- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-03-02
- Bylos Nr.
- 1A-112/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Linas Žukauskas, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- E. V.
- Advokatai
- Ingrida Botyrienė, Rūta Danutė Paltarokaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 11 metų ir Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. gegužės 16 d.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu nuspręsta konfiskuoti Pistoletą „Blow M 06“, Nr. 9-001377, revolverį „Olympic 38“ Nr. 000232, 23 vienetus medžioklinių šovinių, vieną .380 kalibro šovinį ir kardą ir šiuos daiktus perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui.
E. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 21 d., apie 15 val., miškelyje, esančiame apie 4 kilometrų 350 metrų atstumu už Vilniaus rajone esančio Rudaminos miestelio, iš nenustatyto asmens vardu Laurynas, už 2000 litų, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 194,95 gramo psichotropinės medžiagos – metamfetamino, buvusios milteliuose, kurių bendra masė sudarė 399,80 gramo, kurią laikydamas su savimi, 2010 m. rugsėjo 21 d., automobiliu „Hyundai Sonata“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atgabeno iki degalinės „Lukoil“, esančios Vilniuje, Liepkalnio g. 128, kur tą pačią dieną, apie 15 val. 40 min., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie atliktos minėto automobilio apžiūros metu tarp vairuotojo durelių ir vairuotojo sėdynės rado ir paėmė 194,95 g psichotropinės medžiagos - metamfetamino.
Be to, E. V. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, neteisėtai, nenustatytu laiku įgijo penkis savadarbius šovinius - į revolverio „Olympic 38” Nr. 000232 būgnelio kameras prieš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsinius šovinius įstatytas gumines kulkas, kurių kinetinė energija siekia 40 J ir daugiau (tuo atveju šaunant iš revolverio jam skirtais fabrikinės gamybos šoviniais, užtaisytais 10,0 mm skersmens guminėmis kulkomis, sviedinių (guminių kulkų) kinetinė energija neviršija 7,5 J), ir jų civilinė apyvarta yra draudžiama, bei keturis savadarbius šovinius - į dujinio pistoleto „Blow M 06 Nr. 9- 001377 dėtuvę prieš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsinius šovinius įstatytas 8,5 mm skersmens gumines kulkas, kurių kinetinė energija yra 45,4-61,6 J, jų civilinė apyvarta yra draudžiama, taip pat jis, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo dvidešimt tris fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurie yra šaudmenys, bei vieną fabrikinės gamybos .380 kalibro (9-17) trumpą Brauningo šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro pusiau automatinių pistoletų, kuris yra šaudmuo, kuriuos laikė iki 2010 m. rugsėjo 21 d., 19 val. 15 min., kai atliktos automobilio „Chrysler 300C”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė 9 savadarbius šovinius ir 24 šovinius, kurie yra šaudmenys.
E. V. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą, t. y. trumpąjį kardą, kuris yra kertamasis pjaunamasis nešaunamasis (šaltasis) ginklas. Šį ginklą E. V. buvo kaltinamas laikęs su savimi iki 2010 m. rugsėjo 21 d., 18 val. 35 min., kai bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tačiau dėl šio kaltinimo E. V. buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublisko baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas, kuriame buvo rastas minėtas nešaunamasis ginklas, priklauso T. K. , E. V. senelei. Liudytojas Algirdas Narbutas parodė, kad paklausus kieno yra šis kardas, niekas iš šeimos narių negalėjo normaliai paaiškinti. Duomenų, kad kardas priklausytų E. V. , neturėjo. Kitų neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad minėtą kardą neteisėtai įsigijo ir laikė minėtame bute būtent E. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis neapskųsta.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti: išteisinti jį dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį, o už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirti švelnesnę bausmę.
