Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovė arba NTA) direktorės 2019 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 9FB-27-(4.46) (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti NTA direktorės 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 4R-1826-(6.1) (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NTA pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Įsakymas ir Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti teisės aktais ir įrodymais. Minėtuose dokumentuose samprotaujama, kad: 1) pareiškėjo turimas teisėjo darbo stažas valstybinei pensijai gauti yra mažesnis kaip 5 metai; 2) kreipimosi dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo dieną pareiškėjas neatitinka visų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytų teisėjų valstybinės pensijos skyrimo sąlygų; 3) Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 ir 6 straipsniais nustatyta tvarka asmuo yra įgijęs 1 metų teisėjo darbo stažą; 4) teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d.

Pareiškėjo įsitikinimu, NTA direktorės priimto Įsakymo bei Sprendimo motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimų.

Pareiškėjas pažymi, kad NTA direktorė 2019 m. spalio 24 d. rašte Nr. 4R-1637-(4.34) pripažįsta, jog jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti yra sumuojamas Nuostatų pagrindu.

Paaiškina, kad nuo 1982 metų birželio 21 d. iki 1991 m. spalio 28 d. pareiškėjas dirbo Klaipėdos miesto teismo teisėju, todėl teisėjo darbo stažas yra sumuojamas – viso 9 metai 4 mėnesiai ir 6 dienos. Nurodo, kad 1990 m. sausio 8 d. jam buvo suteikta ketvirtoji teisėjo kvalifikacija. Mano, kad Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. 15FB-24-(4.46), remdamasi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsniu, nenustatė penkių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui neskiriama valstybinė pensija, o paskirtoji nemokama.

Be kita ko, pareiškėjas paaiškina, kad bendras jo darbo stažas yra 48 metai ir 6 mėnesiai, iš kurių – teisininko stažas yra 38 metai ir 6 mėnesiai (neįskaitant studijų universitete). Teisėjo darbo stažas yra 9 metai ir 4 mėnesiai. Atsižvelgdamas į savo darbo stažą, pareiškėjas teigia siekiantis gauti orią pensiją.

Atsakovė NTA atsiliepime į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad NTA direktorės Įsakymas prieštarauja teisės aktams. Paaiškina, kad teisėjų valstybinė pensija skiriama, kai kreipimosi dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo dieną asmuo atitinka visas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – TVPĮ) 3 straipsnyje nustatytas teisėjų valstybines pensijos skyrimo sąlygas. Nenustačius visų TVPĮ 3 straipsnyje nustatytų sąlygų, pareiškėjui teisėjo valstybinė pensija paskirta nebuvo.

Paaiškina, kad TVPĮ 5 straipsnis nustato teisėjų darbo stažo valstybinei pensijai gauti apskaičiavimo tvarką, pagal kurią teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Jeigu teisėjas stažą įgyja dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas nustatyta tvarka.

Nurodo, kad turimais duomenimis pareiškėjas nuo 1982 m. birželio 21 d. dirbo Klaipėdos miesto liaudies teismo teisėju, o nuo 1991 m. spalio 28 d. buvo atleistas iš teisėjo pareigų, taigi laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas įgijo tik 1 metų 7 mėnesių teisėjo darbo stažą. Atsakovė nustačiusi, kad pareiškėjas neatitinka TVPĮ keliamų reikalavimų nusprendė, kad teisėjo valstybinė pensija pareiškėjui neskiriama. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas taip pat neginčija aplinkybės, jog teisėju dirbo iki 1991 m. spalio 28 d.

NTA nuomone, pareiškėjas neteisingai supranta ir aiškina TVPĮ nuostatas, nes vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, sumuojamas tik nuo 1990 m. kovo 11 d. skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku įgytas teisėjo darbo stažas, o pareiškėjo minimas darbo stažas iki 1990 m. kovo 11 d. nesumuojamas.

Atsakovė nurodo, kad pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo turimas darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti yra mažesnis nei 5 metai, todėl nusprendė atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją. Pareiškėjo teiginiai dėl TVPĮ ir Nuostatų reikalavimų yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais jų teisingumą bei pagrįstumą patvirtinančiais faktiniais duomenimis ar teisiniu vertinimu. Atsakovės manymu, jos priimti Įsakymas bei Sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, todėl juos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NTA direktorės 2019 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 9FB-27-(4.46) ir NTA 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 4R-1826-(6.1), kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti teisėjo valstybine pensiją, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl atsakovės įpareigojimo pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas: 1981 m. lapkričio 2 d. priimtas dirbti Klaipėdos miesto liaudies teismo konsultantu; 1982 m. birželio 21 d. atleistas iš konsultanto pareigų;1982 m. birželio 21 d. išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies teisėju; 1987 m. birželio 22 d. išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies teisėju. 1990 m. sausio 8 d. pareiškėjui suteikta ketvirtoji kvalifikacinė klasė.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1-1901 „Dėl A. K., G. S. ir Z. P. atleidimo prieš terminą iš teisėjo pareigų“ nuo 1991 m. spalio 28 d. pareiškėjas atleistas iš teisėjo pareigų.

2019 m. rugsėjo 16 d. NTA buvo gautas pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymas „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“, kuriame pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-4561 jam buvo paskirta senatvės pensija, kurios dydis nuo 2018 m. balandžio 15 d. – 275,59 Eur. Kadangi jam 2019 m. rugpjūčio 15 d. sukako 65 metai, o jis 9 metus ir 4 mėnesius dirbo teisėju, todėl pateikė dokumentus dėl valstybinės pensijos paskyrimo buvusiam teisėjui ir prašė įstatymų nustatyta tvarka tenkinti jo prašymą.

2019 m. spalio 10 d. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija, sudaryta NTA direktoriaus 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 6P-64-(1.1) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos sudarymo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) priėmė išvadą Nr. 15FB-24(4.46) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją G. S.“, kuria pasiūlė NTA direktoriui įsakymu atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją.

NTA direktorius 2019 m. spalio 18 d. Nr. 9FB-27-4.46) įsakymu „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją G. S.“ nusprendė atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją, nes pareiškėjas neatitinka TVPĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo (nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo).

Pareiškėjas su 2019 m. lapkričio 6 d. skundu kreipėsi į NTA dėl Įsakymo panaikinimo. NTA 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 4R-1826-(6.1) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją“ pareiškėjo skundas buvo netenkintas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja TVPĮ bei jį įgyvendinantys teisės aktai. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, reglamentuoja teisėjų valstybinių pensijų, numatytų Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme, skyrimo ir mokėjimo tvarką.

TVPĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kitų Lietuvos bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (toliau – bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai) teisėjai bei nuo Lietuvos paskirti ar išrinkti bet kokio tarptautinio teismo teisėjai, atitinkantys šio Įstatymo 3 straipsnio sąlygas, turi teisę į teisėjų valstybinę pensiją.

TVPĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, dirbusiems Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais bei nuo Lietuvos paskirtais ar išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jeigu šie kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje (1 punktas); jie sukako Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių (2 punktas); nustojo dirbti teisėjais (3 punktas); yra įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą (4 punktas).

TVPĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas Vyriausybės patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta tvarka.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 1982 m. birželio 21 d. dirbo Klaipėdos miesto liaudies teismo teisėju. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1-1901 „Dėl A. K., G. S. ir Z. P. atleidimo prieš terminą iš teisėjo pareigų“ pareiškėjas nuo 1991 m. spalio 28 d. buvo atleistas iš teisėjo pareigų. Byloje ginčo dėlto, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu dirbo teisėju, nėra.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo darbo stažo skaičiavimo valstybinei teisėjų pensijai gauti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtą teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo nesutikti su NTA argumentais, kad teisėjo darbo stažas, įgytas iki 1990 m. kovo 11 d., nėra sumuojamas, skaičiuojant įgytą teisėjo darbo stažą skiriant teisėjų valstybinę pensiją. Konstatuojama, kad būtent toks imperatyvus darbo stažo teisėjų valstybinei pensijai reikalavimas yra įtvirtintas TVPĮ 5 straipsnyje.

Atsižvelgiant į TVPĮ 5 straipsnio imperatyvą akivaizdu, jog laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 28 d. (pareiškėjo atleidimo iš teisėjo pareigų dienos), pareiškėjas yra įgijęs 1 metų ir 7 mėnesių teisėjo darbo stažą. Kaip jau minėta aukščiau, TVPĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta imperatyvi teisėjų valstybinės pensijos skyrimo sąlyga, jog asmuo turi turėti įgijęs ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą. Pareiškėjo darbo stažas yra mažesnis kaip 5 metai, todėl teisėjo valstybinė pensija jam neskirta pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad atsakovė tinkamai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka imperatyvaus reikalavimo valstybinei teisėjo pensijai gauti, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti jam teisėjų valstybinę pensiją. Pažymėtina, kad pareiškėjo patikslinto skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nepaneigia teismo vertinimo, kad atsakovės priimti Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir nepagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Netenkinus patikslinto skundo reikalavimų dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis patikslinto skundo reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.