- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- A-146-861-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00180-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- Algimantui Pivoriūnui, A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 69.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 21–25, 60), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 9FB-10-(4.46) įsakymą „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46)); 2) įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti jam paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, netaikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. X-1768 redakcija) ribojimo šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 ar 1,5 dydžiu; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teisėkūros institucijos neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą – 20 330 Lt ir neturtinę žalą – 2 172 Lt, o iš Nacionalinės teismų administracijos – po 1 Lt turtinės ir neturtinės žalos.
Pareiškėjas savo reikalavimus grindė argumentais, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria ši formuluotė apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš teisės sistemos ir netaikomas. Nagrinėjamu atveju atsakovai to nevykdė. Valstybės atsakingos institucijos iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo nepriėmė teisės aktų, kurie panaikintų ar pakeistų prieštaraujančias Konstitucijai teisės normas ir dėl šios priežasties pareiškėjo atžvilgiu mokant teisėjų valstybinę pensiją iki šiol taikomos negaliojančios teisės normos ir pareiškėjas patiria žalą. Nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. buvo išmokėta 13 341 Lt pensijos, nors pagal įstatymus priklausė 30 460 Lt , dėl to pareiškėjas patyrė 17 059 Lt turtinę žalą. 2010–2011 m. pareiškėjas dirbo Vilniaus verslo teisės akademijoje ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo 2009 m. gruodžio 8 d. laikinojo įstatymo Nr.XI-573 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis jam mokėtina teisėjų pensija neteisėtai buvo sumažinta dar 3 273 Lt. Iš viso pareiškėjas patyrė 20 330 Lt turtinę žalą.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė stresą, pablogėjo sveikata, buvo pažeistos pareiškėjo socialinės ekonominės teisės, suvaržytos ir pažeistos saviraiškos galimybės dirbti mokslinį – pedagoginį darbą. Pažeistų teisių gynimas pareiškėjui sukėlė rūpesčių, išgyvenimų, pareiškėjas ne kartą buvo hospitalizuotas, nuolat gydosi, dėl sveikatos pablogėjimo negali gyventi visaverčio gyvenimo. Todėl pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 2 172 Lt , o iš Nacionalinės teismų administracijos – po 1 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teigė, kad šiuo atveju yra visos sąlygos civilinei atsakomybei (CK 6.271 str.) dėl padarytos žalos. Valstybės valdžios neteisėti veiksmai pasireiškė tyčiniu teisinio reguliavimo vakuumo sudarymu nevykdant Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo statute numatytos pareigos, dėl ko pareiškėjui paskirta ir mokėta teisėjų valstybinė pensija buvo ribojama VMDU dydžiu. Pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio 1 protokolo 1 straipsnį, pareiškėjas buvo diskriminuojamas kaip asmuo, turintis draudžiamųjų pajamų. Pakartotinas teisėjų valstybinės pensijos mažinimas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų yra neproporcinga diskriminacinė priemonė. Ginčijamas Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus Įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46), legalizuojantis teisėjų valstybinės pensijos mokėjimą pagal teisės normas, prieštaraujančias Konstitucijai, yra neteisėtas. Teismas, nustatęs, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl pažeidžiant Konstituciją įtvirtinto teisinio reguliavimo, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą, bet ir bendruosius teisės principus bei Konstituciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ir Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinė teismų administracija pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–45, 49–50).
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisėjų valstybinių pensijų įstatyminis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. tam, kad nesusidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, trikdantis pensijų skyrimą. Įstatymų leidėjas iki šios datos nepašalino po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo atsiradusių teisinio reguliavimo spragų, todėl,
siekiant užtikrinti Nacionalinės teismų administracijos funkcijų, susijusių su teisėjų socialinėmis garantijomis, tinkamą įgyvendinimą, vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu, buvo priimtas Įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46). Nacionalinė teismų administracija pagal jai priskirtas funkcijas skiria ir moka teisėjų pensijas ir ne kartą kreipėsi į įstatymų leidėją, prašydama spręsti dėl tinkamo teisinio reglamentavimo. Nesant pakankamai biudžeto lėšų 2012 metams, neturint kitų finansavimo šaltinių, kuriais būtų užtikrintas teisėjų pensijų mokėjimas jas perskaičiavus pagal principus, išaiškintus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, buvo priimtas Įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46), kuriuo nurodoma, jog teisėjų valstybinės pensijos skaičiuojamos ir mokamos pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.
