Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas R. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. spalio 3 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, 2011 m. spalio 19 d. patikslintą skundą (III t., b. l. 73-75), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“; 2) panaikinti Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktą.

Pareiškėjas R. J. J. 2012 m. vasario 13 d. padavė teismui patikslintą skundą (IV t., b. l. 1-9), kuriame, be anksčiau jau priimtų reikalavimų, prašė: panaikinti Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo patvirtinimo“.

Pareiškėjas R. J. J. 2013 m. lapkričio 8 d. padavė teismui patikslintą skundą (V t., b. l. 85-91), kuriame be jau priimtų reikalavimų, prašė priteisti išeitinę kompensaciją (jeigu teismas nepanaikintų Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679 2 punkto); priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Bylos pagal pareiškėjo profesinės sąjungos skundą ir pareiškėjo skundą sujungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi (III t., b. l. 142-143).

Pareiškėjas Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinė sąjunga, ginčydama Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalimi ir aiškino, kad darbdavys privalo konsultuotis su darbuotojais apie sprendimus, kurie turės esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje, tačiau darė išvadą, kad šiuo atveju darbdavys šią įstatymo nuostatą siekė įgyvendinti tik formaliai, netgi vengė ją įgyvendinti. Teigė, kad profesinė sąjunga veikė aktyviai, teikė savo paaiškinimus, tačiau Tarnyba į juos nereagavo, pranešė, kad jau pateikė struktūros pakeitimo projektą Sveikatos apsaugos ministerijai. Po to, nors Tarnyba ir siūlė tęsti konsultacijas (2011 m. rugpjūčio 18 d.), bet, pareiškėjo nuomone, jos neteko prasmės, nes ministerijai jau buvo pateiktas struktūros pertvarkymo projektas. Be to, Sveikatos apsaugos ministerija jau 2011 m. rugpjūčio 3 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. V-746, t. y. tik dienai praėjus nuo Tarnybos pateikto projekto profesinėje sąjungoje gavimo dienos. Nei Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, nei Sveikatos apsaugos ministerija neatsižvelgė į pareiškėjo nuomonę dėl vieno viršininko pavaduotojo pareigybės ir Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus panaikinimo. Manė, kad tikrieji darbdavio ir steigėjo interesai buvo siekis susilpninti profesinę sąjungą, eliminuoti aktyvius narius, keršyti profesinės sąjungos nariams. Rėmėsi 2011 m. kovo 16 d. Seimo kontrolieriaus pažyma. Nurodė, kad pertvarkymai neatitinka reikalavimų, kuriuos kelia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44. Kritikavo Tarnybos vadovo veiksmus 2010 m. rugpjūčio 26 d., kai vadovas bandė paveikti Farmakologinio budrumo ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos nuomonę, o nepavykus, šią komisiją panaikino. Dėl to, kad negalėjo paveikti viršininko pavaduotojo ir Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus, šie dariniai taip pat buvo panaikinti. Manė, kad visus pertvarkymus viršininkas vykdė tik tam, kad kuo labiau koncentruotų sprendimų priėmimą. Akcentavo tai, kad darbdavys pertvarkymus grindė 2011 m. vasario 1 d. VšĮ „LST Sert“ auditorių nurodymu ir dėl jo naikina vieną pavaduotojo etatą. Pareiškėjos nuomone, tokios išvados auditoriai nepadarė. Jie tik rekomendavo nustatyti vadovybės atstovo kokybei poziciją. Pareiškėjas nesuprato, kokios funkcijos nustatomos vienam likusiam pavaduotojui. Manė, kad darbdavys tendencingai interpretuoja Sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. kovo 16 d. ataskaitą Nr. (5.6)-3, Specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. rugpjūčio 6 d. išvadą ir Sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. ataskaitą Nr. VAA-18 ir dėl to nepagrįstai panaikina skyrių. Teigė, kad vadovo aiškinimas dėl būtinumo atskirti tam tikras funkcijas, nepagrindžia skyriaus panaikinimo, be to, vadovas taiko dvigubus standartus, nes Tarnybos Vaistų saugumo ir informacijos skyriuje inspekcijų ir leidimų išdavimo funkcijos yra neatskirtos, o šis skyrius nenaikinamas. Rėmėsi ir tuo, kad skyrius naikinamas, nors tokia priemonė nebuvo numatyta Korupcijos prevencijos tarnybos programoje ir jos įgyvendinimo 2010-2011 metų priemonių plane. Manė, kad nebuvo pagrindo remtis ir Sveikatos apsaugos ministerijos vidaus audito skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. ataskaita Nr. VAA-18. Darbdavys neįvertino pareiškėjo nurodomuose dokumentuose esančio labai gero Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus darbo vertinimo. Darbdavys, perkeldamas Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus inspektorius į Farmacijos įmonių inspekcijų skyrių, nesuprato, kad šių skyrių atliekamos inspekcijos yra iš esmės skirtingos. Toks sprendimas nepagerins darbo kokybės. Taip pat manė, kad nebuvo galima likusius tris Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojus perkelti į Vaistų saugumo ir informacijos skyrių, skiriasi šių skyrių darbuotojų funkcijos ir kompetencija. Toks sprendimas gali sukelti visos Tarnybos darbo sutrikimus. Nei darbdavys, nei steigėjas pareiškėjo siūlymų, pateiktų darbdaviui prieš priimant sprendimą dėl struktūros pertvarkymo, nesvarstė. Apie planuojamus pakeitimus Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriui nebuvo pranešta. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu, manė, kad įstatymo nuostatos, atliekant pertvarkymą, buvo pažeistos (Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 str., 11 str. 1 ir 2 d., Darbo kodekso 47 str., Farmacijos įstatymo 18 str. 4 d., Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 12 str. 3 d. ir Tarnybos nuostatų 9.7 p., 10.49 p.). Dėl Sveikatos apsaugos ministerijos argumentų, jog ginčijama pertvarka taupomos lėšos, teigė, kad gali būti sutaupyta ne daugiau kaip 5 000 Lt, tačiau netenkama būtinų inspektorių etatų, būtų gaunama mažiau lėšų iš Europos vaistų agentūros, inspektorių kvalifikacijos tobulinimas pareikalautų didelių lėšų. Nei Tarnyba, nei Sveikatos apsaugos ministerija nepateikė konkrečių duomenų apie finansinius struktūros pakeitimo aspektus. Taip pat nurodė, kad kuriamos naujos pareigybės. Nesutiko su tuo, kad nei viename iš pakeistų pareigybių aprašyme nėra privalomo reikalavimo turėti gydytojo specialybę ir mokslo laipsnį. Iš esmės remdamasis tais pačiais motyvais ir argumentais, prašė panaikinti ir Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815.

Pareiškėjas pastebėjo, kad Tarnybos viršininkas, neteisėtai duodamas tiesioginius nurodymus pavaduotojams pavaldiems darbuotojams, iš tiesų ne planuoja ir organizuoja Tarnybos darbą, bet nurodinėja, kokios turi būti ekspertizių išvados, kam išduoti vieną ar kitą leidimą. Tarnybos viršininko vykdomas valdymo centralizavimas (anksčiau panaikinta viršininko patariamoji institucija Prezidiumas, dabar naikinamos Tarnybos veiklos sritis kuruojančių pavaduotojų pareigybės) kelia susirūpinimą korupcijos požiūriu, nes suinteresuotiems asmenims yra lengviau paveikti vien Tarnybos vadovą. Jei tarnybos viršininkui pavyktų įgyvendinti siūlomus pertvarkymus, tai daugelį galutinių sprendimų kontrolės srityje jis galėtų priiminėti vienas, todėl korupcijos rizika gerokai padidėtų. Visų valdymo galių sutelkimas vienose rankose taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Paaiškino, kad darbdavys pareiškėją atleido nepaisydamas darbuotojų profesinės sąjungos tarybos nesutikimo, tik apskundęs šį nesutikimą teismui ir nesulaukęs teismo sprendimo. Taip pat buvo pažeistos įstatyminės garantijos vaikus auginantiems darbuotojams (VTĮ 44 str. 6 d.). Pareiškėjas darbdaviui yra pateikęs 2011 m. sausio 20 d. gimusios dukters gimimo liudijimą, šis dokumentas taip pat pridėtas prie darbuotojų profesinės sąjungos atsiliepimo į Tarnybos skundą dėl nesutikimo atleisti darbuotojų profesinės sąjungos pirmininką D. S. ir pareiškėją. Todėl darbdavys neturėjo teisinio pagrindo, pažeisdamas pareiškėjo papildomas socialines garantijas, atleisti jį iš valstybės tarnybos, kol vaikui sueis trys metai.

Dėl padarytos žalos sveikatai paaiškino, kad darbdavio inicijuoti struktūriniai pertvarkymai sukėlė pareiškėjui nervinę įtampą dėl pavojaus netekti darbo ir ilgus metus kurtos klinikinių tyrimų ir vaistų registracijos sistemų griovimo, kuriuos darbdavys vykdo, siekdamas sutelkti Tarnybos valdymą savo rankose, susilpninti darbuotojų profesinę sąjungą ir atsikratant aktyviausių jos narių, dėl kurių veiklos jam ne kartą teko panaikinti savo neteisėtus sprendimus, taip pat, kad klinikinių tyrimų inspektoriai nepastebėtų tų pažeidimų, kurių nenorėtų matyti darbdavys. Be to, šis darbdavio savivaliavimas griauna pareiškėjo pasitikėjimą valstybės tarnyba ir kelia abejonių, ar verta šiai valstybei dirbti toliau. Dėl šių išgyvenimų 2011 m. rudens antroje pusėje pareiškėjas susirgo psoriaze – dėl nežinomos priežasties pasireiškiančia, tačiau neabejotinai nervinės įtampos provokuojama liga, kurią reikia gydyti visą gyvenimą. Šiai ligai gydyti vartojami hormonai, ultravioletiniai spinduliai, taip pat labai brangūs biologiniai vaistai ir vitamino D dariniai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo atleidimą iš darbo paskatino ne objektyvios priežastys, o subjektyvus darbdavio nusistatymas, ir į tai, kad dėl darbdavio kaltės suprastėjo pareiškėjo sveikatos būklė, neturtinę žalą vertino 5 000 Lt suma.

Dėl naujos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo, kuriuo siekiama apeiti Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus ir užkirsti kelią teismo sprendimo vykdymui, jei jis būtų nepalankus darbdaviui, paaiškino, kad Įsakymu Nr. IA-77 patvirtintai pavaduotojo pareigybei Tarnybos viršininkas nustatė 18 kategoriją, nors jos funkcijos žymiai siauresnės negu iki 2012 m. sausio 3 d. galiojusios 17 kategorijos viršininko pavaduotojo pareigybės. Viešai paskelbti joje dirbusio valstybės tarnautojo uždaviniai, kurie pareiškėjo manymu rodo, kad visos naujosios pareigybės funkcijos (korupcijos prevencija, kokybės vadyba ir projektų koordinavimas, viršininko pavadavimas) atitiko dalį senosios pareigybės funkcijų; kitų senosios (17 kategorijos) pareigybės funkcijų, t. y. 6 skyrių (Farmacijos įmonių inspekcijos, Farmacinės veiklos licencijavimo, Vaistų kontrolės laboratorijos, Narkotikų, Kokybės vadybos ir Informacinių technologijų) kuravimo 2012 m. sausio 16 d. patvirtintoje naujojoje (18 kategorijos) pareigybėje neliko. Tokiu būdu Tarnybos viršininkas pažeidė VTĮ 8 straipsnio 7 dalį, kuri nustato, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika (toliau – ir Metodika), bei šios Metodikos 3 priedo reikalavimus.

Dėl ginčijamo įsakymo atitikties Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymui, Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymui ir Tarnybos nuostatams paaiškino, kad Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis nustato, kad klinikinius vaistinio preparato tyrimus galima vykdyti tik turint Lietuvos bioetikos komiteto pritarimo atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą liudijimą ir Tarnybos leidimą. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis įtvirtina tokią pačią nuostatą. Tarnybos nuostatų 9.7 punktas įtvirtina, kad vienas iš Tarnybos tikslų yra išduoti leidimus atlikti klinikinius vaistinio preparato tyrimus. Įgyvendindama šį tikslą, Tarnyba vertina paraiškas gauti leidimą atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą ir priima sprendimą dėl šio leidimo išdavimo ar atsisakymo jį išduoti. Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. V-746, kuriuo tvirtinama Tarnybos administracijos struktūra, nekeičia Tarnybos vykdomų funkcijų, todėl negali prieštarauti minėtoms teisės normoms. Farmacijos įstatymo, Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo, Tarnybos nuostatų reguliavimo dalykas yra skirtingas: minėti įstatymai ir Tarnybos nuostatai įtvirtina Tarnybos funkcijas, o ginčijamas įsakymas nustato Tarnybos administracijos struktūrą. Pareiškėjas ne vieną kartą buvo informuotas ir žino apie tai, kad planuojama, jog paraiškų atlikti klinikinį tyrimą vertinimą ir ekspertizę atliks tie patys darbuotojai, kurie atlieka funkcijas šiuo metu, tik juos ketinama perkelti į kitą Tarnybos struktūrinį padalinį. Faktą, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, patvirtina Tarnybos 2011 m. liepos 18 d. raštas Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“, Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštas Nr. 2R-1.22-793 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“, 2011 m. rugsėjo 2 d. konsultacijos protokolas. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Tarnybos struktūros prieštarauja teisės normoms, nustatančioms Tarnybos funkcijas klinikinių tyrimų srityje.

