- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-03
- Bylos Nr.
- 2S-178-372/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Pareiškėjas
- I. T.
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. T. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-733-136/2013 pagal pareiškėjos I. T. pareiškimą tretiesiems asmenims akcinei bendrovei (toliau AB) SEB bankas, BAB bankas „Snoras“, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, Raseinių rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Tele 2“, AB „Lesto“, Raseinių kredito unijai, UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja I. T. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama iškelti jai bankroto bylą. Nurodė, kad gauna mažas pajamas ir jų užtenka tik minimaliems būtiniems poreikiams patenkinti. Teigė, kad ilgą laiką neturėjo nuolatinio darbo, nuolatinių pajamų, buvo užsiregistravusi darbo biržoje, tačiau gaunama nedarbo draudimo išmoka nebuvo pakankama norint patenkinti šeimos poreikius ir atsiskaityti su kreditoriais. Trūkstant piniginių lėšų šeimoje ir neišgalint apmokėti komunalinių mokesčių bei atsiskaityti su kreditoriais, skolos vis augo. Tvirtino, kad šiuo metu niekur nedirba, nuo 2013-02-01 yra nėštumo ir gimdymo atostogose. Pažymėjo, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, ir pastatas – sodo namelis, kuris pagal kredito sutartį yra įkeistas, piniginių lėšų bankuose neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsisakė kelti I. T. fizinio asmens bankroto bylą. Sprendė, kad pareiškėja, būdama nemoki, paėmė dar vieną kreditą, trumpai dirbo UAB „Maxima.lt“ ir UAB „Polonezas“, tačiau nenurodė priežasčių, dėl kurių išėjo iš darbo. Sprendė, kad pareiškėja, pasiimdama kreditą iš Raseinių kredito unijos ir nurodydama gaunamas 850 Lt pajamas, elgėsi nesąžiningai, nenurodė, jog yra nemoki ir turi įsiskolinimų, sudarydama šį sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti, pareiškėja pažeidė kreditorių teises. Teismo vertinimu, pareiškėja nedėjo jokių pastangų savo mokumui atkurti. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių oficialių duomenų, kad sūnaus E. išlaikymui gauna 250 Lt iš tėvo, kaip teigė, paimdama kreditą iš Raseinių kredito unijos, taip pat nėra duomenų dėl kreipimosi į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl kito sūnaus Tauro išlaikymo priteisimo pareiškėja kreipėsi į teismą tik pateikus teismui pareiškimą dėl fizinio bankroto bylos iškėlimo. Konstatavo, kad pareiškėja kreipdamasi dėl fizinio bankroto bylos iškėlimo nesikreipė dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, jai antrinė teisinė pagalba suteikta tik 2013-10-09, todėl manė, jog pareiškėja turėjo piniginių lėšų bankroto bylos dokumentams suruošti. Pasak teismo, pareiškėja tinkamai nepagrindė aplinkybių, susijusių su jos mokumo atstatymu ir bent dalies kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėmis iš jos gaunamų pajamų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdama Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, apeliantė (pareiškėja) I. T. prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti jos pareiškimą. Atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) normas, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tvirtina, kad teismas nepagrindė argumentų dėl jos nesąžiningumo. Pažymi, kad siekė ir siekia atkurti mokumą.
Atsiliepdama į atskirąjį skundą, trečiasis asmuo Raseinių kredito unija prašo skundo netenkinti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Mano, kad apeliantė prašydama suteikti paskolą elgėsi nesąžiningai ir nesistengė gauti pajamų.
Atsiliepimas
Atsiliepdama į atskirąjį skundą, trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo skundą atmesti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės (pareiškėjos) I. T. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal FABĮ 1 straipsnio 1 dalį įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakydamas iškelti apeliantės bankroto bylą rėmėsi 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, pagal kurį teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Pirmosios instancijos teismo nuomone, apeliantė, būdama nemoki ir pasiimdama 8000 Lt vartojamąjį kreditą iš Raseinių kredito unijos, nurodydama gaunamas 850 Lt pajamas, elgėsi nesąžiningai, nenurodė, jog yra nemoki ir turi įsiskolinimų kreditoriams. Be to, šio sandorio neprivalėjo sudaryti ir taip pažeidė kreditorių teises.
Teismas neturi pagrindo sutikti su prieš tai minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011-06-08 apeliantė ir Raseinių kredito unija sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią apeliantei buvo suteiktas 8000 Lt kreditas ir nustatytas galutinis kredito grąžinimo terminas – 2016-05-20 (2 tomas, 11 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės įsipareigojimai kreditoriams bylos nagrinėjimo metu siekė 103378,24 Lt iš jų 95635,76 Lt yra pradelsti.
