- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-11
- Bylos Nr.
- I-1064-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00104-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. B. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 17-32).
Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015-01-16 iki 2015-10-07 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos antrame sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose buvo įrengta po 14 dviaukščių lovų, laikoma nuo 18 iki 27 asmenų. Didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo nebuvo galimybės judėti, reikėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo jautė nuovargį, oro trūkumą, tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Teigė, kad pataisos namuose nebuvo užtikrintas nuteistųjų socialinių programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nuteistųjų įtraukimas į renginius. Dėl nuteistųjų subkultūros negalėdavo išeiti pasivaikščioti, dėl to judėjimo laisvė buvo ribota. Pataisos namuose nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku pareigūnams iškviesti, dėl to reikėdavo belstis į duris, kreiptis į budinčiųjų postą. Pataisos namų kamerose ventiliacija neveikia, kameros vėdinamos tik per langus, jose kaupiasi drėgmė, rūdija lovos, pūva čiužiniai. Žiemą patalpose šaltą, vasarą – karšta. Patalpose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas (natūralaus dirbtinis), dirbtinis apšvietimas per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą, natūralus apšvietimas – per silpnas. Naktinio apšvietimo patalpose nebuvo, todėl naktį nebuvo galimybės pasiekti tualetą. Teigė, kad kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos apipeliję, nutrupėję, sienos nepritaikytos valymui. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas rankšluosčiais, apatiniai drabužiai nemokamai neplaunami, kameroje pakankamai nebuvo tualetinio popieriaus, asmeniui skiriamas tik vienas rulonas per mėnesį, tualetinis popierius nekokybiškas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo karšto vandens, ne visada sudaroma galimybė prausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę. Kartais šiltas vanduo iš viso nebuvo teikiamas ir nebuvo galimybės išsimaudyti. Atsiradus šiltam vandeniui pareiškėjas nebuvo vedamas nusiprausti be eilės. Kamerose buvo gausu pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė dezinfekcijos ar deratizacijos, arba tai buvo atliekama retai, po daugkartinių prašymų, tačiau šios procedūros neefektyvios, kenkė sveikatai. Maistas pataisos namuose nebuvo kaloringas, dienos davinio energetinė vertė 1300-1500 kcal. Kadangi pareiškėjas kasdien sportuoja, maisto davinio jam nepakako, netenkino jo kokybė. Maistas dalinamas be higieninių pirštinių, puodeliai neišduodami, maistas tiekiamas šaltas. Minėtos aplinkybės sukėlė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, kančias, sukrėtimą, pažeminimą. Pažymėjo, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų tapo grubus, uždaras.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 39-47) nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-jį sektorių. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Akcentavo, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Tvirtino, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos yra įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų šildymas bei apšvietimas, perdegusios lempos nuolat keičiamos. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo atliekami patalpų remonto darbai. Pažymėjo, kad neatitikimai higienos normų reikalavimams nustatomi gana retai ir nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus. Tvirtino, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose signalizacijos mygtukų įrengimo teisės aktai nenumato. Mygtukų sistema yra diegiama tik kamerose, tačiau S. B. kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo. Pažymėjo, kad įstaigoje užtikrinama galimybė išsiskalbti ir gauti švarią patalynę. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Ginčo laikotarpiu pataisos namai su UAB „Vilniaus skalbykla“, vėliau su UAB ‚Kauno skalbykla“, buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti ir patys maudymosi laiku. Kiekvienam nuteistajam yra išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g. – vieną kartą per mėnesį, tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį, kaskart einant praustis į dušą - 30 g muilo. Dušine pareiškėjas galėjo naudotis kartą per savaitę. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuteistasis dėl netinkamo maitinimo prašymais ar skundais į pataisos namų administraciją nesikreipė, jo teiginys, kad įstaigoje maistas netinkamas yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gydėsi tik nuo gerklės uždegimo, taigi jo argumentai dėl sveikatos būklės pablogėjimo ryšium su kalinimo sąlygomis yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jo skundas yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-01-16 iki 2015-10-07.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytuose Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta ginčo laikotarpiu galiojusiose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010). Mintoje normoje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos tai – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015-01-16 iki 2015-10-07) buvo kalinamas šiose Pravieniškių PN-AK 2-jo lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose: nuo 2015-01-16 iki 2015-01-20 – karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m., įrengta 13 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. (40,69/13) ploto; nuo 2015-01-20 iki 2015-10-07 – 9 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 66,25 kv. m., įrengta 21 miegamoji vieta, t. y, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. (66,25/21) ploto (b. l. 48, 50, 52, 107).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 27 nuteistųjų, tačiau nurodytoms aplinkybėms jokių įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtuose miegamuosiuose ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Tačiau laikotarpiu nuo 2015-01-16 iki 2015-01-20 (4 paros) karantino patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 0,47 kv. m. ploto.
Pareiškėjas nurodo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Teismas akcentuoja, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktus skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu kamerų tipo patalpose, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013-05-16 sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų tipo patalpos (karantino patalpos) ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, dirbtinis apšvietimas per stiprus, naktinio apšvietimo nebuvo.
Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 6 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuojamiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie apšvietimo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx., maksimali apšvietimo norma nenustatyta. Dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Atsakovo atstovas nurodė, kad patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami. Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Kauno visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dirbtinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos tik per langus, dėl to trūko oro, patalpose kaupėsi drėgmė, pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinio paslaugų skyriaus 2017-03-23 pažymos Nr. 77-832 matyti, kad Pravieniškių PN-AK patalpos vėdinamos per atveriamus langus ir ventiliacines angas, 9 būrio 4 brigada ir karantino patalpa vėdinamos per atveriamus langus (b. l. 107), kas atitinka higienos normos reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, drėgmės ir pelėsio galima išvengti. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas nurodė, kad vasarą patalpose buvo karšta, o žiemą – šalta, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų taip pat nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota netinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų temperatūros atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose buvo gausu pelių, vorų, utėlių, blakių. Teigė, kad pataisos namų administracija nevykdė dezinfekcijos ar deratizacijos, arba tai buvo atliekama retai, po daugkartinių prašymų, tačiau šios procedūros neefektyvios, kenkė sveikatai.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal 2014 m. lapkričio 18 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. KN-P-2014/395/76-145, UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1, 2, 3 sektoriuose, gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose periodiškai atlikti vabzdžių, graužikų naikinimą ir kontrolę. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (b. l. 82-85, 99-106). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai, tame tarpe įsipareigojimai susiję su žmonių saugumo užtikrinimu atliekant dezinfekcijos ir deratizacijos darbus, nebūtų vykdomi, be to, galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuojamas patalpas ir minkštą inventorių nepateikė. Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo karšto vandens, ne visada sudaroma galimybė prausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę, šiltas vanduo ne visada tiekiamas, o pradėjus tiekti šiltą vandenį, pareiškėjas nebuvo vedamas nusiprausti be eilės.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerose, jog nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad karšto vandens tiekimas pataisos namuose būtų nutrūkęs, o pats pareiškėjas skunde nedetalizavo ir aiškiai nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl karšto vandens netiekimo, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl karšto vandens netiekimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad per mėnesį jam buvo išduodamas tik vienas tualetinio popieriaus ruloniukas, tačiau jam to nepakako. Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis nuteistųjų aprūpinimo normomis, per mėnesį vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Akcentuotina, kad esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, papildomas tualetinio popieriaus išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas individualiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šiuo klausimu kreipėsi į pataisos namų administraciją. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl tualetinio popieriaus kokybės. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi, netinkamos jo kokykės atmestinos ir negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nesuteiktų skalbimo paslaugų, neišduoto rankšluosčio.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti patys 2-o sektoriaus maudymosi laiku. Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK su UAB „Vilniaus skalbykla“, vėliau su Kauno skalbykla“, buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai pagal Skalbimo paslaugų teikimo sutartį (b. l. 95-98) nebūtų vykdomi. Patalynės ir drabužių skalbimo paslaugos Pravieniškių PN-AK teikiamos vadovaujantis pataisos namų direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintu Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašu (b. l. 86-89). Remiantis šiuo aprašu, nuteistųjų nuosavos patalynės ir drabužių skalbimo paslaugos (teikiamos paslaugos) yra mokamos. Teismo vertinimu, jei pareiškėjo netenkino mokamos asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos, jis asmeninę patalynę ir drabužius galėjo išsiskalbti maudymosi laiku. Iš atsakovo atstovo pateiktos Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne sąskaitos matyti, kad rankšluosčiu bei patalyne pareiškėjas buvo aprūpintas (b. l. 108-109). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl nesuteiktų nemokamų skalbimo paslaugų, neišduoto rankšluosčio atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad maistas pataisos namuose buvo nekaloringas, jo kokybė netinkama, maistas dalinamas nehigieniškai, išduodamas šaltas davinys.
Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimo instituto Maisto tyrimų centro 2016-03-15 cheminių tyrimų protokolas Nr. 57-733 (b. l. 110, 111), iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN-AK teikiamo paros maisto davinio kaloringumas atitinka nustatytą vidurkį. Remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintu valgiaraščiu, nedirbančiam vyrui per parą nustatytas maisto davinio kaloringumo vidurkis - 2421 kcal, o pagal aukščiau minėtą protokolą - 2970 kcal. Jokių kitų pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių, kad buvo pažeista jo teisė gauti pilnavertį, kokybišką maistą nepateikta. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad valgiaraščiuose nurodytas patiekalų svoris gramais, dienos maisto davinio cheminė sudėtis ir energetinė vertė yra užtikrinama. Pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo prašymais ar skundais į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais dėl pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepilnaverčio, nekokybiško maisto, nehigieniškų sąlygų laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neįrengto signalinio mygtuko kamerose. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose nebuvo laikomas. Be to, pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl neturėjimo galimybės išsikviesti pareigūnus, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas teigia, kad pataisos namuose kameros neremontuotos, lubos ir sienos neremontuotos, nuteistiesiems neužtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nuteistųjų įtraukimas į renginius ir pan. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie pataisos namų veiklą ir kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu iš viso 4 paras karantino patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui trūko 0,47 kv. m. ploto), todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 28 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasinėmis kančiomis, išgyvenimais, pažeminimu, stresu ir pan. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, ar, kad elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus konstatuoto pažeidimo pobūdį, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M.prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę (4 paras karantino patalpose pareiškėjui trūko 0,47 kv. m. ploto), nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos realaus atlyginimo priteisimo, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo S. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.