Dėl ginčijamo įsakymo atitikties Darbo kodeksui paaiškino, kad teisinis pagrindas vykdyti konsultacijas su darbuotojų atstovais yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 47 straipsnio 1 ir 4 dalis. Darbo kodeksas nenustato darbdaviui pareigos gauti profesinės sąjungos sutikimą ar besąlygiškai atsižvelgti į profesinės sąjungos nuomonę dėl struktūrinių pakeitimų. Konsultacijų tikslas yra pasikeitimas nuomonėmis bei siekis sušvelninti galimus padarinius darbuotojams. Nei Darbo kodeksas, nei kiti šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato konsultacijų rengimo tvarkos ar trukmės, todėl šiais klausimais reikia remtis teismų praktika, kuri patvirtina, kad konsultacijos gali būti tęstinės ir net tais atvejais, kai konsultacijos iš viso nėra surengiamos, tai savaime nėra pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2009). Šiuo atveju Tarnyba laikėsi Darbo kodekso 47 straipsnio reikalavimų, informavo profesinę sąjungą bei vykdė konsultacijas. Konsultacijos vyko tris kartus: 2011 m. liepos 25 d., t. y. dar prieš ginčijamo sveikatos apsaugos ministro įsakymo priėmimą, 2011 m. rugpjūčio 18 d. ir 2011 m. rugsėjo 2 d., ir visose jose Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos atstovai dalyvavo, o pastarosios dvi konsultacijos įvyko pačios profesinės sąjungos iniciatyva. Be to, ginčijamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas nėra susijęs su konkrečių darbuotojų darbo santykiais ar valstybės tarnybos santykiais (darbuotojai ar valstybės tarnautojai šiuo įsakymu nėra perkeliami, atleidžiami ar pan.). Todėl net tuo atveju, jei ir galėjo būti pažeista konsultacijų surengimo tvarka, tai neturi jokios įtakos vertinant Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-746 teisėtumą.

Taip pat atsakovas abejojo profesinės sąjungos teise ginčyti ministro įsakymą. Pagal profesinių sąjungų įstatymą profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios profesinių sąjungų darbo, ekonomines, socialines teises ir teisėtus interesus. Pagal Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos įstatus profsąjungos tikslas yra ginti tiek Tarnybos darbuotojų, tiek valstybės tarnautojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises ir interesus (1 p.). Pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašo panaikinti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746, kuriuo patvirtinama Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių) struktūra, tačiau nenurodo, kokios Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos materialinės teisės ar interesai buvo pažeistos ginčijamu ministro įsakymu. Atsakovo nuomone, skundžiamas teisės aktas tiesiogiai jokių teisinių pasekmių pačiai profesinei sąjungai nesukelia ir nepažeidė jokių jos materialinių teisių ar interesų. Taigi, Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga neturi reikalavimo teisės panaikinti sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl Tarnybos struktūros, o skundas neatitinka ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies.

Pareiškėjo argumentai dėl įsakymo rengėjų yra emocinio pobūdžio ir nesusiję su skundžiamo įsakymo teisėtumu, todėl į juos atsakyti nėra būtina. Be to, pareiškėjas savo teiginių, susijusių su darbdavio kerštu profesinei sąjungai, Tarnybos viršininko asmeniu, nepagrindžia jokiais įrodymais. Be to, teiginiai yra emocinio pobūdžio.

Nesutiko su pareiškėjo R. J. J. teiginiais, kad skundžiamu įsakymu buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintos nuostatos, nes pareiškėjas nepateikė tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sveikatos apsaugos ministras būtų viršijęs teisės aktais jam suteiktą kompetenciją ar kad ginčijamas ministro įsakymas prieštarautų Sveikatos apsaugos ministerijos tikslams ir (ar) uždaviniams. Rėmėsi Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-232, 59 punktu ir atkreipė dėmesį, kad visi objektyvūs duomenys (faktai), kuriais pagrįstas ministro įsakymo priėmimas, išdėstyti ginčijamo įsakymo aiškinamajame rašte. Taigi subjektui (Tarnybai), kuriam ir buvo skirtas skundžiamas individualus administracinis aktas (sveikatos apsaugos ministro įsakymas), buvo žinomi objektyvūs duomenys, faktai bei motyvai dėl šio teisės akto priėmimo. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, nurodančių kaip buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatos, kurie iš Ministerijos valstybės tarnautojų galėjo nesilaikyti įstatymuose įtvirtintų principų, juos pažeisti, ir kaip toks pažeidimas gali būti susijęs su ginčijamo ministro įsakymo teisėtumu. Dėl pareiškėjo teiginių, kad galėjo būti pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalis ir 135 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pažymėjo, jog ginčijamu ministro įsakymu yra tik patvirtinta Tarnybos administracijos struktūra, tačiau konkretūs Tarnybos darbuotojai nėra atleidžiami ar perkeliami į kitas pareigybes. Pareigybių sąrašai, panaikinant tam tikras pareigybes, keičiami kitu ginčijamu pareiškėjo įsakymu – Tarnybos įsakymu. Teigė, kad kiti pareiškėjo skunde keliami reikalavimai nėra ir negali būti nukreipti Sveikatos apsaugo ministerijai, nes ministerija pagal jai įstatymais ir Vyriausybės nutarimais priskirtą kompetenciją nėra susijusi tarnybos santykiais su pareiškėju.

Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl ginčijamo Sveikatos apsaugos ministro įsakymo nurodė tuos pačius argumentus kaip ir Sveikatos apsaugos ministerija.

Dėl pareiškėjo profesinės sąjungos teiginių apie darbuotojų D. P. perkėlimą į Vaistų saugumo ir informacijos skyrių, dėl Ž. K. perkėlimo į Farmacijos įmonių inspekcijos skyrių paaiškino, kad Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos teiginiai parodo, jog pareiškėjas žino, kaip ir kokia tvarka toliau planuojama vykdyti paraiškų atlikti klinikinį tyrimą vertinimą ir ekspertizę. Taip pat paaiškino, kad Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-787 patvirtintuose Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus bei Farmacijos įmonių inspekcijos vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymuose dėl žmogiškosios klaidos buvo paliktos pareiškėjo nurodytos funkcijos. Šios funkcijos buvo paliktos tokios, kokios šiuo metu yra darbuotojų pareigybių aprašymuose. Klaida buvo ištaisyta Tarnybos viršininko 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 1A-954 „Dėl pareigybių aprašymų patvirtinimo“. Įsakymu buvo patvirtinti pakoreguoti pareigybių aprašymai, o darbuotojoms Z. K. ir D. P. buvo pasiūlyta užimti pareigas pagal naujus pareigybių aprašymus.

Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad nauji pareigybių aprašymai reiškia, jog Tarnyba nebus pajėgi tinkamai atlikti gautų tyrimo protokolų mokslinio pagrįstumo įvertinimo ir tuo pačiu užtikrinti tiriamųjų asmenų sveikatos ir gyvybės saugumo. Nesuprato, kodėl pareiškėjas patikslintame skunde pateikia informaciją apie tai, kad tiek D. S., tiek A. V. siūlomų pareigų pareigybių aprašymuose yra įtvirtintas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos mokslo studijų srities medicinos krypties išsilavinimą tačiau, pateikusi šią informaciją, nurodo, kad darbuotojams nesutikus su jiems siūlomomis pareigomis, į šias pareigas galės būti priimti ir tyrimo protokolų vertinimą (ekspertizes), galės atlikti asmenys, neturintys gydytojo išsilavinimo. Paaiškino, kad darbuotojos D. P. pareigų, kurias ji užima šiuo metu, pareigybės aprašyme yra reikalavimas „turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą medicinos ar teisės srityje‘, todėl jis paliktas ir tų pareigų, kurios yra pasiūlytos šiai darbuotojai, pareigybės aprašyme. Jei Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo nuomone, buvo būtina patikslinti šį reikalavimą taip, kad jame būtų numatytas reikalavimas turėti tik medicinos krypties išsilavinimą, jis galėjo teikti siūlymus dėl jo patikslinimo. D. S. pareigybės aprašymą vizavo, jis galioja daugiau negu 4 metus ir per tą laiką siūlymo jį pakeisti D. S. neteikė, todėl, galima teigti, kad reikalavimas „turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą medicinos ar teisės srityje“ yra tinkamas. Pareiškėjo argumentai yra teikiami ne dėl objektyvių priežasčių. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl mokslinio laipsnio nėra pagrįsti, nes būtinybė vertinti „mokslinį pagrįstumą“ pati savaime nereiškia, kad asmuo turi turėti mokslinį laipsnį.

Teigė, kad Tarnyba laikėsi Darbo kodekso 47 straipsnio reikalavimų, informavo profesinę sąjungą bei vykdė konsultacijas. Profesinė sąjunga apie numatomus struktūrinius pertvarkymus buvo informuota 2011 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“, kuriuo Tarnyba informavo darbuotojų profesinę sąjungą apie numatomus struktūrinius pertvarkymus ir pakvietė į konsultaciją. Pirmoji konsultacija įvyko 2011 m. liepos 25 d., jos metu Darbuotojų profesinės sąjungos atstovai paprašė pateikti papildomus dokumentus, susijusius su struktūriniais pakeitimais. Dokumentai buvo pateikti konsultacijos metu, o papildoma informacija – Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. 2R-1.22-793 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Šios konsultacijos metu profesinės sąjungos pirmininkas pareiškė, kad jis nusišalina nuo struktūrinių pertvarkymų klausimo. Nusišalinimą D. S. patvirtina ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. skunde Sveikatos apsaugos ministerijai „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos G. B. ir G. T. neteisėtų veiksmų“. 2011 m. rugpjūčio 2 d. 8 val. 30 min. Tarnyba išsiuntė raštą darbuotojų profesinei sąjungai, kuriame nurodė, kad teikia sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ projektą derinti Sveikatos apsaugos ministerijai. Taip pat nurodė, kad kvietimas į konsultaciją ir informacija apie numatomus struktūrinius pakeitimus darbuotojų profesinei sąjungai buvo pateikti 2011 m. liepos 18 d. Tarnybos nuomone, buvo suteiktas pakankamas terminas pasirengti konsultacijai ir, prireikus, paprašyti papildomos informacijos ar dokumentų, tačiau darbuotojų profesinė sąjunga informacijos ar dokumentų neprašė, su konsultacijos data sutiko, o konsultacijos metu informavo, kad pozicijos dėl numatomų Tarnybos struktūros keitimų neturi. 2011 m. liepos 25 d. Tarnyba pateikė profesinės sąjungos prašomus dokumentus, kurie iš esmės negali būti laikomi nauja, o tik papildoma informacija prie tos, kuri buvo pateikta 2011 m. liepos 18 d. Todėl Tarnybos nuomone, 14 kalendorinių dienų terminas yra protingas ir pakankamas pateikti siūlymus dėl planuojamų pertvarkymų. Šį 14 dienų terminą skaičiuoja nuo 2011 m. liepos 18 d., kai profesinė sąjunga pirmą kartą buvo informuota apie struktūrinius pertvarkymus. 2011 m. rugpjūčio 2 d. 9 val. 30 min. Tarnyba išsiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai derinti įsakymo projektą. 2011 m. rugpjūčio 2 d. 15 val. 40 min. gautas darbuotojų profesinės sąjungos raštas, kuriame pateikiama nuomonė dėl struktūrinių pertvarkymų ir prašoma antrosios konsultacijos datą nustatyti laikotarpiu nuo rugpjūčio 16 d. iki 19 d. Šis raštas pasirašytas profesinės sąjungos narės R. V.. Pateikta informacija apie įvykių seką paneigia profesinės sąjungos teiginius dėl susirašinėjimo tarp profesinės sąjungos ir Tarnybos ir apie pažeidimus. Profesinės sąjungos pozicija dėl konsultacijų yra nenuosekli ir prieštaringa. 2011 m. rugpjūčio 9 d. Tarnyba gavo Darbuotojų profesinės sąjungos raštą, pasirašytą tarybos narės R. V., kuriame prašoma antrąją konsultaciją surengti 2011 m. rugpjūčio 18 d. Tarnyba tokiam siūlymui neprieštaravo. 2011 m. rugpjūčio 18 d. įvyko antroji konsultacija su darbuotojų profesinės sąjungos atstovais. Darbuotojų profesinės sąjungos atstovai informavo, kad savo poziciją profesinė sąjunga yra pateikusi 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu, todėl paprašė pateikti Tarnybos poziciją dėl profesinės sąjungos pateiktų argumentų. Tarnybos viršininkas informavo darbuotojų profesinės sąjungos atstovus apie galimybę pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl pareigybių aprašymų bei paprašė juos pateikti iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. Profesinės sąjungos nuomone, toks terminas yra per trumpas. Tarnyba sutiko, kad pastabos ir (ar) pasiūlymai būtų pateikti vėliau, nors visų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, išskyrus tris, vykdomos funkcijos nesikeis ir pareigybių aprašymai buvo pakeisti tik tiek, kiek šie keitimai susiję su faktu, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai šiuo metu atliekamas funkcijas vykdys kitame skyriuje. Antrosios konsultacijos metu buvo sutarta, kad trečioji konsultacija įvyks 2011 m. rugsėjo 2 d. Trečiosios konsultacijos metu profesinės sąjungos atstovas informavo, kad profesinė sąjunga nemato prasmės nagrinėti šių pareigybės aprašymų, nes mano, kad visa Tarnybos vykdoma reorganizacija yra netikslinga. Tokie profesinės sąjungos veiksmai nerodo jos siekio sušvelninti teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams, o būtent toks ir yra konsultacijų tikslas. Darbuotojų profesinės sąjungos veiksmai antrosios ir trečiosios konsultacijų metu rodo, kad ne Tarnyba, o profesinė sąjunga piktnaudžiauja jai teisės aktais suteiktomis teisėmis, vilkina konsultacijas ir, tęsdama konsultacijas, jose dalyvaudama, Sveikatos apsaugos ministeriją ir teismą klaidina teigdama, kad konsultacijos yra vienašališkai nutrauktos nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nei konsultacijų protokoluose, nei Tarnybos gautuose raštuose dėl konsultacijų nėra duomenų apie tai, kad profesinė sąjunga konsultacijas laiko nutrauktomis ar nevykstančiomis. Priešingai, visi dokumentai patvirtina Tarnybos siekį plėtoti dialogą su profesine sąjunga ir faktą, kad konsultacijos vyko. Pareiškėjo teiginiai yra grindžiami emocinio pobūdžio arba iš viso nepateikiama jokių argumentų.

