- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-10
- Bylos Nr.
- 1A-63/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V. K., J., V.
- Advokatai
- Zbignevas Edvardas Stvolas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
gynėjams advokatams Zbignevui Edvardui Stvolui, Eugenijui Karažinui, Ignatijui Šuškevičiui, Giršai Leichteriui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. (V. K. ), V. K. (V. K. ), J. K. (J. K. ), T. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. birželio 18 d.
V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. birželio 18 d.
J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti J. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. birželio 18 d.
T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti T. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. birželio 18 d.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. K. , V. K. , J. K. , T. P. nuteisti už tai, kad, veikdami grupėje, 2009 m. liepos 25 d., apie 18 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), V. B. priklausančiame garaže ir šalia jo, suduodami rankomis ir kojomis V. B. į įvairias kūno vietas dėl lavono suirimo, tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių, padarydami jam krūtinkaulio, 4 – tų tarpšonkaulinių tarpų projekcijose, dešiniųjų 2 – 8 (viengubus), 7 – 8 (dvigubus), kairiųjų 2 – 10 (viengubus) šonkaulių lūžius, kas sukėlė nukentėjusiajam krūtinės ląstos nestabilumą, sutrikdė kvėpavimą, išsivystė kvėpavimo nepakankamumas, to pasėkoje V. B. mirė. Šiais veiksmais V. K. , V. K. , J. K. , T. P. tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. bei atitinkamai sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė jam bausmę, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nuteistasis skunde tvirtina, kad jis V. B. nenužudė, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog jis buvo nusikaltimo iniciatorius, nurodo, kad jis, eidamas į garažą pas V. B. , jo žudyti ar sunkiai sužaloti neketino, jis norėjo tik pagąsdinti nukentėjusįjį , kad šis liautųsi vogęs elektrą, kadangi dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų jo motinai grėsė didelės baudos. Apelianto teigimu, jis V. B. sudavė ranka tris smūgius – vieną į veidą ir du į pilvą, nuo kurių nukentėjusiajam galėjo atsirasti kraujosruvos, šie smūgiai galėjo sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, tačiau jokiu būdu negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Nuteistasis pažymi, kas yra smulkaus kūno sudėjimo, nepasižymi didele fizine jėga, jokio įrankio nenaudojo, todėl nuo jo smūgių šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti. Apeliantas nurodo, kad garaže nukentėjusysis V. B. jį pasitiko rankoje laikydamas metalinį strypą ir juo užsimojo, jam pavyko atimti iš nukentėjusiojo metalinį strypą, tada supykęs jis ir sudavė V. B. vieną smūgį ranka į galvą ir du į pilvą. Anot V. K. , V. K. , J. K. ir T. P. į garažą atėjo vėliau, paskui jį, savo iniciatyva, ir kaip vėliau paaiškėjo, mušė V. B. rankomis, spardė kojomis. Nuteistojo teigimu, kai jis nuėjo namo, V. B. dar buvo gyvas ir sąmoningas, kitą rytą jis rado nukentėjusįjį gulintį kitoje pozoje nei šis gulėjo jam nueinant. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusiojo V. B. mirties priežastis taip ir liko nenustatyta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, kokiu laiku mirė nukentėjusysis, o teismo medicinos specialistas padarė tik prielaidą, kad krūtinkaulio ir šonkaulių lūžiai turėjo įtakos V. B. mirčiai. Be to, anot nuteistojo, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kurio iš nuteistųjų suduotais smūgiais buvo sulaužyti nukentėjusiajam šonkauliai dėl ko išsivystė kvėpavimo nepakankamumas. Liudytoja J. P. teisme parodė, kad daugiausiai nukentėjusįjį spardė kojomis T. P. . Nuteistasis nurodo, kad jam nuėjus namo, V. B. buvo gyvas, todėl negalima atmesti galimybės, kad nukentėjusįjį galėjo naktį nužudyti nenustatyti asmenys, tačiau šios versijos niekas netyrė. Apelianto teigimu, nukentėjusysis V. B. buvo alkoholikas, degradavusi asmenybė, dėl besaikio alkoholio vartojimo sirgo įvairiomis ligomis, todėl kvėpavimas jam galėjo sutrikti ir dėl kitų priežasčių.
