- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-37-134-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- T. K.
- Advokatai
- Danguolė Andrijauskienė, Kristina Rutkauskienė
- Kategorijos
Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-37-134/2014Teisėja Irena PocevičienėProcesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-71-1-00458-2012-2
2014 m. sausio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Priteista : A. B. iš T. K. ir D. T. solidariai 1000 litų neturtinei žalai atlyginti, G. V. iš T. K., M. K., D. G. ir D. T. solidariai 2000 litų neturtinei žalai atlyginti bei abiems nukentėjusiesiems solidariai iš T. K. ir atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės po 150 Lt atstovavimo išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės M. K., D. G., D. T. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. K. nuteistas už tai, kad su M. K., D. G. ir D. T. 2012 m. lapkričio 23 d., apie 21 val. 20 min., parduotuvėje bei kieme prie parduotuvės, veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje, tyčia, įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:“ parduotuvėje, matant parduotuvės savininkei G. V., T. K. atsisėdo ant stalo, perjunginėjo parduotuvės televizoriaus kanalus, dėl ko G. V. per televizorių nebegalėjo stebėti parduotuvę filmuojančių vaizdo kamerų vaizdo, G. V. paprašius liautis ir visiems išeiti iš parduotuvės, nuteistieji nereagavo į parduotuvės savininkės G. V. prašymus, dėl ko buvo sutrikdytas parduotuvės darbas, po to T. K., išeidamas iš parduotuvės, pagrasino A. B. jį užmušti, ir išėję iš parduotuvės tęsė savo nusikalstamą veiką, parduotuvės kieme, t.y., D. T. su M. K. sudavė ne mažiau šešių smūgių A. B. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nosies ir nugaros minkštųjų audinių sumušimus, odos nubrozdinimus juosmenyje ir nugaroje ir taip bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė A. B. sveikatą, o T. K. su D. G. po vieną kartą spyrė D. K. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais D. K. sukėlė fizinį skausmą, taip visi nuteistieji bendrais veiksmais tyčia pažeidė viešąją tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, ir jį išteisinti.
Skunde nurodo, kad byloje nėra ji kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas pažeidė BPK
Žemesnės instancijos teismas
305 str. 1 d. 1 p., 3 p. reikalavimus, keliamus apkaltinamojo nuosprendžio surašymui, nes neišdėstė jo veikos kvalifikavimo motyvų.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad jo, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. G., liudytojų Ž. L., L. Z., I. B. parodymais nustatyta, jog jam parduotuvėje atsirėmus ant stalo, skirto pasidėti krepšiams, dėl ko supyko G. V. ir liepė nesėdėti, jis nuo stalo pasitraukė, G. V. pradėjus šaukti dėl televizoriaus perjungimo, jis televizoriaus nebelietė ir su kitais asmenimis išėjo iš parduotuvės.
Byloje nėra įrodymų, kad jis grasino A. B. jį užmušti. Tokias aplinkybes nurodo tik pats A. B., tačiau apklausiamas po įvykio ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo tikras, ką jam kažkas iš išeinančių iš parduotuvės asmenų pasakė - liudytojo apklausos metu jis nurodė, jog "išeidami jaunuoliai paminėjo, kad palauks ir primuš, užmuš“. Jis ir kiti buvę kaltinamieji, liudytojai Ž. L. ir L. Z., bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog jis A. B. pagrasino, kad " bus blogai". Apeliantas atkreipia dėmesį, kad A. B. įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas vidutinis girtumas, elgėsi akivaizdžiai neadekvačiai susidariusioje situacijoje ir toks jo elgesys vertintinas kaip atvirai provokuojantis, todėl akivaizdu, jog jo pagrasinimas „bus blogai" yra tik savaime suprantama stumdomo žmogaus reakcija į A. B. neteisėtą elgesį.
Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl šiais jo (apelianto) veiksmais buvo sutrikdytas parduotuvės darbas ir kodėl šie veiksmai laikytini įžūliu elgesiu. Apelianto teigimu, jo veiksmai yra mažareikšmiai ir nesukeliantys baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų I. B. ir G. V. parodymais nustatyta, kad parduotuvėje buvo pirkėjų, parduotuvės darbas nutrauktas nebuvo, todėl jokios pasekmės neatsirado
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad konfliktas už parduotuvės ribų kilo dėl A. B. noro įtikti parduotuvės savininkei ir būnant pačiam viešoje vietoje neblaiviam, išeinančių kaltinamųjų stumdymo, dėl ko D. T. susimušė su A. B.. Tačiau jis, apeliantas, su A. B. nesimušė. Pats A. B. nenurodė, kad jis jį sumušė, kiti buvę kaltinamieji, liudytojai Ž. L. ir L. Z. nurodė, kad jis sudavė tik D. K..