Pažymėjo, kad Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus pareigybės yra ne panaikintos, kaip teigia Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga, o turi būti panaikintos nuo 2012 m. sausio 3 d. Teiginys, kad ateityje galimai bus atleisti valstybės tarnautojai ar darbuotojai, remiasi prielaidomis, o daugiau jokių argumentų ir įrodymų dėl Tarnybos viršininko įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašą pakeitimo“ neteisėtumo pareiškėjas nepateikė. Visiškai nėra aišku, kuo grindžiamas pareiškėjo prašymas panaikinti Tarnybos viršininko įsakymą. Pareiškėjas net nenurodė, kokie teisės aktai, jo manymu, yra pažeidžiami šiuo įsakymu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas ta apimtimi, kuria skundžiamas Tarnybos viršininko įsakymas, neatitinka ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto.

Paaiškino, kad pareiškėjo patikslintame skunde pateikta informacija dėl Vaistų saugumo ir informacijos bei Farmacijos įmonių inspekcijos vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymų nėra susijusi su skundžiamu Tarnybos viršininko įsakymu. Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat pateikė informaciją apie atliktų paraiškų ir tyrimų protokolų ekspertizių skaičių ir nurodė, kad D. S. 2010 m. atliko 43 tyrimų protokolų ekspertizes, kas sudaro apie 50 proc. paraiškų ir jų protokolų ekspertizių. Ši informacija nėra susijusi su skundžiamu Tarnybos viršininko įsakymu, tačiau parodo nenuoseklią pareiškėjo poziciją bei įrodo, kad paraiškų atlikti klinikinius tyrimus, ekspertizes bei klinikinių tyrimų inspekcijas atlieka tie patys asmenys. Pačios Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos pateikiama informacija apie D. S. atliktas ekspertizes patvirtina, kad leidimų išdavimo ir kontrolės funkcijos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriuje atskirtos nebuvo.

Dėl pareiškėjo profesinės sąjungos teisės ginčyti skundžiamus aktus rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nenurodė, kokios Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos materialinės teisės ar interesai buvo pažeistos ginčijamu ministro įsakymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“ pažeistų Profesinės sąjungos teisių ir teisėtų interesų. Teigė, kad skundžiami teisės aktai tiesiogiai jokių teisinių pasekmių pačiai profesinei sąjungai nesukelia ir nepažeidžia jokių jos materialinių teisių ar interesų. Tuo tarpu pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas yra viena iš būtinųjų sąlygų pripažinti skundą pagrįstu. Taigi, Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga neturi reikalavimo teisės prašyti panaikinti sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl Tarnybos struktūros ir Tarnybos viršininko įsakymą dėl pareigybių sąrašo pakeitimo, o skundas neatitinka ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad skundą teismui pasirašė Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas D. S., kuris yra nusišalinęs nuo struktūrinių pertvarkymų klausimo.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentai dėl sveikatos apsaugos ministro įsakymo rengėjų yra emocinio pobūdžio ir nėra susiję su skundžiamo įsakymo teisėtumu, todėl dėl jų nepasisakė. Taip pat pareiškėjas savo teiginių, susijusių su darbdavio kerštu profesinei sąjungai ir jos aktyviems nariams, Tarnybos viršininko asmeniu nepagrindė jokiais įrodymais, jie yra emocinio pobūdžio, todėl Tarnyba dėl jų taip pat nepasisakė.

Profesinės sąjungos teiginiai apie išeitines išmokas ir lėšas samdomiems ekspertams paremti prielaidomis ir spėliojimais, nes Tarnyba pati neturi duomenų apie būsimus atleidimus. Priešingai, Profesinė sąjunga galimai klaidina teismą, nes po Tarnybos struktūros pasikeitimo tik 3 iš 8 darbuotojų pareigybių aprašymai pasikeis. Du iš trijų darbuotojų, kurių pareigybių aprašymai pasikeis, nėra Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojai. Todėl Profesinės sąjungos teiginiai apie geros klinikinės praktikos inspektorių netekimą yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad profesinės sąjungos pateikta informacija apie Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės įsteigimą niekaip nėra susijusi su ginčijamo įsakymo teisėtumu. Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo įsteigta Tarnybos viršininko įsakymu, kuris nėra nuginčytas, yra galiojantis ir teisėtas.

Teigdamas, kad visų valdymo galių sutelkimas vienose rankose taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 ir 4 dalių, pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos struktūra, kai yra du Tarnybos viršininko pavaduotojai, kuruojantys atitinkamus skyrius, atitinka Viešojo administravimo įstatymą, nes vietoje departamentų yra pavaduotojų etatai. Tačiau Viešojo administravimo įstatymas neįtvirtina, kokia turi būti viešojo administravimo subjekto struktūra. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis tik nustato, kokie gali būti padaliniai įstaigoje. Įstatymo 4 dalis nustato departamento, jei toks yra įsteigiamas, struktūrą. Antra, Tarnybos struktūra tiek dabar, tiek po reorganizacijos atitiks Viešojo administravimo įstatyme nurodytą struktūrą, nes ją sudaro ir sudarys skyriai taip, kaip ir nurodo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktu pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų, tik įrodinėja, kad reorganizacija yra netikslinga ir neturėjo būti daroma, o jo paties darbas buvo vertinamas labai gerai arba gerai. Tarnybos struktūriniai pertvarkymai nėra susiję su pareiškėjo R. J. J. ar kitų valstybės tarnautojų, darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis veiklos vertinimu. Teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, keičiant viešojo administravimo subjekto struktūrą, keisti ją tik tokiu būdu, kad struktūriniai pertvarkymai neliestų kada nors labai gerai ar gerai įvertintų asmenų. Tarnybinės veiklos vertinimas yra konkretaus valstybės tarnautoja ar darbuotojo veiklos įvertinimas už kalendorinius metus, kuris niekaip nėra susijęs su vadovo diskrecijos teise organizuoti įstaigos darbą pertvarkant vidaus struktūrą. Ši teisė ir jos įgyvendinimas per se nepažeidžia konkretaus valstybės tarnautojo ar darbuotojo teisių.

Pažymėjo, kad valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 2R-1.22-952. Tarnybos įteiktame rašte R. J. J. taip pat buvo pasiūlyta užimti kitas, buvusias Tarnyboje laisvas pareigas, atitinkančias jo kvalifikaciją. Jam buvo pasiūlyta užimti Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis: A, kategorija 12) arba Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (lygis: A, kategorija 12). Taigi R. J. J. raštas buvo įteiktas laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, jam buvo pasiūlytos laisvos Tarnyboje esančios pareigos, todėl tai tik patvirtina, kad nėra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto.

Skunde pareiškėjas ginčija ir Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos viršininko pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija) pareigybės aprašymas. Pareiškėjas R. J. J. nurodo, kad, jo nuomone, patvirtindamas tokį aprašymą, Tarnybos viršininkas siekė apeiti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas garantijas valstybės tarnautojams, kurių pareigybės panaikinamos; be to, patvirtinus šį aprašymą, paaiškėjo, kad reorganizacijos plane Tarnybos viršininkas buvo pateikęs melagingą informaciją profesinei sąjungai. Tačiau daugiau jokių aplinkybių, patvirtinančių jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų faktą, pareiškėjas nepateikia. Jo teiginiai nėra grindžiami jokiais įrodymais, todėl laikytini emocinio pobūdžio teiginiais. Šie teiginiai neįrodo, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti. Aplinkybė, kad Tarnybos viršininkas patvirtino vieno iš Tarnybos valstybės tarnautojų pareigybės aprašymą neleidžia teigti, kad tokiu veiksmu pareiškėjo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami. Tarnybos viršininkui teisė tvirtinti darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus yra įtvirtinta Tarnybos nuostatų 15 punkte, todėl Tarnybos viršininkas, tvirtindamas pareigybių aprašymus, įgyvendina teisės aktais jam suteiktas teises. Taip pat informacijos pateikimas ar nepateikimas darbuotojų profesinei sąjungai neįrodo pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Net tokiu atveju, jei tam tikra informacija nebūtų buvusi pateikta darbuotojų profesinei sąjungai, pareiškėjas turėtų įrodyti, kad Tarnyba turėjo teisės aktais jai nustatytą pareigą atitinkamą informaciją pateikti ir kad jos nepateikimas turėjo įtakos jo teisinei padėčiai.

Pažymėjo, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. Tarnybos viršininko pavaduotojui (pareiškėjui) buvo įteiktas Tarnybos raštas, kuriuo jis informuojamas apie naikinamą pareigybę ir jam siūloma užimti kitas, šiuo metu laisvas, pareigas. Šio rašto R. J. J. neginčija, o apie skundžiamą sveikatos apsaugos ministro įsakymą pareiškėjas sužinojo anksčiau, t. y. kai skundžiamas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas visiems Tarnybos valstybės tarnautojams ir darbuotojams buvo išsiųstas per Tarnybos dokumentų valdymo sistemą. Šios sistemos kortelės įrašas rodo, kad R. J. J. su sveikatos apsaugos ministro įsakymu susipažino 2011 m. rugpjūčio 16 d. Taigi skundas ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo panaikinti sveikatos apsaugos ministro įsakymą, buvo pateiktas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Dėl Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-679 „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. Tarnyba gavo R. J. J. raštą „Dėl atsakymo į Jūsų 2011-09-30 raštą Nr. 2R-1.22-952“, kuriame jis nurodė, jog atsisako užimti jam pasiūlytas pareigas. Vadovaudamasi Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į R. J. J. ir D. S. nesutikimą užimti kitas jiems pasiūlytas pareigas, Tarnyba 2011 m. spalio 6 d. raštu Nr. 2R-1.22-1092 „Dėl sutikimo atleisti iš pareigų“ kreipėsi į profesinę sąjungą, prašydama sutikimo atleisti profesinės sąjungos pirmininką ir tarybos narį iš užimamų pareigų. 2011 m. spalio 26 d. Tarnyba gavo darbuotojų profesinės sąjungos raštą, kuriuo informuojama, jog Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga nesutinka su profesinės sąjungos pirmininko D. S. ir tarybos nario R. J. J. atleidimu iš užimamų pareigų. Įgyvendindama Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, Tarnyba kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimą atleisti iš užimamų pareigų D. S. ir R. J. J.. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1326-121/2012 panaikino Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimą atleisti iš užimamų pareigų D. S. ir R. J. J.. 2013 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 atmetė atsakovo Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. J. J. apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Paaiškino, kad Tarnyba iš pareiškėjo nėra gavusi oficialios informacijos apie tai, kad jis augina vaiką iki trejų metų. Pareiškėjas nėra prašęs suteikti jam tėvystės atostogas, darbo užmokestis jam mokamas, neskaičiuojant papildomojo neapmokestinamojo pajamų dydžio. Visos šios aplinkybės neleidžia sieti R. J. J. su vaiko auginimo faktu. Apie vaiko auginimo faktą Tarnybos neinformavo ir profesinė sąjunga, kurios tarybos narys yra R. J. J.. Profesinei sąjungai apie numatomus struktūrinius pertvarkymus Tarnyba pranešė 2011 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Šiuo raštu Tarnyba taip pat pakvietė Tarnybos darbuotojų profesinę sąjungą į konsultaciją. Tarnybos nuomone, jeigu profesinei sąjungai buvo žinoma informacija apie tai, kad tarybos narys R. J. J. augina vaiką iki trejų metų ir jam turėtų būti suteikiamos papildomos socialinės garantijos, ji konsultacijų metu turėjo apie tai informuoti Tarnybą. Be to, konsultacijose dalyvavo ir pats pareiškėjas, tačiau jis taip pat nepateikė Tarnybai informacijos apie tai, jog augina vaiką iki 3 metų. Prie patikslinto skundo pateikti įrodymai taip pat neleidžia teigti, kad R. J. J. yra valstybės tarnautojas, kuris augina vaiką iki trejų metų, todėl nėra pagrįstas pareiškėjo teiginys, kad darbdavys neturėjo teisinio pagrindo, pažeisdamas jo papildomas socialines garantijas, atleisti jį iš valstybės tarnybos, kol vaikui sueis trys metai.

Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti 5 000 Lt žalą nėra pagrįstas įrodymais. R. J. J. teiginiai apie tai, kad darbdavio inicijuoti struktūriniai pertvarkymai padarė jam neturtinę žalą, teiginiai apie darbdavio neva vykdomą savivaliavimą, neteisėtus sprendimus taip pat nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Taip pat teiginys apie sukeltą ligą nėra pakankamas pagrįsti priežastiniam ryšiui tarp struktūrinių pertvarkymų ir pareiškėjo minimo fakto, t. y. kad 2011 m. rudens antroje pusėje jis susirgo psoriaze. Iš pareiškėjo pateikto ligos aprašymo vadovėlyje akivaizdu, kad pareiškėjo ligos priežastimi galėjo būti įvairūs faktoriai. Pateikta išrašo kopija iš medicininių dokumentų nelaikytina tinkamu fakto, t. y. ligos, įrodymu. Įrodymais pareiškėjas negrindžia ir skunde nurodyto žalos dydžio – 5 000 Lt. Pareiškėjo pateikiami bendro pobūdžio teiginiai neįrodo, kad egzistuoja būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti ir nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad valstybė jam padarė bei privalo atlyginti žalą.

