Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

4. Posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo R. S. įgaliotas atstovas advokatas R. Čatrauskas taip pat prašė prokuroro skundą tenkinti, o išteisintasis R. V. ir jo gynėja advokatė J. Voroneckienė prašė prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi prokuroro skundo argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ir jų visumą įvertino netinkamai, dėl ko, spręsdamas R. V. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai pastarąjį išteisino dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. nuosprendis naikintinas ir R. V. priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

6. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. V. buvo pareikštas kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šioje normoje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus ar žmonių sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Traukiant asmenį atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 1 dalį privalu nustatyti visų trijų anksčiau nurodytų požymių egzistavimą.

7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad R. V. veiksmuose nėra jokios kaltės formos, kadangi pastarasis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad žymiai greičiau už jo vairuojamą automobilį važiavęs motociklininkas staiga pradės lenkti jo vairuojamą automobilį su įjungtu kairiojo posūkio signalu, kai R. V. jau buvo pradėjęs važiuoti iš pagrindinio kelio į šalutinį. Teismas sprendė nesant nustatyta jokių išteisintojo neatidumą lėmusių veiksnių ir konstatavo, kad R. V. veiksmai vairuojant nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – R. S. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Konstatavo ir tai, kad tai pats R. S., vairuodamas motociklą ir lenkdamas kitas transprto priemones, važiuojančias priekyje ta pačia eismo juosta, galimai neįsitikino, kaip to reikalauja KET 136.2 punktas, kad R. V. rodo kairįjį posūkio signalą ir, matyt, per vėlai pamatė automobilį „Ford Transit“. Tokios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados yra prieštaringos, neatitinkančios byloje surinktų įrodymų, padarytos neįvertinus byloje esančios specialisto išvados bei šią išvadą surašiusio specialisto ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų, taip pat parodymų, duotų jį apklausiant pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu išteisintojo bei liudytojų parodymams nepagrįstai suteikiant prioritetinę reikšmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų pripažinimą ir jų vertinimą reglamentuojančiaų taisyklių.

8. Pagal teismų praktiką nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija. Iš teismų praktikos matyti, kad išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos arba tikėtinos, taip pat gali būti sąlyginės. Pagal teismų praktiką baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

9. Pirmosios instancijos teismas aprašomojoje išteisinamojo nuosprendžio dalyje aprašė tiek specialisto išvadą Nr. 11-1956 (18), tiek ją pateikusio specialisto paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, visgi spręsdamas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau konstatuodamas nesant pagrindo pripažinti R. V. kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo, specialisto išvadą ir jo paaiškinimus paminėjo tik labai glaustai, jų nesugretino su kitais byloje esančiais įrodymais ir iš esmės nė nebandė analizuoti, ar kiti bylos duomenys gali patvirtinti specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes. Vietoje to teismas akcentavo vienintelę aplinkybę, t. y. tai, kad specialisto išvada yra tik tikėtino pobūdžio, nors akivaizdu, kad tai neatleido teismo nuo pareigos įvertinti tokius duomenis.

10. Šioje baudžiamojoje byloje pateiktoje specialisto išvadoje yra nurodyta: 1) eismo įvykio eiga (jos elementai); 2) konstatuota, jog nėra galimybės nustatyti, kokiu greičiu prieš pat motociklo atsitrenkimą važiavo automobilio „Ford Transit“, o taip pat kokiu greičiu prieš pat susidūrimą su automobiliu „Ford Transit“ važiavo motociklo vairuotojas; 3) nurodyta, jog nėra galimybės nustatyti, ar motociklo vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Ford Transit“; 4) nurodyta vieta, kurioje susidūrė transporto priemonės – važiuojamosios dalies kairėje pusėje, prieš eismo įvykio nuotraukose matomų įbrėžimų ir priekinio rato padangos pėdsako pradžią, t. y. prieš įvažiavimo į sodybas pradžią; 5) nurodyta, kaip techniniu požiūriu turėjo elgtis transporto priemonių vairuotojai, o būtent: a) automobilio „Ford Transit“ vairuotojas – prieš posūkį link nuvažiavimo į sodybas turėjo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET linijos 1.5, o ne įvažiuoti į važiuojamosios dalies kairę pusę, o, prieš pasudamas į kairę, – duoti kelią lenkusio automobilio vairuotojui; b) atsiradus kliūčiai motociklo vairuotojas, siekdamas išvengti atsitrenkimo į automobilį „Ford Transit“, techniniu požiūriu turėjo laiku efektyviai lėtinti važiavimo greitį; 6) konstatuota, kurio vairuotojo veiksmai buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu nulėmė eismo įvykio kilimą – būtent automobilio vairuotojo, kuris prieš pasukdamas į kairę, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sudarė kliūtį, tikėtina, lenkusio motociklo vairuotojui, veiksmai (1 t., b. l. 69-75).

