Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-405-200-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-28
Bylos Nr.
1A-405-200-2013
Teisminio proceso Nr.
1-97-1-00374-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Angelė Ikasalienė (pirm.), Regina Pocienė, Vladislvas Lenčikas, Vladislavas Lenčikas
Nuteistasis
Z. K.
Nukentėjusysis
Z. S.
Advokatai
Ernestas Bušmovičius, Vladimiras Vlasovas
Kategorijos
NuorašasPranešėja A.Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-405-200-2013Teisėja T.Juvko Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00374-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2.1.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6; 2.4.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,teisėjų Reginos Pocienės, Vladislavo Lenčiko,sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorei Janinai Pavlovskajai,nuteistajai Z. K.,gynėjui advokatui Vladimirui Vlasovui,nukentėjusiajam Z. S.,nukentėjusiojo atstovui advokatui Ernestui Bušmovičiui,vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Z. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo Z. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-12-06 nuosprendžiu paskirta bausme (1 m. 9 mėn. laisvės apribojimo), pridedant dalį – 6 mėn. laisvės apribojimo, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 str. 1 d.), bei į bausmės laiką įskaitant pagal 2012-12-06 nuosprendį atliktos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 str. pagrindinės bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant Z. K. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, taip pat pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Nuspręsta iš Z. K. išieškoti Z. S. naudai 3000 Lt nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. K. nuteista pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad ji padarė atvirą vagystę, o būtent: 2010-06-15 apie 13.00 val., būdama Šalčininkų m., Nepriklausomybės ir Vilniaus g. sankirtoje, prie autobusų stoties, veikdama bendrininkų grupėje kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ištraukė iš nukentėjusiojo Z. S. marškinių kišenės piniginę ir atvirai pagrobė iš jo 3 000 Lt, tuo padarydama nukentėjusiajam Z. S. 3000 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis Z. S. prašo pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį, kurioje Z. K. pripažinta kalta įvykdžiusi 3 tūkstančių litų pinigų vagystę bei pripažinti Z. K. kalta pagal BK 178 str. 2 d. įvykdžius 12 tūkstančių litų vagystę, išieškoti iš Z. K. Z. S. naudai 12 tūkstančių litų nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtina pakeisti kaltinimą, pakeičiant jame nurodytą sumą iš 12 tūkstančių litų į 3 tūkstančių litų sumą, nurodant, kad Z. K. pagrobė iš nukentėjusiojo 3 tūkstančius litų. Su nurodytais pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl kaltinimo pakeitimo bei rezoliucine dalimi, kurioje nutarta išieškoti iš Z. K. Z. S. naudai 3000 Lt nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo sumą, apeliantas nesutinka. Nurodo, kad iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad Z. K. 2010-06-15 veikdama bendrininkų grupėje kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėjo išankstinę tyčią pagrobti iš Z. S. pinigus, kuriuos įvykio dieną jis turėjo su savimi. Akivaizdu, kad veikdama atvirai, t. y. vykdydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (pagal kvalifikuojančių požymių visumą), pastaroji įvykdė pavojingesnę veiką negu BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta veika.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl pagrobtos pinigų sumos, todėl teismas nusprendė vadovautis kaltininkės parodymais bei nepagrįstai sumažino pagrobtų pinigų kiekį iš 12 tūkstančių litų iki 3 tūkstančių litų. Nors pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje nurodo, kad Z. S. nėra tikras dėl pagrobtų pinigų kiekio, tačiau su tokiais teismo motyvais apeliantas nesutinka. Iš Z. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis konkrečiai įvardijo pagrobtų pinigų sumą nurodydamas, kad pavogta buvo 12 tūkstančių litų. Jis taip pat nurodė, kad pinigai buvo 200 bei 500 litų kupiūromis. Šiuos savo parodymus apeliantas patvirtino ir teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be jo paties parodymų apie pagrobtų pinigų kiekį, ikiteisminio tyrimo metu tai patvirtino apklausta liudytoja I. V., kuri paaiškino, kad iš Z. S. žodžių žino, kad buvo pagrobta 12 tūkstančių litų. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju Šalčininkų RPK pareigūnas J. Ž. teismui paliudijo, kad Z. S. pranešė apie pinigų vagystę bei nurodė, kad buvo pagrobta 12 tūkstančių litų suma. Pinigai buvo 200 ir 500 litų kupiūromis. Apeliantas mano, kad visi aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina tą aplinkybę, kad Z. K. pagrobė ne 3 tūkstančius litų, o 12 tūkstančių litų.

Apelianto nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo sutikti su tuo, kad nukentėjęs asmuo turi teisę nurodyti iš jo pavogto turto (pinigų) kiekį, kai pastarasis jo neteko dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų, nepateikdamas kiekvieną kartą tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, nes fiziniai asmenys neturi pareigos visą gyvenimą rinkti šio turto (pinigų) įsigijimo dokumentų tam, kad galėtų juos pateikti nusikalstamos veikos jų atžvilgiu padarymo atveju.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji ir gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo Z. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad Z. K. nuteista už tai, kad padarė atvirą vagystę: 2010-06-15 apie 13.00 val., būdama Šalčininkų m., Nepriklausomybės ir Vilniaus g. sankirtoje, prie autobusų stoties, veikdama bendrininkų grupėje kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ištraukė iš nukentėjusiojo Z. S. marškinių kišenės piniginę ir atvirai pagrobė iš jo 3000 Lt, tuo padarydama nukentėjusiajam Z. S. 3000 Lt turtinę žalą. Ikiteisminio tyrimo metu Z. K. buvo kaltinama nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis iš nukentėjusiojo pavogusi 12 000 litų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kokia pinigų suma buvo pavogta iš nukentėjusiojo ir sumažindamas kaltinimo apimtį, pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymai šiuo klausimu nenuoseklūs. Teismo posėdyje Z. S. nurodė, kad iš jo pavogta nuo 15 iki 20 tūkstančių litų, ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog iš jo galimai buvo pavogta 10 (b. l. 20) ar 12 tūkstančių litų (10, 13). Kaltinamoji nurodė, kad nukentėjusysis turėjo 3000 litų ir šiuos pinigus jai pats atidavė. Teismas konstatavo, kad nukentėjusysis pats nebuvo tikras dėl pavogtos pinigų sumos. Byloje be jo žodinių parodymų jokių kitų įrodymų apie jo turėtą pinigų sumą nėra. Liudytoja I. V. paaiškino teismui, kad nors ir matė iki įvykio pas Z. S. pinigus, tačiau apie jų kiekį (apie 12 tūkst. Lt) žino tik iš Z. S. žodžių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadom dėl žalos dydžio. Byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad iš nukentėjusiojo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis būtų pavogta 12 tūkstančių litų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aiškinęs, kad iš jo pavogta apie 12 tūkstančių litų (b.l.10,t. 1), vėliau, kad ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų (b.l.20, t.1), kupiūromis nurodęs turėjęs apie 8200 litų (b.l.20, t.1). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis aiškinęs, kad iš jo buvo pavogta daugiau nei 10 tūkstančių litų, po to, kad apie 20 – 25 tūkstančiai litų. Nei vienas teisme apklaustas liudytojas įvykio dieną pas nukentėjusįjį jo turimų pinigų nematė. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtinusi iš nukentėjusiojo gavusi 3000 litų sumą. Esant tokiems prieštaringiems nukentėjusiojo aiškinimams ir nesant kitų objektyvių įrodymų, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistosios parodymais dėl pinigų sumos.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nukentėjusiojo Z. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkė Angelė IkasalienėTeisėjai Regina PocienėVladislavas Lenčikas