Pažymėjo, kad Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštas Nr. 2R-1.22-793 Tarnybos darbuotojų profesinei sąjungai, kuriame nurodyta „Tarnybos viršininko pavaduotojams (A lygis 17 kategorija) bus siūloma užimti vyriausiojo specialisto pareigas nacionalinės procedūros skyriuje (A lygis 12 kategorija) ir viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis 17 kategorija).“ negali būti laikomas klaidinančios informacijos pateikimu profesinei sąjungai ir juo labiau teisiniu įsipareigojimu siūlyti atitinkamas pareigas. 2011 m. liepos 25 d. raštu Tarnybos darbuotojų profesinei sąjungai buvo pateikta tik preliminari informacija apie ketinamus vykdyti struktūrinius pasikeitimus. Kartu su šiuo raštu Tarnyba profesinei sąjungai pateikė ir sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ projekto aiškinamąjį raštą, kuriame yra nurodyta, kad „Pakeitus Tarnybos struktūrą ir atsisakius vieno iš Tarnybos viršininko pavaduotojo etatų, likusiam pavaduotojui būtų pavestos asmens, atsakingo už korupcijos prevenciją ir vadovybės atstovo kokybei funkcijos.“ Aiškinamajame rašte nebuvo nurodyta, kaip konkrečiai ketinama įgyvendinti planus dėl Tarnybos viršininko pavaduotojo etato, t. y. nebuvo nurodyta, koks bus šios pareigybės lygis, kategorija, konkrečios funkcijos ir kokiu būdu ketinama priimti valstybės tarnautoją į šias pareigas. Tarnyba neturėjo konkrečių planų dėl naujos Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės lygio, kategorijos ar priėmimo į naujas pareigas tvarkos, tačiau nesulaukė šiuo klausimu jokių siūlymų iš darbuotojų profesinės sąjungos, nors ji buvo kviečiama juos teikti.

Jokie teisės aktai Tarnybos neįpareigojo įsteigti naujos Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės anksčiau negu 2012 m. sausio 4 d., t. y. kai įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Tarnybos administracijos struktūros. Dėl to Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė (A lygis, 18 kategorija) buvo įsteigta Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1A-10. Šis įsakymas nėra ginčijamas teismine tvarka. Pareiškėjas R. J. J. prašo panaikinti tik Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas. Pareiškėjo R. J. J. teiginys, kad patvirtinant aukštesnę kategoriją pareigybei, kurios funkcijos siauresnės, Tarnybos viršininkas pažeidė VTĮ 8 straipsnio 7 dalį, kuri nustato, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika bei šios Metodikos 3 priedo reikalavimus, yra nepagrįstas. Pareiškėjas neteisus, kad 2012 m. sausio 16 d. buvo įsteigta nauja pareigybė. Tarnybos viršininko pareigybė (A lygis, 18 kategorija) buvo įsteigta 2012 m. sausio 4 d., t. y. įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro įsakymui dėl Tarnybos administracijos struktūros pakeitimo. Antra, jokie teisės aktai neįtvirtina įpareigojimo įstaigai nustatyti tam tikrai pareigybei konkrečią kategoriją. Šiuo atveju Tarnyba yra tik įpareigota Valstybės tarnybos įstatymo nustatyti Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybei kategoriją ne žemesnę negu A 17 ir ne aukštesnę negu A 18. Metodikos 3 priedas, pagal kurį pareigybės priskiriamos tam tikrai kategorijai, tik nustato vertinimo kriterijus. Tačiau nei Metodika, nei Metodikos 3 priedas nereglamentuoja vertinimo kriterijų taikymo, nustatant konkrečią kategoriją. Nėra reikalavimo, kuriuos dėmenis turi atitikti tam tikra kategorija ar reikalavimo, kad aukštesnius dėmenis atitinkanti pareigybė būtų priskirta aukštesnei kategorijai. Trečia, pareiškėjas R. J. J. neteisus, kad naujos pareigybės veikla yra mažiau sudėtinga negu galiojusios. Šis teiginys yra asmeninė ir subjektyvi R. J. J. nuomonė, nes nėra objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, jog farmacijos ar medicinos žinių turėjimas ir taikymas daro veiklą sudėtingesne negu, pavyzdžiui, veiklos vykdymas atitinkamoje srityje turint socialinių mokslų srities vadybos ir verslo administravimo krypties išsilavinimą. Nurodytos naujos Tarnybos viršininko pavaduotojo veiklos sritys apima visą Tarnybos veiklą ir jos koordinavimą, todėl jau vien tai daro šią veiklą sudėtingesne už veiklą siauroje srityje. Dėl to, Tarnybos nuomone, pareigybės aprašyme įtvirtinta tarnybinė veikla turi būti vertinama pagal Metodikos 3 priedo 4 dėmenį, kaip ta, kurią vykdant, susiduriama su įvairiapusiškomis problemomis ir būtina nuolat teoriškai ir praktiškai tobulintis. Ketvirta, R. J. J. teiginys, kad nauja pareigybė numato mažiau tarnybinių ryšių nėra pagrįstas. Tarnybos viršininko pareigybės aprašyme, kurį ginčija pareiškėjas, nėra apsiribojama tarnybiniais ryšiais su kitomis įstaigomis ir visuomene. Priešingai, pareigybės aprašymo 39 punktas nustato, jog Tarnybos viršininko pavaduotojas palaiko ir atsako už ryšius su kompetentingomis institucijomis kokybės vadybos sistemos srityje, organizuoja sertifikavimo/persertifikavimo procesą, bendradarbiauja su BEMA (angl. Benchmarking of European medicines agencies) agentūrų sugretinimo klausimais. Tokio pobūdžio tarnybiniai ryšiai, bendravimas ir bendradarbiavimas turi būti vertinamas pagal Metodikos 3 priedo 7 dėmenį, kaip tarnybiniai ryšiai su kitų ES valstybių ir ES institucijų atstovais. Tuo tarpu Tarnybos viršininko pavaduotojų pareigybių aprašymuose, pagal kuriuos veiklą vykdė iki 2012 m. sausio 3 d. du Tarnybos viršininko pavaduotojai (tarp jų ir pareiškėjas), tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas turi būti vertinami pagal Metodikos 3 priedo 5, t. y. žemesnį, dėmenį, kaip tarnybiniai ryšiai su kitomis įstaigomis ir visuomene. Pažymėjo, kad Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymą, kurį ginčija pareiškėjas, įvertino Valstybės tarnybos departamentas. Valstybės tarnybos departamentas jokių Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo neatitikimų teisės aktų reikalavimams nerado, todėl 2012 m. sausio 27 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2012, Nr. 8) buvo paskelbtas konkursas. Taigi, rengdama Tarnybos viršininko pareigybės aprašymą ir nustatydama jam kategoriją, Tarnyba laikėsi teisės aktų reikalavimų ir patvirtintas pareigybės aprašymas atitinka tiek Valstybės tarnybos įstatymą, tiek Metodiką.

Pažymėjo, jog pareiškėjas R. J. J. neturi teisės reikalauti priteisti jam išeitinę išmoką, kadangi Tarnyba jam išmokėjo tokio dydžio išeitinę išmoką, kokią jis turi teisę gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas. R. J. J. skunde minimą 4 mėnesių išmoką nustato Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, o ne 4 punktas, kaip kad nurodoma skunde. Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-679 „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ 3 punktu pareiškėjo atleidimo iš pareigų data buvo perkelta iki teismo sprendimo dėl Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš pareigų R. J. J. įsiteisėjimo dienos. Galutinis teismo sprendimas minėtoje byloje įsiteisėjo 2013 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 ir pripažinus neteisėtu Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimą atleisti iš užimamų pareigų D. S. ir R. J. J.. Priėmus šį teismo sprendimą, vadovaujantis aukščiau minimu Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-679 3 punktu, pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų. R. J. J. dirbo Tarnyboje nuo 2003 m. gegužės 16 d., taigi jo darbo stažas yra 10 metų, o tokios trukmės darbo stažui Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato 4 mėnesių valstybės tarnautojo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį Tarnyba išeitinę išmoką R. J. J. pradėjo mokėti praėjus mėnesiui po jo atleidimo dienos – 2013 m. rugsėjo 13 d. R. J. J. buvo apskaičiuota vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio suma (5 305,26 Lt) ir tą pačią dieną atskaičius mokesčius išmokėta 4 032 Lt suma. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje pateiktą informaciją apie apdraustojo priėmimą į darbą valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose, valstybės ar savivaldybių įmonėse, viešosiose įstaigose ar Lietuvos banke, 2013 m. rugsėjo 13 d. R. J. J. 14 buvo priimtas į darbą viešojoje įstaigoje, todėl vadovaujantis aukščiau nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi, tolesnis išeitinės išmokos mokėjimas R. J. J. buvo nutrauktas. Taigi Tarnyba, apskaičiuodama ir išmokėdama R. J. J. išeitinę išmoką, laikėsi Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų ir nepažeidė pareiškėjo teisių.

Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ Nr. V-746

Vadovaudamasis Profesinių sąjungų įstatymo 17, 18, 21 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad profesinėms sąjungoms nepavesta ginti valstybės ar viešąjį interesą t. y. jos nepatenka į subjektų ratą, kuris nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, ir 56 straipsnyje. Profesinėms sąjungoms įstatymas paveda ginti tik šios sąjungos narių tam tikras garantijas darbo santykių srityje ir kontroliuoti, kaip darbdaviai laikosi įstatyme nurodytų konkrečių reikalavimų (17 str.). Jokiame teisės akte nėra pasakyta, kad profesinė sąjunga galėtų kontroliuoti ne tik darbdavį, bet ir jo steigėją, ar pastarasis laikosi Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnyje nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo R. J. J. teisės ginčyti SAM įsakymą teismas pažymėjo, jog pareiškėjas SAM įsakymą ginčija tais pačiais motyvais kaip ir profesinė sąjunga, t. y., kad įsakymu pažeidžiamos daugelio įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos. Tačiau pirmiausiai pareiškėjas turėjo įrodyti, kad ginčijamu SAM įsakymu yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas, nors tai ir teigia skunde, tačiau visai nepagrindė įrodymais, kad SAM įsakymu reorganizuojant Tarnybą siekiama pašalinti darbuotojų profesinės sąjungos aktyvius narius. Pareiškėjas dėl to teikė argumentus, kurie susiję tik su darbdavio veiksmais (dėl įvairių audito išvadų nepaisymo ir pan.), tačiau kaip ministras įsakymu siekė paveikti būtent pareiškėjo teisę užimti viršininko pavaduotojo pareigas, pareiškėjas nei paaiškino, nei įrodė. Susipažinus su ministro patvirtinta Tarnybos struktūra akivaizdu, kad joje numatyta viršininko pavaduotojo pareigybė, bet jai nenustatytas nei lygis, nei kategorija (pareiškėjui galėjo būti siūlomos tik jo lygio ir kategorijos pareigos arba žemesnės kategorijos), todėl įsakymu dar nepaneigta pareiškėjo teisė užimti pavaduotojo pareigas. Nurodyta tik tai, kad į pavaduotojo funkcijas pateks: jis bus vadovybės atstovu kokybei ir bus atsakingas už korupcijos prevenciją. Šiuo SAM įsakymu iš pareiškėjo nebuvo atimta teisė eiti kokias nors pareigas Tarnyboje, jam ir buvo pasiūlytos kitos pareigos, kurių jis atsisakė. Todėl teismas, taip pat kaip ir pirmuoju atveju, vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad šioje dalyje ginčo sprendimas niekaip nepaveiks pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, nepakeis jo padėties, todėl toks ginčas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjas taip pat gali kreiptis į institucijas ar pareigūnus, kuriems įstatymai paveda ginti teisme viešąjį ar valstybės interesą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų, kad SAM įsakymu pažeidžiamos Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Darbo kodekso nuostatos ir kitų įstatymų nuostatos, nevertino ir argumentų, susijusių su Tarnyboje dirbančių asmenų veikla. Dėl to byla taip pat nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“

Dėl pareiškėjo R. J. J. argumentų dėl šio įsakymo 1.4 punkto teismas pažymėjo, kad skundžiamu įsakymo punktu nebuvo įsteigta nauja viršininko pavaduotojo pareigybė (lygis A, 18 kategorija). SAM įsakymu patvirtinta viena viršininko pavaduotojo pareigybė, nenurodant jos lygio ir kategorijos, tačiau nurodant pagrindinius uždavinius. Tai buvo įgyvendinta kitu Tarnybos viršininko įsakymu – 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1A-10 – įsteigiama viena Tarnybos viršininko pavaduotojo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 18 kategorija) pareigybė (III t., b. l. 175), šis įsakymas nėra ginčijamas. Atsižvelgus į tai, Tarnybos vadovybė turėjo panaikinti dvi viršininko pavaduotojo pareigybes, nes buvo būtina įsteigti naują pavaduotojo pareigybę, kadangi buvusios pavaduotojų pareigybės neatitiko naujai keliamų pagrindinių reikalavimų šiai pareigybei. Pareiškėjo R. J. J. eitos pareigybės aprašyme (patvirtintas 2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1A-815, III t., b. l. 177-179) nėra tokių funkcijų, todėl šis aprašymas neatitiko naujai keliamų uždavinių – būti vadovybės atstovu, atsakingu už kokybę (visos įstaigos) ir korupcijos prevenciją. Taigi, pareigybė panaikinta pagrįstai. Ir nors neginčijamas įsakymas dėl naujos pareigybės įsteigimo, tačiau naujai įsteigta pareigybė atitiko SAM įsakyme nurodytus uždavinius jai, o paskiriant lygį ir kategoriją, nebuvo pažeistos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685, nuostatos ir tuo pačiu Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatos. Pagal Metodiką tokiai pareigybei gali būti nustatomas A lygis, o kategorija nuo 17 iki 18. Atsižvelgus į tai, nebuvo pagrindo išvadai, kad skundžiamo Tarnybos viršininko įsakymo 1.4 punktas susijęs tik su tuo, kad buvo siekiama atleisti pareiškėją R. J. J. iš darbo tarnyboje. Todėl šis pareiškėjo R. J. J. reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 16 d. įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo patvirtinimo“ Nr. 1A-77

