kita suma. Taip šiurkščiai pažeidžiami DK reikalavimai. Yra pateikta darbuotojų prašymuose, kad išskaitytų gyvenamojo ploto nuomos mokestį. Žodžiu darbuotojai teigė, kad tokių susitarimų nebuvo, už nuomą buvo tartasi mokėti po 100 eurų, o ne po 200 eurų, kaip nurodoma išskaičiavimuose. Be to, nustatyta, kad nors PVM sąskaitos-faktūros turi būti užregistruotos iki kito mėnesio 20 dienos, VMI duomenimis, jos užregistruotos žymiai vėliau. DK nenumato tokių išskaitų iš darbo užmokesčio už nuomą, tokių išskaitų nėra pažymėta ir žiniaraštyje. Tai vertinama kaip pažeidimai dėl mokėjimo tvarkos ir terminų. Iš 2021 metų sausį pateikto VMI atsakymo dėl PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo terminų, matyti, kad sąskaitos už būstą užregistruotos ne gegužę, kai buvo išrašytos, o tik tada, kai buvo atliekamas patikrinimas – lapkritį. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad, pavyzdžiui, 2020 metų liepą (14 b. l.) buvo sumokėti užmokesčio likučiai už balandį ir gegužę, o ne už birželį ir liepą. Palaikė R. U. surašytą protokolą už darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimus ir prašė skirti baudą sankcijos numatytose ribose.

Į administracinio nusižengimo bylą yra pateikti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau ir – komisija) 2020-12-08 sprendimai, iš kurių matyti, kad M. B. ir O. Y. kreipėsi į komisiją dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatsiskaičius su šiais darbuotojais, atsirado darbo užmokesčio nepriemokos – 3152,30 euro M. B., 3091,30 euro O. Y. Komisija nustatė, kad darbuotojai pasibaigus darbdavio suteiktoms atostogoms neatvyko į darbą ir nepateikė paaiškinimų apie neatvykimo priežastis. M. B., neinformavęs darbdavio įsidarbino kitose įmonėse: 2020-09-16 UAB (duomenys neskelbtini), o iš šios atleistas – nuo 2020-10-22 UAB (duomenys neskelbtini); O. Y. taip pat neinicijavo darbo santykių nutraukimo savo valia. Abu asmenys daugiau nei penkis mėnesius nereiškė jokių priekaištų darbdaviui, kas, komisijos nuomone, patvirtina, kad darbuotojams buvo žinomos susitarimo dėl su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo sąlygos ir tvarkos, jos juos tenkino. Tiek M. B., tiek O. Y. prašymus komisija atmetė (168-171, 173-176 b. l.).

ANK 99 straipsnio 2 dalis numato administracinę atsakomybę už DK, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kolektyvinėje arba darbo sutartyje nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą, padarytą pakartotinai. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, jog buvo pažeistos DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios numato, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pripažintina, kad R. U. nepadarė jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Įvertinus tai kas išdėstyta, pripažintina, kad administracinio nusižengimo byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. U. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 99 straipsnio 2 dalyje. Institucijos surinkta bylos medžiaga (tame tarpe ir rašytinė), kuria buvo įrodinėjama R. U. kaltė, iš esmės buvo grindžiama rašytiniais dokumentais – darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiais ir bankiniais mokėjimų pavedimais, kuriuos institucija traktavo kaip įrodymus, kad buvo pažeista darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Tuo tarpu iš pateiktų anksčiau aptartų komisijos sprendimų matyti, kad darbdavys vadovavosi darbo sutartyse nustatytomis nuostatomis, todėl jo veiksmuose komisijos nebuvo nustatyti šios apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos pažeidimai tiek O. Y., tiek M. B. atvejais.

Atkreiptinas dėmesys, kad nutarime kaltinimas R. U. buvo grindžiamas ir minėtų dviejų darbuotojų skundais. Tačiau, kaip minėta, skunduose nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, priešingai, buvo nustatyti pačių darbuotojų padaryti pažeidimai, darbuotojai po jiems suteiktų atostogų dėl nežinomų priežasčių negrįžo į darbą ir ilgą laiką ne tik kad nereiškė jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimų, tačiau netgi iš viso vengė bendrauti su darbdavio direktoriumi R. U.. Abu asmenys buvo atleisti už pravaikštas.

Kaip minėta, už administracinį nusižengimą traukiamo atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija. R. U., vėliau – ir jo atstovė, viso proceso metu teigė, kad su abiem bendrovės darbuotojais buvo atsiskaityta taip, kaip buvo numatyta darbo sutartyse. Kad atsiskaitant nebuvo padaryta pažeidimų, patvirtino ir minėti komisijos sprendimai. Taigi, R. U. paaiškinimai, kad jis tiek su O. Y., tiek su M. B. atsiskaitė nepažeisdamas darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nėra paneigti.

Aptartų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini teisinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, o visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai.

Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje įrodymų, neabejotinai patvirtinančių R. U. kaltę jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 99 straipsnio 2 dalyje, padarymu, nėra.

Atsižvelgdamas į tai, teismas turi pagrindą spręsti, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. U. kaltę dėl ANK 99 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymo, todėl administracinio nusižengimo teisena prieš R. U. nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 591 straipsnio 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nutraukti administracinio nusižengimo teiseną R. U. dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 99 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Dėl šio nutarimo per 20 kalendorinių dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas skundas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.