Byloje nėra įrodymų, kad jis buvo susitaręs su kitais buvusiais kaltinamaisiais pažeisti viešėją tvarką veikė iš chuliganiškų paskatų. Jis į konfliktą įsijungė ir spyrė D. K., tik norėdamas apginti D. T. nuo D. K. agresijos, kai šis prieš D. T. užsimojo buteliu, todėl veikė būtinosios ginties situacijoje, todėl baudžiamoji byla jam nutrauktina vadovaujantis BK 28 str., BPK 3 str. l d. 9 p. Jei teismas manys, kad nėra pagrindo bylą nutraukti, jo veika iš BK 284 str. 1 d. turi būti perkvalifikuota į BK 140 str. 1 d. ir nutraukta, nes nukentėjusysis D. K. su juo susitaikė (BPK 3 str. 5 p., 6 p.).
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai išsprendė civilinius ieškinius dėl neturinės žalos atlyginimo. Jis A. B. nesužalojo ir žodžiais ,,bus blogai“ nepažemino. A. B. sužalojo D. T., todėl tik jis turi atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą.
Jis nėra pripažintas kaltu dėl G. V. sužalojimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio buvimą tarp jo atliktų veiksmų ir G. V. susirgimo. Galima daryti tik prielaidą jog G. V. pateiktuose iš gydymo įstaigų dokumentuose nurodyti jos sveikatos sutrikimai buvo sukelto streso dėl nusikalstamų veiksmų pasekmė, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Neįrodžius, kad jis G. V. padarė žalos, jis šios žalos neprivalo atlyginti. Jis nėra nuteistas už A. B. ir G. V. padarytą žalą, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš jo po 150 Lt šių asmenų turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji G. V. prašo T. K. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš T. K. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis T. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo struktūros matyti, kad jame atskirai argumentuojamas viešosios tvarkos požymių nebuvimas nuteistojo veikoje nukentėjusiosios G. V. parduotuvės viduje ir atskirai – šios nusikalstamos veikos požymių nebuvimas nuteistojo veiksmuose parduotuvės kieme, be to, nuteistojo veiksmai išskiriami iš kitų bendrininkų, atleistų baudžiamosios atsakomybės, atliktų veiksmų konteksto. Taigi, nuteistojo veiksmai aptariami taip, lyg jis vienas būtų padaręs dvi nusikalstamas veikas. Tačiau T. K. yra nuteistas už vieno nusikaltimo padarymą, kurį jis įvykdė bendrininkų grupėje, todėl šio nusikaltimo požymių buvimas turi būti nagrinėjamas, atsižvelgiant į visus nuteistajam ir kitiems bendrininkams inkriminuotus nusikalstamus veiksmus ir jų bendras pasekmes.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje neretai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. K., įėjęs kartu su bendrininkais M. K., D. G. ir D. T. į nukentėjusiosios G. V. parduotuvę, joje savavališkai perjunginėjo televizijos kanalus ir nereagavo į nukentėjusiosios prašymus liautis, po to nuteistasis, išeidamas iš parduotuvės, pagrasino nukentėjusiajam A. B. jį užmušti. Parduotuvės kieme T. K. su D. G. po vieną kartą spyrė D. K., jam sukeldamas fizinį skausmą.
Apeliantas skunde teigia nukentėjusiajam A. B. grasinęs ne jį ,,užmušti“, o tai, kad jam ,,bus blogai“, be to, taip pasakęs tik išprovokuotas A. B. elgesio, nes šis, būdamas girtas, jį stumdęs. Šie nuteistojo teiginiai nepagrįsti. Nukentėjusysis A. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad T. K., išeidamas iš parduotuvės, grasino jį ,,sumušti, užmušti“, nukentėjusioji G. V. patvirtino, kad vienas išeinančių jaunuolių žadėjo būtent ,,užmušti“.
Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuriuo jis sąmoningai skatina kaltininką atlikti prieš jį nusikalstamus veiksmus, pvz., įžeidinėja, smurtauja. Šioje byloje nukentėjusiųjų A. B., G. V., D. K., liudytojos I. B., atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės M. K., D. G., D. T., paties nuteistojo T. K. teisminio nagrinėjimo metu duotais vienas kitą papildančiais parodymais nustatyta, kad nuteistasis, įėjęs į parduotuvę kartu su bendrininkais, atsisėdo ant prekystalio, ėmė savavališkai perjunginėti televizoriaus kanalus, dėl to parduotuvėje nebebuvo galima matyti ją filmuojančių vaizdo kamerų vaizdo, ir nereagavo į D. V., I. B., A. B., D. K. prašymus geranoriškai išeiti iš parduotuvės, todėl D. V., atidariusi duris, vijo juos lauk, o A. B. padėjo jaunuolius išstumti iš parduotuvės vidaus. Įvertinus tai, kad konflikto iniciatoriais buvo pats nuteistasis ir kartu su juo buvę jo bendrininkai, turėję akivaizdžią – šešių jaunuolių - jėgų persvarą, A. B. bandymas juos išstumti iš parduotuvės, siekiant užtikrinti parduotuvės darbuotojų ir pirkėjų saugumą, negali būti laikomas nuteistąjį provokuojančiu elgesiu.
Aptartos konflikto dalies metu buvo sutrikdytas parduotuvės darbas, nes pardavėja I. B. nebegalėjo aptarnauti pirkėjų A. B. ir D. K., kurie patys buvo įtraukti į konfliktą. Jei šis konfliktas tuo ir būtų pasibaigęs, būtų galima spręsti, ar tokie nuteistojo ir atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės veiksmai iš tiesų sukėlė tokio sunkumo pasekmes, kurioms esant, iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos sutrikdymą. Tačiau, kaip jau nurodyta, T. K. ir kitų bendrininkų veiksmai tuo nesibaigė, priešingai, kieme tarp jų ir nukentėjusiųjų A. B. bei D. K. kilęs konfliktas peraugo į pavojingesnį, kurio metu nuteistojo bendrininkai D. T. ir M. K. sumušė A. B., o pats nuteistasis su D. G. – D. K..
Nuteistasis skunde teigia D. K. spyręs, veikdamas būtinosios ginties situacijoje, nes D. K. ketino alaus buteliu smogti į galvą D. T., besimušusiam su A. B.. Tačiau bylos įrodymai būtinosios ginties situacijos buvimo nepatvirtina. Šiame sprendime jau nurodyta, kad nuteistasis, trys atleistieji nuo baudžiamosios atsakomybės : M. K., D. G. ir D. T. bei kartu su jais buvę liudytojai Ž. L. ir L. Z. turėjo akivaizdžią jėgų persvarą prieš du nukentėjusiuosius A. B. ir D. K.. Sutampa šių nukentėjusiųjų, nukentėjusiosios G. V., paties nuteistojo, atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės, liudytojų Ž. L. ir L. Z. parodymai dėl to, kad fizinio smurto panaudojimo prieš A. B. iniciatoriumi buvo pats D. T., pasiūlęs nukentėjusiajam ,,eiti vienam prieš vieną“. Byloje nustatyta, kad A. B. mušė ne tik D. T., bet ir M. K., suduodami nukentėjusiajam ne mažiau kaip šešis smūgius ir nežymiai sutrikdydami jo sveikatą. Iš nukentėjusiųjų, nuteistojo ir jo bendrininkų parodymų matyti, kad D. K., matydamas dviejų asmenų mušamą ir spardomą A. B., ėjo link jų su alaus buteliu, tačiau tuo metu jį ėmė spardyti ir pargriovė nuteistasis ir D. G.. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistajam ir atleistiesiems nuo baudžiamosios atsakomybės padarytus sužalojimus. Aptarta situacija rodo, kad D. K. ėjimas su buteliu jokios realios grėsmės muštynių iniciatoriui D. T. nekėlė, o T. K. D. K. spyrė ne siekdamas apginti D. T., o norėdamas sumušti nukentėjusįjį.
Nuteistojo argumentai, kad jis D. K. sumušė ne dėl chuliganiškų, o asmeninių paskatų, yra susiję su jau paneigtu jo nurodytu mušimo motyvu – asmeninėmis paskatomis, t.y. siekiu apginti draugą. Nuteistasis D. K. sumušė be jokios dingsties, siekdamas pademonstruoti niekinamą pažiūrį į šį ir kitus du nukentėjusiuosius, t.y. iš chuliganiškų paskatų, todėl tenkinti skundo prašymą jo nusikaltimą perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. nėra pagrindo.
Byloje nustatytos ir nuteistojo bei atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės veiksmų pasekmės : dėl jų sukelto smurtinio konflikto buvo sutrikdytas G. V. parduotuvės darbas, ši nukentėjusioji patyrė labai didelį išgąstį, o nukentėjusieji A. B. ir D. K. buvo sumušti, į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Todėl nuteistojo ir jo bendrininkų veiksmai sukėlė BK 284 str. 1 d. numatytas ir nuosprendyje teisingai nurodytas pasekmes : visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.