Šiuo įsakymu (IV t., b. l. 11-13) patvirtinama Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė, kurios lygis A, kategorija 18. Pareiškėjas aiškino, kad šiuo įsakymu Tarnybos viršininkas siekė užkirsti kelią teismo sprendimo vykdymui, jeigu jis būtų nepalankus darbdaviui, nes 18 kategorija nustatyta pareigybei, kurios funkcijos yra žymiai siauresnės, negu iki 2012 m. sausio 3 d. galiojusios viršininko pavaduotojo pareigybės aprašyme, nes neliko 6 skyrių kuravimo, o kitos funkcijos liko tos pačios. Visų pirma, ši pareigybė buvo įsteigta Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1A-10. Antra, įsteigta nauja pareigybė, nes joje iš tiesų atsisakoma tokios organizacinės struktūros, kai pavaduotojai kuruoja jiems priskirtus skyrius. Tarnybos vadovas turi diskrecijos teisę kitaip organizuoti skyrių ir pavaduotojų darbą. Kita vertus, nėra pagrindo išvadai, kad nustatant 18 kategoriją pavaduotojo pareigybei, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. 18 kategorija nustatyta nepažeidžiant Metodikos 3 priedo kriterijų. Bet kuriuo atveju, nuginčijus šį įsakymą, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, nes liktų galioti 2012 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. 1A-10. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad šiuo įsakymu pažeistos pareiškėjo teisės ir skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679 2-o punkto (III t., b. l. 154)

Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatomis, Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalies, 5 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, jog šios normos taikytos dėl to, kad įsakymo priėmimo metu vyko ginčas tarp Tarnybos ir jos darbuotojų profesinės sąjungos dėl sutikimo atleisti nedavimo. Šis ginčas buvo nagrinėjamas administracinėje byloje, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą (administracinė byla Nr. I-1326-121/2012, prijungta prie šios bylos), kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį (administracinė byla Nr. A146-841/2013). Taigi, atleidimo data turėjo būti 2013 m. rugpjūčio 13 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo panaikintas profesinės sąjungos nesutikimas atleisti pareiškėją iš pareigų. Nustatyta, kad iki nurodytos datos pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, po to išeitinė išmoka, kuri buvo mokama vieną mėnesį, nes gauta duomenų, kad pareiškėjas įsidarbino viešojoje įstaigoje.

Pareiškėjas atleidimą ginčija, ginčydamas Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815, dėl kurio jau pasisakyta, taip pat ir dėl naujai įsteigtos pareigybės lygio ir kategorijos nustatymo. Visi pareiškėjo teiginiai, susiję su Tarnybos uždavinių ir tikslų įgyvendinimu, ginčijant struktūros pakeitimų tikslingumą, teigiant, kad tokiu būdu siekiama sutelkti Tarnybos valdymą vienose rankose ir pan., atmesti. Į kokias aplinkybes kreiptinas dėmesys, kai valstybės tarnautojas yra atleidžiamas dėl pareigybės panaikino, jau ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas gali ginčyti atleidimą tik tuo pagrindu, kad jo vykdytos funkcijos išliko kokiose nors pareigose, buvo nepagrįstai perduotos kitam valstybės tarnautojui, kad jam nebuvo pasiūlyta užimti tą pareigybę, kuriai buvo perduotos jo funkcijos, tačiau ne tuo pagrindu, kad Tarnybos struktūra apskritai keičiama ne taip, kaip, pareiškėjo manymu, būtų tikslinga, atitiktų daugelio jo nurodomų įstatymų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir motyvų, kurie patvirtintų, kad jo pareigybė buvo panaikinta tik formaliai, o realiai išliko visos jo vykdytos funkcijos, kad jos dirbtinai buvo priskirtos kitai pareigybei. Priešingai, tiek pareiškėjas, tiek profesinė sąjunga nurodo, kad naujai įsteigtos pavaduotojo pareigybės funkcijos nustatytos neteisingai, nes tokiu būdu visa veiklos kontrolė koncentruojama vienose viršininko rankose, nurodo naujai įsteigtos pareigybės esminį skirtumą, lyginant su pareiškėjo eitos pareigybės aprašymu, kur buvo numatyta, kokius skyrius jis kontroliuoja, organizuoja juose veiklą. Pagal naują struktūrą skyriai tapo atskaitingi Tarnybos viršininkui tiesiogiai, taigi šios funkcijos viršininko pavaduotojo pareigybėje neišliko. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika (žr. 2012 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-421/2012, 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-348/2012, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011 ir kt.), kad ginčijant atleidimą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, būtina nustatyti pareigybės panaikinimo faktą. Sulyginus pareiškėjo eitos pareigybės aprašymą ir naujai įsteigtos pavaduotojo pareigybės aprašymą (III t., b. l. 181-183), daroma išvada, kad pareiškėjo pareigybė panaikinta realiai, įsteigta nauja pavaduotojo pareigybė, kuriai nustatytos kitokios funkcijos, taip pat pavedama teikti projektus, remiamus ES, pavaduotojas organizuoja ir kontroliuoja tokių projektų įgyvendinimą, organizuoja kokybės vadybos sistemos įgyvendinimą ir kt. Nors pareiškėjas nenurodo, kad buvo pažeista jo teisė į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją, tačiau ši teisė (garantija) nėra absoliuti, kadangi valstybės tarnautojas turi atitikti darbdavio turimai laisvai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėjas, gindamas savo teisę būti paliktam pavaduotojo pareigybėje, būtent nurodo motyvus ir argumentus, kurie nei pagal Valstybės tarnybos įstatymą, nei pagal Darbo kodeksą negali būti vertinami (kaip minėta, remiasi struktūros pakeitimo tikslingumu, neteisingu funkcijų perskirstymu skyriuose, kuriuose jis netgi nedirbo, tuo, kad keičiant struktūrą pažeidžiamas Farmacijos ir kiti įstatymai, nesusiję su darbuotojų teisių garantijomis, ir pan.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo siūlyta eiti kitas pareigas, todėl ši garantija jam buvo suteikta. Pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą pranešta 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 2R-1.22-952, kuriuo buvo pasiūlyta užimti laisvas pareigas, atitinkančias pareiškėjo kvalifikaciją: Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12) ir Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (lygis A, kategorija 12), pareiškėjas neginčija, kad eiti tas pareigas atsisakė. Kadangi pareiškėjo atleidimo data buvo nukelta, jam Tarnyba 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 1.22)2R4-1285 siūlė užimti Tarnybos Vaistų registracijos skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14 kategorija) pareigas (V t., b. l. 125), pareiškėjui pateiktas ir pareigybės aprašymas. Pareiškėjas ilgokai aiškinosi, ar šios pareigybės kategorija nebuvo sumažinta, siekiant jį diskriminuoti kaip profesinės sąjungos aktyvų narį (V t., b. l. 126), dėl to susirašinėjo su Tarnyba, o atėjus paskutinei termino duoti sutikimą dienai, 2012 m. rugsėjo 21 d., savo raštu nedavė sutikimo užimti tas pareigas, toliau aiškinosi dėl jų (V t., b. l. 130), taigi pats pareiškėjas nesutiko eiti siūlomų pareigų. Todėl laikyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje numatyta garantija pareiškėjui buvo suteikta.

Tačiau, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjas turėjo dar vieną garantiją nebūti atleistam iš pareigų, kaip auginančiam vaiką (vaikus) iki trejų metų. Nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo oficialiai pateikęs Tarnybos buhalterijai aiškios ir nedviprasmiškos informacijos apie savo dukrą su prašymu atitinkamai skaičiuoti pajamų mokestį. Tačiau byloje yra Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. pažyma apie asmens duomenis Nr. (29)4VE-2119, kurioje nurodyta, kad E. B. gimė 2011 m. sausio 20 d., jos gyvenamoji vieta deklaruota 2013 m. rugsėjo 3 d. adresu (duomenys neskelbtini), jos tėvas yra R. J. J. (V t., b. l. 93). Pareiškėjas aiškino, kad vaiko gimimo liudijimą jis elektroniniu paštu išsiuntė Tarnybos buhalterei 2011 m. liepos 29 d. (pateikė išrašą iš elektroninio pašto, VI t., b. l. 47-48). Atsakovė neneigia, kad tuo pat metu trumpą laiką pareiškėjui pajamų mokestis buvo skaičiuojamas, atsižvelgiant į tai, kad jis turi vaiką, o vėliau tai pripažinta klaida ir pajamų mokestis skaičiuojamas kaip ir anksčiau. Tačiau šios aplinkybės patvirtina, kad į pareiškėjo elektroniniu laišku pateiktą informaciją buvo nors ir trumpam atsižvelgta. Kita vertus, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, į tai, kad E. B. gimimo liudijimas buvo pateiktas dar į bylą Nr. I-1326-121/2012 (II t., b. l. 54), kartu su Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos 2011 m. lapkričio 30 d. atsiliepimu į Tarnybos skundą, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš Tarnybos, teismas padarė išvadą, kad tarnybai turėjo būti žinoma, jog pareiškėjas turi dukrą, tuo metu jai nebuvo metų, todėl šią aplinkybę Tarnybos administracija privalėjo aiškintis iki galo. Juo labiau, kad gimimo liudijimas buvo teikiamas el. paštu ir Tarnybos buhalterei. Tarnyba galėjo pareikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, kad jis augina vaiką (pvz. Vaikų teisių apsaugos tarnybos pažymą). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad pareiškėjo atleidimas iš Tarnybos buvo neteisėtas, nes juo pažeistos VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, t. y. garantija valstybės tarnautojui esant nurodytoms aplinkybėms nebūti atleistam iš tarnybos iki vaikui sueis treji metai.