Apeliantas nurodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme jis nuosekliai parodė, kad Kalvarijų turgavietėje įsigijo dujinį pistoletą, revolverį bei kulkas, kurių laikymas, jo žiniomis, nebuvo uždraustas. Tačiau nuteistasis teigia nežinantis, iš kur jos sesers automobilyje atsirado medžioklinių šovinių ir kovinis šovinys. Jis mano, kad minėtus medžioklinius šovinius automobilyje galėjo atsitiktinai palikti kas nors iš pažįstamų medžiotojų, o kovinį šovinį – kaimynas, gyvenantis Vilniuje, Paberžės g., arba kas nors iš draugų, turinčių savigynai įsigiję šaunamuosius ginklus, su kuriais kartu važiuodavo į šaudyklas (b. l. 148, t. 2.). Apelianto nuomone, tokius jo parodymus patvirtina liudytojo T. K. parodymai apie tai, kad medžiokliniai šoviniai priklauso jam. Nuteistasis pažymi, kad šių parodymų, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nepaneigia policijos pareigūnų Airido Matulevičiaus ir Algirdo Narbuto parodymai, nes šiems pareigūnams žinomos tik aplinkybės, susijusios su minėtų šaudmenų suradimu automobilyje 2010 m. rugsėjo 21 d.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad minėta skundžiamo nuosprendžio dalis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, grindžiama išvadomis, kurių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, teismo pripažinti įrodymais. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 9 savadarbių šovinių yra grindžiamos tik specialisto išvada Nr. 11-2532(10), 11-30929(10). Tačiau, apelianto nuomone, nebuvo svarstyta, ar šis įrodymas yra pakankamas pripažinti jo kaltę, padarius Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog teisėtai įsigydamas revolverį „Olympic 38“ Nr. 000232 su šoviniais bei dujinį pistoletą „Blow M 06“ Nr. 9-001377 su šoviniais, E. V. suprato, jog kartu su šaunamaisiais ginklais įgyjami šoviniai yra uždrausti civilinėje apyvartoje, todėl jų įgijimas ir laikymas yra neteisėti. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padarė neteisingą išvadą ir dėl jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Apeliantas pažymi, kad šioje apklausoje jis parodė, jog žinojo apie draudimą laikytį užtaisytą šaunamąjį ginklą, o ne tai, kad žinojo apie draudimą tokius šovinius įsigyti. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje minėta specialisto išvada nėra ir negali būti pakankamas jo kaltės, neteisėtai įgijus ir laikius savadarbius šovinius, įrodymu, o visos abejonės šiuo atveju turėtų būti aiškinamos jo naudai. Apeliantas teigia neturintis pareigos įrodyti savo nekaltumą.
Nuteistasis E. V. taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo kaltę neteisėtai įgijus ir laikius seseriai priklausančiame automobilyje 23 vienetus fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius ir 1 vienetą fabrikinės gamybos 0.38 kalibro trumpą Brauningo šovinį. Apeliantas teigia, kad padarydamas priešingą išvadą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo T. K. parodymus, kad šie šaudmenys, kuriuos atsitiktinai paliko nuteistojo sesers automobilyje, priklauso jam, bei nesivadovavo jo (E. V. ) parodymais, kad jam nėra žinoma, kaip minėti šaudmenys atsirado jo sesers automobilyje. Nuteistasis pažymi, kad tokie jo parodymai nekito nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad vien tai, jog liudytojo T. K. ir nuteistojo parodymuose nesutampa šaudmenų atsiradimo automobilyje laikas, nėra pagrindo netikėti minėto liudytojo parodymais ir jais nesiremti. Nuteistasis nurodo, kad jo manymu šie šaudmenys automobilyje galėjo atsirasti 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, o liudytojo T. K. nuomone – 2010 m. rugsėjo mėnesio viduryje. Tačiau apeliantas teigia, kad toks mažas netikslumas gali būti paaiškinamas tuo, jog nuo įvykio iki apklausos teisme praėjo nemažai laiko, jis turėjo sunkią galvos traumą, lėmusią atminties ir kitus sveikatos sutrikimus. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, neįvertino, ar šioje byloje pakanka įrodymų jo kaltei, padarius Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįsti. Šie esminiai baudžiamojo proceso teisės pažeidimai nulėmė neteisingas ir prielaidomis grįstas skundžiamo nuosprendžio išvadas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skiriant bausmes, nebuvo išsamiai ir visapusiškai išanalizuotos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytos aplinkybės. Nuteistasis teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje yra išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą galėjo paskirti švelnesnę bausmę (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis). Apeliantas nurodo, kad jis charakterizuojamas teigiamai, jo šeimos materialinė padėtis yra bloga, byloje yra duomenų apie jo, jo žmonos Ž. V. , mažamečio sūnaus D. V. bei tėvų S. V. ir V. V. sveikatos būklę. Be to, byloje yra duomenų, rodančių jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, mažesnį pavojingumo laipsnį. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje tik formaliai nurodyta, jog minėtas nusikaltimas yra labai sunkus, keliantis didelį pavojų žmonių sveikatai. Tačiau E. V. nuomone, darydamas šį nusikaltimą, jis kėsinosi tik į savo sveikatą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į tai, kad psichotropinės medžiagos buvo įgytos tik asmeniniam vartojimui. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, turi esminės reikšmės ne tik vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bet ir parenkant už šį nusikaltimą teisingą bausmę.
