Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2026-02-24 · Administracinė byla Nr. eI3-1539-764/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2026-02-24
Bylos Nr.
eI3-1539-764/2026
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Atsakovas
Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
G. S.
Trečiasis asmuo
Klaipėdos teritorinei muitinei
Administracinė byla Nr. eI3-1539-764/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02078-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. vasario 24 d.Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjai G. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2025 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. S-2025/58 (7-2025/22) kaip nepagrįstą ir palikti galioti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1AE-2 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1(LM19-30).

Paaiškina, kad Klaipėdos teritorinė muitinė atliko tyrimą dėl iš Norvegijos įvežto automobilio. VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, 2021 m. spalio 10 d. G. S. (toliau – atsakovė) vardu įregistruota transporto priemonė, kuri į Europos Sąjunga įvežta iš Norvegijos ir nedeklaruota Lietuvos Respublikos muitinėje. Nagrinėjamu atveju skolos atsiradimo data laikoma VĮ „Regitra“ registruoto prašymo Nr. 19386026 „Dėl transporto priemonės registravimo paslaugos suteikimo“ pagrindu transporto priemonės pirmos registracijos Lietuvoje data, t. y. 2021 m. spalio 8 d. Remdamasi tyrimo metu surinkta informacija, Klaipėdos teritorinė muitinė 2024 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 1(LM19)-30, kuriuo nusprendė pripažinti, kad G. S. įvežė automobilį (duomenys neskelbtini) į Sąjungos muitų teritoriją, nedelsdama jo nepristatė į muitinės įstaigą ir nedeklaravo išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai. Dėl šių veiksmų atsirado mokestinė prievolė muitinei: 787,00 Eur muito, 1818, 00 Eur PVM, 47,00 Eur muito delspinigių, 588,00 Eur PVM delspinigių; 261,00 Eur bauda; skolininku pripažino – G. S..

Teigia, jog MGK, 2025 m. kovo 25 d. sprendime Nr. S-2025/58 (7-2025/22) įvertinusi ginčo byloje esančią informaciją, nekėlė abejonių dėl pareiškėjos įsigyto ir į Sąjungos muitų teritoriją iš trečiosios valstybės atgabento automobilio patekimo į atleidimo nuo muitų taikymo sąlygas, kurios reglamentuojamos 2009 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1186/2009, nustatančiame Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (toliau – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1186/2009), ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Atsakovė, įrodinėdama esančias aplinkybes atleisti ją nuo muitų ir importo PVM, keičiant įprastinę gyvenamąją vietą ir persikeliant iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, pateikė Norvegijos Karalystėje sudarytą būsto nuomos sutartį, kuri buvo sudaryta 2013 m. sausio 7 d. ir nutraukta 2021 m. birželio 30 d., nuomos sutartyje nuomininkais nurodyti atsakovė ir T. S., sumokėtų mokesčių deklaracijas, Automobilio įsigijimą Norvegijos Karalystėje 2015 m. patvirtinančius dokumentus, jo registraciją atsakovės vardu Lietuvoje ir dokumentus, patvirtinančius gyvenamosios vietos registraciją Lietuvoje, santuokos liudijimą (santuoka sudaryta 2024 m. spalio 25 d.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad „nors pareiškėja, importuodama Automobilį, nesilaikė muitinės procedūros, materialinės neapmokestinimo muitais sąlygos įvykdytos“, ir iš esmės vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodekso (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 86 straipsnio 6 dalimi konstatuoja, kad pareiškėjos veiksmuose nebuvo siekio apgauti ir išvengti mokesčių mokėjimo. Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatą Mokestinių ginčų komisija aiškina remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) generalinės advokatės 2025 m. kovo 6 d. išvadoje byloje C-125/24 pateiktu šios nuostatos aiškinimu. Muitinės departamento nuomone, MGK neteisingai interpretuoja tiek Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatą, tiek minėtoje generalinės advokatės išvadoje pateiktą šios nuostatos aiškinimą, o tai turi įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Nurodo, kad tarp Muitinės departamento ir MGK nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kuri buvo patvirtinta tiek Muitinės departamento, tiek MGK, t. y. fakto, kad pareiškėja neįvykdė muitų teisės aktuose nustatytos pareigos deklaruoti ginčo automobilį muitinėje. Nėra ginčo ir dėl tos aplinkybės, jog pareiškėja, registruodama ginčo automobilį, pateikė VĮ „Regitra“ prašymą Nr. 19386026 (2021 m. spalio 8 d.), kuriame, be kita ko, savo parašu patvirtino ir aplinkybę, kad registruojamos transporto priemonės privalomos muitinės procedūros (išleidimas į laisvą apyvartą) yra atliktos ir kad jų atlikimas gali būti patikrintas kompetentingų institucijų. Taigi Pareiškėjos parašas pirmiau minėtame dokumente yra prezumpcija, jog būtinybė atlikti atitinkamus muitinės formalumus jai buvo žinoma, tačiau dėl nežinomų priežasčių pareiškėja minėtų formalumų neatliko. Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta sąvoka „apgaulė“ yra teisinė kategorija, kuri suprantama kaip visuma subjektyvių aplinkybių, nusakančių asmens sąžiningumą ir rūpestingumą, taip pat visuma objektyvių aplinkybių, apimančių konkrečius teisės aktų reikalavimus. Kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 51 ir 52 punktuose, ekonominės veiklos vykdytojų atveju yra svarių priežasčių daryti prielaidą, kad muitų teisės aktuose nustatytos pareigos jiems žinomos. Jei importuotojas žinojo arba dėl didelio aplaidumo nežinojo muitų teisės aktuose nustatytos pareigos (pavyzdžiui, pateikti muitinei prekes ir deklaraciją), tokios pareigos nevykdymas paprastai reikš bandymą apgauti. Taigi, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kurios yra nagrinėjamoje byloje ir dėl kurių ginčo nėra (pareiškėja, teikdama prašymą įregistruoti transporto priemonę, patvirtino, kad privalomos muitinės procedūros (išleidimas į laisvą apyvartą) yra atliktos ir kad jų atlikimas gali būti patikrintas kompetentingų institucijų), taikyti Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Paaiškina, jog generalinės advokatės išvados 48 punkte nurodoma, kad sprendžiant iš žodžių prasmės, apgauti siekia tas asmuo, kuris žino, kad atsirado skola muitinei, ir stengiasi jos išvengti. Be to, iš Muitinės kodekso 38 konstatuojamosios dalies matyti, kad 86 straipsnio 6 dalimi siekiama atsižvelgti į sąžiningumą muitų teisės aktų nesilaikymo atveju. Asmuo laikomas sąžiningu su sąlyga, kad jis siekė elgtis tinkamai ir galėjo kliautis savo vertinimu. Pagal Muitinės kodekso 38 konstatuojamąją dalį aplaidumo padarinius tikslinga sumažinti. Vis dėlto didelis aplaidumas taip pat gali reikšti bandymą apgauti. Taip yra tuo atveju, kai importuotojas dėl didelio aplaidumo ignoravo informaciją, nors turėjo žinoti savo pareigas pagal muitų teisės aktus. Tai patvirtina ir palyginimas su ankstesne Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostata. Joje buvo kalbama apie „apgaulės“ ir „akivaizdaus aplaidumo“ požymius, kuriuos teisės aktų leidėjas dabar apibendrino sąvoka „bandymas apgauti“. Taigi MGK, taikydama Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalį, neatsižvelgė į suformuotą ESTT praktiką (pvz., 1999 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje C-48/98 55 punktas, 2003 m. kovo 13 d. sprendimas byloje C-156/00 93-98 punktai), nustatančią kriterijus, kurie apibūdina „akivaizdų aplaidumą“: 1) nuostatų, lėmusių skolos muitinei atsiradimą, sudėtingumas; 2) prekybininko profesinė patirtis; 3) prekybininko rūpestingumas. Taigi aiškinant akivaizdaus aplaidumo sąvoką būtina atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti ar paneigti akivaizdų asmens aplaidumą, t. y. būtina ištirti visumą aplinkybių ir faktų bei jų pagrindu padaryti išvadą, ar asmuo veikė, ar neveikė akivaizdžiai aplaidžiai. MGK, taikydama Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalį, analizavo tik sąžiningumo kriterijų, tačiau nebuvo analizuojami ir kiti kriterijai, kurie įrodytų, jog asmuo elgėsi rūpestingai. Nustatymas, kad stsakovė elgėsi sąžiningai ar rūpestingai nepatvirtina fakto, kad yra galimybė atleisti nuo importo mokesčių dėl vienintelės aplinkybės egzistavimo, kai turi būti įvertinama aplinkybių visuma. Atsižvelgiant į tai, kad MGK neteisingai aiškina ir taiko Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatą, skundžiamas MGK sprendimas naikintinas.

Atsiliepimas

Pareiškėja G. S. atsiliepime į atsakovo prašymą nurodo, jog su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad atsakovė, vykdydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 159 straipsnio 2 dalies nuostatas, skundžia MGK sprendimą remdamasi tuo, jog tariamai Komisija neteisingai aiškino ir taiko Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatas, t. y atsakovė, siekdama nepažeisti įstatymų reikalavimų, kad Komisijos sprendimą gali apskųsti tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių, administratorius ir MGK, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Iš atsakovės skundo akivaizdžiai matyti, kad ne skirtingai yra taikomos atsakovės ir Komisijos Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatos, bet kad skundas atitiktų įstatymų reikalavimus, atsakovė pateikia savo aiškinimus dėl tiek dėl ginčo santykių reglamentavimo, tiek ir dėl atleidimo nuo skolos muitinei pagrįstumo. Tą atsakovė daro ne tik netinkamai siūlydama teismui vertinti nustatytas faktines bylos aplinkybes, vertinti surinktus įrodymus, bet ir pateikdama savo nuomonę dėl Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies taikymo, savaip interpretuojant kodekso reikalavimus dėl skolininko sąžiningumo, pateikiant nepagrįstą vertinimą, jog aš siekiau teritorinę muitinę, siekdama išvengti mokesčių sumokėjimo. Atsakovė netinkamai savaip vertina faktines aplinkybes (dėl kurių ji nurodo, jog „nėra ginčo“), ir pasirinktinai pateikia ESTT generalinės advokatės 2025 m. kovo 6 d. išvados byloje C-125/24 fragmentus, „pritempdama“ tai prie tariamo Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies taikymo.

Teigia, jog dėl Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies taikymo Komisija skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kad (Sprendimo 9 lap.), kad „ .... Atsižvelgiant į teisės aktų analizę ir faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjos veiksmuose nebuvo siekio apgauti ir išvengti mokesčių mokėjimo, taip pat nėra pagrindo konstatuoti ir didelio aplaidumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) nuosekliai laikosi pozicijos, jog tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, t. y. teisę pripažįstant fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas (ši nuostata pirmą karta paminėta LVAT 2010 m. vasario 1 d. sprendime adm. byloje Nr. A-662-171/2010 ir plėtota bei taikyta daugiau kaip 30 LVAT nagrinėtų byli})..Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas.. “. Komisija Sprendimo 11 lap. nurodė, jog „...Įvertinus anksčiau aptartas faktines bylos aplinkybes konstitucinės teisinės valstybės principų taikymo kontekste, konstatuotina, jog mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokestinės prievolės pareiškėjai apskaičiavimo, neatsižvelgė į suformuotą teismų doktriną, bei Sąjungos Muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąžiningumo vertinimą muitų teisės aktų nesilaikymo atveju..“'. Ir tai nėra skirtingas įstatymų ar teisės aktų interpretavimas sprendžiant mokestinį ginčą, bet atsakovės siekis savo vertinimą pateikti kaip skirtingą, kad skundas atitiktų įstatymų reikalavimus, ir butų nagrinėjamas teisme.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo prašymą nurodo, jog su prašymu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Paaiškina, jog šiame ginče Klaipėdos teritorinė muitinė įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kadangi sprendimu pripažino: 1) dėl nebaigtos įforminti išleidimo į laisvą apyvartą procedūros (prekės – transporto priemonė NISSAN LEAF, kėbulo Nr. SJNFAAZE0U6025582), atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis – 787 Eur muito, 1 818 Eur PVM; 2) skolininku G. S.. Mokestinės prievolės atsiradimo data – 2021 m. spalio 8 d.; 3) skirti G. S. 261 Eur baudą; 4) apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo priede nurodytus delspinigius. Faktinės nagrinėjamo ginčo aplinkybės išsamiai išdėstytos Klaipėdos teritorinės muitinės, MD sprendimuose. Klaipėdos teritorinės muitinės nuomone, MGK šio ginčo faktinių aplinkybių aiškinimas neatitinka teisės normų turinio ir jų sisteminio taikymo principų, o Klaipėdos teritorinė muitinė ir MD priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl jų panaikinti netikslinga. Pritaria ir palaiko MD prašyme išdėstytai pozicijai ir argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos 2025 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. S-2025/58 (7-2025/22), Muitinės departamento 2025 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 1AE-2 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 1(LM19-30) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė Skundžiamu 2024 m. spalio 3 d. sprendimu Nr l(LM19)-30 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ nusprendė: 1) pripažinti, kad G. S. įvežė automobilį (duomenys neskelbtini) į Sąjungos muitų teritoriją, nedelsdama jo nepristatė į muitinės įstaigą ir nepateikė išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai; 2) pripažinti skolininke G. S., mokestinės prievolės atsiradimo data – 2021 m. spalio 8 d.; 3) nustatyti automobilio (duomenys neskelbtini) muitinę vertę remiantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio s dalimi, apskaičiuotą remiantis VŠĮ „Emprekis“ nurodyta rinkos kaina - 7872,02 Eur; 4) apskaičiuoti importo mokesčius už įvežtą automobilį automobilį (duomenys neskelbtini): 787,00 Eur muito (įmokos kodas A00), 1 818,00 Eur PVM (įmokos kodas B00); 5) įregistruoti muitinėje nepriemoką: 787,00 Eur muito, 1 818,00 Eur PVM ir priede Nr. 1 nurodytus delspinigius; 6) patvirtinti ir įregistruoti 261,00 Eur. baudą (įmokos kodas 894); 7) įpareigoti G. S. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti mokestinę nepriemoką: 787,00 Eur muito, 1 818,00 Eur PVM, 261,00 Eur baudą ir priede Nr. l nurodytus delspinigius.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtu sprendimu, jį apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

2025 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. lA-E-2 Muitinės departamentas pareiškėjos skundą atmetė, ir patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr.l(LM19)-30.

Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja jį apskundė Lietuvos Respublikos mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri 2025 m. kovo 25 d. sprendimu Nr.S-(7-2025/22) pareiškėjos skundą patenkino, panaikino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1AE-2. Komisija sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių, administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Skundu atsakovė prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. kovo 25 d. sprendimą Nr.S-2025/58 (7-2025/22) kaip nepagrįstą, ir palikti galioti Muitinės departamento 2025 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. lAE-2 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1 )LM 19-30).

Teismo vertinimu, Komisija 2025 m. kovo 25 d. sprendime Nr. S-2025/58 (7-2025/22) įvertinusi ginčo byloje esančią informaciją, nekėlė abejonių dėl pareiškėjos įsigyto ir į Sąjungos muitų teritoriją iš trečiosios valstybės atgabento automobilio patekimo į atleidimo nuo muitų taikymo sąlygas, kurios reglamentuojamos 2009 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1186/2009, nustatančiame Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Atsakovė, įrodinėdama esančias aplinkybes atleisti ją nuo muitų ir importo PVM, keičiant įprastinę gyvenamąją vietą ir persikeliant iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, pateikė Norvegijos Karalystėje sudarytą būsto nuomos sutartį, kuri buvo sudaryta 2013 m. sausio 7 d. ir nutraukta 2021 m. birželio 30 d., nuomos sutartyje nuomininkais nurodyti atsakovė ir T. S., sumokėtų mokesčių deklaracijas, Automobilio įsigijimą Norvegijos Karalystėje 2015 m. patvirtinančius dokumentus, jo registraciją atsakovės vardu Lietuvoje ir dokumentus, patvirtinančius gyvenamosios vietos registraciją Lietuvoje, santuokos liudijimą (santuoka sudaryta 2024 m. spalio 25 d.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, MGK konstatavo, kad „nors pareiškėja, importuodama Automobilį, nesilaikė muitinės procedūros, materialinės neapmokestinimo muitais sąlygos įvykdytos“, ir iš esmės vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalimi konstatuoja, kad pareiškėjos veiksmuose nebuvo siekio apgauti ir išvengti mokesčių mokėjimo. Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatą MGK aiškina remdamasi ESTT generalinės advokatės 2025 m. kovo 6 d. išvadoje byloje C-125/24 pateiktu šios nuostatos aiškinimu. Teismas pažymi, jog iš nurodyto, konstatuotina, kad MGK neteisingai interpretuoja tiek Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatą, tiek minėtoje generalinės advokatės išvadoje pateiktą šios nuostatos aiškinimą, o tai turi įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Pažymėtina, jog tarp Muitinės departamento ir MGK nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kuri buvo patvirtinta tiek Muitinės departamento, tiek MGK, t. y. fakto, kad pareiškėja neįvykdė muitų teisės aktuose nustatytos pareigos deklaruoti ginčo automobilį muitinėje. Nėra ginčo ir dėl tos aplinkybės, jog pareiškėja, registruodama ginčo automobilį, pateikė VĮ „Regitra“ prašymą Nr. 19386026 (2021 m. spalio 8 d.), kuriame, be kita ko, savo parašu patvirtino ir aplinkybę, kad registruojamos transporto priemonės privalomos muitinės procedūros (išleidimas į laisvą apyvartą) yra atliktos ir kad jų atlikimas gali būti patikrintas kompetentingų institucijų. Taigi pareiškėjos parašas pirmiau minėtame dokumente yra prezumpcija, jog būtinybė atlikti atitinkamus muitinės formalumus jai buvo žinoma, tačiau dėl nežinomų priežasčių pareiškėja minėtų formalumų neatliko. Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta sąvoka „apgaulė“ yra teisinė kategorija, kuri suprantama kaip visuma subjektyvių aplinkybių, nusakančių asmens sąžiningumą ir rūpestingumą, taip pat visuma objektyvių aplinkybių, apimančių konkrečius teisės aktų reikalavimus. Kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 51 ir 52 punktuose, ekonominės veiklos vykdytojų atveju yra svarių priežasčių daryti prielaidą, kad muitų teisės aktuose nustatytos pareigos jiems žinomos. Jei importuotojas žinojo arba dėl didelio aplaidumo nežinojo muitų teisės aktuose nustatytos pareigos (pavyzdžiui, pateikti muitinei prekes ir deklaraciją), tokios pareigos nevykdymas paprastai reiškia bandymą apgauti. Taigi, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kurios yra nagrinėjamoje byloje ir dėl kurių ginčo nėra (pareiškėja, teikdama prašymą įregistruoti transporto priemonę, patvirtino, kad privalomos muitinės procedūros (išleidimas į laisvą apyvartą) yra atliktos ir kad jų atlikimas gali būti patikrintas kompetentingų institucijų), taikyti Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Konstatuotina, jog MGK, taikydama Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalį, neatsižvelgė į suformuotą ESTT praktiką (pvz., 1999 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje C-48/98 55 punktas, 2003 m. kovo 13 d. sprendimas byloje C-156/00 93-98 punktai), nustatančią kriterijus, kurie apibūdina „akivaizdų aplaidumą“: 1) nuostatų, lėmusių skolos muitinei atsiradimą, sudėtingumas; 2) prekybininko profesinė patirtis; 3) prekybininko rūpestingumas. Taigi aiškinant akivaizdaus aplaidumo sąvoką būtina atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti ar paneigti akivaizdų asmens aplaidumą, t. y. būtina ištirti visumą aplinkybių ir faktų bei jų pagrindu padaryti išvadą, ar asmuo veikė, ar neveikė akivaizdžiai aplaidžiai. MGK, taikydama Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalį, analizavo tik sąžiningumo kriterijų, tačiau nebuvo analizuojami ir kiti kriterijai, kurie įrodytų, jog asmuo elgėsi rūpestingai. Nustatymas, kad stsakovė elgėsi sąžiningai ar rūpestingai nepatvirtina fakto, kad yra galimybė atleisti nuo importo mokesčių dėl vienintelės aplinkybės egzistavimo, kai turi būti įvertinama aplinkybių visuma. Atsižvelgiant į tai, kad MGK neteisingai aiškina ir taiko Sąjungos muitinės kodekso 86 straipsnio 6 dalies nuostatą, skundžiamas MGK sprendimas naikintinas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėja nagrinėjamu atveju neprašė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą tenkinti visiškai.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. S-2025/58 (7-2025/22) ir palikti galioti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1AE-2 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1(LM19-30).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė