Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gintaro Čekanausko ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjui V. V. , jo atstovei advokato padėjėjai Gitanai Kukcinavičiūtei- Kalvinskienei,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Elenai Gudavičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą dėl Statybos patikrinimo akto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šioje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015-03-06 Statybos patikrinimo akto Nr. SPA-327-(15.2) pagrįstumo ir teisėtumo. Patikrinimas atliktas dėl statinio (ūkinio pastato), esančio (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumo, nagrinėjant pareiškėjo skundą. Patikrinimo metu jokių statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b.l. 41-52).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium - jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą).

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taip pat pažymėtina, jog paminėtoje teisės normoje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent, pirma, besikreipiančio asmens suinteresuotumas ir antra, jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas (administracinė byla Nr. A438-1661/2008). Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas suprantamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (administracinė byla Nr. A3-170/2004). Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS821-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS143-560/2010).

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi, kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Teismas taip pat akcentuoja, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Kaip jau minėta, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Iš to seka, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad LVAT suformavo nuoseklią praktiką (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnis), jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (LVAT 2010-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-875/2010 ir kt.). Pažymėtina ir tai, jog ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – tai konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Dėl paminėto reglamentavimo ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Įvertinus ginčijamo patikrinimo akto turinį matyti, kad akte (kontroliniame klausimyne) yra užfiksuoti patikrinimo vietoje nustatyti tik faktiniai duomenys, jokių statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta, nenurodytos skiriamos sankcijos bei privalomi nurodymai.

Pažymėtina, jog atliekamų patikrinimų metu viešojo administravimo subjektai surašo daug įvairių aktų, protokolų ir kitų dokumentų, kurie atspindi (patvirtina) tam tikro pažeidimo faktą. Tačiau tik tada, jeigu tokiame dokumente būtų formuluojami nurodymai arba taikomos atsakomybės priemonės (skiriamos sankcijos), šis dokumentas būtų privalomas vykdyti adresatui bei galėtų būti skundžiamas teismui. Taigi, akivaizdu, jog ginčijamu patikrinimo aktu nėra išspręstas klausimas dėl teisių ar pareigų suteikimo pareiškėjui, juose konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų tiesiogiai nesukuria pareiškėjui ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, jais nėra pritaikytos poveikio priemonės (LVAT 2012-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012). Šis aktas galėtų būti tik pagrindas įgaliotiems viešojo administravimo subjektams priimti atitinkamus sprendimus, kurie ir sukeltų juridines pasekmes. Įvertinęs nurodytas teisiškai aplinkybes, teismas daro išvadą, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015-03-06 Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas (kontrolinis klausimynas) Nr. SPA-327-(15.2) nenustato valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjui, todėl administracinė byla šioje dalyje dėl paminėto akto panaikinimo, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (nes administraciniai teismai nesprendžia dėl viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų - t. y. ne individualių administracinių aktų, teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 15 straipsnis)), nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Ginčo situacijoje reikšminga ir tai, kad darydamas galutines išvadas šioje administracinėje byloje, teismas privalo vadovautis nuostata, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Net ir Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus teismas pabrėžia, kad nukrypti nuo LVAT jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį (naują) precedentą nėra jokio pagrįsto pagrindo (ABTĮ 57 straipsnis).

Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ūkinis pastatas 4I1b (buvęs 4I1m) (duomenys neskelbtini), kurio statybos pakartotinį patikrinimą prašo atlikti pareiškėjas, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (įregistravimo pagrindas – 2015-04-20 Deklaracija apie statybos užbaigimą /paskirties keitimą Nr. 1 (b.l. 83-86)). Minėta deklaracija nėra panaikinta įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo reikalavimas - įpareigoti atsakovą pakartotinai atlikti statinio, esančio (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumo patikrinimą, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 102 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinę bylą Nr. 1-3697-423/2015 dalyje dėl Statybos patikrinimo akto panaikinimo nutraukti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.