Apeliaciniame skunde sutinkama, kad disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis yra visuomenei pavojingas nusikaltimas. Tačiau E. V. teigia, kad pavojingumu visuomenei labai skiriasi tokie atvejai, kai minėtomis medžiagomis disponuojama turint tikslą jas platinti ir kai tokio tikslo kaltininko veikoje nėra. Tokios nuomonės laikosi ir įstatymo leidėjas, baudžiamajame įstatyme numatęs palyginus švelnias bausmes už nedidelio ir didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Nuteistojo teigimu, net ir nenustačius tikslo platinti, disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis įstatymo leidėjas laiko žymiai pavojingesne veika nei disponavimą mažesniais šių medžiagų kiekiais. Tačiau apeliantas mano, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti tokios nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nes to nepadarius, neįmanoma tinkamai įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo ir paskirti teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad tokia pat ar panaši ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra skiriama asmeniui, kuris disponuoja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, ir asmeniui, kuris tai daro tokio tikslo neturėdamas.
Nuteistasis E. V. nurodo, kad jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo bei gabenimo turint tikslą jas platinti, toks tikslas nebuvo nustatytas ir pirmosios instancijos teisme. Apeliantas teigia, kad jo nurodytos aplinkybės, jog minėtas medžiagas jis įsigijo asmeniniam vartojimui, nėra paneigtos, o žala visuomenei šiuo nusikaltimu nebuvo padaryta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nuteistasis nurodo, kad teismai visada pripažįsta atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tada, kai ji nėra nurodyta pareikštuose įtarimuose ar kaltinamajame akte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodika dėl teismų praktikos skiriant bausmes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, P. 314). E. V. teigimu, jau ikiteisminio tyrimo metu jis visiškai prisipažino padaręs Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atskleidė jo padarymo mechanizmą, ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė asmenį, iš kurio įsigijo psichotropinių medžiagų. Šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, patvirtina, kad jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo poelgį bei padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes ir išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Apeliantas nurodo šios savo pozicijos nekeitęs ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertintas jo (E. V. ) prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, todėl nepagrįstai konstatuota, kad E. V. savo kaltę, padarius Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pripažino tik iš dalies.
Nuteistojo nuomone, skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertinta ir jo asmenybė. Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą ir pan.), nusikalstamos veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio ir pan.) bei po nusikalstamos veikos padarymo (gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodika dėl teismų praktikos skiriant bausmes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, P. 313). Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė, kad E. V. nėra teistas, ir tai patvirtina, kad padaryta nusikalstama veika yra tik nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, visiškai nesusijusių su kokiomis nors prieš visuomenę nukreiptomis nuostatomis, atsitiktinis padarinys. Be to, jis turi šeimą, augina du mažamečius vaikus, kuriais rūpinosi ir vienintelis materialiai išlaikė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nepaisant blogos sveikatos būklės, jis baigė Vilniaus 1-ąją politechnikos mokyklą ir įgijo specialybę, nuo 16 metų dirbo, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, darbe charakterizuojamas teigiamai, iš uždirbtų pinigų išlaikė šeimą, rėmė iš dalies darbingus tėvus. Nuteistasis taip pat nurodo, kad nusikaltimo padarymo metu jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių (psichotropinių) medžiagų. Padaręs nusikalstamą veiką, jis nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad skiriant bausmę taip pat nebuvo atsižvelgta į E. V. ir jo šeimos narių sveikatos būklę. Nuteistasis pažymi, kad vaikystėje jis patyrė traumą, kurios padarinius jaučia ir šiandien: atminties sutrikimas, nuolatinis stiprus galvos skausmas, kairio klausos nervo pakenkimas, dėl ko jis beveik negirdi kaire ausim. Be to, 2009 m. apeliantas teigia papuolęs į eismo įvykį, kurio metu jam buvo pradurtas plautis bei sutrenkta galva. Nuteistasis nurodo, kad jo žmona Ž. V. serga onkologine liga, turi stuburo išvaržą, ir dėl šių sveikatos sutrikimų jai yra rekomenduojamas tausojantis rėžimas. E. V. sūnus D. V. serga bronchine astma, todėl jam yra reikalinga priežiūra ir gydymas. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į E. V. tėvų sunkią sveikatos būklę: jie yra tik iš dalies darbingi, jiems reikalinga nuolatinė fizinė pagalba ir materialinė parama. Nuteistojo motina V. V. serga onkologine liga, jai diagnozuota ir mazginė struma bei kitos ligos; tėvas S. V. serga širdies ligomis ir yra priskiriamas prie didelės rizikos grupės ligonių. Apeliantas taip pat pažymi, kad jo šeima yra paėmusi iš banko kreditą, kurį reikia padengti.
