- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-25
- Bylos Nr.
- A-248-254-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Trečiasis asmuo
- I. L.
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuotojo asmens I. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui I. L., dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr.13.6-6625, kuriuo pareiškėjo sklype nustatytas kelio servitutas. Pareiškėjas nurodė, kad kelio servitutas nustatytas neteisėtai, nesant jo sutikimo bei atitinkamo teritorijų planavimo dokumento.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, kad servitutas nustatytas, laikantis teisės normų reikalavimų.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo I. L. su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, kad, pareiškėjo iniciatyva, jam buvo priskirta kelio atkarpa ir panaikinta galimybė I. L. prieiti prie Minijos upės. Ginčijamas atsakovo įsakymas pašalino jai padarytą žalą bei nepadarė jokios žalos pareiškėjui.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr.13.6-6625.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo žemės sklype Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 18 d. įsakymu Nr.13.6-446 buvo nustatytas servitutas - teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį, stovintį žemės sklype, leisti kitiems asmenims privažiuoti prie jiems priklausančių pastatų 5 metrų pločio keliu, užimančiu 0,04 ha ploto. Klaipėdos apskrities viršininkas 2005 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr.13.6-4960 patikslino pareiškėjui priklausančio žemės sklypo duomenis ir nustatė kelio servitutą - teisę važiuoti transporto priemonėmis keliu, kurio plotas 0,0556 ha. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas po geodezinių matavimų sumažėjo 0,0148 ha plotu. Atsakovas nustatė, kad, atliekant kadastrinius matavimus, buvo pakeistos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo ribos ir buvo primatuotas bendro naudojimo 5 metrų pločio kelias, todėl, siekdamas ištaisyti šiuos neatitikimus administracine tvarka, atsakovas pasiūlė pareiškėjui iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. informuoti apie sutikimą nustatyti servitutą ir nurodė, kad, jam nesutikus, kreipsis į teismą dėl kadastrinių matavimų pripažinimo negaliojančiais. Klaipėdos apskrities viršininkas byloje ginčijamu įsakymu papildė pareiškėjo sklypo duomenų patikslinimo įsakymą ir pareiškėjo sklype nustatė kelio servitutą - teisę naudotis pėsčiųjų taku, kurio plotas 0,0082 ha. Teismas nurodė, kad byloje įrodyta, jog ginčo vietoje yra kelias, kuriuo trečiasis suinteresuotasis asmuo ir kiti asmenys gali naudotis, prieidami prie Minijos upės. Atliekant kadastrinius matavimus 2005 metais, dalis šio kelio buvo pažymėta kaip pareiškėjui nuosavybės teise priklausanti žemė. Tokiu būdu trečiasis suinteresuotasis asmuo ir kiti asmenys liko be galimybės prieiti prie upės ir kreipėsi su skundais į atsakovą. Teismas nurodė, kad faktinių duomenų įvertinimo ir teisinės klaidos negali būti taisomos be sutikimo asmens, dėl kurio priimtas sprendimas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neišreiškė savo sutikimo. Teismas nurodė, kad apskrities viršininkas žemės servitutus gali nustatyti administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Ginčijamu įsakymu nustatytas kelio servitutas, nesant teritorijų planavimo dokumento dėl šio servituto suprojektavimo, todėl buvo pažeistos Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatos.
III.
Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotasis asmuo I. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliantė nurodo, kad, pareiškėjo iniciatyva, pagal atliktus kadastrinius matavimus, buvo patikslintos jo žemės sklypo ribos, apimant bendro naudojimo vietinės reikšmės kelio Nr.35-III-5 dalį. Apeliantė nurodo, kad Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė naudotis keliais bei jų infrastruktūra visiems juridiniams bei fiziniams asmenims, o žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr.522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11 punkte nustatyta, kad kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius bei specialiuosius planus, o 25 punkte nustatyta pareigą informuoti gretimų sklypų savininkus bei naudotojus, paženklinant (keičiant) žemės sklypų ribas. Pareiškėjas šias nuostatas pažeidė. Todėl pareiškėjas, pats pažeidęs teisėtus kitų asmenų interesus, neturi teisėto pagrindo, remdamasis vien formaliais motyvais, ginčyti atsakovo įsakymą, kuriuo buvo pašalintas padarytas pažeidimas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog Venckų kadastro vietovės žemėtvarkos projekte yra nurodytas vietinės reikšmės kelias Nr.35-III-5, kurio dalį pareiškėjas savavališkai panaikino. Be to, pareiškėjo žemės sklypas patenka į Minijos upės 50 metrų apsaugos zoną, todėl vien šiuo pagrindu pareiškėjas privalo leisti visiems asmenims netrukdomai prieiti prie Minijos upės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Sprendžiant ginčą šioje byloje būtina nustatyti, ar atsakovas, nustatydamas kelio servitutą pareiškėjos sklypui, neviršijo savo kompetencijos, kas reikštų ir įstatymo viršenybės principo, įtvirtinto Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) pažeidimą. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais- administracinis aktas. Vadinasi, administraciniu aktu servitutas gali būti nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais ir jie negali būti aiškinami plečiamai. Tokie atvejai numatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Galimybė nustatyti servitutus privatiems žemės sklypams (koks ir yra pareiškėjo žemės sklypas) numatyta šio straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose: kai kelio servitutas reikalingas privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (3 punktas) ir kai reikia tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (4 punktas). Ginčijamame atsakovo įsakyme nenurodytas nei faktinis, nei konkretus teisinis servituto nustatymo pagrindas (nurodytas tik Žemės įstatymo 23 straipsnis, numatantis visus servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejus). Paminėtina, kad tokio pagrindo atsakovas nenurodė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi ginčijamas sprendimas nepagrįstas nustatytais faktais ir tinkamai nepagrįstas teisės aktų normomis, jis be kita ko neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Atsakovas nurodo, kad servitutas nustatytas, taisant klaidą, padarytą atliekant kadastrinius matavimus: pareiškėjo sklypui priskirtas kelias, kuris turėjo likti neprivatizuotas. Tokiu atveju ir turėtų būti taisomi kadastrinių matavimų netikslumai, koreguojant sklypo ribas ir laikantis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio, ypač jo 4 ir 6 dalių, reikalavimų, o servitutas gali būti nustatytas tik įstatymų nustatytais būdais ir tvarka.
Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apskrities viršininkas savo sprendimu - administraciniu aktu servitutus nustato Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Šiuo atvejus servitutas nustatytas, nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumentų sprendinio. Žemės servitutų nustatymo tvarka reglamentuota Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289. Atsakovas, nustatydamas ginčijamą žemės servitutą, nesilaikė šių taisyklių 6, 8, 9, 10, 12, 13, 16 punktų reikalavimų.
Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas pareiškėjo skundas, pagrįstas ir teisėtas.
Apeliaciniame skunde nepateikiami argumentai, paneigiantys teismo sprendime išdėstytą argumentaciją dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo iš esmės ir pagrindinių procedūrų pažeidimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys kadastrinių matavimų atlikimą. Šie argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, nes joje sprendžiamas servituto nustatymo, o ne kadastrinių matavimų teisėtumas. Apeliantė taip pat nurodo, kad ji turi teisę netrukdomai prieiti prie Minijos upės, nes teritorija, kurioje nustatytas servitutas, patenka į upės apsaugos zoną (Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktas). Jei tokia pareiškėjos teisė pažeidžiama, ji turi teisę kreiptis dėl jos gynybos įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.