Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Č. L. ir D. L. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB), atstovaujamo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, ieškinį atsakovams Č. L. ir D. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, jog pagrindinė prievolė, atsiradusi Vartojimo kredito sutarties pagrindu ir siejanti skolininką (atsakovą) ir kreditorių (ieškovą) pasibaigė likvidavus Č. L. įmonę „Tariga“ del bankroto. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė, pasibaigė ir aksesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją (atsakovę D. L.) ir kreditorių (ieškovą).

3) Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovo naudai 7865,00 Lt už advokato pagalbą. Šiuo konkrečiu atveju teismas vadovavosi tik ieškovo pateiktu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, tačiau neatsižvelgė į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, t.y. pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2007-11-30 su atsakovu Č. L. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. VK 07/H/106D (b.l. 7-17), pagal kurią suteikė atsakovui 10.144,93 EUR kredito, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2012-11-30. Ieškovas 2007-11-30 su atsakove D. L. ir Č. L. individualia įmone „Tariga“ sudarė laidavimo sutartis Nr. LVK 07/11/107D ir LVK 07/11/108 D (b.l. 54-56; 76-79), pagal kurių 1 dalį laiduotojai neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo, kaip solidarūs skolininkai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis ieškovui, jei atsakovas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal Kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. Atsakovui ilgą laiką nevykdant kredito sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir negrąžinus ieškovui jam išduoto ir panaudoto kredito, 2009-10-08 tarp šalių buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. VKP 09/10/46D (b.l. 57-59), kurios 1.5 dalyje buvo numatyta, jog kredito grąžinimo pradžia yra 2010-10-30. Atsakovui ir toliau nevykdant savo įsipareigojimų, 2010-12-07 ieškovas atsakovui įteikė pranešimą apie kredito sutarties nutraukimą (b.l.18).

Vilniaus apygardos teismo 2008-12-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2260-798/2010 atsakovo Č. L. įmonei „Tariga“ buvo iškelta bankroto byla, o 2010-05-20 nutartimi patikslinus finansinių reikalavimų sąrašą, į Č. L. įmonės „Tariga“ kreditorių sąrašą buvo įtrauktas ieškovas su 23787,10 Lt finansiniu reikalavimu pagal Kredito sutartį (b.l. 38-40). Vilniaus apygardos teismas 2010-08-31 sprendimu pripažino bankrutavusios Č. L. įmonės „Tariga“ veiklą pasibaigusia dėl bankroto ir nusprendė ją išregistruoti iš juridinių asmenų registro. Sprendime buvo konstatuota, kad iš viso kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti 1214803,75 Lt sumai (b.l. 41). Tarp minėtų reikalavimų liko nepatenkintas ir ieškovo reikalavimas pagal Vartojimo kredito sutartį.

Lietuvos Respublikos CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v. UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-489/2007; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog egzistuojant tokiai teisinei situacijai, kada kreditorius, turėdamas reikalavimo teisę pagal sutartį, sudarytą su skolininku-fiziniu asmeniu, gindamas savo interesus pareiškia reikalavimus skolininkui priklausančios individualios įmonės bankroto byloje, ir, jiems likus nepatenkintiems, reiškia ieškinį pačiam skolininkui-fiziniam asmeniui, bankroto byloje priimta nutartis patvirtinti kasatoriaus finansinį reikalavimą vertintina kaip priimta dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau ne tarp tų pačių šalių, vertinant tai prievolinių teisinių santykių aspektu. Bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo įsiteisėjusio teismo įsakymo pagrindu nustatytos fizinio asmens (įmonės savininko) skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, t. y. materialinis teisinis santykis tarp kreditoriaus ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės įmonės. Kada byloje yra reiškiamas ieškinys atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, kuris nėra įvykdęs sutartinių įsipareigojimų, reikalavimas yra grindžiamas nauja faktine aplinkybe, t. y. faktu, jog neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, pardavus skolininko turtą, kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas. Šios bylos šalys yra kreditorius ir skolininkas (fizinis asmuo), o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IX skyriaus pirmajame skirsnyje. Prievolės pabaiga yra paskutinė prievolinio teisinio santykio gyvavimo stadija, kai išnyksta šalis siejantis teisinis santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Civilinio kodekso normų nenustatyta, kad fizinio asmens prievolės baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyvis jis yra. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju baigiasi juridinio asmens prievolės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra susiję su įmonės savininko (dalyvio) prievolių būtent įmonės, o ne paties savininko ar dalyvio kreditoriams pasibaigimu. Įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, gali turėti asmeninių įsipareigojimų kreditoriams, kurie nėra jo įmonės kreditoriai, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju (šalių sudaryta kreditavimo sutartis, kredito paskirtis: vartojimo reikmėms). Įmonė ir fizinis asmuo yra du atskiri civilinės teisės subjektai. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 2 straipsnyje įmonė apibrėžiama kaip savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei–ūkinei veiklai. Civilinio kodekso prasme kiekviena įmonės forma yra laikoma juridiniu asmeniu. Fizinis asmuo – individas, turintis civilinį teisinį subjektiškumą. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo ir nesant kitų CK nustatytų prievolių pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. M.P., bylos Nr. 3K-3-357/2009).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas nustatytas bylos faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, daro išvadą, kad pagal Vartojimo kredito sutartį ieškovas suteikė atsakovui kreditą kaip fiziniam asmeniui, tai yra pagrindinis sandoris buvo sudarytas ne su atsakovo įmone, todėl, teismui patvirtinus minėtą ieškovo reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, ir ieškovui negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankroto byloje nustatytos atsakovo kaip įmonės savininko skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, ir ieškovo ieškinys pareikštas atsakovui nėra tapatūs, todėl Varėnos rajono apylinkės teismas pagrįstai priėmė ir išnagrinėjo ieškovo ieškinį.

Lietuvos Respublikos CK 6.76 str. 1-2 d. nustatyta, jog laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. CK 6.81 str. 1 d. nustato, jog prievolės neįvykdymo atveju skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. CK 6.87 str. 1 d. nustato, jog laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. CK 6.6 str. 4-6 d. nustato, jog jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad atsakovai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009, kurioje buvo analizuojama teisinė situacija, kada kredito sutartis buvo sudaryta tarp kredito įstaigos ir individualios įmonės, kuriai buvo iškelta bankroto byla, o kredito grąžinimas buvo užtikrintas fizinio asmens turto įkeitimu. Nagrinėjamoje byloje ieškovas su atsakovu – fiziniu asmeniu – sudarė Vartojimo kredito sutartį, kuri buvo užtikrinta laidavimo sutartimis, sudarytomis su atsakove D. L. ir Č. L. individualia įmone „Tariga“. Pastarajai iškėlus bankroto bylą ir ją likvidavus, pagrindinio skolininko, tai yra atsakovo, ir kitos laiduotojos, atsakovės D. L., solidarioji prievolė ieškovui neišnyko. Todėl Varėnos rajono apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, jog tuo atveju, kai yra iškeliama bankroto byla individualiai įmonei, kuri yra laiduotoja, tokios įmonės pasibaigimas nepanaikina pagrindinės prievolės egzistavimo.

CPK 93 str. 1 d. nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 str. 2 d. nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Proceso metu ieškovo atstovas parengė dubliką ir patikslintą ieškinį, atsiliepimą į atsakovų prašymą, dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose. Byloje yra pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai, kuriuose detaliai nurodytos suteiktos paslaugos ieškovui ir šių paslaugų įkainiai (b.l. 151-163). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 11 p. taip pat yra nustatyta, jog teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas advokato suteiktas paslaugas byloje, į minėtų Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius advokato užmokesčio dydžius ir 11 punkte nustatytą išimtį, sprendžia, jog byloje nagrinėjamas teisinis santykis buvo sudėtingas, jam tinkamai nustatyti buvo svarbus ne tik tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, bet ir teisės normų aiškinimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų analizė, todėl pirmos instancijos priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra pripažintinos per didelėmis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovų 2595,45 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinio proceso metu ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovui yra priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 str. 3 d. ir aukščiau minėtų Rekomendacijų 8.11 punktu, nustatančiu maksimalų 1,5 koeficientą už atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, kad šioje proceso stadijoje ieškovui turi būti priteistinos bylinėjimosi išlaidos, neviršijančios nurodyto maksimalaus dydžio, tai yra 1500,00 Lt, todėl ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas tik iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Nordea Bank Finland Plc, atstovaujamam Nprdea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus (j.a.k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš atsakovų Č. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų 0 ct) bylinėjimosi išlaidas.