Remdamasis Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neprašo grąžinti jį į eitas pareigas, į tai, kad jo pareigybė yra panaikinta, teismas nusprendė jam priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, pripažįstant atleidimą iš tarnybos neteisėtu, atleidimo datą nustatant pagal teismo sprendimo įsiteisėjimo datą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantai neturi reikalavimo teisės ginčyti SAM įsakymo. Teismas, teigdamas, kad profesinė sąjunga neturi teisės skųsti SAM įsakymo, nes jis priimtas ne Tarnybos viršininko (darbdavio), tačiau Tarnybos steigėjo – Sveikatos apsaugos ministerijos, ignoruoja ir paneigia asmens (šiuo atveju profsąjungos) teisę ginčyti administracinius sprendimus, kurie sukelia materialinius teisinius padarinius suinteresuotiems asmenims (ABTĮ 5 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pastebėta, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes“ (2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-369/2014). Vadinasi, visi administraciniai aktai ir sprendimai, kaip juos apibrėžia Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, gali būti skundo objektu (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 8, 11 d.), taigi ir skundžiamas SAM įsakymas, jeigu jie sukelia pasekmes. Visiškai nesvarbu, ar šį skundžiamą įsakymą priėmė darbdavys ar kitas administracinis subjektas, šiuo atveju Sveikatos apsaugos ministerija. Svarbiausia yra tai, kad toks sprendimas sukelia neigiamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims. Be to, dėl įvykusių Tarnybos struktūrinių pertvarkymų, kurie įtvirtinti SAM įsakymu, pasikeitė bent dviejų Tarnybos darbuotojų, t. y. Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus (t. y. skyriaus, kuris SAM įsakymu buvo panaikintas) vedėjo D. S. ir Tarnybos viršininko pavaduotojo R. J. J., teisinė padėtis, t. y. jie buvo atleisti iš užimamų pareigų, nes šių paprasčiausiai nebeliko. Apie tai nedviprasmiškai yra nurodyta Tarnybos 2011 m. liepos 18 d. rašte profsąjungai Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Kadangi po SAM įsakymo priėmimo buvo atleisti iš pareigų bent du profsąjungos nariai, jų teisės buvo pažeistos. Akivaizdu, kad esant galiojančiam SAM įsakymui, nei Ikiklinikinių ir klinikinių skyriaus vedėjas D. S., nei Tarnybos viršininko pavaduotojas R. J. J. negalėjo likti dirbti senose pareigose. Taigi SAM įsakymas tiesiogiai įtakojo šių profsąjungos narių teises. Šiuo atveju profsąjungos interesai yra tokie patys, kaip ir jos narių, kurių teisės yra pažeistos. Vis tik, jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kiltų neaiškumų, kaip vertinti Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies ir Profesinių sąjungų įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatas, vadovaudamiesi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, prašo teismo kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kurioje pasakyta, jog profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus, neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai ir ar Profesinių sąjungų įstatymų 18 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kurioje pasakyta, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises, neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai.Dėl kito pareiškėjo R. J. J. teisės skųsti SAM įsakymą pažymi, kad priėmus skundžiamą SAM įsakymą, pareiškėjas R. J. J. yra atleidžiamas iš užimamų pareigų. Tai yra logiška tokio įsakymo pasekmė. Tarnybos viršininkas, būdamas pavaldus Sveikatos apsaugos ministrui, veikdamas pagal Tarnybos nuostatus, privalėjo priimti SAM įsakymą įgyvendinančius tolimesnius teisės aktus (pvz., Tarnybos įsakymą dėl pareigybių), kuriais buvo atleisti iš pareigų profsąjungos nariai ir negalėjo veikti kitaip, kadangi priešingu atveju būtų pažeidęs įstatymo viršenybės principą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.), nes nevykdytų sveikatos apsaugos ministro priimto administracinio teisės akto. Todėl darytina išvada, kad žinant, kaip Lietuvoje veikia administracinių subjektų sistema, pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti, jog SAM įsakymas pareiškėjui R. J. J. nesukelia jokių teisinių padarinių. Juo labiau, bylos faktai liudija, kad Tarnybos viršininkas faktiškai vykdė SAM įsakymą, kadangi 2011 m. rugpjūčio 25 d. Tarnybos įsakymo dėl pareigybių 1.4 punktu panaikino pareiškėjo R. J. J. viršininko pavaduotojo pareigybę. Tai, kad pareiškėjui R. J. J. 2011 m. rugpjūčio 30 d. Tarnybos raštu Nr. 2R-1.22-952 „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas ir pareigybės panaikinimo“ buvo pasiūlytos užimti kitos pareigos, nereiškia, kad SAM įsakymas R. J. J. teisėms neturėjo įtakos, o kaip tik priešingai – patvirtina šį faktą. Pareiškėjas profesinė sąjunga kategoriškai nesutinka su teismo teiginiu, kad konsultacijos vyko, kadangi bendravimas su Tarnybos atstovais buvo tik konsultacijų imitacija. Tarnyba konsultacijas vykdė tik fiktyviai, nesiekdama įsiklausyti į pareiškėjo nuomonę dėl reorganizacijos neigiamų padarinių sušvelninimo, neidama į kompromisą dėl pasiūlymų, be to, nesulaukusi konsultacijų pabaigos, išsiuntė SAM įsakymo projektą tvirtinti. Visos aplinkybės dėl konsultacijų eigos pirmosios instancijos teismui buvo detaliai nurodytos profesinės sąjungos skunde. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįsigilino į profesinės sąjungos argumentus. Pirmiausia, profesinė sąjunga nuo pat konsultavimo procedūros su darbdaviu pradžios užėmė poziciją, jog struktūriniai pertvarkymai, kurie numatyti SAM įsakyme, Tarnybai visiškai nereikalingi ir jie netgi kenktų Tarnybai ir jos darbuotojams – profesinės sąjungos nariams. Tokia struktūros pertvarkymų neigiama įtaka Tarnybos darbuotojams – profesinės sąjungos nariams, pirmiausia pasireikštų tuo, kad po pertvarkymų, iš pareigų turės būti atleista nemaža dalis darbuotojų ir kai kurie iš jų, akivaizdu, kad negalės užimti analogiškų ar panašių pareigų, kokias jie užėmė iki pertvarkymų (pvz. Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjas D. S. ir Tarnybos viršininko pavaduotojas R. J. J.). Todėl profsąjunga sąmoningai užėmė poziciją, kad Tarnybos struktūriniai pertvarkymai nereikalingi, nes jais pažeidžiami šių darbuotojų interesai. Visi kiti argumentai, kurie buvo nurodomi profsąjungos skunde, nėra jos kėsinimasis perimti darbdavio ar steigėjo funkcijas, tačiau siekis apginti ketinamus atleisti darbuotojus, kuriems akivaizdu, jog nebus pasiūlytos analogiškos pareigos po pertvarkymų. Todėl pirmosios instancijos teismas paneigė profesinės sąjungos teisę ginti jos narius nuo planuojamo jų atleidimo. Be to, akivaizdu, kad Tarnybos atstovai neatsižvelgė nei į vieną profesinės sąjungos išsakytą pasiūlymą dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, nors šie pasiūlymai buvo aiškiai išdėstyti jos 2011 m. rugpjūčio 2 d. rašte „Dėl nuomonės apie struktūrinius pertvarkymus“. Tačiau nei į vieną šių pasiūlymų Tarnyba neatsižvelgė ir tą patvirtino 2014 m. sausio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė. Dar daugiau, tą pačią dieną, kai Tarnyba gavo profesinės sąjungos 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštą su jame pateiktais pasiūlymais, ji ne tik, kad neatsižvelgė į pasiūlymus, tačiau suskubo pateikti Sveikatos apsaugos ministrui skundžiamo SAM įsakymo projektą derinti. Tokio įsakymo projekto, Tarnyba nematė pagrindo nei taisyti, nei atšaukti, net ir gavusi logiškus prašymus iš profsąjungos. Būtent klausimus, kurie susiję su darbuotojų socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis ir kėlė profesinė sąjunga konsultacijų metu, t. y. ji prašė išsaugoti konkrečių darbuotojų darbo vietas Tarnyboje – D. S. buvo prašyta palikti Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo vietą, o R. J. J. – Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybę. Būtent panaikinus R. J. J. pavaduotojo pareigybę, buvo įsteigta aukštesnės kategorijos pavaduotojo pareigybė, į kurią jis neturėjo teisės pretenduoti, kadangi buvo žemesnės kategorijos valstybės tarnautojas. Iš to seka, kad naujos (lygis A, 18 kategorija) pareigybės įsteigimas nepatvirtina Tarnybos įsakymo dėl pareigybių 1.4 punkto teisėtumo, tačiau priešingai – jį paneigia.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo R. J. J. reikalavimą naikinti Tarnybos įsakymą dėl viršininko pavaduotojo. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad Tarnybos įsakymas priimtas Tarnybos viršininkui įgyvendinant naują Tarnybos struktūrą, o Tarnybos viršininkas turi diskrecijos teisę organizuoti įstaigos darbą; be to, net ir panaikinus šį įsakymą dėl pareigybių, liktų galioti kitas Tarnybos viršininko įsakymas, kuriuo naujoji Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė buvo įsteigta (2012 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. 1A-10). Tenkinant apeliantų reikalavimus dėl SAM įsakymo ir Tarnybos įsakymo dėl pareigybių panaikinimo, nebeliktų teisinio pagrindo egzistuoti ir Tarnybos įsakymui dėl viršininko pavaduotojo.Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino profesinės sąjungos argumentų, jog skundžiami administraciniai sprendimai turi būti pagrįsti faktais ir objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju SAM įsakymas ir atitinkamai Tarnybos įsakymas dėl pareigybių apskritai nėra pagrįsti jokiais faktais, t. y. juose nenurodomas faktinis pagrindas. Bandymą SAM įsakymą pagrįsti faktais galima įžvelgti nebent jo lydinčiuosiuose dokumentuose, pvz., 2011 m. rugpjūčio 2 d. aiškinamajame rašte (pateikta kartu su atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. spalio 3 d. atsiliepimu į patikslintą skundą). Tačiau įvertinus tame rašte pateiktą argumentaciją ir palyginus ją su nagrinėjamoje administracinėje byloje surinkta medžiaga bei apeliantų argumentais, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, išvados apie administracinių aktų pagrįstumą faktiniais duomenimis negalima daryti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismas nenagrinėja skundžiamų aktų priėmimo faktinių aplinkybių ir kartu tų apeliantų argumentų, kurie tiesiogiai nesusiję su Tarnybos darbuotojų teisėmis, tačiau skirti pagrįsti skundžiamų administracinių aktų neobjektyvumą. Tačiau tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurie įpareigoja kiekvieną administracinį sprendimą pagrįsti faktais.Tarnybos struktūros pakeitimai neleido Tarnybai efektyviau planuoti ir organizuoti darbą, racionaliau paskirstyti žmogiškuosius išteklius ir gaunamus asignavimus. Atsakovai nei teismo metu, nei konsultacijų su profesine sąjunga metu nepateikė įrodymų ar argumentų, jog po struktūros pakeitimo bus sutaupyta lėšų ar optimizuoti žmogiškieji ištekliai. Tarnyba ne tik kad pati šių aplinkybių neįrodinėjo, tačiau dar piktybiškai vengė šias aplinkybes atskleisti apeliantams. Profsąjunga 2013 m. lapkričio 8 d. rašytiniu prašymu prašė bylą nagrinėjantį teismą įpareigoti Tarnybą pateikti duomenis apie tai, kiek lėšų pareikalavo reorganizacija ir kaip efektyviai buvo naudojami žmogiškieji ištekliai (teismas prašymą atmetė 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi, motyvuodamas tuo, jog byloje nevertinami ekonominiai skundžiamo įsakymo aspektai). Tas pats prašymas Tarnybai buvo pakartotinai siųstas tiesiogiai 2013 m. gruodžio 13 d., tačiau Tarnyba prašomos informacijos nepateikė. 2013 m. kovo 19 d. Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2012/1-1418 buvo pažymėta, kad „<...> nustatyta, kad nuo 2012-01-03 iki 2012-01-23 ir nuo 2012-03-30 iki 2012-10-01 Tarnyboje dirbo tik vienas darbuotojas, atsakingas už klinikinių tyrimų kontrolę, tačiau šiuo metu dirba du GKP inspektoriai.“ Tai reiškia, kad Tarnybos reikšmingos funkcijos beveik metus laiko buvo atliekamos netinkamai. Seimo kontrolierius išvadoje netgi pateikė rekomendaciją Tarnybai užtikrinti, kad joje būtų ne mažiau kaip 2 inspektoriai.Tarnybos struktūros pakeitimais nebuvo siekiama atsižvelgti į vykusių auditų rekomendacijas, t. y. konkrečiai į 2011 m. vasario 1 d. VšĮ „LSTsert“ ataskaitos Nr. 2011-317-01 5 rekomendaciją („Organizacijos struktūroje nurodyti vadovybės atstovo poziciją“) ir Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. balandžio 18 d. vidaus audito ataskaitos Nr. VAA-4 10 („Svarstyti klausimą dėl klinikinių tyrimų atitikimo Gerai klinikinei praktikai patikrinimų klinikinių tyrimų centruose atskyrimo nuo klinikinių tyrimų dokumentų ekspertizės funkcijos“) ir 14 („Racionalizuoti VVKT žmogiškuosius išteklius, paskirstant darbuotojų funkcijas taip, kad daugiau darbuotojų būtų priskirta visoms ekspertizėms atlikti“) rekomendacijas. Apeliantų nuomone, minėtuose audito dokumentuose nurodytos rekomendacijos nebuvo privalomos, jos buvo įgyvendintos iki reorganizacijos, be to, jas įgyvendinti (patikslinti) buvo galima ir nevykdant reorganizacijos. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 16 d. Tarnybos viršininko įsakymu Nr. 1A-77 buvo patvirtintas pavaduotojo naujas pareigybės aprašymas, kuriame iš esmės buvo numatytos visos tokios pat funkcijos, kaip ir iki tol galiojusiame Tarnybos viršininko pavaduotojo Ž. M. pareigybės aprašyme numatytos funkcijos (patvirtintas 2010 m. spalio 12 d. Tarnybos viršininko įsakymu Nr. 1A-1079), išskyrus naujai buvo įtraukti 36 ir 37 punktai, numatantys pavaduotojo funkcijas, susijusias su Tarnybos kokybės politika, tačiau Tarnybos viršininko pavaduotojas Ž. M. ir iki reorganizacijos pagal savo pareigybės aprašymą vykdė Kokybės vadybos skyriaus priežiūros funkcijas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šios naujai įtrauktos funkcijos iš esmės dubliuoja Tarnybos jau veikiančio struktūrinio padalinio – Kokybės vadybos skyriaus, vedėjo funkcijas (prižiūri kokybės vadybos sistemą, įdiegtą Tarnyboje, ją tobulina, užtikrina kokybės vadybos sistemos dokumentų rengimą, tvarkymą ir paskirstymą Tarnyboje). Apeliantų nuomone, tam, kad būtų įgyvendinta minėta VšĮ „LST sert“ rekomendacija, būtų buvę pakankama Kokybės vadybos skyriaus vedėją įvardinti kaip vadovybės atstovą kokybei. Be to, pabrėžtina, kad vadovybės atstovo kokybei pozicijos nurodymas (priskyrimas) negalėjo būti priežastimi naikinti iki tol galiojusias Tarnybos buvusio viršininko pavaduotojo pareigybes, kurias užėmė R. J. J.. Taip pat kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. rugpjūčio 6 d. išvados Nr. L-01-2376, Tarnyba inspektavimo ir dokumentų ekspertizių atlikimo funkcijas turėjo atskirti iki 2010 m. II ketvirčio pabaigos, tačiau iki to laiko funkcijos nebuvo atskirtos. Tačiau jau 2011 m. liepos 14 d. Tarnyba viešai paskelbė Korupcijos prevencijos Tarnybos programos įgyvendinimo 2010-2011 metų priemonių plano vykdymo ataskaitą, kurioje aiškiai nurodė, kad ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo ir klinikinių tyrimų atlikimo funkcijos yra atskirtos pakeičiant šio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymus (tai reiškia, kad tie darbuotojai, kurie atlieka dokumentų ekspertizes, nevykdo inspekcijų ir pan.). Atsakingais asmenimis buvo nurodomi ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus ir teisės skyriaus darbuotojai. Nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad šią priemonę papildomai reikėjo įgyvendinti dar ir vykdant reorganizaciją. Be to, siūlymas atskirti ekspertizių atlikimo ir inspektavimo funkcijas buvo tik rekomendacinio pobūdžio ir galėjo būti privalomai neįgyvendinamas. Tą patvirtina Tarnybos ir Sveikatos apsaugos ministerijos taikoma praktika analogiškais arba labai panašiais atvejais. Dar daugiau, kaip matyti iš pateiktų Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus nuostatų, šiame skyriuje kontrolės bei leidimų išdavimo funkcijos taip pat neatskirtos. Iš nuostatų 6.8. punkto matyti, kad skyrius „analizuoja pateiktas paraiškas dėl pritarimo vykdyti vaistinio preparato poregistracinio saugumo tyrimą“, o nuostatų 6.3 punktas numato, kad skyrius kontroliuoja farmokologinio budrumo sistemas (III t., b. l. 102, 113). Tačiau tai nesudarė pagrindo reorganizuoti ir šį skyrių. Be to, Inspektavimo skyriaus nuostatų 6.1 punktas nurodo, kad skyrius „Vertina asmenų, norinčių gauti gamybos ar didmeninio platinimo licencijas, pasirengimą vykdyti numatomą farmacinę veiklą (patalpas, įrangą, dokumentus, numatomus vykdyti procesus, atsakingų specialistų kvalifikaciją) ir išduoda atitinkamas vertinimo pažymas“, o 6.2 punkte jau teigia, kad skyrius „Kontroliuoja, kaip licencijuotos farmacijos įmonės vykdo farmacinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus“ (III t., b. l. 118).Tarnybos teiginys, kad Tarnybos viršininko pavaduotojų kuravimo sričių pasiskirstymas nėra efektyvus, todėl yra susiklosčiusi praktika, kad pats viršininkas planuoja pavaduotojams pavaldžių skyrių darbą, neatitiko tikrovės. Nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei Tarnyba nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio šį teiginį. Priešingai, į bylą R. J. J. kartu su savo skundu pateikė teismui įrodymus, kad jo kuruojamos sritys (Tarnybos skyriai) yra valdomos racionaliai ir efektyviai (žr. 2009 m. kovo 16 d. Sveikatos apsaugos ministerijos vidaus audito ataskaitą Nr. (5.6.)