Nuteistasis nurodo, kad jis yra jauno amžiaus, niekada nebuvo baustas ar teistas, dirbo ir niekada su niekuo nekonfliktavo, kelis smūgius nukentėjusiajam V. B. sudavė ne iš keršto, bet norėdamas apginti savo motiną nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, nes teisėtomis priemonėmis paveikti degradavusį V. B. buvo neįmanoma. Apeliantas pažymi, kad, nenustačius tikrosios V. B. mirties priežasties, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra nepagrįstas ir keistinas, jo veika perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., kadangi jo veika – trijų smūgių sudavimas - negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties.
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. pakeisti ir jį išteisinti.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir tokiu būdu priėmė jo atžvilgiu neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Nuteistojo teigimu, baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog byloje pateikta teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad V. B. mirties priežastis yra nenustatyta, teismo posėdyje ekspertas nurodė, jog nustatyti krūtinkaulio ir daugybiniai šonkaulių lūžiai turėjo įtakos V. B. mirčiai. Anot apelianto, ekspertas nepatvirtino, kad V. B. jo padaryti sužalojimai sąlygojo nukentėjusiojo mirtį. Nuteistojo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir V. B. mirties byloje nenustatytas, o nesant byloje neginčytinai nustatyto priežastinio ryšio, teismas neturėjo teisės konstatuoti, kad jo padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių (V. B. mirties) atsiradimą.
Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pripažinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė remdamasis tik prielaidomis, t. y. teismas padarė prielaidą, kad V. B. mirtį sukėlė kaltininkų atliekami intensyvūs neteisėti veiksmai – mušimas. Tačiau, anot apelianto, V. B. mirtį galėjo sukelti paties nukentėjusiojo sveikatos negalavimai, nesusiję su jo veiksmais, be to, byloje galima daryti prielaidą, jog V. K. su savo motina V. B. kūną galėjo įmesti į upę nukentėjusiajam dar esant gyvam ir tokiu būdu jį nuskandinti, nes byloje konstatuota, kad po 2009 m. liepos 25 d. padaryto sumušimo V. B. liko gulėti gyvas kieme. Nuteistojo nuomone, byloje esantys įrodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes dėl 2009 m. liepos 25 d. V. B. mirties aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas visas abejones turėjo aiškinti tiek jo, tiek kitų nuteistųjų naudai.
Nuteistasis V. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis veikė bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais šioje byloje. Apelianto teigimu, teismas nenurodė ir konkrečiai neišskyrė nuteistųjų, t. y. jo, V. K. , T. P. bei J. K. susitarimo formos, turinio, ribų, kiekvieno iš kaltininkų dalyvavimo nusikaltime laipsnio bei pobūdžio. To teismas, anot nuteistojo, neatliko dėl to, kad šiuo konkrečiu atveju bendrininkavimo paprasčiausiai nėra. Apelianto teigimu, jokio susitarimo tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo, jo atlikti veiksmai nesukėlė ir negalėjo sukelti V. B. mirties, jis nukentėjusiajam sudavė tik du smūgius į šoną, po minėtų smūgių sudavimo jis daugiau V. B. jokio fizinio skausmo nesukėlė, su broliu J. K. bei T. P. jokių bendrų veiksmų neatliko. Apeliantas pažymi, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog V. K. buvo muštynių iniciatorius, būtent, V. K. sudavė daugiausiai smūgių V. B. , V. K. su savo motina V. B. kūną įmetė į upę, tokiu būdu mėgindami nuslėpti padarytą nusikaltimą, todėl baudžiamoji atsakomybė dėl V. B. nužudymo šiuo atveju kyla tik vienam asmeniui – V. K. .