11. Iš šio nuosprendžio 11 pastraipoje aprašytos specialisto išvados turinio matyti, kad būtent R. V. veiksmai buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu nulėmė eismo įvykio kilimą, transporto priemonių susidūrimas įvyko kairėje važiuojamosios kelio dalies pusėje (pabrėžtina, kad ši aplinkybė konstatuota ne kaip tikėtina, o nustatyta kategoriškai), tikėtina, jog ties priešpriešinės eismo juostos viduriu (tik nebuvo galimybės nustatyti susidūrimo vietos kelio skersinių ir išilginių matmenų atžvilgiu). Nors šioje išvadoje nėra nustatytas tikslus eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių greitis, tačiau, kaip teisme paaiškino išvadą surašęs ekspertas V. Šakėnas, motociklo greitis negalėjo būti didelis, iš esmės besiskiriantis nuo R. V. vairuoto automobilio greičio. Visa tai buvo nustatyta remiantis ne prielaidomis, spėjimais, o vertinant transporto priemonių sugadinimų pobūdį ir lokalizaciją. Transporto priemonių sugadinimų pobūdis ir lokalizacija yra užfiksuoti konkrečiuose bylos įrodymuose – eismo įvykio vietos plane, nuotraukose, papildomuose duomenyse apie eismo įvykį. Taigi minėtos specialisto išvadoje pateiktos išvados nėra prielaidų pobūdžio, jos pagrįstos konkrečiais duomenimis, kas reiškia, jog ir pati specialisto išvada bei su ja susiję specialisto paaiškinimai ir parodymai gali ir turi būti vertinami, jais grindžiama R. V. kaltė padarius inkriminuotą eismo įvykį. Gynyba, prašydama nesiremti specialisto išvada, akcentavo tai, kad ji pagrįsta išgalvotais pradiniais duomenimis apie eismo įvykyje dalyvavusių tarnsporto priemonių greitį. Nors konkretus automobilių greitis išties nebuvo nustatytas, tačiau tokia situacija eismo įvykio bylose nėra reta ar išskirtinė. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis iš pat pradžių įvardino greitį (apie 50 km/h, lenkimo metu kiek padidino), išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu teigė iki darydamas posūkio manevrą važiavęs apie 30 km/ greičiu, darydamas posūkį – apie 10-15 km/h, teisme klausiamas dėl greičio aplinkybės nurodė, kad „iki smūgio greitis nebuvo didesnis nei 10-15 km/h“. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo nurodytą greitį ir pagal objektyvius duomenis (transporto priemonių sugadinimo apimtis, jų padėtis) sprendžiant, kad motociklas važiavo neženkliai didesniu nei išteisintojo vairuojamas automobilis greičiu, automobilio „Ford Transit“ judėjimo trajektorija buvo modeliuojama techniniu požiūriu priimamu 40 km/h greičiu. Taigi toks greitis, kaip nurodyta, yra priimtinas techniniu požiūriu, jis neprieštarauja eismo įvykio metu nustatytiems duomenims, todėl nesutiktina su atsiliepime dėstoma pozicija dėl negalimumo remtis specialisto išvada, kadangi ši yra paremta išgalvotais duomenimis. Specialisto išvada nepagrįstai kvestionuojama tvirtinant neva joje nurodytos transporto priemonių trajektorijos, smūgio kampas prieštarauja faktiniams duomenims, fizikos dėsniams bei liudytojų parodymams. Tokie teiginiai yra subjektyvūs ir neargumentuoti, išteisintasis neteisus nurodydamas esą nebuvo vertinamos nei žymės ant dangos, nei automobilio kėbulo deformacija, smūgio kampas, kadangi specialisto išvados tiriamojoje dalyje pastarieji duomenys yra aptarti. Specialisto išvados niekaip nepaneigia ir liudytojų parodymai, dėl kurių pasisakytina tolesnėje šio nuosprendžio pastraipoje.