E. V. supranta, kad išvardintos išimtinės aplinkybės nepašalina jo atsakomybės, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, tačiau, jo manymu, jos sudaro pagrindą paskirti jam švelnesnę bausmę, taip apsaugant jo ir jo šeimos narių interesus. Apeliantas teigia, kad jam galėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė nei Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu nuosprendžiu E. V. nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį E. V. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, neteisėtai, nenustatytu laiku įgijo ir laikė iš viso 9 savadarbius šovinius ir neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė dar 24 šovinius, kurie yra šaudmenys. Apeliantas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
E. V. kaltė įgijus ir laikius 9 savadarbius šovinius yra grindžiama ne tik specialisto išvada Nr. 11-2532 (10), 11-3092 (10), kurioje nurodyta, kad minėti šoviniai, kurių kinetinė energija yra 40 J ir 45,4-61,6 J, yra savadarbiai ir jų civilinė apyvarta yra uždrausta (b. l. 80-86, t. 1), bet ir paties E. V. parodymais, kurie, kaip pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, kito. Neigdamas savo kaltę dėl savadarbių šovinių įgijimo ir laikymo, E. V. apeliaciniame skunde nurodo nežinojęs, kad Kalvarijų turgavietėje jo įsigyti šoviniai yra uždrausti civilinėje apyvartoje, todėl šių šovinių įgijimas ir laikymas yra neteisėtas. Panašios pozicijos nuteistasis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Jis parodė nežinojęs, kad minėti šoviniai yra uždrausti, tačiau pažymėjo, kad „kai kurios kulkos buvo su guminiais rutuliukais“ (b. l. 146, t. 2). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje E. V. ne tik patvirtino, kad revolverį „Olympic“ ir pistoletą „Blow“ jis pirko su garsiniais šoviniais, prieš kuriuos buvo įstatytos guminės kulkos, tačiau taip pat teigė žinojęs, kad revolverį su taip įstatytomis kulkomis laikyti draudžiama, tačiau jį laikė automobilio bagažinėje (b. l. 180-181, t. 1). Taigi šie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad E. V. suprato, kad įgyja ir laiko šaudmenis, kurių įgijimas ir laikymas yra neteisėti. Tokią teismo išvadą patvirtina ir byloje esantys duomenys, kad E. V. domėjosi ginklais ir šaudmenimis ir turėjo bent bendro pobūdžio žinių apie juos: pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad nusprendęs savigynai įsigyti šaunamąjį ginklą, domėjosi, kur tokį ginklą būtų galima įsigyti, „paklausė vieną, kitą, kur galima gauti“ (b. l. 180-181, t. 1), taip pat teigė važiavęs su draugais į šaudyklas, į medžioklę, šaudęs iš orinio šautuvo (b. l. 146-148, t. 2), pas jį automobilyje kratos metu buvo rasti orinis šautuvas, 2 pistoletai bei revolveris, neperšaunamų liemenių (b. l. 52-54, t. 1).
Apelianto kaltės dėl neteisėto 9 savadarbių šovinių įgijimo ir laikymo nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Nuteistasis nurodo, kad šioje apklausoje jis parodė, jog žinojo apie draudimą laikyti užtaisytą šaunamąjį ginklą, o ne tai, kad žinojo apie draudimą tokius šovinius įsigyti. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent tokiais E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kokie yra užfiksuoti 2010 m. gruodžio 14 d. įtariamojo apklausos protokole: „Būgninis revolveris „Olympic“ yra mano, pirkau Kalvarijų turguje savigynai. Pirkau su garsiniais šoviniais, prieš kuriuos buvo įstatytos guminės kulkos. Aš žinojau, kad taip įstatant kulkas revolverio laikyti draudžiama“. Šioje apklausoje dalyvavo ir E. V. gynėja advokatė Rūta Danutė Paltarokaitė, o tai, kad minėtas apklausos protokolas surašytas teisingai, savo parašu patvirtino ir pats apeliantas (b. l. 180-181, t. 1).
Teisėjų kolegija taip pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 2 dalį, kurioje iš esmės atkartojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Todėl net ir tuo atveju, jeigu E. V. būtų nežinojęs apie draudimą įsigyti bei laikyti savadarbius šovinius, kurių kinetinė energija viršija 7,5 J, ši aplinkybė nebūtų pagrindas išteisinti jį dėl 9 savadarbių šovinių įgijimo ir laikymo, kaip jis to prašo apeliaciniame skunde.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį E. V. taip pat nuteistas ir už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir savo automobilyje laikė 23 fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurie yra šaudmenys, bei vieną fabrikinės gamybos .380 kalibro (9-17) trumpą Brauningo šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro pusiau automatinių pistoletų, kuris yra šaudmuo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Vadinasi, pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas šio straipsnio dispozicijoje nurodytais dalykais (keliais ar vienu iš jų) gali pasireikšti minėtomis alternatyviomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nei vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna atitinkamo straipsnio dispozicijoje numatytą nusikalstamos veikos dalyką. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai, nusikaltimo dalyko - šiuo atveju, šaunamojo ginklo, šaudmens, sprogmens ar sprogstamųjų medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos - su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose. Tokia teismų praktika apie laikymo sąvoką formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, kurioje kalbama apie neteisėtą kitokio nusikaltimo dalyko - narkotinių medžiagų laikymą.
Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad 24 fabrikinės gamybos šovinių, kurie yra šaudmenys, įgijimas šioje baudžiamojoje byloje grindžiamas liudytojų policijos pareigūnų A. Matulevičiaus ir A. Narbuto parodymais. Tačiau šie pareigūnai parodė tik apie minėtų šovinių bei kitų daiktų suradimą automobilyje „Chrysler“ atliktos apžiūros metu. Esminės šovinių įgijimo aplinkybės - kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens E. V. įgijo 23 medžioklinius šovinius ir 1 Brauningo šovinį šioje baudžiamojoje byloje nenustatytos, ši alternatyvi veika – šaudmenų įgijimas - tiesiog preziumuojamas šovinių suradimo ir laikymo faktu, skundžiamame nuosprendyje nurodant, kad tai padaryta „nenustatytomis aplinkybėmis“. Ši teismo išvadų dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir neginčijamais įrodymais, o kaltinimas E. V. dėl 23 medžioklinių šovinių ir 1 Brauningo šovinio, kurie yra šaudmenys, įgijimo, yra nekonkretus ir grindžiamas prielaidomis. Konstatavimas, kad E. V. neteisėtai laikė šaudmenis, savaime nereiškia, jog E. V. juos įgijo. Dėl šios priežasties E. V. nuteisimas už tai, kad jis nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo dvidešimt tris fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurie yra šaudmenys, bei vieną fabrikinės gamybos .380 kalibro (9-17) trumpą Brauningo šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro pusiau automatinių pistoletų, kuris yra šaudmuo, panaikintinas iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio. Tai padarytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punkto nuostatomis panaikinant minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kadangi neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo neteisėtai įgyjant dvidešimt tris fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurie yra šaudmenys, bei vieną fabrikinės gamybos .380 kalibro (9-17) trumpą Brauningo šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro pusiau automatinių pistoletų, kuris yra šaudmuo.
