Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. I. ir jo gynėjo advokato A. B. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. I. procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo (duomenys neskelbtini) pareigų terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2015 m. balandžio 18 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 228 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad jis būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), vykdydamas tarnybines pareigas ir tyčia pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6, 9 punktų reikalavimus, pareigybės aprašymo V skirsnyje numatytus reikalavimus, 2013 m. vykdydamas (duomenys neskelbtini) funkcijas ir pareigas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos (ją gavo apie 470 Lt), sudarė sąlygas per postą gabenti nedeklaruotas prekes, nesumokant mokesčių, tuo pažemino ir diskreditavo muitinės pareigūno vardą, sudarė sąlygas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie muitinės kontrolės nebuvimą, pareigūnų bejėgiškumą ir nebaudžiamumo toleravimą, sumenkino juridinio asmens – Lietuvos Respublikos muitinės autoritetą ir prestižą, dėl tokių jo veiksmų, didelės neturtinio pobūdžio žalos patyrė juridinis asmuo Lietuvos Respublikos muitinė, kartu ir valstybė.

Skunde teigiama, jog skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, kadangi 2015 m. balandžio 17 d. nutartis yra analogiška 2015 m. sausio 16 d. nutarčiai. Priimant skundžiamą nutartį nebuvo atsižvelgta į tai, jog 2015 m. balandžio 14 d. prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, prokuroro prašyme buvo keičiamas kaltinimas dėl piktnaudžiavimo kaltinamajam A. I.. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog teismas priimdamas skundžiamą nutartį visiškai neanalizavo tuo metu buvusios situacijos. Skunde taip pat teigiama, jog skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, kadangi teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl būtina nušalinti A. I. nuo pareigų.

Skunde pažymima, jog nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas vertino inkriminuojamos veikos pavojingumą bei, kodėl nustatė, jog paskirta ir pritaikyta procesinė prievartos priemonė yra būtina. A. I. kaltinamas apysunkio nusikaltimo padarymu, tačiau nėra duomenų, kad būtų linkęs daryti nusikalstamas veikas, taip pat nėra duomenų, jog kaltinamasis A. I. toliau dirbdamas (duomenys neskelbtini) pareigose galėtų piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais ir, kad tai sudarytų sąlygas ir toliau daryti ar per kitus asmenis organizuoti tokio pat pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, teismas pratęsdamas procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų terminą, privalėjo įvertinti ir tai, jog situacija dėl 2014 m. vasario 17 d. atliktos kratos metu jo namuose rasto didelio kiekio grynųjų pinigų (apie 140 000 Lt įvairia valiuta) yra pasikeitusi, tai yra kratos metu rastos piniginės lėšos buvo grąžintos kaip įgytos teisėtai, tai yra byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis A. I. gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Teismas taip pat neįvertino ir kaltinamąjį charakterizuojančių duomenų: anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, galiojančių drausminių nuobaudų neturi, charakterizuojamas teigiamai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog A. I. gali daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl apygardos teismo išvada dėl galimybės A. I. daryti naujas nusikalstamas veikas yra abejotina.

Skunde akcentuojama, jog byloje nėra jokių duomenų, kad A. I., eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, kaip nors gali trukdyti procesui ir, kad tai galėtų sutrukdyti greičiau ir nešališkiau ištirti galimai įvykdytą apysunkę nusikalstamą veiką, juo labiau, kad visi liudytojai jau yra apklausti. Sprendžiant procesinės prievartos priemonės taikymo klausimą, kiekvienu atveju yra būtina įvertinti ar prievartos priemonė yra būtina, ar jos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju yra tikslingas, ar šia priemone nėra nepagrįstai suvaržomos asmens konstitucinės teisės bei laisvės. Šiuo atveju teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad laikinai nenušalinus A. I. nuo pareigų, būtų trukdoma greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Be to, A. I. ir gynėjas skunde nesutinka su teismo išvada, kad teisė į darbą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatyme numatytais atvejais, o be to, jam nėra kliūčių dirbti kitą darbą (duomenys neskelbtini). Kaltinamojo tvirtinimu, kitas pareigas galima eiti tik laimėjus konkursą.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. I. ir jo gynėjo advokato A. B. skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. A. I. taikomos procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų, terminas pratęstas pagristai bei teisingai įvertinus visas bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų, taikoma siekiant greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti galimybę kaltinamajam daryti naujas nusikalstamas veikas.

Būtina laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ir jos termino pratęsimo sąlyga yra pagrįstas manymas, kad asmuo, kuriam ši priemonė taikoma, galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog joje yra pakankamai faktinių duomenų, užfiksuotų liudytojų V. R., L. U., R. A., E. B., V. T., V. B. apklausos protokoluose leidžiančių manyti, kad A. I. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrįstumo, asmens kaltės klausimas nesprendžiamas ir byloje surinkti įrodymai nevertinami iš esmės, todėl skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas priimdamas skundžiamą nutartį, taip pat turėjo įvertinti ir situaciją dėl kratos metu paimtų pinigų priklausomybės. Šiuo atveju byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu.

A. I. kaltinamas padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, minėta veika priskiriama prie nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. A. I. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką galimai padarė būdamas valstybės tarnautoju bei vykdydamas savo tiesiogines tarnybines funkcijas, kurios susijusios su jo užimamomis pareigomis. Todėl, skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad užimamos pareigos sudaro kaltinamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Skundo argumentas, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad kaltinamasis trukdys procesui ar darys naujas nusikalstamas veikas, savaime nepaneigia laikino nušalinimo nuo pareigų pagrįstumo. Nutartyje dėl laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ar šios procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo nereikalaujama nurodyti konkrečius veiksmus, kuriais gali būti trukdoma procesui, ar konkrečias galimas padaryti nusikalstamas veikas. Taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų svarbiausia yra tai, kad kaltinamojo užimamos pareigos gali sudaryti sąlygas ir galimybę trukdyti procesui bei daryti naujas nusikalstamas veikas, tai yra kaltinamasis grįžęs į savo pareigas, galėtų netrukdomai sužinoti apie byloje esančius reikšmingus duomenis ir taip trukdyti nagrinėjamai baudžiamajai bylai ar daryti naujas nusikalstamas veikas.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą ir skundo argumentą, kad procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimas, nepagrįstai kaltinamajam apriboja jam suteiktą teisę dirbti. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnio 4 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nustatyta, kad nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas, nepraranda valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą pagal šio Įstatymo 16¹ straipsnį. Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnis reglamentuoja, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo. Taigi, A. I., laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu, gali dirbti kitą darbą pagal savo kompetenciją, kuris netrukdytų baudžiamosios bylos eigai ir leistų pasiekti procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų – taikymo tikslus.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą ir skundo argumentą, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį, neanalizavo tuo metu byloje buvusios situacijos, tai yra neatsižvelgė į tai, jog buvo pateiktas prokuroro prašymas pakeisti kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Skunde teisingai nurodoma, jog Kauno apygardos teisme 2015 m. balandžio 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą baudžiamojoje byloje, tačiau iš minėtos dienos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog prokuroro pateiktas prašymas nebuvo pridėtas prie bylos, kadangi tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas paprašė teismo padaryti pertrauką, kad galėtų susipažinti su pateiktu prašymu bei pasiruošti gynybai. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas spręsdamas klausimą dėl laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo, neturėjo pareigos atsižvelgti į pateiktą prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kadangi minėtas prašymas dar nebuvo pridėtas prie bylos.

A. I. taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų neabejotinai suvaržo jo teises ir interesus, tačiau tokia procesinė prievartos priemonė yra pateisinama atsižvelgiant į jos tikslus, nepažeidžia proporcingumo principo, Lietuvos Respublikos BPK bei tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Taigi, įvertinus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas A. I. pobūdį, sunkumą, padarymo aplinkybes bei kitas nutartyje išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog kaltinamajam A. I. taikomos procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų, terminas pratęstas pagrįstai, o Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo A. I. ir jo gynėjo advokato A. B. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.