12. Analizuojant išteisintojo R. V. ir liudytojų V. M., H. M. ir M. M. parodymus matyti, kad išteisintasis teisme teigė, kad susidūrimas įvyko jam jau baigiant atlikti kairiojo posūkio manevrą, prieš įvažiuojant į šalutinį kelią; liudytoja V. M. nurodė, kad eismo įvykis įvyko dešinėje kelio pusėje, motociklas nelenkė automobilio; liudytojas M. M. teigė, kad susidūrimas buvo per kelio vidurį, privažiavęs motociklas trenkėsi į posūkio manevrą pradėjusio automobilio kairės pusės šoną. Liudytojas H. M. parodė, kad susidūrimas įvyko kairėje kelio pusėje; matė, kaip krovininis automobilis į kairę suko ne nuo kelio važiuojamosios dalies vidurio, o daugiau nuo nuo brūkšninės linijos, skiriančios eismo puses, pradėdamas kairiojo posūkio manevrą automobilis buvo kairiau; motociklas trenkėsi į kairiojo posūkio manevrą pradėjusio atlikti „Ford Transit“ automobilio galinę dalį. Pasisakydami dėl motociklo greičio, visi liudytojai akcentavo, kad jis buvo didelis (liudytojas M. M. netgi konkrečiai nurodė, kad motociklas važiavo apie 120 km/h greičiu). Vertinant liudytojų parodymus matyti, kad jie yra prieštaringi tarpusavyje, kadangi yra skirtingai nupasakojama, kurioje kelio važiuojamosios dalies pusėje įvyko transporto priemonių susidūrimas. Be to, šie parodymai prieštarauja bylos medžiagai, paties išteisintojo parodymams, galima pastebėti, kad tik H. M. parodymai atitinka esmines nustatytas bylos aplinkybes. Kaip matyti iš specialisto išvados, nors tiksli transporto priemonių susidūrimo vieta nenustatyta (nebuvo galimybės nustatyti susidūrimo vietą kelio skersinių ir išilginių matmenų atžvilgiu), tačiau ji vienareikšmiškai buvo kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje (važiuojant nuo Vilniaus Šumsko kryptimi). Teisme specialistas V. Šakėnas, atsižvelgdamas į objektyviai nustatytus transporto priemonių apgadinimus, kategoriškai atmetė versiją, jog motociklo greitis galėjo būti didelis, o tik nežymiai didesnis nei automobilio, kas reiškia, jog abi transporto priemonės judėjo daugmaž panašiu greičiu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sutiko, jog liudytojai skirtingai nupasakoja bylai svarbias aplinkybes, dėl ko remiantis liudytojų parodymais, nebent juos patvirtintų ir kiti įrodymai, negalima teigti, jog R. V. iš anksto pasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti į kairę, sumažino greitį, rodė posūkio signalą, taip pat tai, kad nukentėjusysis viršijo leistiną greitį ir t. t. Tuo tarpu darydamas galutinę išvadą dėl R. V. kaltės nebuvimo, teismas jau nurodė, kad R. V. buvo įjungęs kairiojo posūkio signalą, o nukentėjusysis R. S. važiavo žymiai greičiau nei R. V. vairuota transporto priemonė. Tokiu būdu teismas iš esmės pritarė išteisintojo ir liudytojų parodymuose pateiktai įvykio versijai, tačiau, prieštaraudamas ankstesnei nuosprendyje išdėstytai savo pozicijai, nenurodė, kokie dar įrodymai (be išteisintojo ir liudytojų parodymų) patvirtina šias aplinkybes. Be to, tokios teismo nurodomos aplinkybės, kaip jau aptarta anksčiau, prieštarauja byloje užfiksuotiems bei anksčiau nurodytiems duomenims, specialisto išvadai ir specialisto parodymams. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje išdėstė nenuoseklias, prieštaringas, byloje esančių įrodymų neatitinkančias išvadas, dėl ko išteisinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

