Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2009-12-01 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-318/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-01
Bylos Nr.
2K-318/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Piesliakas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
Nuteistasis
R. V.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-318/2009Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.4.1; 2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 31 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), V. Z. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dūrė vieną kartą duriančiu–pjaunančiu daiktu V. Z. į krūtinę, taip padarydamas kiauryminę durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje priekiniame paviršiuje su oro ir kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje bei aplinkine poodine amfizema, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, padarė esminių BPK 1, 2, 286, 287 ir 305 straipsnių pažeidimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų ir netinkamai taikė BK 135 straipsnį. Abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nes jų išvados paremtos tik prielaidomis bei abstraktaus pobūdžio teiginiais, o ne objektyviais duomenimis. Teismai nevykdė pareigos išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, atliko tik formalų ir paviršutinišką bylos įrodymų tyrimą ir taip neužtikrino BPK 1 straipsnyje numatyto baudžiamojo proceso paskirties reikalavimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Kasaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra jokių R. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų, o vien tik nukentėjusiojo V. Z. parodymai, kurie prieštarauja kitiems įrodymams.

Kasatorių nuomone, pripažindami R. V. kaltu dėl V. Z. sužalojimo, teismai negalėjo remtis liudytojos A. D. parodymais, nes ji patvirtino tik tai, kad mačiusi ateinantį sužalotą A. Z., kuris jai pasakęs, jog jį peiliu sužalojo R. V., tačiau liudytoja nenurodė, jog nukentėjusysis išėjo iš M. K. namų. Taip pat nelaikytini R. V. kaltės įrodymais ir liudytojo M. K. parodymai apie tai, kad būdamas neblaivus jis miegojęs ir nematęs, kas buvo atėjęs į namus, o tik girdėjęs balsą pasisveikinant, iš kurio pažinęs R. V., be to, girdėjęs duslų smūgį. Tai neatitinka nukentėjusiojo V. Z. parodymų, nes šis teigė negirdėjęs, kad R. V. būtų pasisveikinęs, tačiau, kai pastarasis smūgiavo peiliu iš viršaus jam gulinčiam į krūtinę, pasakė frazę „va tau“; nukentėjusysis duslaus smūgio (apie kurį nurodė M. K.) negirdėjo ir ne iškarto suprato, kad yra sužalotas. Nukentėjusiojo V. Z. parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes neatitinka tikrovės ir prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, pagal kurią V. Z. padaryta durtinė–pjautinė, bet ne kiauryminė žaizda, o sužalojimo įrankis – ne peilis, o kitoks duriantis–pjaunantis daiktas, ir kad tokį sužalojimą galima buvo padaryti tik stovint iš priekio; be to, neatmesta tikimybė, kad V. Z. galėjo susižaloti pats neatsargiai įsidurdamas, krisdamas ar atsirėmęs į aštrų daiktą. Tai rodo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės apie name buvusią didelę netvarką, kambaryje esančias aštrias metalo atliekas bei kitus daiktus. Be to, nukentėjusysis galėjo susižaloti ir tvarte, kur, pasak jo, dirbo su aštriais įrankiais. Teismai nenustatinėjo minėtų svarbių aplinkybių – kokiu būdu, kada buvo sužalotas nukentėjusysis, taip pat nesiaiškino, kiek laiko jis galėjo išbūti nesikreipdamas medicinos pagalbos, kada pasijuto esąs sužalotas. Kasatorių nuomone, dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių buvo būtina atlikti parodymų patikrinimą įvykio vietoje ir nustatyti, kur stovėjo R. V., kai sudavė smūgį peiliu gulinčiam V. Z., ar jis galėjo prieiti pakankamai arti ir durti peiliu į krūtinę, kokia buvo sužalojimo kryptis. Nustačius šias aplinkybes (tai nebuvo padaryta atliekant V. Z. parodymų patikrinimą vietoje), reikėtų atlikti kompleksinę medicinos ekspertizę ir išsiaiškinti, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis sužalojimų padarymo metu ir kokiu įrankiu sužalotas (pagal žaizdos gylį, pobūdį, kampą). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą atlikti papildomą parodymų patikrinimą vietoje. Atskleisti prieštaravimai rodo, jog visiškai nesuprantamos teismų išvados, kad byloje surinkti faktiniai duomenys vieni kitus papildo bei neabejotinai patvirtina R. V. kaltę. Negali būti priimti teisėti ir pagrįsti sprendimai nesant patikimų, objektyvių įrodymų, nenustačius jokių nusikaltimo pėdsakų ant R. V. drabužių, neatskleidus konkrečių V. Z. sužalojimo aplinkybių, neišsiaiškinus nusikaltimo padarymo priežasties ir taip grindžiant kaltę menamomis aplinkybėmis, kai iš tiesų visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais gynėjo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo trūkumų (nesilaikant BPK 2 straipsnio nuostatų reikalavimų), t. y. kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų priemonių nusikaltimui atskleisti, nebuvo atlikti visi būtini tyrimo procesiniai veiksmai (neieškotas nusikaltimo įrankis ir jis nerastas, nenustatyta nusikaltimo padarymo vieta, ji tinkamai ir laiku neapžiūrėta). Minėtų trūkumų konstatavimas tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio ir toks nuosprendis negalėjo būti paliktas galioti, todėl išvada, kad šie trūkumai nesukliudė teismui kitų byloje esančių įrodymų pagrindu priimti pagrįstą ir teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, yra nesuprantama ir nelogiška.

Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad jokiais objektyviais duomenimis ir rašytiniais įrodymais nepagrįsta išvada, jog veikos padarymo metu nuteistasis R. V. buvo neblaivus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. Bekišas prašo nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jų sprendimai teisėti ir pagrįsti. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylos įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, teismų išvados dėl R. V. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką (BK 135 straipsnio 1 dalis) pagrįstos ne prielaidomis, o objektyviais bylos duomenimis, todėl jomis abejoti nėra pagrindo. Teismai pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo V. Z. parodymais apie tai, kad jį gulintį lovoje sužalojo būtent nuteistasis R. V. Specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimas, padarytas nukentėjusiajam, neparodo nukentėjusiojo pozos traumos metu, ir daroma tik tikėtina išvada, kad jis su užpuoliku galėjo būti priešpriešiais. Ekspertas apklausos metu patvirtino, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, teismai įtikinamai argumentavo, kodėl nukentėjusiojo parodymams neprieštarauja liudytojų M. K. ir A. D. parodymai.

Prokuroro nuomone, nepagrįsti kasatorių argumentai dėl neva netinkamai atlikto nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad šis procesinis veiksmas atliktas nepažeidžiant BPK 196 straipsnio reikalavimų. Nukentėjusysis išsamiai parodė visas įvykio aplinkybes (taip pat ir tai, kurioje vietoje stovėjo nuteistasis, kai užsimojo ir sudavė smūgį nukentėjusiajam į krūtinę). Tai užfiksuota nuotraukose, pridėtose prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodoma, kad dėl ikiteisminio tyrimo trūkumų (įvykio vietos apžiūros, nusikaltimo įrankio suradimo) teisingai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laiku ir tinkamai apžiūrėta įvykio vieta, nesiimta visų būtinų priemonių, siekiant surasti nusikaltimo įrankį, tačiau pabrėžė, kad šie trūkumai nesukliudė teismui byloje esančių įrodymų pagrindu priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Prokuroras pažymi, kad BPK nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti byloje, kad būtų išaiškinta nusikalstama veika ir ją padaręs kaltas asmuo. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia ir tai, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė teismo atlikti papildomo įrodymų tyrimo (dalinis įrodymų tyrimas atliktas tik prokuroro prašymu).

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad teismai nepažeidė BPK normų reikalavimų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, ir pagal nustatytas aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriai nesutinka su teismų padarytu įrodymų vertinimu, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes; iš esmės tuos pačius argumentus jie nurodė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus apeliacinio skundo teiginius. Šio teismo nustatytos faktinės aplinkybės atitinka bylos įrodymų turinį, išvados dėl R. V. kaltės pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo kasatorių nurodytas aplinkybes dėl tariamų prieštaravimų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose, pasisakyta dėl V. Z. parodymų patikrinimo vietoje metu gautų duomenų, patvirtinančių reikšmingas įvykio aplinkybes, atsakyta į nuteistojo ir jo gynėjo teiginius dėl teismo medicinos specialisto išvadų apie nukentėjusiojo sužalojimo būdą, įrankį ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas analizavo ir vertino įrodymus, juos lygindamas tarpusavyje, ir jų viseto pagrindu padarė motyvuotas išvadas, kad būtent R. V. duriančiu–pjaunančiu įrankiu (galbūt peiliu) sužalojo V. Z. Konstatavęs nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų pakankamumą ir patikimumą, teismas pagrindė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo trūkumai (pavėluota įvykio vietos apžiūra, nusikaltimo padarymo įrankio nesuradimas) tik apsunkino bylos tyrimą, tačiau neturėjo įtakos teisingo sprendimo priėmimui šioje byloje. Taip pat, remdamasis įrodymais, apeliacinės instancijos teismas pagrindė išvadas, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kasatorius buvo apsvaigęs nuo alkoholio (pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), kad jo santykiai su nukentėjusiuoju buvo priešiški (R. V. priekaištaudavo V. Z. dėl negrąžintų pinigų, elgesio su jo sugyventine), todėl nuteistojo nusikalstamas poelgis nebuvo be priežasties.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas siejamas su kasatorių abejonėmis dėl V. Z. parodymų patikrinimo vietoje išsamumo, teismo medicinos specialisto išvadomis apie pastarojo sužalojimą ir ikiteisminio tyrimo metu neatliktais procesiniais veiksmais (nustatant sužalojimo įrankį, pėdsakus ant R. V. drabužių). Tačiau, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, motyvuotai paneigė tikimybę, kad V. Z. galėjo būti sužalotas ne R. V., o susižaloti pats.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu, priimta nepažeidžiant kasaciniame skunde nurodytų BPK reikalavimų. Kasatorių teiginiai apie tokius pažeidimus, neišsamų, nevisapusišką ir neobjektyvų bylos įrodymų ištyrimą ir vertinimą iš esmės yra subjektyvios, bylos medžiagai prieštaraujančios interpretacijos, o tai, kad teismų padarytos išvados netenkina nuteistojo ir jo gynėjo, dar nereiškia, kad jos neteisingos ir kad dėl to esą R. V. nuteistas neįrodžius jo kaltės.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. V. ir jo gynėjo kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas PiesliakasValerijus ČiučiulkaDalia Bajerčiūtė