- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- P-261-105-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. Č. prašymą atnaujinti procesą S. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-2964/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2009 m. lapkričio 19 d. nutarimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas S. Č. (toliau – ir apeliantas) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalį paskyrė 3 000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Nuobaudos S. Č. paskirtos už tai, kad jis, 2009 m. balandžio 11 d. įvykus eismo įvykiui, kuriame dalyvavo jo vairuotas automobilis bei kitas automobilis, pasitraukė iš eismo įvykio vietos nepranešęs apie įvykį policijai ir nesusitaręs dėl įvykio aplinkybių su kito automobilio vairuotoja, ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 232 punkto reikalavimus.
Teismas įvertino S. Č., L. V., liudytojų G. T., A. Č., G. L., K. M., E. R. paaiškinimus, eismo įvykio vietos schemą, nuotraukas, transporto priemonės techninės apžiūros aktą ir UAB „Veho“ PVM sąskaitą faktūrą. Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad S. Č. pasitraukė iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET reikalavimus. Teismas vadovavosi KET 3, 231-232 punktais. Iš draudimo bendrovės pateiktų dokumentų nustatyta, kad įvykio metu buvo padaryti automobilio „Honda Civic“ apgadinimai. Teismui nekilo abejonių, kad apgadinimai buvo padaryti šio įvykio metu, kadangi pagal apklaustų proceso dalyvių parodymus nustatyta, jog kontaktas tarp S. Č. ir L. V. automobilių buvo. Nustatyta, kad kontakto metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. L. V. transporto priemonei padaryti apgadinimai patvirtinti draudimo bendrovės pateiktomis nuotraukomis. S. Č. automobiliui padaryti apgadinimai patvirtinti policijos pareigūno darytomis nuotraukomis. Palyginus nuotraukose matomus apgadinimus padaryta išvada, kad apgadinimai padaryti šių automobilių kontakto metu. Nurodyta, kad su eismo įvykiu susiję vairuotojai turėjo vykdyti KET 232 punkte nustatytas pareigas, tačiau S. Č. pažeisdamas šią normą iš įvykio vietos nuvažiavo.
II.
S. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 93-98) prašė pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti, o nusprendus, kad jis yra trauktinas administracinėn atsakomybėn, taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirti jam švelnesnę nuobaudą nei numato įstatymas arba jos visai neskirti. Apelianto teigimu, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant tiek procesines, tiek materialines teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi S. Č. apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog apeliantas neigia padaręs pažeidimą, nurodo, kad byloje nėra nustatytas eismo įvykio, kuriame jis dalyvavo, faktas, nėra duomenų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė ar koks kitas turtas. Iš policijos pareigūno E. L. tarnybinio pranešimo matyti, kad eismo įvykio vietoje L. V. paaiškino, kad ji važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į staiga privažiavusį automobilį „BMW“, o pastarojo vairuotojas, iškeikęs ją necenzūriniais žodžiais, iš įvykio vietos nuvažiavo. L. V. apibūdino šio vairuotojo išvaizdą (nurodė, kad minėtas asmuo buvo aukštas, stambus, apie 45 metų, su akiniais, trumpais plaukais). Liudytojai G. T. bei G. L. patvirtino L. V. nurodytas įvykio aplinkybes. Liudytojas G. L., kurio parodymais netikėti nenustatyta pagrindo, patvirtino L. V. teiginius, kad kalbos apie pranešimą policijai nebuvo, kad S. Č. po įvykio tiesiog sėdo ir nuvažiavo, nurodė, kad L. V. vairuotas automobilis „Honda“ buvo apgadintas. Konstatuotina, kad paties S. Č. bei minėtų liudytojų paaiškinimai, užfiksuoti automobilio apgadinimai patvirtina eismo įvykio faktą. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S. Č., būdamas susijęs su eismo įvykiu ir tai suvokdamas, iš eismo įvykio vietos pasitraukė nepranešęs apie įvykį policijai (pagal KET 232 punktą, neužpildžius atitinkamų dokumentų, pasirašytų eismo įvykio dalyvių, į eismo įvykio vietą turėjo būti kviečiama policija) ir tuo padarė pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Nors apeliantas teigia, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino, nes tėvui reikėjo skubiai nuvežti insulino, jis nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o iš pateiktos vaistinės kvito kopijos matyti, kad insulinas buvo nupirktas prieš tris dienas iki aptariamo eismo įvykio.