13. Kaip nurodyta anksčiau, ekspertai ir specialistai eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu, tuo tarpu teisinį vertinimą pateikia bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog R. V. pažeidė KET 99, 101 ir 106 punktus, nes prieš atlikdamas posūkio manevrą nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta krytptimi, kairiojo krašto, o išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, be to, atlikdamas manevrą nebuvo pakankamai atidus, neįvertino, ar atlikti posūkio į kairę manevrą yra saugu. Gynybos akcentuojamos KET 109 punkto, galiojusio eismo įvykio metu, nuostatos, nenumačiusios ne sankryžoje sukančio į kairę vairuotojo pareigos duoti kelią jį lenkiančioms transporto priemonėms, R. V. atsakomybės nešalina, kadangi jis vis tiek turėjo pareigą įsitikinti, ar atlikdamas posūkio į kairę manevrą nesudarys kliūties kitoms transporto priemonėms, taip pat ir važiuojančioms jam iš paskos, lenkiančioms, tačiau šios pareigos nagrinėjamu atveju R. V. kaip tik ir neįvykdė.

14. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju R. V. nusikalto dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apklausiamas R. V. parodė turintis didelę vairavimo patirtį (vairuoja nuo 1984 m.), taigi, yra ilgametis vairuotojas, įvykio metu eismo sąlygos buvo geros – buvo saulėta, matomumas geras, nebuvo jokių kliūčių pastebėti iš paskos atvažiuojančią kitą transporto priemonę (juolab, kaip nustatyta byloje, judančią panašiu greičiu kaip ir paties vairuojama transporto priemonė). Ypač pabrėžtina, kad šio konkretaus eismo įvykio vietoje yra leidžiami lenkimai, dėl ko prieš atlikdamas posūkio į kairę manevrą ir jo metu R. V. turėjo būti itin atidus ir įvertinti, ar iš paskos nevažiuoja kitos transporto priemonės, ar jos nėra jau pradėjusios lenkimo manevro. Atkreiptinas dėmesys, kad išteisintasis nurodė apskritai nė vienu momentu nematęs, kad jam iš paskos važiuoja motociklas, aiškino nė neįsivaizduojantis, iš kur jis atsirado (1 t., b. l. 174-185), nors aišku, kad turėjo visas galimybes matyti iš galo atvažiuojančią minėtą transporto priemonę. Nukentėjusysis R. S. parodymuose teigė, kad už krovininio automobilio važiavo dar vienas automobilis, kas galėtų paaiškinti, kodėl R. V. nematė, kad paskui jo važiuoja ir motociklas, tačiau būtent ši nukentėjusiojo parodymų dalis nėra patvirtinta objektyviais duomenimis, dėl ko tokiais R. S. parodymais, kurie kitoje apimtyje dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir išsamūs, nesiremtina. Apie tai, kad paskui krovininį automobilį važiavo dar vienas automobilis, nenurodė nei pats išteisintasis, tokio automobilio buvimas nenurodytas ir liudytojų parodymuose, toks faktas nenustatytas ir bylos duomenimis. Priešingai nei nurodoma atsiliepime, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis R. S. būtų padaręs KET pažeidimus. Nors išteisintasis pabrėžia, kad po eismo įvykio nebuvo patikrintas nukentėjusiojo blaivumas, tokiu būdu keliant prielaidą, jog pastarasis galimai vairavo neblaivus, pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. S. blaivumas nebuvo patikrintas dėl objektyvių priežasčių. Policijoje registruojamų įvykių registro išraše (ataskaitų žiūryklėje) nurodyta, kad „dėl motociklininko sveikatos būklės nustatyti blaivumo nepavyko“ (1 t., b. l. 7-8). Nustatyta, jog eismo įvykio metu R. S. sužalojimai padaryti išskirtinai veido srityje – didelė gili žaizda veido dešinėje pusėje su dešinio viršutinio žandikaulio priekinės sienos lūžiu, todėl suprantama, kad esant tokiems sužalojimams atlikti pūtimą į alkotesterį nukentėjusysis nebūtų galėjęs. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių bent įtarti, kad R. S. buvo nebalaivus. Iš karto po eismo įvykio su pastaruoju bendravo tiek išteisintasis R. V., tiek atvykę policijos pareigūnai, tačiau niekam nekilo abejonių dėl motociklo vairuotojo blaivumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju konstatuotinas R. V. nusikalstamas nerūpestingumas, kadangi jis vairuodamas transporto priemonę nebuvo pakankamai atidus, neįvertino, ar atlikti posūkio į kairę manevrą yra saugu, nepastebėjo iš paskos važiuojančio motociklo, su juo susidūrė ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta motociklą vairavusio nukentėjusiojo R. S. sveikata.

16. Įvertinusi visus anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl R. V. kaltės nebuvimo ir nepagrįstai jį išteisino BK 281 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas bei nepagrįstas ir priimamas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustato, kad R. V., vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė KET, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2020 m. rugpjūčio 17 d., apie 19.10 val., Vilniaus r., kelyje Vilnius – Šumskas (kelias Nr. 101), (duomenys neskelbtini) ribose, vairuojamu V. K. (V. K.) nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas nuo Vilniaus miesto pusės Šumsko link, pažeidė KET 99 punkto reikalavimą, numatantį, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, 101 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, ir 106 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, t. y. kelyje Vilnius – Šumskas, (duomenys neskelbtini) ribose, ties (duomenys neskelbtini) namu Nr. (duomenys neskelbtini), prieš sukdamas į kairę iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, kairiojo krašto, o išvažiavo į priešingos krypties eismo pusę ir, sukdamas į kairę, į nuvažiavimą link sodybų, nepraleidęs susidūrė su jį lenkusiu motociklu ,,Motoguzi Kalifornija“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu R. S., dėl ko pastarajam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės

18. Panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priėmus naują – apkaltinamąjį – nuosprendį spręstinas ir R. V. skirtinos bausmės klausimas. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, jo pobūdį ir sukeltas pasekmes (nusikalstama veika padarytą žalą), R. V. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

19. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei R. V. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, jis anksčiau neteistas (1 t., b. l. 102), administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 103), išsiskyręs, byloje nepateikti duomenys, kad jis būtų gydytas dėl psichinių, psichiatrinių ar priklausomybės ligų. R. V. nedirba, gauna pensija (pirmosios instancijos teisme nurodė gaunantis 410 eurų). Šioje byloje nustatytą nusikaltimą R. V. padarė dėl neatsargumo, jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam R. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad neatsargų nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskiriama nuo 20 MGL iki 750 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta paskiriant R. V. už padarytą nusikaltimą įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei prašo prokuroras (įvertinus tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta nesunkiai, R. V. asmenybė iš esmės yra teigiama, teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas). Dėl baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nespręstina, kadangi to neprašoma prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų už atstovavimo paslaugas

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nesinaudojo advokato paslaugomis, tačiau atstovavmopaslaugosjam teiktos nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo atstovas dalyvavo dviejuose posėdžiuose (2021 m. rugsėjo 28 d. ir spalio 5 d.), aktyviai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis (uždavė klausimus nukentėjusiajam, liudytojams, kaltinamajam, pasakė baigiamąją kalbą). Nukentėjusiojo atstovas taip pat dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant prokuroro apeliacinį skundą (posėdžio metu pasakė baigiamąją kalbą, teikė atsikirtimus). Prašomos priteisti proceso išlaidos (atitinkamai 675 eurų už išlaidas pirmosios instancijos teisme ir 280 eurų už išlaidas apeliacinės instancijos teisme) yra grindžiamos pateiktais mokėjimo dokumentais, šios išlaidos yra realios, nėra neproporcingos teiktų paslaugų apimčiai. Atsižvelgtina ir į tai, jog prokuroro apeliacinis skundas, atitinkantis ir nukentėjusiojo interesus, buvo patenkintas, pripažįstant R. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegia sprendžia esant pagrindą iš R. V. nukentėjusiojo R. S. naudai priteisti 675 eurų proceso išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo pirmosios instancijos teisme kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti, ir 280 eurų proceso išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teisme kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti (bendrai priteistiną proceso išlaidų sumą pripažįstant 955 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. V. (R. V.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 50 MGL (2 500 eurų) dydžio baudą.

Iš R. V. (R. V.) nukentėjusiojo R. S. naudai priteisti 675 eurų dydžio turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo pirmosios instancijos teisme kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti bei 280 eurų dydžio turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti (bendrai priteisiant 955 eurus).