Šalies argumentai
Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir jį pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. išteisinti, nenustačius jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
Apeliantas skunde nurodo, jog jokio susitarimo su bendrininkais nužudyti V. B. nebuvo, jis nukentėjusiajam sudavė keturis smūgius į veidą ir šoną, nuo kurių tikrai negalėjo atsirasti tokios sunkios pasekmės – nukentėjusiojo mirtis. Nuteistasis pažymi, kad byloje taip ir liko nenustatyta nuo ko tiksliai mirė V. B. , teismo medicinos specialistas pateikė tik tikėtiną V. B. mirties priežastį, darydamas tik prielaidą, kad V. B. mirė sutrikus kvėpavimui ir išsivysčius kvėpavimo nepakankamumui dėl patirtų šonkaulių lūžių. Apelianto teigimu, nukentėjusysis V. B. buvo asocialus asmuo, niekur nedirbo, gyveno garaže, nuolat girtaudavo, galimai ir mirė apsinuodijęs alkoholiu.
Nuteistasis T. P. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, įrodymai ištirti neobjektyviai, šališkai, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į jį teisinančius įrodymus. Nuteistojo teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis savo kaltės dėl V. B. nužudymo nepripažino, nuosekliai, nekeisdamas parodymų, papasakojo visas V. B. sumušimo aplinkybes. Anot apelianto, jis neturėjo jokio motyvo nužudyti V. B. , jokių santykių su nukentėjusiuoju jis nepalaikė, V. B. nepažinojo. Nuteistasis nurodo, kad vienintelė liudytoja, kuri davė parodymus prieš jį, yra J. P. , tačiau šios liudytojos parodymai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, jos parodymai skiriasi nuo kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymų, todėl turi būti vertinami kritiškai. J. P. įvykio metu buvo lauke 20 – 30 metrų atstumu nuo garažo, todėl tikrai negalėjo matyti, kas vyko garaže. Be to, pačios J. P. veiksmai turėjo būti vertinami kaip nusikaltimo kurstytojos, kadangi ji, pamačiusi, kad V. B. grįžo į garažą, apie tai pasakė V. K. , žinodama, jog V. K. nori ,,pamokyti“ V. B. . Apeliantas pažymi, kad V. P. , duodama parodymus prieš jį ir tvirtindama, kad jis daugiausiai iš visų mušė V. B. , taip norėjo palengvinti savo sugyventinio V. K. padėtį, ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi.
Nuteistasis nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvadoje V. B. mirties priežastis nebuvo nustatyta, iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad V. B. mirtį lėmė sužalojimai, padaryti krūtinėje, tačiau tokių sužalojimų jis nepadarė, V. B. jis nesudavė nei vieno smūgio į kūno sritį, jeigu ir sudavė vienintelį smūgį V. B. į veidą, tai jokių sužalojimų veido srityje teismo medicinos specialistai nenustatė, kaukolės sužalojimų užfiksuota nebuvo, kas reiškia, kad nuo veido sužalojimų V. B. negalėjo mirti. Apelianto teigimu, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, o tarp jo veikos ir V. B. mirties priežastinis ryšys nustatytas nebuvo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Nuteistųjų V. K. , V. K. , J. K. , T. P. apeliaciniai skundai atmetami.
Visi keturi nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose neneigia 2009 m. liepos 25 d. vartoję smurtą prieš nukentėjusįjį V. B. - nuteistasis V. K. nurodo, kad jis V. B. sudavė ranka tris smūgius – vieną į veidą ir du į pilvą, nuteistasis V. K. teigia sudavęs du smūgius nukentėjusiajam į šoną, nuteistas J. K. nurodo, kad sudavė V. B. keturis smūgius į veidą ir į šoną, nuteistasis T. P. neneigia sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, tačiau visi keturi nuteistieji apeliaciniuose skunduose tvirtina nužudyti V. B. nenorėję bei akcentuoja, jog kiekvieno iš jų pavartotas smurtas prieš V. B. negalėjo sukelti nukentėjusio mirties. Be to, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliama versija, jog V. B. galėjo mirti dėl sveikatos problemų ar kitų priežasčių, kadangi nukentėjusysis buvo asociali asmenybė, nuolat vartodavo alkoholį, gyveno garaže, o nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde daro dar ir prielaidą, jog nuteistasis V. K. su savo motina V. B. kūną galėjo įmesti į upę nukentėjusiajam dar esant gyvam ir tokiu būdu jį nuskandinti. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji ginčija kiekvienas savo veiksmų apimtį bei priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš jų padarytos veikos ir pasekmių – V. B. mirties, buvimą.
Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Nužudymo sudėčiai reikšmės neturi, po kiek laiko nuo veikos padarymo nukentėjusysis mirė, svarbu, kad tai įvyko dėl kaltininko veikos. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1471/09 (01), V. B. mirties priežastis dėl toli pažengusio lavono irimo nenustatyta, taip pat nenustatytas ir tikslus V. B. mirties laikas (t. 1, b. l. 54 – 59). Tačiau mirties laikas nebūtinai gali būti nustatomas tik remiantis specialisto išvada, mirties laikas ir visos kitos bylos aplinkybės gali būti nustatinėjamos visais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatytais leistinais įrodymais. Nuteistasis V. K. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog kitos dienos po įvykio ryte, jis V. B. rado gulintį toje pačioje vietoje, kurioje nukentėjusysis buvo paliktas iš vakaro, jau mirusį. Nuteistojo V. K. teigimu, jis neabejojo, jog V. B. yra miręs, kadangi V. B. kūnas buvo pabalęs, jau pradėjęs stingti, be to, jo motina, apžiūrėjusi kūną, taip pat pasakė, kad V. B. miręs. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų abejoti šiais nuteistojo V. K. parodymais. Nėra pagrindo netikėti, kad V. K. , būdamas normalaus išsivystymo suaugęs žmogus, pagal išorinius požymius – V. B. kūnas buvo pabalęs, palietus, jautėsi, kad kūnas jau pradėjęs stingti – sugebėjo suprasti, jog V. B. buvo miręs. Todėl, nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentas, kad V. K. su motina galėjo įmesti į upelį V. B. kūną, šiam esant dar gyvam ir tokiu būdu nuskandinti nukentėjusįjį, yra tik jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta prielaida.
Kaip minėta, nukentėjusiojo V. B. lavono teismo medicinos tyrimą atlikęs ekspertas dėl toli pažengusio lavono irimo neturėjo galimybių nustatyti tikslios V. B. mirties priežasties bei tikslaus nukentėjusiojo mirties laiko. Tačiau, lavono tyrimo metu nustatyti krūtinkaulio ir daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai, kurie turėjo įtakos V. B. mirčiai (jeigu šie lūžiai padaryti nukentėjusiajam esant gyvam). V. B. lavono tyrimo metu nustatyta: krūtinkaulio IV-tų tarpšonkaulinių tarpų projekcijose ir dešiniųjų II-VI (viengubi) ir VII-VIII (dvigubi), kairiųjų II-X (viengubi) šonkaulių lūžiai, padaryti kietais bukais daiktais. Pagal sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, krūtinkaulio lūžis padarytas traumuojant krūtinę iš priekio krūtinkaulio lūžio projekcijoje. Šonkaulių lūžiai padaryti nevienkartinai traumuojant krūtinės ląstos šoninius paviršius - suduodant smūgius į krūtinės šonus, smūgiuojant ar spaudžiant krūtinės kairę pusę. Gyvam asmeniui tokie sužalojimai turėjo sukelti didelį skausmą, sukelti krūtinės ląstos nestabilumą, o tai savo ruožtu turėjo sutrikdyti kvėpavimo judesius, dėl ko turėjo vystytis kvėpavimo nepakankamumas. Neatmetama galimybė, kad dėl minėtų sužalojimų galėjo vystytis šokas ar būti pažeisti plaučiai, tuomet galėjo įvykti mirtis nuo kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimų (t. 1, b. l. 54 – 59). Apie smurto nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu vartojimą 2009 m. liepos 25 d. nuteistasis V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. B. sudavė du smūgius ranka į pilvą ir vieną kartą - į veidą, pamatęs, kad V. B. be sąmonės, liepė T. P. atnešti vandens ir užpilti ant nukentėjusiojo, ką