III.
S. Č. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 113-127), kuriame prašo: 1) priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo; 2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 159 straipsnio 2 dalimi, sustabdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutarimo administracinėje byloje Nr. A2.6.-3878-654/2009 vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla; 3) vadovaujantis ABTĮ 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. dienos nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6.-3878-654/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį ir priimti naują nutarimą ir administracinę bylą Nr. A2.6.-3878-654/2009 nutraukti.
S. Č. nurodo, jog jis nepadarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, nes tiek iš paties jo, tiek iš liudytojų parodymų galima daryti aiškią išvadą, kad automobilių kontaktas aptariamo įvykio metu buvo minimalus (liudytojas G. L. nurodė, kad automobiliai vienas į kitą tik atsirėmė). S. Č., apžiūrėjęs automobilius ir įsitikinęs, kad kontakto metu jokių apgadinimų abu automobiliai nepatyrė turėjo pagrindą konstatuoti, jog nėra įvykęs ir KET nuostatas atitinkantis eismo įvykis. Šią aplinkybę patvirtina ir jau anksčiau minėti liudytojų G. T. ir A. Č. parodymai apie tai, kad automobiliai nebuvo apgadinti. Nesant ginčui su L. V. kas kaltas ir kas turi atlyginti žalą, galimai atsiradusią įvykio metu, bei atsižvelgiant į tai, kad automobiliai apgadinti nebuvo, S. Č. buvo visiškai įsitikinęs, kad įvykęs automobilių kontaktas nėra autoįvykis, kad kviesti policiją nėra reikalo ir kad jis nepažeis KET nuvažiuodamas nuo Viršuliškių g. 40, Vilniuje esančio pastato. Be to, liudytojas G. L. patvirtino, jog nebuvo tartasi dėl policijos kvietimo ar galimo žalos atlyginimo tarp S. Č. ir L. V.. Todėl konstatuotinas akivaizdus faktas jog S. Č. nesuvokė, kad įvykęs įvykis laikytinas eismo įvykiu ir dėl to atsiranda atitinkamos jo, kaip eismo įvykio dalyvio, pareigos, kurių jis turi laikytis. Teismai nepagrįstai nenagrinėjo šių aplinkybių, nors ATPK nuostatos imperatyviai jiems nurodo išsiaiškinti, ar administracinėn atsakomybėn trauktas asmuo yra kaltas pažeidimo padarymu, tai yra ar suvokė, kad įvyko eismo įvykis, ir ar žinodamas, kad eismo įvykis yra kilęs, bei yra atsiradusi pareiga kviesti policiją, sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos nors ir suprato, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti. Pirmosios instancijos teismas neįsiaiškinęs šių aplinkybių ir nenustatinėjęs asmens kaltinamo padarius administracinį teisės pažeidimą kaltės pažeidė nekaltumo prezumpciją įtvirtinančias pamatines administracinės teisės materialiąsias normas ir dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
Pažymima, jog S. Č. įsitikinimas, kad jis teisėtai išvyksta iš eismo įvykio vietos, net ir tuo atveju jei tai būtų kvalifikuotina kaip eismo įvykis (su šia aplinkybe S. Č. nesutinka) leidžia pagrįstai teigti, jog S. Č. veiksmai neatitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių. Todėl konstatuotina, jog teismas padarė esminį materialinės teisės pažeidimą, t. y. neteisingai taikė ATPK 130 straipsnio 1 dalies materialinės teisės normą.
Taip pat S. Č. nurodo, jog buvo padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, rinkdamas ir tirdamas įrodymus administracinėje byloje Nr. A2.6.-3878-654/2009, pažeidė procesinės teisės nuostatas dėl teisingo ir tinkamo įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo. Byloje akivaizdžiai nėra nustatyta, kad 2009 m. balandžio 11 d., apie 14 valandą, prie Viršuliškių g. 40, Vilniuje esančio pastato įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo S. Č.. Pagal automobilio Honda Civic nuotraukas nėra jokios galimybės nustatyti, kada jos buvo darytos ir tuo labiau, ar nuotraukose užfiksuoti automobilio apgadinimai yra konkrečiai atsiradę 2009 m. balandžio 11 d. Be to, remiantis L. V. parodymais paaiškėjo, kad kartu su aptariamu automobiliu Honda Civic ji visiškai neseniai jau buvo pakliuvusi į eismo įvykį, kuriame jos automobilis Honda Civic iš tiesų buvo patyręs apgadinimus (b. l. 44 pastabos dėl protokolo). Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad byloje esančiose nuotraukose matomi automobilio Honda Civic apgadinimai yra padaryti anksčiau nei 2009 m. balandžio 11 d. Taip pat byloje iš draudimo kompanijos gauta medžiaga yra pateikta tik nepatvirtintų kopijų pavidalu.
S. Č. pabrėžia, jog L. V. parodymai dėl automobilio apgadinimo tiesiogiai prieštarauja jo paties bei liudytojų G. T. ir A. Č. parodymams. L. V. yra nurodžiusi, kad skambino į policiją ir tuo metu S. Č. išvyko iš įvykio vietos. Tuo tarpu liudytojas G. L. nurodė, kad S. Č. išvyko po penkių minučių nuo automobilių kontakto pradžios, o L. V. policijai skambino po dešimties minučių, kai išvyko S. Č..
Šalies argumentai
S. Č. prie prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikė ir 2011 m. sausio 17 d. R. M. ir A. A. oficialų rašytinį pareiškimą, kuris gali būti traktuotinas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė. Minėtame R. M. ir A. A. pareiškime yra nurodoma, kad 2009 m. balandžio 11 d. prie Viršuliškių g. 40, Vilniuje esančio pastato automobiliai Honda Civic ir BMW buvo apgadinti (b. l. 1421-122).
S. Č. nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. N261-3550/2010 ir Nr. N444-208/2011 aiškiai patvirtino, suformavo praktiką, kad nesant kilusios žalos (sveikatos sutrikdymų, apgadintų transporto priemonių, kito turto ir t.t.), arba kai yra apgadinama tik eismo įvykį sukėlusio asmens transporto priemonė, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta norma nėra taikoma, nežiūrint į tai, kad į įvykio vietą nėra kviečiami policijos pareigūnai.
S. Č. taip pat pateikė D. Č. 2011 m. vasario 3 d. oficialų rašytinį pareiškimą-prašymą, kuriame ji nurodo apie faktines aplinkybes, susijusias su insulino pateikimu J. Č. (b. l. 125). Be to, S. Č. nurodo, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N1 -1715/2007, Nr. N444-2061/2009, Nr. N261-3550/2010, Nr. N444-208/2011.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Procesas neatnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
S. Č. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad byloje procesas turi būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktų pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu
Teisėjų kolegija nurodo, jog iš S. Č. pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo darytina išvada, jog jis siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Prie prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikia R. M., A. A. ir savo motinos D. Č. raštus apie ginčo įvykio faktines aplinkybes (b. l. 121-122, 125). S. Č. manymu, šiuose raštuose pateikiama informacija laikytina naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija paaiškina, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010), ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos. Be to, vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, kai pateikiami nauji įrodymai, būtina nustatyti, ar nauji įrodymai atitinka apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, t. y. įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010, Nr. P261-157/2010).
S. Č. pateiktuose R. M., A. A. ir D. Č. raštuose nurodyta informacija (t. y. kad 2009 m. balandžio 11 d. prie Viršuliškių g. 40, Vilniuje esančio pastato automobiliai Honda Civic ir BMW buvo apgadinti, kad S. Č. ginčo įvykio metu vėžė insuliną savo tėvui J. Č.) neatitinka nurodytų esminių aplinkybių požymių. Teisėjų kolegija teigia, jog S. Č. jokių kliūčių savo iniciatyva rinkti naujus papildomus įrodymus sudaryta nebuvo, šie įrodymai byloje galėjo būti pateikti anksčiau. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas apie tikrąjį eismo įvykio mechanizmą sprendė pasirėmęs E. L. tarnybiniu pranešimu, liudytojų G. T. bei G. L. parodymais, užfiksuotais automobilio apgadinimais. Taigi, D. Č., R. M., A. A. paliudijimai, jeigu jie būtų pateikti pirmosios instancijos teisme, nebūtų vieninteliai ir pagrindiniai įrodymai bylai išspręsti. Todėl procesas byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu neatnaujintinas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
S. Č. prašo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuris nustato, jog procesas atnaujintinas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai. Teisėjų kolegija nurodo, jog prašyme atnaujinti procesą S. Č. pažymi, jog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo priimta nutartimi, pateiktu įrodymu vertinimu, taip pat teigia, jog esminis materialinės teisės normų taikymo pažeidimas buvo padarytas, kai buvo neteisingai taikyta ATPK 130 straipsnio 1 dalis ir nepagrįstai patrauktas nekaltas asmuo administracinėn atsakomybėn net nenustatinėjant jo kaltės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo padarytas esminis ATPK 130 straipsnio 1 dalies teisės normos pažeidimas, nes S. Č. kaltės forma pasišalinant iš eismo įvykio vietos apeliacinės instancijos teisme buvo išsamiai ir detaliai analizuojama. Be to, S. Č. prašyme dėl proceso atnaujinimo išvardija tuos pačius argumentus dėl situacijos vertinimo kaip ir pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 113-127), o šie argumentai buvo išnagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį. Teisėjų kolegija nurodo, jog S. Č. pateikiama argumentacija, kurią jis apibūdina kaip argumentaciją dėl materialinės teisės normų pažeidimo, iš esmės yra susijusi su faktinės bylos pusės analize (įrodymu vertinimu), o tai negali būti nagrinėjimo dalykas proceso atnaujinimo stadijoje, nes šioje stadijoje bylos faktinė pusė iš naujo (dar kartą) nėra tiriama ir vertinama. Į tai atsižvelgus konstatuotina, kad S. Č. byloje nepateikė įrodymų, jog apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šių normų pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
S. Č. teigia, jog byloje yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas atnaujintinas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, procesas turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Teisėjų kolegija nurodo, jog S. Č. nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. N261-3550/2010 ir Nr. N444-208/2011 teismas sprendė ginčus dėl atsakomybės taikymo, kai įvykio metu buvo apgadinti tik pačiam vairuotojui, kuris sukėlė avariją, priklausantys automobiliai. Šiose bylose teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad bylose nenustatyta, kad būtų sugadinta ar apgadinta kita transporto priemonė ar padaryta turtinė žala bet kokiam kitokiam eismo įvykio vietoje buvusiam turtui, pareiga apie įvykį pranešti policijai neatsirado, todėl administracinė nuobauda pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta neteisėtai. Šiuo atveju nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra kitokios, kadangi eismo įvykyje dalyvavo dvi eismo priemonės, kurios buvo apgadintos ir S. Č. po įvykio pasitraukė iš eismo įvykio vietos nepranešęs apie įvykį policijai ir nesusitaręs dėl įvykio aplinkybių su kito automobilio vairuotoja (b. l. 2). Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos administracinėse bylose Nr. N261-3550/2010 ir Nr. N444-208/2011.
Be to, S. Č. teigia, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N1 -1715/2007, Nr. N444-2061/2009, Nr. N261-3550/2010 ir Nr. N444-208/2011. Įvertinus S. Č. nurodytas bylas ir atlikus jų analizę teigtina, jog šiose bylose teismas konstatavo, jog baudžiant asmenį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos ir teismas tam tikrais atvejais nurodė, jog byloje nėra surinkta pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo suprato, jog padarė autoįvykį. Tačiau pabrėžtina, jog teismas teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste, o šiuo atveju bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos ir teismas spręsdamas dėl proceso atnaujinimo negali tirti ir vertinti įrodymus bei iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl įrodymų vertinimo. Taigi, atsižvelgiant į bylų faktines aplinkybes ir teismo išaiškinimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl procesas byloje negali būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.
S. Č. nurodo, jog byloje buvo padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kadangi pirmosios instancijos teismas, rinkdamas ir tirdamas įrodymus administracinėje byloje Nr. A2.6.-3878-654/2009, pažeidė procesinės teisės nuostatas dėl teisingo ir tinkamo įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ABTĮ nesuteikia teisės atnaujinti procesą dėl procesinių teisės normų pažeidimo, todėl šis S. Č. argumentas neanalizuotinas.
Atsižvelgiant į tai, kad S. Č. nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, leidžiančių teigti, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnyje 2 dalyje numatytus pagrindus, darytina išvada, jog jo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
S. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-2964/2010 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.