- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-13
- Bylos Nr.
- 2S-382-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Hronas“
- Ieškovas
- UAB „Glastika“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Hronas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Glastika“ ieškinį atsakovui UAB „Hronas“ dėl skolos priteisimo, išnagrinėjus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Glastika“ 2009-10-23 kreipėsi į Vilniaus m. 3-iąjį apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo (b.l.2-5), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Hronas“ 9730,33 Lt skolos pagal 2005-09-16 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. GLA-2005/38, 10 065,57 Lt palūkanų, iš viso – 10 736,90 Lt, 12,70 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, grynuosius pinigus kasoje, o jų nesant ar nepakankant – kitą atsakovo turtą, pareikšto reikalavimo ir bylinėjimosi išlaidų ribose. Nurodė, kad atsakovas jau ilgiau kaip aštuonis mėnesius piktybiškai nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, nereaguoja į raginimus, o prievolės įvykdymas nėra užtikrintas, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2009-10-27 nutartimi ieškovo UAB „Glastika“ prašymą patenkinti iš dalies: reikalavimams užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Hronas“ 10 736,90 Lt vertės nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto, esančio pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, areštą, ir tik nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo UAB „Hronas“ nekilnojamojo ar kito ilgalaikio materialaus turto, leido areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias jam priklausančioje a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke ir/ar kitų bankų sąskaitose, bei pinigines lėšas, esančias UAB „Hronas“ kasoje, neviršijant ieškinio sumos. Teismas leido atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovo ekonominė ir finansinė padėtis nėra gera, dėl ko ateityje gali kilti problemų dėl jo mokumo, o tuo pačiu ir atsiskaitymo su ieškovu, ir tuo pagrindu sprendė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (b.l. 28-29).
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Hronas“ atskiruoju skundu (b.l. 34-36) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009-10-27 nutartį. Nurodo, kad yra didelė ir stabili penkiolika metų veikianti ir nuolatinę ūkinę veiklą vykdanti įmonė, tuo tarpu ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, šioje byloje nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, kokios atsakovo paminėtos aplinkybės ir motyvai buvo pakankami, kad teismas įsitikintų šioje konkrečioje situacijoje esant grėsmei galimi atsakovui nepalankaus teismo sprendimo įvykdymui ir kodėl yra būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Mano, jog nėra pagrindo teigti, kad 10 065,57 Lt ieškinio suma yra didelė, savaime padidinanti būsimo teismo sprendimo įvykdymo riziką, nes atsakovas turi pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kurio visiškai užtektų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Vien atsakovui priklausančių pastatų rinkos vertė pagal 2009-06-25 Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1549:2009 (V) – 11 600 000 Lt, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo reikalavimui 10 736,90 Lt užtikrinimui. Tvirtina, jog siekdamas geranoriškai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, ieškovui yra nurodęs neatsiskaitymo priežastis, nevengia savo piniginės prievolės, juo labiau, atsakovo atstovai ne kartą buvo susitikę ir tarėsi su ieškovo atstovais dėl tolimesnio šalių bendradarbiavimo ir aptarė galimas atsikaitymo formas ir būdus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 145 str.), teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, tačiau atsižvelgęs į ieškinyje nurodytą keliamų reikalavimų pobūdį, faktines bylos aplinkybes, jei jos yra reikšmingos tinkamai išspręsti klausimą, sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimas, kuriuo būtų patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, pats savaime dar negarantuoja tinkamos pažeistų subjektinių teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos teismine tvarka. Esant realiam pavojui, jog ieškovo teisės, priverstinai vykdant teismo sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo materialinę būklę status quo, kas leistų ieškovui, priėmus šiam palankų sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones galima užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktomis sąskaitomis-faktūromis (b.l. 16-24), iš kurių matyti, kad atsakovo mokėjimo terminai yra pradelsti daugiau kaip 8 (aštuonis) mėnesius, bei dar 2008-11-30 šalių pasirašytu Tarpusavio skolų suderinimo aktu (b.l. 25), pagal kurį atsakovas iki šiol dar nėra atsiskaitęs, sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui iš esmės siejo su tuo, kad atsakovui prašoma priteisti suma – 10 736,90 Lt yra didelė. Išdėstytų aplinkybių kontekste apylinkės teismas suabejojo atsakovo finansinės padėties stabilumu bei būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, ir atsižvelgęs į tai, kad visų pirma prašomu taikyti piniginių lėšų areštu, iš esmės gali būti sutrikdyta įmonės ūkinė-komercinė veikla ir kasdienis jos funkcionavimas, areštavo atsakovo 10 736,90 Lt vertės nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialų turtą ir tik jo nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti, leido areštuoti atsakovo pinigines lėšas.
Kolegija pabrėžia, jog spręsti dėl atsakovo, kaip juridinio asmens, finansinio stabilumo bei jo bendrovės mokumo teismas gali tik patikrinęs viešojo registro duomenis, įvertinęs atitinkama veikla užsiimančio ūkio subjekto verslo perspektyvas bei turėdamas konkrečius duomenis apie atsakovo finansinę padėtį. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2009-06-25 Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria remdamasis tvirtina, kad įvertinus jam nuosavybės teise priklausančių pastatų rinkos vertė – 11 600 000 Lt, nėra pagrindo teigti, kad 10 065,57 Lt ieškinio suma jam yra didelė. Tačiau minėtos Nekilnojamojo turto vertės ataskaitos analizė parodo, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančio administracinio pastato 1B3p ir gamybinio pastato 2P1p likvidacinė vertė – atitinkamai 1 650 000 Lt ir 4 730 000 Lt (b.l. 39-41), yra tik tikėtina, o ieškovo į bylą pateikti jau minėti įrodymai, jog atsakovas pagal 2008-11-30 šalių pasirašytą Tarpusavio skolų suderinimo aktą dar nėra atsiskaitęs bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys, patvirtinantys, jog atsakovui yra iškelta eilė bylų, kuriose jo procesinė padėtis yra atsakovas, teisėjų kolegijai leidžia daryti priešingą prielaidą, kad atsakovo finansinė padėtis yra gana komplikuota, kelianti rimtų abejonių dėl jo mokumo. Darytina išvada, kad atsakovo turimas turtas savaime nepaneigia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu sprendimo neįvykdymo tikimybė realiai egzistavo. Todėl atskirojo skundo motyvai, susiję su apelianto finansiniu pajėgumu, nesudaro pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartį ir ją panaikinti.
Antra vertus, viešai prieinami juridinių asmenų registro, bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys patvirtina kitokias, negu skundžiamoje nutartyje nurodo pirmosios instancijos teismas, aplinkybes – atsakovas yra bankrutuojanti įmonė. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2009-11-23 nutartimi UAB „Hronas“ yra iškelta bankroto byla ir paskirtas įmonės administratorius – UAB „Forum regis“ (Vilniaus apygardos teismo c.b. Nr. B2-1952-450/2010). Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nuostatomis, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 2 d.); kreditorių reikalavimai, kurių prašymu buvo pritaikyti turto areštai, tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visi disponavimo turtu apribojimai (turto areštas) panaikinami, kadangi bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo bei lėšomis disponuoja administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.).
Susiklosčius tokiai faktinei situacijai net ir skundžiamos nutarties panaikinimas jau neatitiktų specialiųjų materialinių teisės normų – Įmonių bankroto įstatymo nuostatų. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.