Bylos duomenimis, apeliantės finansiniai įsipareigojimai kreditorei AB SEB bankui siekia 89495,38 Lt (2 tomas, 24 b. l.). Šių pradelstų įsipareigojimų atsiradimą lėmė netinkamas 2007-06-04 kredito sutarties, sudarytos tarp banko ir apeliantės, vykdymas ir nutraukimas 2012-10-24 (1 tomas, 35 b. l.).
Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.
Akivaizdu, kad apeliantė 2011-06-08 pasirašydama vartojimo kredito sutartį su Raseinių kredito unija nebuvo nemoki FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.
Negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantė kreipdamasi į Raseinių kredito uniją dėl kredito suteikimo nenurodė savo įsipareigojimų kreditoriams. Iš prašymo vartojimo paskolai gauti matyti, kad apeliantė nurodė savo mokėjimo įsipareigojimus kreditoriui AB SEB bankui, taip pat mėnesinę mokėjimo sumą bei galutinį atsiskaitymo terminą (2 tomas, 16–17 b. l.). Taip pat detalizavo gaunamas pajamas (2 tomas, 18 b. l.). Teismas, įvertindamas apeliantės pasirašytos kredito sutarties pobūdį – buvo sudaryta standartinė Raseinių kredito unijos paruošta vartojimo sutartis, sprendžia, kad apeliantė, sudarydama prieš tai minėtą sandorį, nepažeidė šio kreditoriaus teisių, kadangi paraiškoje vartojimo paskolai gauti nurodė savo duomenis, mokėjimo įsipareigojimus ir kitas reikšmingas aplinkybes, ir jas visapusiškai įvertinę pelno siekiančio subjekto paskolų komiteto nariai priėmė sprendimą pritarti paskolos išdavimui (2 tomas, 17 b. l.).
Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė siekė pagerinti savo finansinę padėtį, registravosi teritorinėje darbo biržoje (2 tomas, 99–100 b. l., 3 tomas, 31 b. l.), dirbo nuo 2012-10-01 iki 2012-11-22 dirbo UAB „Maxima.lt“, nuo 2012-12-22 iki 2013-01-07 UAB „Polonezas“, 2013 m. pradžioje apeliantei skirta motinystės pašalpa (2 tomas, 118–119 b. l.).
Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja įrodymais nepatvirtino nurodytų aplinkybių, jog sūnui E. išlaikyti iš vaiko tėvo gauna 250 Lt, nėra kliūtis teismui pačiam, įvertinant šios bylos kategoriją, esant poreikiui, įpareigoti apeliantę pateikti teismui bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (FABĮ 5 str. 3 d. 1 p.).
Šios bylos kontekste neturi esminės teisinės reikšmės ir aplinkybė, kad pareiškimas teismui dėl išlaikymo kitam sūnui priteisimo buvo pateiktas po pareiškimo dėl fizinio bankroto bylos iškėlimo pateikimo (Raseinių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-136/2014). Be to, teisė reikalauti išlaikymo atsiranda tada, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Iš vaiko tėvo atsiliepimo matyti, kad jis teigė, jog teikė išlaikymą sūnui. Šios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo objektas.
Nors skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja galbūt turėjo piniginių lėšų bankroto bylos dokumentams suruošti, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teismo procesiniai sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prieš tai minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokate (1 tomas, 75 b. l.). Nei LR advokatūros įstatymas, reglamentuojantis advokatų veiklos sąlygas ir tvarką, nei Lietuvos advokatūros statutas, nustatantis LR advokatūros įstatymo neaptartą veiklą, nei Lietuvos advokatų etikos kodeksas nenustato, kada klientas turi sumokėti jo atstovui (advokatui) užmokestį už teisines paslaugas. Teismo vertinimu, tai yra kliento ir jo atstovo susitarimo reikalas – advokatas gali reikalauti iš anksto apmokėti paslaugas ar jo veiklos išlaidas (Lietuvos advokatų etikos kodekso 7.2 punktas), tam tikrais atvejais advokatas ir jo atstovaujamasis taip pat gali susitarti, jog advokato užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties (Advokatūros įstatymo 50 str. 2 d.), taip pat advokatui suteikta teisė teisines paslaugas teikti nemokamai (Advokatūros įstatymo 4 str.).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, pernelyg formaliai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo normas ir šis procesinis pažeidimas negali būti pašalintas Šiaulių apygardos teisme, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla grąžinama nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.