Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymas dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo (suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliantė tiekė ir tiekia šilumos energiją į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Šis butas nuosavybės teise priklausė S. L. Pastaroji 2014 m. balandžio 19 d. mirė. Laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. balandžio 19 d. susidarė 90,27 Eur skola už šilumos energiją. Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 1 dalis numato, jog palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams. Nėra ginčo, jog apeliantė praleido terminą savo reikalavimui pareikšti. Todėl ji, remdamasi Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 4 dalimi, pateikė prašymą dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti pratęsimo (atnaujinimo). Apeliantė nurodo, jog ji 2015 m. sausio 8 d. sužinojo apie skolininkės mirtį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantė, susidarius aukščiau nurodytai skolai, turėjo anksčiau pasidomėti skolininke ir taip būtų anksčiau sužinojusi apie jos mirtį. Apeliantės veiksmai (neveikimas) skundžiama nutartimi kvalifikuoti nerūpestingu elgesiu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Apeliantė yra pagrindinė šilumos energijos tiekėja Vilniaus mieste. Apeliantės centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojų skaičius yra labai didelis (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 punktas). Skundžiama nutartimi pagrįstai nurodoma, jog apeliantės, kaip privataus juridinio asmens, elgesiui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebūtų teisinga, protinga ir sąžininga reikalauti, jog apeliantė tokioms (mažareikšmėms) skoloms administruoti skirtų didesnį dėmesį, negu buvo skirtas mirusiosios skolai. Tokiems veiksmams atlikti reikėtų labai didelių darbo ir laiko sąnaudų, kas reikalautų didelių finansinių išteklių. Be to, išlaidos, patirtos aptariamiems veiksmams atlikti, tektų patiems vartotojams. Laikotarpio tarp buto savininkės mirties ir apeliantės sužinojimo apie jos mirties faktą didžiąją dalį sudarė šiltasis metų laikas, kuomet apeliantė šilumos energijos netiekia, todėl tokiu laikotarpiu skolos, dėl kurių kreditorius privalo rūpintis, nesusidaro arba susidaro labai nežymios. Galiausiai, kreditorius turi nuožiūros teisę rinktis, kaip ir kada įgyvendinti savo reikalavimo teisę. Kreditoriui, turinčiam tokio pasirinkimo galimybę, tenka ir rizika, susijusi su šios teisės įgyvendinimu. Tačiau naudojimasis tokia nuožiūros teise savaime negali būti pripažintas nerūpestingu elgesiu. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė turėjo anksčiau sužinoti apie skolininkės mirtį, yra nepagrįsta. Kartu nėra pagrindo apeliantės veiksmams nerūpestingu elgesiu (iki sužinojimo apie mirtį) kvalifikuoti.Kaip nustatyta, apeliantė 2015 m. sausio 8 d. sužinojo apie skolininkės mirtį. Apeliantė, 2015 m. sausio 9 d. patikrinusi Testamentų registro duomenis, nustatė, jog skolininkės palikimas nėra priimtas. Apeliantė 2015 m. sausio 12 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama informuoti, buvo ar ne pradėti veiksmai dėl mirusiosios palikimo paveldėjimo valstybės vardu. Apeliantė tos pačios dienos raštu kreipėsi į Vilniaus miesto 43-iąjį notarų biurą, pranešdama apie reikalavimo mirusiosios atžvilgiu turėjimą. Notarė 2015 m. sausio 15 d. raštu informavo apeliantę, jog nėra pradėta paveldėjimo byla. Valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. sausio 16 d. raštu informavo, jog, gavusi apeliantės pranešimą, pradės veiksmus dėl mirusiosios turto paveldėjimo valstybės vardu. Apeliantė 2015 m. lapkričio 24 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos apie mirusiosios palikimo priėmimą pateikimo. Valstybinė mokesčių inspekcija tą pačią dieną informavo apeliantę, jog buvo gautas įpėdinio pagal įstatymą prašymas sustabdyti palikimo priėmimo veiksmus, todėl buvo sustabdyti atliekami veiksmai. Apeliantė 2016 m. sausio 18 d. pakartotinai patikrino Testamentų registro duomenis. Apeliantė 2016 m. vasario 19 d. dar kartą kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos apie palikimo priėmimą pateikimo. Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. kovo 2 d. informavo apeliantę, jog valstybei 2015 m. gruodžio 29 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Šis liudijimas perduotas valstybės įmonei Turto bankui tolesniems veiksmams atlikti. Valstybės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 2 d. raštu nurodoma, jog Vilniaus miesto 43-iasis notarų biuras 2016 m. vasario 29 d. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Apeliantė 2016 m. kovo 16 d. pretenzija pareikalavo mirusiosios skolos padengimo. Valstybės įmonė Turto bankas 2016 m. kovo 29 d. atsakė apeliantei, jog nėra Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių ir pareigų perėmėja. Apeliantės reikalavimas pagal Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalį turėjo būti pareikštas iki 2014 m. liepos 21 d. Prašymas dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti pratęsimo (atnaujinimo) pateiktas ne anksčiau negu 2016 m. birželio 17 d. (prašymo parengimo dieną). Termino praleidimo laikotarpis yra ilgas. Iš kitos pusės, tiek 2014 m. liepos 21 d., tiek ir 2015 m. sausio 8 d., kurią apeliantė sužinojo apie skolininkės mirtį, nebuvo priimtas skolininkės palikimas ir todėl nebuvo žinomas mirusiosios įpėdinis. Kreditoriaus reikalavimo teisė negali būti įgyvendinta ir reikalavimas negali būti pareikštas, nežinant, kas yra mirusiojo skolininko įpėdinis. Atitinkamai ir prašymo dėl termino reikalavimui pareikšti pratęsimo (atnaujinimo) pateikimas būtų beprasmis, nežinant ir teismui neatskleidus, kokio asmens (įpėdinio) atžvilgiu norima įgyvendinti turimą reikalavimo teisę. Kaip nustatyta, valstybė paveldėjo mirusiosios skolininkės turtą. Tačiau ir palikimo perėjimo valstybei atveju kreditoriaus reikalavimo teisei realizuoti turi būti žinoma valstybės institucija (turto patikėtinė), kuri įgyvendina valstybės, kaip paveldėtojos (specifinės įpėdinės), teises ir pareigas. Notaras 2016 m. vasario 29 d. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, pagal kurį 2016 m. kovo 7 d. buvo registruota valstybės nuosavybės teisė į mirusiosios buto dalį. Apeliantė tą pačią dieną, kurią buvo įregistruota valstybės nuosavybės teisė, gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 2 d. raštą, kuriuo ji informuota apie palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimą ir šio liudijimo perdavimą valstybės įmonei Turto bankui. Vadinasi, apeliantė tik 2016 m. kovo 7 d. sužinojo, kas yra mirusiosios skolininkės įpėdinis. Nustatytos aplinkybės (nutarties 12 punktas) patvirtina, jog apeliantė nuo pat sužinojimo apie skolininkės mirtį momento buvo aktyvi, siekdama įgyvendinti turimą reikalavimo teisę. Apeliantė nedelsdama (iš esmės iškart nuo sužinojimo apie mirtį momento) kreipėsi tiek į Valstybinę mokesčių inspekciją, tiek į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą. Būtent pagal apeliantės 2015 m. sausio 12 d. raštą buvo pradėta palikimo perėjimo valstybei procedūra. Apeliantė vėliau reguliariai teikė paklausimus dėl informacijos apie palikimo priėmimą (įforminimą) pateikimo. Nuo tos dienos, kurią Valstybinei mokesčių inspekcijai pagal apeliantės 2015 m. sausio 12 d. raštą tapo žinomas mirusiosios įpėdinių nebuvimo faktas, iki palikimo priėmimo įforminimo (palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo) dienos (2016 m. vasario 29 d.) praėjo ilgesnis negu vienerių metų laiko tarpas. Palikimo perėmimo valstybei procedūros vykdymas nepriklausė nuo apeliantės valios ir veiksmų. Kitaip tariant, apeliantė negalėjo daryti įtakos šiai procedūrai. Kaip jau buvo nustatyta (nutarties 12 punktas), gavus (potencialaus) įpėdinio pagal įstatymą prašymą, buvo sustabdytas paveldėjimo procedūros vykdymas. Vadinasi, net ir paveldėjimo (valstybės vardu) procedūros vykdymo stadijoje dar nebuvo galutinai aišku, kas priims skolininkės palikimą, apie tai buvo informuota ir apeliantė. Valstybinė mokesčių inspekcija, žinodama, kad yra kreditorius, siekiantis pareikšti reikalavimą įpėdiniui, neinformavo kreditoriaus apie paveldėjimo bylos sustabdymo pagrindų pasibaigimą ir tapimo įpėdiniu momentą, informuodama tik apie paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą ir tik po kreditoriaus kreipimosi.Kaip nustatyta, terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleistas daug. Tačiau šio termino praleidimą didžiausia dalimi apsprendė objektyvios – nuo apeliantės valios ir veiksmų nepriklausančios – priežastys (nutarties 11-13 punktai). Apeliantė, kaip kreditorė, buvo aktyvi, dėjo protingas pastangas mirusiosios skolininkės įpėdiniui išsiaiškinti. Apeliantės veiksmai atitinka jai, kaip privačiam juridiniam asmeniui, taikytinus apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Todėl priežastys, kurios nulėmė termino reikalavimui pareikšti praleidimą, pripažįstamos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Dėl to apeliantės teisė pareikšti kreditorinį reikalavimą turi būti ginama (Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 4 dalis). Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, kurios reikšmingos klausimui dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti pratęsimo (atnaujinimo) išspręsti, ir todėl nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl termino pratęsimo (atnaujinimo). Todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išsprendžia klausimą iš esmės – tenkina apeliantės prašymą (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymą dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo.