- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-10
- Bylos Nr.
- I-2116-422/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui M. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 15-27) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. gegužės 7 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad šią normą atitinkamai mažino kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, baldai ir kiti įrenginiai. Dėl per mažo gyvenamojo ploto negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Tarp gultų nebuvo išlaikytas minimalus atstumas. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes visiems kameroje buvusiems asmenims neužteko prie stalo vietos. Kai kuriose kamerose buvo tamsu, dėl tamsintų langų natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, o dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą, nusilpo regėjimas. Dėl tamsintų ir neatsidarančių trečio aukšto langų kamerose trūko švaraus oro, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kauno TI nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, trūko kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių. Nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo lankyti renginių, dirbti ir pan. Nurodė, kad teisė tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis reikalavimams, pagal kuriuos suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną praleisti gryname ore, to paties reikalauja ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnis. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, laistomi. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė daug psichologinių ir fizinių traumų, kurių pasekmes jaučia ir dabar - baimės, pykčio jausmą, pažeminimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, raumenų sustabarėjimą, traukulius, regos susilpnėjimą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 500 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir Kauno TI) atsiliepime į skundą (b.l. 118-123) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad visą kalinimo laikotarpį pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo sąlygų Kauno TI neturi. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kartą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad Kauno TI administracija imasi priemonių kompensuoti kalinamiems asmenims laisvės apribojimo sąlygų poveikį. Kauno TI didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui skatinti įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, kalinamieji gali naudotis biblioteka, skaitykla, koplyčia, kompiuterių klase, jų sveikata rūpinasi Sveikatos priežiūros tarnyba. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1-13 patvirtintu Kauno tardymo izoliatoriaus taupymo planu, kamerose šviesiu paros laiku nuo 9.00 val. iki 15.00 val. dirbtinio apšvietimo lempos yra išjungiamos. Kamerose įrengti langai, užtikrinantys natūralią dienos šviesą. Esant reikalui rašyti ar skaityti, kamerose esančių asmenų prašymu dirbtinis apšvietimas minėtomis valandomis įjungiamas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Kauno TI atsisakė tenkinti jo tokio pobūdžio prašymus. Kamerų apšvietimą bei mikroklimatą išmatuoti gali tik tam įgaliotos institucijos. Kauno visuomenės sveikatos centras pagal nuteistųjų skundus periodiškai tikrina kamerų atitiktį higienos reikalavimams, nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno visuomenės sveikatos centrui nesiskundė, savo iniciatyva ši institucija ginčo kamerų netikrino, todėl skunde nurodytos netinkamos higienos sąlygos yra tik subjektyvi, jokiais objektyviais matavimais nepagrįsta pareiškėjo nuomonė. Pažymėjo, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, prie stalų gali susėsti keturi asmenys, pareiškėjo kalinimo metu kamerose daugiau nei 4 asmenų nebuvo, todėl neaišku, kokios aplinkybės trukdė pareiškėjui valgyti šiltą maistą sėdint prie stalo. Pareiškėjas Kauno TI kalėjo trumpais periodais, o socialinio reabilitavimo, kultūros it sveikatingumo programos yra ilgalaikės, todėl dėl trumpų buvimo Kauno TI laikotarpių pareiškėjas galėjo nespėti jomis pasinaudoti taip, kaip tai gali padaryti ilgą laiką Kauno TI kalintys asmenys. Pareiškėjas vieną kartą buvo profilaktiškai apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo psichiatro, kuris psichikos sutrikimų nenustatė. Kalinimo sąlygos Kauno TI pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai įtakos neturėjo. Pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI atstovas, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų, galiojantį teisinį reglamentavimą pažeidžiančių kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. gegužės 7 d. jį kalinant Kauno TI perpildytose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, neužtikrinant jam pakankamos judėjimo laisvės, nesudarant sąlygų socialinių poreikių patenkinimui ir pan.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto. Atitinkamai skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ).
Iš atsakovo atstovo pateiktos pareiškėjo kameros kortelės, įskaitos kortelės ir pateiktos 2017 m. liepos 27 d. pažymos Nr. 11-3205 ( b. l. 124-127) matyti, kad pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. kalėjo kameroje Nr. 220, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. kovo 2 d. – kameroje Nr. 242, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 10 d. – kameroje Nr. 340 ir nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. – kameroje Nr. 345. Reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nurodytais laikotarpiais pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo pažeista, be to, tam tikrais periodais pareiškėjui teko žymiai daugiau nei teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto (5,51 kv. m., 6,04 kv. m., 7,8 kv. m.).
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo buvimo Kauno TI laikotarpius, kamerų gyvenamąjį plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Byloje nenustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimo, teismo nuomone, nėra pagrindo šiame kontekste atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas vietos prie stalo trūkumą bei negalėjimą valgyti šilto maisto siejo su gyvenamųjų patalpų perpildymu, todėl byloje nenustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimo, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo vienu metu susėti prie stalo visiems kameroje kalintiems asmenims bei šalto maisto valgymo atmestini kaip nepagrįsti. Svarbu pažymėti, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, ginčo laikotarpiu kalėjo nuo 2 iki 4 asmenų, todėl vizualiai įvertinus atsakovo atstovo pateiktose kamerų nuotraukose užfiksuoto stalo ir suolų dydį, manytina, jog tokiam skaičiui asmenų turėjo pakakti vietos susėsti prie stalo vienu metu (b. l. 12-127, 130).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, trūko gryno oro, buvo nepakankamas oro judėjimo greitis.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx, ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 punktas).
Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.
Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14, 16 ir 17 punktuose.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pirmojo ir antrojo aukšto kameros vėdinamos per langus, jose įrengta mechaninės ventiliacijos sistema ( b. l. 129, 131, 136). Trečio aukšto kameros vėdinamos per orlaides, jose veikia įpučiamoji – ištraukiamoji ventiliavimo sistema (b. l. 132,137). Teismo nuomone, kamerų vėdinimo būdas atitiko galiojusį teisinį reglamentavimą (Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus).
Kauno TI atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamosios patalpos nebuvo tikrintos Kauno visuomenės sveikatos centro specialistų. Šią aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento pateikti patikrinimo aktai už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. gegužės 7 d. (b. l. 31-116).
Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, natūralios ir dirbtinės apšvietos, oro judėjimo greičio atitiktį higienos reikalavimams pareiškėjo kalinimo jose metu, tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo gyvenamosiose patalpose nesikreipė, dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamo kamerų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, oro judėjimo greičio pareiškėjo buvimo jose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų apšvietos, per mažo oro judėjimo greičio, oro trūkumo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščioti gryname ore jis galėjo tik vieną valandą, tai prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kuriuose nurodyta, jog suimtasis ar nuteistasis turi praleisti lauke ne mažiaus kaip aštuonias valandas per dieną. Taip pat kėlė pretenzijas dėl nevalomų ir nelaistomų pasivaikščiojimo kiemų.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Higienos normos HN 76:2010 11 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.
Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b.l. 150-152), 13 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nėščioms moterims ir ligoniams, pagal gydytojų išvadą, suteikiami du pasivaikščiojimai ne trumpesni kaip po valandą.
Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, kad kreipėsi į atsakovo atstovą dėl papildomo pasivaikščiojimo suteikimo, o šis jam nebuvo suteiktas, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą Kauno TI neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.
Tardymo įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus prie LR TM 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 21 punkte nurodyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.
Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemai nebuvo valomi ir laistomi, tačiau nenurodė jokio konkretaus atvejo, susijusio su šiuo galimu pažeidimu, šio pažeidimo jam sukeltų konkrečių neigiamų pasekmių, taip pat į bylą nepateikti pareiškėjo skundai dėl netvarkingų ir nelaistomų pasivaikščiojimo kiemų, nesant tokių duomenų, o vien tik nekonkrečių, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai.
Pareiškėjas tvirtino, kad Kauno TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių. Nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo lankyti renginių ir pan.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą sutinka, kad socialinio reabilitavimo, kultūros ir sveikatingumo programos yra ilgalaikės, todėl dėl trumpų buvimo Kauno TI laikotarpių pareiškėjas nespėjo jomis pasinaudoti, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad kalinamiesiems Kauno TI yra sudarytos sąlygos naudotis biblioteka, skaitykla, koplyčia, kompiuterių klase, per vietinę televiziją mokytis anglų kalbos, t. y. užsiimti savišvieta ir dvasiniu ugdymu, taip pat sudarytos galimybės užsiimti sportine veikla, sportuojant Kauno TI įrengtuose dvejuose sporto kiemeliuose su sporto įranga ir teniso kambaryje (b. l. 150-162). Teismo nuomone, atsižvelgiant į trumpus pareiškėjo kalinimo Kauno TI periodus, tokios priemonės buvo pakankamos jo reglamentuotos judėjimo laisvės, fizinio aktyvumo, savišvietos ir kitų minimalių poreikių užtikrinimui, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos judėjimo laisvės, nepakankamo užimtumo ir socialinių poreikių tenkinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, apie tai, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama nurodytomis priemonėmis naudotis, ar nurodytų priemonių pareiškėjui nepakako, kad dėl to pareiškėjas būtų skundęsis atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl, nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.