Nuteistasis, nesutikdamas su nuteisimu dėl disponavimo 23 medžiokliniais ir 1 Brauningo šoviniais, apeliaciniame skunde neneigia, kad minėtus šaudmenis jis automobilyje laikė nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžios iki 2010 m. rugsėjo 21 d. 19 val. 15 min., t. y. iki tol, kai buvo atlikta jo naudoto automobilio apžiūra ir šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teisme E. V. išsamiai papasakojo apie šių šaudmenų atsiradimą automobilyje „Chrysler 300C“. Jis parodė, kad šovinius automobilyje pastebėjo prieš 2-3 savaites iki jo sulaikymo: kovinis šovinys buvo jam (E. V. ) priklausančiame dėkle, o medžioklinius šovinius rado dėžutėje, tvarkydamas automobilį (b. l. 148, t. 2). Apeliantas neneigė, kad likus 2-3 savaitėms iki automobilio apžiūros rado šiuos šovinius, suprato, kad tai yra šoviniai, tačiau parodė nespėjęs jų grąžinti asmenims, kuriems galimai jie priklausė (b. l. 146-148, t. 2). Toks šaudmenų buvimas E. V. žinioje atitinka aukščiau minėtą teismų praktikos suformuotą „laikymo“ sąvoką. Iš byloje esančio rašto matyti, kad E. V. neturėjo leidimo laikyti šaudmenų, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymas (b. l. 92, t. 1). Šios aptartos aplinkybės patvirtina, kad E. V. veikė tiesiogine tyčia: suprato, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo laiko šaudmenis automobilyje ir norėjo taip veikti - nuo to laiko, kai šaudmenis rado automobilyje, nesiėmė jokių priemonių, kad šaudmenys būtų grąžinti asmenims, kuriems jie galimai priklausė, net nedėjo pastangų, kad būtų išsiaiškinta, kam jie gali priklausyti bei apie šaudmenų radimą nepranešė policijos pareigūnams. Pažymėtina, kad net ir sutikus su nuteistojo bei liudytojo T. K. parodymais, kad 23 medžioklinius šovinius automobilyje „Chrysler“ paliko liudytojas T. K. , E. V. baudžiamoji atsakomybė kyla už šių bei dar 1 Brauningo šovinio laikymą automobilyje, kaip jis pats parodė, 2-3 savaites iki jo sulaikymo. Aplinkybę, kad E. V. naudojosi automobiliu „Chrysler 300C“, kurio savininkas pagal Valstybinės įmonės „Regitra“ duomenis yra „Danske bank“, o naudotojas – E. L. (b. l. 60, t. 1), pirmosios instancijos teisme patvirtino pats nuteistasis, liudytoja I. S. . Todėl ši aplinkybė abejonių nekelia.
Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, nurodyta, kad 23 medžioklinius ir 1 Brauningo šovinius (taip pat ir 9 savadarbius šaudmenis) E. V. laikė nuo nenustatyto laiko iki 2010 m. rugsėjo 21 d. 19 val. 15 min., kai atliktos automobilio „Chrysler 300C“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė 24 šovinius, kurie yra šaudmenys. Tačiau iš paties nuteistojo parodymų yra žinoma, kad šiuos šaudmenis jis automobilyje laikė 2-3 savaites iki tol, kol jie buvo rasti ir paimti minėtos apžiūros metu. Dėl šios priežasties skundžiame nuosprendyje nurodyta neteisėta šių šaudmenų laikymo trukmė apibrėžtina konkrečiau, nurodant, kad 23 medžioklinius šovinius ir 1 Brauningo šovinį E. V. automobilyje laikė 2-3 savaites iki šio automobilio apžiūros 2010 m. rugsėjo 21 d. 19 val. 15 min. Šis pakeistas laikotarpis nuteistojo padėties nepasunkina, nes vietoj neapibrėžto laikotarpio nurodomas 2-3 savaičių trukmės laikotarpis. Todėl pašalinus E. V. nuteisimą už neteisėtą 24 šovinių įgijimą bei konkrečiau apibrėžus šių šovinių laikymo laikotarpį, jo nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį išdėstomas taip: E. V. neturėdamas leidimo, neteisėtai, nenustatytu laiku įgijo penkis savadarbius šovinius - į revolverio „Olympic 38” Nr. 000232 būgnelio kameras prieš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsinius šovinius įstatytas gumines kulkas, kurių kinetinė energija siekia 40 J ir daugiau (tuo atveju šaunant iš revolverio jam skirtais fabrikinės gamybos šoviniais, užtaisytais 10,0 mm skersmens guminėmis kulkomis, sviedinių (guminių kulkų) kinetinė energija neviršija 7,5 J), ir jų civilinė apyvarta yra draudžiama, bei keturis savadarbius šovinius - į dujinio pistoleto „Blow M 06 Nr. 9- 001377 dėtuvę prieš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsinius šovinius įstatytas 8,5 mm skersmens gumines kulkas, kurių kinetinė energija yra 45,4-61,6 J, jų civilinė apyvarta yra draudžiama, taip pat jis, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo dvidešimt tris fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurie yra šaudmenys, bei vieną fabrikinės gamybos .380 kalibro (9-17) trumpą Brauningo šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro pusiau automatinių pistoletų, kuris yra šaudmuo, kuriuos laikė automobilyje „Chrysler 300C“ 2-3 savaites iki 2010 m. rugsėjo 21 d., 19 val. 15 min., kai atliktos automobilio „Chrysler 300C”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė 9 savadarbius šovinius ir 24 šovinius, kurie yra šaudmenys.
Nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalies sankcija numatė, kad už šį nusikaltimą kaltininkui gali būti paskirtas areštas arba laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Už šį nusikalstamą apeliantui paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu teisėjų kolegija nesutinka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas laisvės atėmimo bausmę už disponavimą šaudmenimis, pirmosios instancijos teismas nurodė šiuos savo sprendimo motyvus: nusikaltimas yra apysunkis, kaltininkas yra jauno amžiaus, neteistas, dirbo, neigiamai asmenį apibūdinančiose įskaitose neįrašytas, išlaiko mažamečius vaikus, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad „padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, kaltininko asmenybė apsprendžia būtinumą skirti E. V. realią laisvės atėmimo bausmę“. Taigi, iš E. V. nepalankių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje paminėtas tik nusikaltimo pobūdis - apysunkis nusikaltimas, o visos kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgta skiriant laisvės atėmimo bausmę, yra palankios apeliantui. Minėta E. V. nepalanki aplinkybė - nusikaltimo priskyrimas prie apysunkių, nėra reikšmingesnė už skundžiamame nuosprendyje nustatytas ir byloje esančias jam palankias aplinkybes, kadangi pačiame įstatyme, nepaisant nusikaltimo priskyrimo apysunkių kategorijai, numatyta galimybė jį padariusį asmenį bausti ne tik laisvės atėmimo, bet ir arešto bausme. Todėl nesant Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio reikalavimus atitinkančių motyvų, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeičiama, paskiriant ne terminuotą laisvės atėmimo bausmę, o kitą minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Atsižvelgiant į jau paminėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į palyginti nemažą pas E. V. rastų šaudmenų kiekį, jam skirtina arešto, kaip bausmės, sankcijos vidurkį viršijanti bausmė (Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalis). Tai padaroma pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio) pritaikymo.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu E. V. taip pat pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino.
Apeliantas neneigia savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, tik prašo už šį nusikaltimą paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl E. V. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.
Nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. V. už šį labai sunkų nusikaltimą tik 1 metais didesnę bausmę nei sankcijoje nurodyta minimali bausmė, atsižvelgė į jau minėtus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tačiau E. V. apeliaciniame skunde nesutikdamas su už šį nusikaltimą paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausme, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jo asmenybę bei jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Tačiau šie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis psichotropinėmis medžiagomis disponavo neturėdamas tikslo jų platinti, toks tikslas nenustatytas ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymo leidėjas Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumą sieja vien su disponuojamu narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai dideliu kiekiu. Nusikaltimo padarymo tikslas (t. y. ar narkotinės ar psichotropinės medžiagos įgytos sau ar platinimui) šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl pagal šį straipsnį atsako tas asmuo, kuris labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu disponavo net ir neturėdamas tikslo jų platinti. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, kad E. V. turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas, pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė taip pat nebuvo įrodinėjama, ji nėra nei nustatyta, nei paneigta.
Nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino E. V. asmenybę. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad E. V. nėra teistas (šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu dėl jo dar nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis), dirbo, išlaikė su mažamečius vaikus. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos teigiamai nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės, nors skundžiamame nuosprendyje ir nėra nuosekliai išvardintos, lėmė, kad už labai sunkaus nusikaltimo padarymą E. V. paskirta tik metais už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę didesnė bausmė.