-3), o paties R. J. J. veikla Tarnybos vertinama labai gerai (žr. 2009 m. gruodžio 10 d., 2010 m. gruodžio 15 d. R. J. J. tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvados Nr. 1 ir Nr. 41). Atlikus reorganizaciją, Tarnybos struktūra buvo sutvarkyta taip, kad jos struktūriniai padaliniai (skyriai) tapo atskaitingi tiesiogiai Tarnybos viršininkui, o ne pavaduotojams. Tokiu būdu buvo atliktas valdymo centralizavimas, nors ir pats viršininkas vienos iš konsultacijų metu yra deklaravęs, jog reorganizacijos tikslas yra sukurti ir stiprinti horizontalius ryšius (žr. 2011 m. rugpjūčio 18 d. Tarnybos ir pareiškėjo konsultacijų protokolą). Apie šį reiškinį buvo pastebėta STT 2010 m. rugpjūčio 6 d. išvadoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, privalėjo įvertinti skundžiamų administracinių teisės aktų atitikimą faktams ir įsitikinti, kad būtinybė juos priimti buvo pagrįsta objektyviais duomenimis.Šiuo atveju teismas turėjo taikyti Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį ir grąžinti R. J. J. į pareigas, net ir nesant pareikšto tokio reikalavimo, nes tokias neteisėto atleidimo pasekmes imperatyviai nustato minėtoji Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalies norma. Šiuo atveju pareiškėjui nėra žinomos priežastys, dėl kurių jis negalėtų būti grąžinamas į darbą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, R. J. J. grąžinant į ankstesnes pareigas, iš kurių jis buvo neteisėtai atleistas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai išsprendė klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo R. J. J., kadangi teismo sprendime yra nurodytos prieštaringos aplinkybės, t. y. viena vertus, pripažįstama, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau kita vertus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patiriami dvasiniai išgyvenimai, neigiamos patirtos emocijos buvo intensyvios. Teismo galutinė išvada tokia, jog nors pareiškėjas ir patyrė neturtinę žalą, tačiau ji jam atlygintina konstatuojant, jog atleistas jis buvo neteisėtai ir priteisiant jam atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau nei Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis, pateikdama neturtinės žalos apibrėžimą, vienareikšmiškai sako, kad neturtinė žala (jei ji buvo) visuomet įvertinama pinigais. Įstatymas nenumato, kad asmens patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai galėtų būti įvertinami kokia kita forma (pvz., satisfakcija teismo sprendimu ar kitomis priteistomis sumomis). Todėl pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog R. J. J. patyrė neturtinę žalą, teismas ją privalėjo nustatyti ir priteisti iš atsakovo. Šiame kontekste R. J. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turėjo būti tenkinamas visa apimtimi.Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo priteistinas sumas R. J. J.. Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalis nustato, kad negrąžindamas į darbą neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo, teismas priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tuo tarpu R. J. J. teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bet nepriteisė išeitinės išmokos. Be to, R. J. J. visą savo darbo laiką Tarnyboje lygiagrečiai dirbo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, todėl neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas iš kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką atėmė jo pajamas, gautas šiame universitete. R. J. J. neįsidarbino kitoje darbovietėje, o joje dirbo nuolat.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Patikslintame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui profesinė sąjunga, prašydama panaikinti SAM įsakymą, šį reikalavimą grindė reorganizacijos netikslingumu, nebūtinumu, tuo, kad ji neva prieštarauja įvairiems teisės aktams, tarp jų ir Viešojo administravimo įstatymui, Farmacijos įstatymui, Biomedicininių tyrimų įstatymui ir jokių kitų argumentų, kaip SAM įsakymas pažeidžia profesinės sąjungos ar jos narių teises ir teisėtus interesus nepateikė. Apeliaciniame skunde, priešingai negu patikslintame skunde, pareiškėjai (apeliantai) negrindžia savo reikalavimo tuo, kad SAM įsakymas neva prieštarauja įvairiems teisės aktams, o pateikia naujus argumentus, jog dėl įvykusių Tarnybos struktūrinių pertvarkymų pasikeitė bent dviejų Tarnybos darbuotoju, t. y. Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus (t. y. skyriaus, kuris SAM įsakymu buvo panaikintas) vedėjo D. S. ir Tarnybos viršininko pavaduotojo R. J. J., teisinė padėtis, t. y. jie buvo atleisti iš užimamų pareigų, nes jų paprasčiausiai neliko. Tačiau, Tarnybos manymu, apeliantai negali reikalavimo byloje grįsti iš esmės naujais argumentais negu tie, kuriais reikalavimas buvo grindžiamas pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliantai nebuvo atleisti pagal SAM įsakymą. SAM įsakymu buvo tik patvirtinta nauja Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių) struktūra, kas per se nepažeidžia jokių profesinės sąjungos ar jos narių teisių ir teisėtų interesų. Juo labiau, kad abiems asmenims buvo pasiūlytos pareigos ir, sutikę jas užimti, jie būtų toliau galėję dirbti Tarnyboje. Teigdami, kad buvo pažeistos D. S. ir R. J. J. teisės, nes jie nebeteko tų pareigų, kurias ėjo, nebegalėjo likti senose pareigose, iš esmės ginčija reorganizacijos teisėtumą. Nėra jokio teisės akto, įpareigojančio darbdavį niekada nekeisti struktūros ir palikti darbuotojus „senose pareigose“ iki tol, kol jie patys iš jų pasitrauks. Priešingai, tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, siekiant tinkamai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas, laikantis efektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog užimti kitas, Tarnyboje tuo metu buvusias laisvas, pareigas buvo siūloma ne pagal SAM ministro įsakymą. Be to, pareigų siūlymo (nesiūlymo) pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus reikalavimus klausimai yra nagrinėjami sprendžiant individualius ginčus dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš valstybės tarnybos, kai siekiama nustatyti, ar jų atžvilgiu buvo laikytasi įstatymo reikalavimų. Darbuotojų profesinės sąjungos argumentai dėl dviejų narių teisių pažeidimo parodo pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą: teigdamas, jog pažeidimą sudaro faktas, jog asmenys neteko tų pareigų, kurias ėjo, pareiškėjas profesinė sąjunga gina tik D. S. ir R. J. J. neva pažeistas teises ir teisėtus interesus, nors, įvykdžius struktūrinius pertvarkymus, ir kiti Ikiklinikinių bei klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojai neteko pareigų Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriuje, nes jiems buvo pasiūlytos pareigos kituose Tarnybos skyriuose. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga neturi reikalavimo teisės panaikinti SAM įsakymą ir priėmė pagrįstą sprendimą nutraukti bylą šioje bylos dalyje. Taip pat, Tarnybos nuomone, SAM įsakymas nepažeidžia R. J. J. teisių ir teisėtų interesų, nes, kaip nurodė pirmos instancijos teismas, ministro patvirtintoje Tarnybos struktūroje numatytai viršininko pavaduotojo pareigybei nenustatytas nei lygis, nei kategorija, todėl įsakymu dar nepaneigta pareiškėjo teisė užimti pavaduotojo pareigas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas R. J. J. yra praleidęs terminą pateikti skundą dėl SAM įsakymo panaikinimo, kadangi apie skundžiamą SAM įsakymą pareiškėjas sužinojo, gavęs šį įsakymą per Tarnybos dokumentų valdymo sistemą DOV‘as. Pagal šios sistemos kortelės įrašą Tarnybos viršininko pavaduotojas su SAM įsakymu susipažino 2011 m. rugpjūčio 16 d. (yra byloje). Darbuotojų profesinės sąjungos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai, nėra pagrįstas ir turėtų būti netenkinamas, kadangi dėl Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs savo 1999 m. sausio 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad minėtos nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 punktą pareiškėjų (apeliantų) prašymas yra nepagrįstas ir neturi būti tenkinamas. Taip pat visiškai nėra aišku, kodėl, pareiškėjų (apeliantų) nuomone, šioje byloje kyla atitinkamų Profesinių sąjungų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepaneigė teisės ginčyti tuos administracinius aktus, kurie sukelia teisines pasekmes pareiškėjui (-ams). Teismas vertino, ar SAM įsakymas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui profesinei sąjungai ir nustatė, kad įsakymo panaikinimo atveju pareiškėjas neapgintų jokių savo ar savo narių teisių ar teisėtų interesų ir nepasiektų tikslų, nurodytų Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnyje. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs profesinės sąjungos argumentus ir motyvus, nustatė, kad profesinė sąjunga nesiekia apginti darbuotojų darbo, ekonomines ar socialines teises, tačiau siekia ginti viešąjį interesą, ko pagal teisės aktus ji nėra įgaliota daryti. Profesinės sąjungos argumentas, kad ji kėlė būtent tokius klausimus, kurie susiję su darbuotojų socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, t. y. ji prašė išsaugoti konkrečių darbuotojų darbo vietas Tarnyboje, kaip tik ir parodo, kad profesinė sąjunga iš esmės konsultacijų metu ginčijo darbdavio teisę organizuoti Tarnybos darbą ir keisti jos struktūrą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1326-121/2012, kurioje buvo nagrinėjamas Tarnybos skundas dėl Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš užimamų pareigų D. S. (Darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas) ir R. J. J. (Darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narys). Teismo sprendimas šioje administracinėje byloje įsiteisėjo 2013 m. rugpjūčio 12 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A146-341/2013 atmesti atsakovo Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. J. J. apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad atsakovo argumentai dėl konsultacijų taip pat nepatvirtina, jog buvo siekta kitų, nė deklaruoti, tikslų. Pažymėta, kad atsakovas atsisakyme duoti sutikimą savo prielaidas dėl Tarnybos pertvarkymo tikslų išdėstė remdamasis tik dalimi su konsultacijomis susijusių dokumentų. Iš susirašinėjimo tarp profesinės sąjungos ir Tarnybos matyti, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 25 d. pateikė profesinei sąjungai konkrečius duomenis, kad pertvarkius Tarnybos struktūrą, planuoja visiems darbuotojams pasiūlyti atitinkamas pareigas. Šis faktas, Tarnybos nuomone, turi prejudicinę galią šioje byloje ir yra svarbus, nes administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga pateikė iš esmės tapačią informaciją tai, kuri buvo pateikta darbuotojų profesinės sąjungos patikslintame skunde šioje byloje (skundo 3, 4, 5 psl.). Teismo nustatytas faktas patvirtina, jog konsultacijos vyko bei parodo, jog profesinė sąjunga, nurodydama savo argumentus dėl konsultacijų, remiasi ne visais su konsultacijomis susijusiais dokumentais.Pareiškėjai (apeliantai) nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog Tarnybos įsakymo 1.4 punktas yra susijęs tik su siekiu atleisti R. J. J.. Tokią pačią išvadą padarė pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs aplinkybių visumą. Dėl to Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 1.4 punktas nepažeidė R. J. J. teisių ir teisėtų interesų, yra teisėtas ir nenaikintinas. Be to, Tarnybos viršininko įsakymo Nr. 1 A-815 1.4 punktas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių – Sveikatos apsaugos ministrui patvirtinus naują Tarnybos struktūrą, kurioje liko tik vienas Tarnybos viršininko pavaduotojas, Tarnybos viršininkas privalėjo panaikinti iki tol buvusias Tarnybos viršininko pavaduotojų pareigybes, kadangi jos neatitiko keliamų pagrindinių reikalavimų naujai Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybei. Akivaizdu, kad Tarnybos steigėjui – Sveikatos apsaugos ministerijai – priėmus įsakymą, keičiantį Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių) struktūrą, Tarnyba privalėjo imtis šį įsakymą įgyvendinančių veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė R. J. J. reikalavimą panaikinti Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo 1.4 punktą.Pareiškėjas R. J. J. teismui pateiktu skundu prašo panaikinti Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą, kuriuo patvirtintas Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas, tačiau nenurodo, kokios konkrečios jo, kaip Tarnybos darbuotojo, materialinės teisės ar interesai buvo pažeistos ginčijamu įsakymu. Akivaizdu, kad patvirtintas pareigybės aprašymas per se tiesiogiai jokių teisinių pasekmių R. J. J. nesukelia ir nepažeidžia jokių jo materialinių teisių ar interesų. R. J. J. neskundė Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 1A-10, kuriuo buvo įsteigta nauja Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė (A lygis, 18 kategorija). Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą šioje bylos dalyje, kad nuginčijus Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, nes liktų galioti 2012 m. sausio 4d. įsakymas. Priešingai negu teigia pareiškėjai (apeliantai), pirmosios instancijos teismas nepanaikino Tarnybos viršininko įsakymo ne tik dėl to, kad jis priimtas Tarnybos viršininkui įgyvendinant naują struktūrą, o Tarnybos viršininkas turi diskrecijos teisę organizuoti įstaigos darbą, tačiau kaip svarbiausiu argumentu rėmėsi tuo, kad šioje bylos dalyje nėra R. J. J. teisių ir teisėtų interesų pažeidimo fakto. Be to, įsakymas, kuriuo steigiama pareigybė, ir įsakymas, kuriuo patvirtinamas pareigybės aprašymas yra du skirtingi savo teisine prigimtimi teisės aktai, todėl net panaikinus pareigybės aprašymą, kaip neatitinantį teisės aktų reikalavimų, įsakymas, kuriuo pareigybė įsteigiama, liktų galioti. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė ir nevertino tų Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos argumentų, kurie yra susiję su reorganizacijos tikslingumu, ekonominiu naudingumu, pasiūlymais Tarnybos viršininkui, kaip kitu būdu buvo galima įgyvendinti auditu rekomendacijas, teiginiais, kad R. J. J. dirbo gerai ir nebuvo reikalo atsisakyti tokios organizacinės struktūros, kai pavaduotojai kuruoja jiems priskirtus skyrius ir pan. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog Tarnybos vadovas turi teisę organizuoti skyrių ir pavaduotojų darbą, todėl šiuo atveju laikėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-841/2013, nustatyta, kad profesinės sąjungos nesutikimas pagrįstas ne konkrečiais faktais, o nuomone dėl aptartų rekomendacijų ir išvadų, taip pat nuomone, kad Tarnybos struktūriniai pertvarkymai nebuvo reikalingi, o tai nepatvirtina, kad Tarnybos struktūros pertvarkymu buvo siekiama ne Tarnybos struktūros pakeitimo dokumentuose nurodyto, o atsakovo įtariamo tikslo. Ši teismo nustatyta aplinkybė laikytina turinčia prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje byloje. Be to, Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga pateikia daug argumentų, susijusių ne su profesinės sąjungos narių darbo, ekonominių ar socialinių teisių galimais pažeidimais, bet su viešojo intereso gynimu. Tačiau pagal Profesinių sąjungų įstatymą, profesinėms sąjungoms nepavesta ginti valstybės ar viešąjį interesą, t. y. jos nepatenka į subjektų ratą, kuris nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, ir 56 straipsnyje. Profesinėms sąjungoms įstatymas paveda ginti tik šios sąjungos narių tam tikras garantijas darbo santykių srityje ir kontroliuoti, kaip darbdaviai laikosi įstatyme nurodytų konkrečių reikalavimų (17 str.). Dėl to, priešingai nei teigia pareiškėjai (apeliantai), pirmosios instancijos teismas laikėsi įstatymų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal R. J. J. reikalavimus. Todėl kadangi R. J. J. neprašė jo grąžinti į ankstesnes pareigas, teismas klausimo dėl šio reikalavimo išsamiai nenagrinėjo ir tinkamai pritaikė Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, dėl neteisėto atleidimo iš darbo gindamas savo teises, darbuotojas gali savo pasirinkimu prašyti teismo taikyti DK 300 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus, t. y. reikalauti arba grąžinti į darbą, arba priteisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2011). R. J. J. nereikalavo grąžinti jo į darbą, o pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – prašė prileisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pirmos instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, ginčijant atleidimą iš darbo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, būtina nustatyti pareigybės panaikinimo faktą. Šiuo atveju teismas nustatė, kad pareiškėjo pareigybė panaikinta realiai, įsteigta nauja pavaduotojo pareigybė, kuriai nustatytos kitokios funkcijos. Iš to išplaukia, kad tuo atveju, kai yra realiai panaikinta pareigybė, taikytina Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis. Taigi teismas, nustatęs, kad R. J. J. pareigybė yra realiai panaikinta ir jo grąžinti į darbą nėra objektyvių galimybių, priteisė R. J. J. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš šios sumos atimdamas, kaip ir nustato Darbo kodeksas, darbo užmokestį, gautą kitoje darbovietėje. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas (apeliantas) R. J. J. kelia ne tik naują reikalavimą – grąžinti jį į ankstesnes pareigas, bet ir nepateikia jokių tokį reikalavimą pagrindžiančių argumentų. Apeliaciniame skunde yra tik nurodoma, jog jam nėra žinomos priežastys, dėl kurių jis negali būti grąžinamas į darbą. Tačiau R. J. J., kaip pareiškėjui, dalyvavusiam bylos nagrinėjime, puikiai žinoma, kad jo eitų pareigų Tarnyboje nėra ir kad jo pareigybė buvo panaikinta nuo 2012 m. sausio 3 d. (įsigaliojus Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymui Nr. IA-815). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai pareigybės panaikinimas yra teisėtas, tačiau neteisėtas atleidimas iš tarnybos, tarnautojo grąžinimui į pareigas nėra teisinio pagrindo (2001 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-07-572).Pareiškėjai (apeliantai) skunde neteisingai cituoja ir interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismo teiginys, kad neturtinės žalos dydis, jos padarymo faktas nėra įrodyti, yra atmetami kaip nepagrįsti, nereiškia, kaip kad teigia pareiškėjai (apeliantai), kad pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Priežastinio ryšio teismas nenustatė ir padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl jo ligos priežasties, o būtent dėl to, kad ligą jam sukėlė itin neigiamos emocijos, dvasiniai išgyvenimai. Nesant priežastinio ryšio, prievolė atlyginti neturtinę žalą nekyla. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atleidimas iš darbo visada ir kiekvienam sukelia neigiamų išgyvenimų, tačiau atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2011). Taip pat pažymėtina, kad pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas tenka darbuotojui (CPK 178 str.), nagrinėjamoje byloje – R. J. J.. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateikta išrašo kopija iš medicininių dokumentų nelaikytina tinkamu fakto, t. y. ligos, įrodymu. Pateiktame išraše nėra užpildytos grafa „įstaigos pavadinimas“, nenurodyta gydančio gydytojo vardo pirma raidė bei pavardė, nenurodyta įstaiga, kuriai yra siunčiamas išrašas. Be to, ant išrašo nėra nei įstaigos, nei gydytojo spaudo, todėl toks dokumentas negali būti laikomas tinkamu. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjas apskritai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad R. J. J. patyrė kitokius, intensyvius, išgyvenimus ar sveikatos sutrikimus, o ne tik neigiamus išgyvenimus, kuriuos kiekvienam asmeniui sukelia atleidimas iš darbo.Tarnyba R. J. J. už vieną mėnesį po atleidimo išmokėjo išeitinę išmoką (V t., b. l. 120). Tarnyba išeitinės išmokos mokėjimą nutraukė, gavusi informaciją apie tai, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. R. J. J. buvo priimtas į darbą viešojoje įstaigoje – Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Nutraukdama išeitinės išmokos mokėjimą, Tarnyba vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi. Tai, kad R. J. J. pradėjo dirbti valstybės viešojoje įstaigoje nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. patvirtina tiek byloje esanti Sodros informacinės sistemos duomenų išrašo kopija, tiek paties R. J. J. į bylą pateikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 2014 m. sausio 10 d. išduota, pažyma (V t., b. l. 154). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. J. J. Lietuvos sveikatos mokslų universitete dirbo nuolat. Tačiau, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą, būtų nustatęs faktą, jog R. J. J. iš tiesų nepertraukiamai dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universitete nuo 1994 m. iki šiol, tokiu atveju R. J. J. apskritai neturėjo teisės gauti išeitinės išmokos net už vieną mėnesį. Tam, kad iš valstybės tarnybos atleistam asmeniui būtų išmokėta išeitinė išmoka, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, t. y. po atleidimo asmuo turi nedirbti minėtoje normoje nurodytose įstaigose. R. J. J., kaip ir nustatė teismas iš byloje esančių įrodymų, įvairiais laikotarpiais dirbo Lietuvos Respublikos sveikatos mokslų universitete, todėl jam buvo priteistas ne visas vidutinis darbo užmokestis, o atimtas darbo užmokestis, kurį jis gavo, dirbdamas universitete.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimai į skundus pirmosios instancijos teismui bei atsakovo Tarnybos atsiliepimas į pareiškėjų apeliacinį skundą. Papildomai nurodoma, kad tai, jog SAM įsakymas buvo priimtas remiantis faktais ir objektyviais duomenimis patvirtina faktas, kad Nacionalinės vaistų politikos programa buvo įtraukta į Ministerijos 2010-2012 m. strateginį veiklos planą. 2011 m. audito metu buvo siekiama įvertinti strateginio veiklos plano „Nacionalinė vaistų politika“ programos vykdymą 2010 m. ekonomiškumo, rezultatyvumo ir efektyvumo požiūriais, nustatyti, ar sukurtos vidaus kontrolės procedūros užtikrino efektyvų Programos priemonių įgyvendinimą ir lėšų panaudojimą. Buvo surašyta 38 puslapių ataskaita, pateiktos pastabos ir ne viena dešimtis siūlymų, kaip tobulinti veiklą. Vienas iš pasiūlymų buvo susijęs su ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų atlikimu – dėl galimo specialistų šališkumo vykdant savo tiesiogines funkcijas. Siūlymas atskirti vykdomas funkcijas buvo įgyvendintas, padalinus šias funkcijas tarp kitų, iš esmės panašias funkcijas vykdančių padalinių. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad svarstyta galimybė steigti du naujus atskirus padalinius, tačiau įvertinus finansines išlaidas, šios idėjos atsisakyta. Stiprinant ekspertizes atliekančių pareigūnų gretas – steigti tik vieną direktoriaus pavaduotojo etatą ir įsteigti papildomą etatą ekspertizių skyriuje. Tai objektyvios aplinkybės, nulėmusios restruktūrizaciją Tarnyboje, išdėstytos aiškiai raštu ir nuo pat skundžiamo SAM įsakymo gimimo momento buvusios žinomomis pareiškėjams. Ministras, atsižvelgdamas į 2009, 2011 m. atliktus audito rezultatus, į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus pastebėjimus dėl ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų, priėmė sprendimą keisti, tobulinti Tarnybos struktūrą. Sprendimas nebuvo neapgalvotas ir drastiškas, kaip bando įrodyti pareiškėjai, nes tarpinis variantas, t. y. bandymas išspręsti kontroliuojančių subjektų pastabų ir pasiūlymų klausimą paprastesnių būdu, buvo įgyvendintas 2010 m., kai buvo tiesiog patikslinti minėto skyriaus personalo pareigybių aprašymai. Visa chronologinė įvykių seka buvo detaliai išdėstyta SAM įsakymo aiškinamajame rašte. Kaip matyti iš su pareiškėjo profesinės sąjungos skundu pateiktos medžiagos, tiek SAM įsakymo, tiek ir aiškinamojo rašto projektas buvo pateikti profesinei sąjungai dar prieš priėmimą – 2011 m. liepos mėn.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje pateikiamas pareiškėjo draugės V. B. raštas, patvirtinantis, kad dukrą E. B., gimusią 2011 m. sausio 20 d., augina kartu. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje pareiškėjas pristatė ir į bylą pateikė elektroninę laikmeną, kurioje yra minėtas laiškas, prie kurio prisegtas būtent dukters gimimo liudijimas. Su šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas ir bylos šalys susipažino 2014 m. sausio 27 d. posėdžio metu. Tarnybos darbo reglamento 31 punktas nustato, kad Tarnybos struktūriniai padaliniai, valstybės tarnautojai ar darbuotojai, tiesiogiai iš piliečių ir kitų asmenų gavę dokumentus, adresuotus viršininkui, viršininko pavaduotojui, struktūrinio padalinio vadovui, Tarnybai privalo nedelsdami pateikti registruoti Raštinei, t. y. ginčo nebūtų, jei Tarnyba laikytųsi savo darbo reglamento. Po to, kai Finansų ir apskaitos skyriui išsiuntė dukters gimimo liudijimo kopiją, pareiškėjui buvo pritaikytas papildomas neapmokestinamų pajamų dydis (beje, jis nebuvo pritaikytas nė karto per ankstesnius daugiau kaip 8 pareiškėjo darbo Tarnyboje metus, t. y. per 100 mėnesių). Apie tai, kad augina dukterį, profesinė sąjunga informavo Tarnybą 2011 m. spalio 24 d. nesutikime dėl pareiškėjo atleidimo (IV t., b. l. 82).Komentuodama buhalterės paaiškinamąjį raštą, Tarnyba netiesiogiai patvirtino, kad gimimo liudijimą ji gavo. Buhalterė tik teigia, kad papildomą neapmokestinamą pajamų dydį pritaikė apsirikusi, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų pagal VMI rekomendacijas. Tačiau pareiškėjas tą ir įrodinėja, t. y. kad gimimo liudijimą pateikė (pateiktų dokumentų atitikimas VMI rekomendacijoms nėra ginčo objektas).Tarnybos pateikta gyventojų registro tarnybos pažyma dar sykį įrodo, kad Tarnybos teiginys, jog nežinojo apie tai, kad pareiškėjas augina dukterį, neatitinka tikrovės. Įvertinusi įstatymų nustatytas garantijas valstybės tarnautojams, auginantiems vaikus iki 3 metų, Tarnyba privalėjo išsiaiškinti apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl dukters auginimo (pvz., parašyti pareiškėjui raštą arba nors elektroninį laišką), tačiau to nepadarė. Įstatymai vaiko auginimo fakto nesieja su deklaruota gyvenamąja vieta ir taip pat niekas nėra įpareigotas gyventi deklaruotu adresu.Nustatydamas garantijas valstybės tarnautojams, auginantiems vaikus iki 3 metų, Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai draudžia juos atleisti. Pareiga siūlyti kitas pareigybės yra bendra, t. y. visai kita garantija visiems valstybės tarnautojams, o ne kuriai nors jų grupei.

Pareiškėjas savo teisę ginčyti minėtus aktus grindžia Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsniu, kuriuo nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises (1 d.). Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams (2 d.). Jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą (3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje taip pat nustatė, kad profesinė sąjunga gali kreiptis į teismą kaip profesinės sąjungos nario atstovas, kai yra pažeidžiamos šio nario subjektinės teisės ar teisėti interesai, o kreiptis į teismą kaip pareiškėjas, tais atvejais kai gina profesinių sąjungų narių teises ir teisėtus jų interesus, t. y. įgyvendindama jai suteiktas teises Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte, gali tik tada, jeigu kilęs ginčas nėra sietinas su individualaus ar kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimu (administracinė byla Nr. A438-1554/2008).

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra individualus ir profesinė sąjunga gina individualų savo nario interesą, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą pagal pareiškėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos skundą, pripažindamas, kad ji negali savarankiškai kelti individualaus ginčo, remdamasi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir pagrįstai bylą pagal pareiškėjo profesinės sąjungos skundą nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl apeliacinis skundas atmestinas.