Apelianto skundo argumentai, kad jo veikoje nėra atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimo padarymo bendrininkų grupėje, nes jis su kitais nebuvo susitaręs pažeisti viešėją tvarką ir kiekvienas iš jų veikė spontaniškai, yra nepagrįsti.
Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2013). Šios bylos įrodymais nustatytos konflikto aplinkybės rodo, kad T. K. su kitais atleistaisiais nuo baudžiamosios atsakomybės veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, t. y. nuteistasis, stebint draugams, parduotuvėje savavališkai junginėjo televizorių, po to, išstumti į lauką, naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius A. B. ir D. K., matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė, siekė bendro rezultato – nukentėjusiųjų rimties sutrikdymo, nei vienas iš bendrininkų nepareiškė prieštaravimo dėl kitų atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti, taigi, visi nusikaltimą padarė, veikdami bendrininkų grupėje.
Apibendrindama kolegija sprendžia, kad byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad T. K. atliko jam kaltinimu inkriminuotus veiksmus, kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ir skyrė teisingą bausmę.
Apeliantas skunde ginčija civilinių ieškinių išsprendimo klausimą, teigdamas neprivalantis atlyginti neturtinės žalos A. B. ir G. V., nes jis A. B. nesužalojo ir byloje nėra duomenų, kad G. V. sveikata sutrikdyta dėl jo veiksmų. Šie apelianto argumentai susiję su jau paneigtais jo argumentais, kad jis nusikaltimą padarė ne bendrininkaudamas su kitais, o vienas. Pagal CK 6.279 str. 1 d. įtvirtintą bendrą taisyklę, esant bendrininkavimui, dėl kilusių padarinių solidariai atsakingi visi bendrininkai. Byloje nėra sąlygų taikyti CK 6.279 str. 4 d. numatytą išimtį, pagal kurią, įrodžius, kad žala kilo tik dėl vieno iš bendrininkų veiksmų, atsako tik jis, o kitiems atsakomybė neatsiranda. Byloje nustatyta, kad T. K. parduotuvėje grasino A. B. jį užmušti, o kieme stebėjo, kaip šį nukentėjusįjį mušė D. T. ir M. K.. Nors T. K. asmeniškai A. B. nemušė ir fizinės žalos nepadarė, tačiau savo ankstesniu grasinimu ir buvimu įvykio vietoje sustiprino kitų bendrininkų ryžtą mušti ir spardyti nukentėjusįjį, todėl yra atsakingas už nukentėjusiojo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, ir privalo kartu su kitu bendravykdytoju atlyginti nukentėjusiajam priteistą 1000 Lt neturtinę žalą.
Apelianto ginčijamą priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiosios G. V. patirtų susirgimų išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas, kuris nurodė, kad G. V. parodymus apie jos didelį išgąstį, stresą dėl kaltininkų veiksmų ir po to sekusius širdies-kraujagyslių sistemos susirgimus patvirtina medicininiai duomenys, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji gydytojams nurodė pirmuosius skausmus širdies plote pajutusi iš karto po įvykio, o po savaitės jai diagnozuotas miokardo infarktas. Nukentėjusiosios susirgimo laikas ir pobūdis rodo, kad jos sveikata buvo sutrikdyta dėl prieš ją įvykdyto nusikaltimo, todėl apeliantas kartu su atleistaisiais nuo baudžiamosios atsakomybės jai privalo solidariai atlyginti priteistą neturtinę žalą – 2000 Lt.
Nukentėjusioji G. V. prašo priteisti iš T. K. bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė, sumokėdama advokato padėjėjai 300 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (pinigų priėmimo kvitas Nr. 737610, 2 t., 180 b.l.). Nors BPK 317 str. numato ne atsiliepimo, o atsikirtimo į apeliacinį skundą pateikimą, tačiau nukentėjusiosios atstovės klaida neturi riboti nukentėjusiosios teisų. Nukentėjusioji šį procesinį dokumentą pateikė todėl, kad nuteistasis inicijavo apeliacinį procesą, tačiau jo apeliacinis skundas atmestas, todėl jis turi atlyginti nukentėjusiajai turėtas išlaidas už atstovės paslaugas. Įvertinus atsiliepimo turinį ir apimtį, nukentėjusiosios atstovei sumokėta 300 Lt suma adekvati atstovės teisinio darbo sąnaudoms, todėl nemažintina.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. T. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš T. K. G. V. 300 Lt turėtų proceso išlaidų atstovės advokato padėjėjos Danguolės Andrijauskienės paslaugoms apmokėti.