Apeliaciniame skunde, prašant pripažinti, kad E. V. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs bei padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nurodoma, jog teismai visada pripažįsta atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tada, kai ji nėra nurodyta pareikštuose įtarimuose ar kaltinamajame akte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodika dėl teismų praktikos skiriant bausmes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, P. 314). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje yra kalbama apie teismo galimybę pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę tais atvejais, kai ji nėra nurodyta paminėtuose dokumentuose – pranešime apie įtarimą ar kaltinamajame akte. Tačiau visais atvejais byloje turi būti nustatytas faktinis atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinys.
Norint pripažinti, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio, 2010 m. rugsėjo 22 d. įteikus E. V. pranešimą apie įtarimą, jis savo kaltės nepripažino ir atsisakė duoti bet kokius parodymus (b. l. 171-173, t. 1). Tik vėliau, 2010 m. gruodžio 14 d., po to, kai I. S. , apklausiama kaip įtariamoji ir kaip liudytoja, kelis kartus davė parodymus, susijusius su E. V. disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, ir iš esmės pagal jos parodytas aplinkybes E. V. buvo surašytas kitas pranešimas apie įtarimą (b. l. 178-179, t. 1), pastarasis papasakojo apie pas jį rastų psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą (b. l. 180-181, t. 1). Toks apelianto prisipažinimas nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo teigti, kad E. V. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltininkas nepranešė apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą nedavė parodymų, o pirmosios instancijos teisme vietoj to, kad vertintų savo elgesį kritiškai ir gailėtųsi nusikaltęs, teigė pats esąs nukentėjęs: „papuoliau į tokią situaciją, kur nukentėjau ir aš, ir visa mano šeima“ (b. l. 196, t. 2).
Nėra pagrindo pripažinti, kad E. V. padėjo išaiškinti Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nes jis gera valia aktyviais veiksmais nepadėjo išaiškinti visų jam žinomų nusikalstamos veikos detalių. Priešingai, kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo pradžioje jis atsisakė duoti parodymus, o apie pas jį rastų psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą papasakojo tik vėliau, kai iš I. S. parodymų pareigūnams jau buvo žinomos esminės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Vien ta aplinkybė, kad E. V. parodė, jog psichotropines medžiagas įgijo iš asmens, vardu Laurynas, nelaikytina, kad jis padėjo išaiškinti Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip ir nebuvo nustatytas konkretus asmuo, tiekęs apeliantui minėtas medžiagas.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis paskirta laisvės atėmimo bausmės prieštarauja teisingumo principui, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, mažintina.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniame skunde, argumentuojant, kodėl už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo ir jo šeimos narių bloga sveikatos būkle, jų finansine padėtimi bei teigiamai nuteistąjį apibūdinantys duomenys. Pažymėtina, kad šiame nuosprendyje jau aptartos ir išanalizuotos su nuteistojo asmenybe, veikos pavojingumo laipsniu, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis susiję duomenys, todėl apie juos dar kartą nepasisakoma.
Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje yra duomenų apie nuteistojo ir jo šeimos narių sveikatos būklę ar finansinę padėtį. Tačiau šios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis ir nesudaro pagrindo taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad iš byloje esančių medicininių bei banko dokumentų matyti, kad E. V. dar iki byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo buvo žinoma apie šeimos narių ligas (b. l. 82, t. 2; b. l. 31, 39-40, 64-65, t. 3), jo paties blogą sveikatos būklę (33-36, t. 3), su banku sudarytą kredito sutartį (b. l. 41-45, t. 3). Tačiau tai E. V. nebuvo kliūtis įgyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, už kurias jis ketino sumokėti iš viso 4000 litų, vartoti psichotropines medžiagas ir linksmintis vakarėliuose, laiką leisti ne su šeimos nariais, o su I. S. , kurią jis pirmosios instancijos teisme įvardijo kaip meilužę (b.l. 145-149, t. 2). Taigi, byloje esantys bei apeliaciniame skunde nurodyti duomenys nelaikytini prioritetiniais ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, E. V. paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu.
Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad paskirta galutinė 11 metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga. Ši galutinė laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1punktu, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį dėl E. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo dvidešimt tris fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurie yra šaudmenys, bei vieną fabrikinės gamybos .380 kalibro (9-17) trumpą Brauningo šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro pusiau automatinių pistoletų, kuris yra šaudmuo.
Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą E. V. paskirti 60 parų arešto bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi bei 5 dalies 2 punktu, E. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su 60 parų arešto bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį, ir nustatyti galutinę subendrintą 11 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.