šis ir padarė, daugiau V. B. jis pats nemušė, kad V. B. būtų mušę broliai K. jis nematė, T. P. nukentėjusiajam sudavė vieną stiprų smūgį koja į veidą, matėsi, kad išmušė V. B. dantį. Nuteistasis V. K. pirmosios instancijos teisme teigė, jog pirmas į garažą įėjo ir V. B. per veidą ir krūtinę mušė V. K. , jis, T. P. ir J. K. ištempė V. B. į lauką, T. P. atnešė vandens ir užpylė ant gulinčio nukentėjusiojo, po to V. K. vėl mušė rankomis V. B. per krūtinę, jis pats sudavė V. B. du smūgius į šoną, J. K. nukentėjusiajam sudavė taip pat du smūgius, T. P. nukentėjusiojo nemušė, tik koja davė ženklą, kad šis tylėtų. Nuteistasis J. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad smūgį į galvą V. B. pirmas sudavė V. K. , nuo šio smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, tada V. K. , užsėdęs ant nukentėjusiojo, mušė jį į krūtinę, sumuštą V. B. jis ir T. P. ištempė į lauką, užpylė ant jo vandens, kai V. B. atsigavo, V. K. vėl nukentėjusįjį mušė, ką darė T. P. , jis nematė, jis pats sudavė V. B. keturis smūgius į veidą ir šoną. Nuteistasis T. P. pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog V. B. nemušė, tik koja prilietė jo galvą tam, kad nukentėjusysis tylėtų, daugiausiai V. B. mušė V. K. , kaip V. B. mušė broliai K. , jis nematė. Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistieji V. K. ir J. K. nurodė, kad V. K. nustojus mušti ant žemės gulintį V. B. , T. P. priėjo ir visa jėga spyrė iš viršaus nukentėjusiajam į veidą, išmušdamas V. B. dantis (t. 2, b. l. 42 – 48, 84 - 92), analogiškus parodymus apie T. P. veiksmus nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu nuteistasis J. K. davė ir akistatos su T. P. metu, nuteistasis T. P. akistatos su J. K. metu nurodė, kad matė, kaip V. K. ir J. K. spardė nukentėjusįjį į šonus (t. 2, b. l. 145 – 146). Įvykį mačiusi liudytoja J. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad visiems keturiems vaikinams nuėjus į garažą pas V. B. , ji girdėjo, kad ten dužo stiklas, po to ji matė, kaip T. P. su J. K. ištempė V. B. į lauką, nukentėjusysis gulėjo ant žemės, o visi keturi nuteistieji jį spardė bei mušė rankomis, daugiausiai V. B. spardė T. P. , V. K. buvo užsėdęs ant nukentėjusiojo ir mušė jį rankomis. Byloje nėra duomenų, kad V. B. iki įvykio dėl savo gyvenimo būdo, alkoholio vartojimo ar kitų priežasčių turėjo kokių nors rimtų sveikatos problemų ar buvo sužalotas kitų asmenų, priešingai – V. B. įvykio dieną parėjo į garažą ir, kaip nurodė nuteistasis V. K. , užpultas dar bandė jam pasipriešinti, tas rodo, jog iki nuteistųjų užpuolimo V. B. nebuvo patyręs teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotų kūno sužalojimų, taip pat nėra duomenų, jog po nuteistųjų V. K. , V. K. , J. K. ir T. P. prieš V. B. pavartoto smurto nukentėjusįjį būtų mušę kiti asmenys – nuteistasis V. K. nurodė, kad V. B. kitą rytą jis rado toje pačioje vietoje, kur iš vakaro paliko sumuštą. Byloje surinktų įrodymų analizė leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad nukentėjusįjį V. B. užpuolė ir mušė visi keturi nuteistieji – V. K. , V. K. , J. K. ir T. P. ir, kad, būtent, nuteistųjų neteisėtais veiksmais buvo padaryti teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai (krūtinkaulio ir daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai), turėję įtakos nukentėjusiojo mirčiai.
Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį (bendrininko aktyvumo lygį atimant gyvybę) ir pobūdį (asmens funkcinį vaidmenį vykdant nusikalstamą veiką), kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Tyčinio nužudymo vykdytojais pripažįstami asmenys, kurie veikė kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Nors visi keturi nuteistieji tvirtina, jog nužudyti V. B. nenorėjo, nukentėjusiojo mirties nesiekė, tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo ir pan. V. K. , V. K. , J. K. , T. P. veiksmų pobūdis, intensyvumas, nuteistųjų elgesys po įvykio – nuteistieji keturiese užpuolė vieną nukentėjusįjį, sudavė parkritusiam ant žemės ir negalinčiam pasipriešinti V. B. stiprius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas (tame tarpe ir į gyvybiškai svarbias – krūtinę, galvą), padarydami krūtinkaulio bei daugybinius abipusius šonkaulių lūžius, vėliau nukentėjusįjį ištempė į lauką, užpylė vandeniu ir vėl tęsė smurtinius veiksmus, o T. P. galiausiai sužalotam V. B. spyrė koja iš viršaus į veidą, sužalotą nukentėjusįjį nuteistieji paliko gulėti lauke, toliau grįžę girtavo, nei vienas iš nuteistųjų nepasirūpino, kad V. B. būtų iškviesta ir suteikta medicininė pagalba – leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad intensyviai mušdami, suduodami smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam, gali sukelti jam bet kokio laipsnio sveikatos sutrikdymus, tame tarpe ir padaryti sužalojimus, galinčius sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir, nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau visi buvo tam abejingi ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė V. B. veikdami netiesiogine tyčia. Net, jei nukentėjusiojo V. B. mirtį sukėlė ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, visi keturi nuteistieji – V. K. , V. K. , J. K. , T. P. nepriklausomai nuo to, vieno iš jų ar visų keturių suduotais smūgiais, buvo padaryti sužalojimai, betarpiškai turėję įtakos V. B. mirčiai, turi atsakyti už kilusias pasekmes, nes visi jie turėjo tyčią (netiesioginę) nužudyti V. B. , visi jie buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Kaip jau minėta, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų, kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis, savo veiksmais palengvinant suduoti smūgius, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį V. B. mušė visi keturi nuteistieji – V. K. , V. K. , J. K. T. P. , taip atimdami V. B. galimybę priešintis, visi keturi nuteistieji aktyviais veiksmais realizavo objektyviąją bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties pusę, visų nuteistųjų veika sukėlė pasekmes – V. B. mirtį, kurias apėmė visų keturių nuteistųjų tyčia, t. y. V. K. , V. K. , J. K. T. P. , buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Pirmosios instancijos teismas visų kaltininkų veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai aiškino ir detalizavo nuteistųjų V. K. , V. K. , J. K. ir T. P. tyčios turinį, t. y. teisingai nustatė, kad nuteistieji suprato daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė pavojingų padarinių (sveikatos sutrikdymų, tame tarpe, ir galinčių sukelti nukentėjusiojo mirtį) kilimą ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tačiau suklydo nustatydamas kaltės formą, t. y. konstatavo, jog nuteistieji veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžta ir apibrėžta yra ne netiesioginės, o tiesioginės tyčios atmaina. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo klaida nelaikytina esminiu baudžiamojo įstatymu pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą klaidą, konstatuoja, kad nuteistieji V. K. , V. K. , J. K. T. P. nužudė V. B. veikdami netiesiogine tyčia.
Bausmės nuteistiesiems V. K. , V. K. , J. K. , T. P. paskirtos baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už jų padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., reikalavimų. Lietuvos Respublikos BK 54 str. įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Nuteistieji V. K. , V. K. , J. K. ir T. P. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, veikdami netiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – atimta žmogui gyvybė. Byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, visų nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei tai, jog nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. V. K. praeityje neteistas, dirbantis, V. K. neteistas, niekur nedirbantis ir nesimokantis, J. K. praeityje teistas vieną kartą, niekur nedirbantis ir nesimokantis, T. P. teistas du kartus, taip pat niekur nedirba ir nesimoko. Nepaisant išdėstytų nuteistųjų asmenybes iš esmės neigiamai apibūdinančių požymių taip pat to, jog byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas visiems nuteistiesiems paskyrė bausmes, mažesnes nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. buvo nusikaltimo iniciatorius ir aktyviausias dalyvis, taip pat į jo veiksmus po nusikaltimo padarymo - kitą dieną po įvykio V. K. išmetė V. B. lavoną į upelį, V. K. pagrįstai paskirta griežtesnė nei kitiems nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam V. K. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, yra tinkama siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tikslus, todėl nešvelnintina. Nuteistiesiems V. K. , J. K. , T. P. paskirtos bausmės taip pat nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, to neprašoma ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.
Motyvuojamoji dalis
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
nuteistųjų V. K. , V. K. , J. K. , T. P. apeliacinius skundus atmesti.