Nuo 2010 m. spalio 1 d. teisėjų valstybinės pensijos buvo skaičiuojamos vadovaujantis ir Laikinojo įstatymo nuostatomis. Šis teisinis reguliavimas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl Nacionalinė teismų administracija privalėjo taikyti šiame įstatyme numatytas nuostatas dėl pensijų perskaičiavimo.
Nacionalinės teismų administracijos teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nepagrįstas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso taikymo prasme, nes jame nenurodyta, jog teisiniams santykiams dėl teisėjų valstybinių pensijų privaloma taikyti šio kodekso nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 65–72) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui Algimantui Pivoriūnui iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos 17 059 Lt turtinės žalos atlyginimo; administracinės bylos dalį dėl Įsakymo Nr. 9FB-10-(4.46) panaikinimo nutraukė; kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymu pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 7 d. paskirta 2 173,01 Lt teisėjų valstybinė pensija. 2010–2012 metais išmokant paskirtą pensiją buvo taikomas ribojimas VMDU 1,3 dydžiu, taip pat ribojimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Pagal 2012 m. gegužės 22 d. pažymos Nr. 3R-631 duomenis, pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. buvo išmokėta 13 341,36 Lt teisėjų pensija, netaikant pensijos dydžio ribojimo turėtų būti išmokėta 30 460,96 Lt; dėl Laikinojo įstatymo 2 priedo nuostatų taikymo (pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų) pensija sumažinta 3 273 Lt.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą, įsigaliojusį 2010 m. lapkričio 16 d., kuriame konstatuota, kad teisėjų valstybinių pensijų įstatyminis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
Nacionalinės teismų administracijos direktorius, vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, įgyvendindamas teisėtų lūkesčių principą, įvertindamas, kad iki šiol nėra Konstituciją atitinkančio teisėjų pensinio aprūpinimo teisinio reglamentavimo, bet siekdamas užtikrinti viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės teismų administracijos – pareigų, susijusių su teisėjų socialinėmis garantijomis nutrūkus jų įgaliojimams, tinkamą įgyvendinimą, 2010 m. lapkričio 17 d. priėmė įsakymą Nr.9FB-10-(4.46), kuriuo nurodė mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taip pat nustatė, kad šis įsakymas galioja iki bus priimti Konstituciją atitinkantys teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai.
Nacionalinės teismų administracijos direktorius 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 9FB-3-(4.46) nurodė apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybines pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; apskaičiuoti ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d.; nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybines pensijas apskaičiuoti įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. lapkričio 16 d.; nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinąjį įstatymą. Minėtu įsakymu Nacionalinės teismų administracijos direktorius pripažino netekusiu galios 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46).
1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2009 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-531 3 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatytas pensijos dydžio ribojimas VMDU 1,3 dydžiu. Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.
Teisėjų valstybinių pensijų 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1011 6 straipsnio 1–2 dalyse reglamentuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiuojami dydžiai, priklausomai nuo teisėjo darbo stažo. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą <...>, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą <...>. Socialinių išmokų laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas pasiūlymas Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad: Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinių pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, 6 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Socialinių išmokų laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai; Socialinių išmokų laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d.
Teismas, išanalizavęs teisės aktais nustatytą Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimą ir įgyvendinimo tvarką konstatavo, kad Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakyme Nr. 9FB-10-(4.46), priimtame po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo (2010 m. lapkričio 16 d.), įtvirtintas nurodymas ir toliau vadovautis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, iki bus priimti Konstituciją atitinkantys teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, pripažintinas prieštaraujančiu Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtumo ir teisingumo principams. Pareiškėjui mokama pensija neturėtų būti ribojama šalies ūkio VMDU dydžiu nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas teisės į teisingą valstybinę pensiją pažeidimas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją, nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal 52 straipsnį.
Teismas nustatė, kad Nacionalinė teismų administracija neteisėtai apskaičiavo pareiškėjui valstybinę teisėjų pensiją ją ribojant Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio VMDU dydžiais. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 20 330 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo yra grindžiamas negautomis pajamomis, t. y. pareiškėjui paskirtos, bet neišmokėtos valstybinės teisėjų pensijos suma.
Iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad taikant ribojimus pareiškėjo pensijos nepriemoka už nuo 2010 m. lapkričio mėn. 16 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. yra 17 059 Lt (30 460,96 Lt–13 341,36 Lt). Išanalizavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą, teismas priėjo prie išvadų, kad konstatavus, jog Nacionalinė teismų administracija neteisėtai nuo 2010 m. lapkričio 16 d. ribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės teisėjų pensijos dydį, pareiškėjui priteistina nurodyta suma iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos.
Pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos 1 Lt turtinės žalos teismas pripažino nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis ir atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Socialinių išmokų laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, įsigalios 2012 m. rugsėjo 21 d., jį paskelbus „Valstybės žiniose“. Neįsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui nėra pagrindo teigti, kad Nacionalinė teismų administracija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė teisėjų pensija, veikė neteisėtai. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 3 273 Lt, kurių pareiškėjas negavo dėl pensijos dydžio ribojimo pritaikius Laikinąjį įstatymą.
Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas, atsižvelgdamas į CK nuostatas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismų praktiką pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimų ir Nacionalinės teismų administracijos veiksmų. Pagal minėtą teisinį reguliavimą pareiškėjas nebuvo kaip nors išskirtas iš kitų asmenų. Pareiškėjo patirti nepatogumai iš esmės panaikinami šiuo teismo sprendimu, priteisiant turtinę žalą, pasireiškusią negautų pajamų (pensijos) forma. Teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog jam buvo padaryta 2 173 Lt (2 172 Lt + 1 Lt) dydžio neturtinė žala.
Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) ir įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjui paskirtą teisėjo pensiją, netaikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies apribojimo šalies ūkio VMDU 1,3 ar 1,5 dydžiu teismas pažymėjo, kad skundas dėl šio įsakymo panaikinimo paduotas 2012 sausio 18 d., t. y. praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apskundimo terminą, pareiškėjas neprašė jo atnaujinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylos dalį dėl Įsakymo Nr. 9FB-10-(4.46) panaikinimo nutraukė vadovaudamas ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) pripažintas netekusiu galios. Remdamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą aktą, net ir nesant pagrindo nutraukti bylą šioje dalyje dėl praleisto skundo padavimo termino, neprašant jo atnaujinti, negalėtų būti tenkinamas, kadangi išnyko ginčo dalykas.
Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjui paskirtą teisėjo pensiją, netaikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies apribojimo šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 ar 1,5 dydžiu, pripažino išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), todėl šio reikalavimo taip pat netenkino.
III.
Pareiškėjas A. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 75–79, 102–103, 132), kuriuo prašė jo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, reikalavimus patenkinti visiškai.
Atsižvelgdamas į Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. pažymose Nr.3R-1586 ir Nr.3R-1586 pateiktus duomenis apie pareiškėjo 2010-2012 metų teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimus, pareiškėjas apeliacinėje instancijoje koregavo priteistiną teisėjų valstybinė pensijos nepriemoką ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 33 859 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 9FB-10-(4.46) įsakymą „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai ir neteisėtai atmetė jo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą, kuri kilo atsakovui papildomai ribojant teisėjų valstybinės pensijos dydį pagal Laikinąjį įstatymą, atsižvelgiant į gaunamas draudžiamąsias pajamas. Dėl nepagrįstai didelės dalies teisėjo pensijos sumažinimo nenumatant kompensacijos pagal Laikinąjį įstatymą, pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala ir ji turi būti atlyginta. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d.,2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo įgyvendindamas vieną Konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą Konstitucinę teisę, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis, ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucijoje įtvirtinta asmenų ir visuomenės pusiausvyra, t. y. konstitucinis proporcingumo principas, reiškia, kad valstybėje esant sunkiai ekonominiai finansiniai padėčiai įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtu mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Neturi būti pažeidžiamos ir valstybinių pensijų dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigia, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Apelianto nuomone, neteisėtai mažinant jam paskirtą teisėjo pensiją dėl turėtų iš legalios darbinės veiklos draudžiamųjų pajamų buvo pažeidžiama ne tik Lietuvos Konstitucija, bet ir tarptautinės teisės normos: Europos Socialinės Chartijos l dalies 1 punktas ir 2 dalies l straipsnio 2 punktas, bei Tarptautinės Konvencijos dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje 1 straipsnio l dalies nuostatos.
Apelianto nuomone, jo pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymai ir argumentai yra pakankami konstatuoti, kad jis patyrė ir neturtinę žalą. Dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ribojant paskirtą valstybinę teisėjų pensiją sutriko pareiškėjo sveikata ir iš to kyla neturtinė žala. Teismo išvados dėl priežastinio ryšio nebuvimo neobjektyvios ir nepagrįstos, priimtos neatsižvelgus į teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-7-255/2005, 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-10/2006). Apeliantas nesutinka, kad teismo sprendimas dėl teisėjų valstybinių pensijos atitinkamos dalies priteisimo kompensuoja jo patirtus nepatogumus.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė teismų administracija pateikė 2012 m. birželio 22 d. atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–90), kuriuo šį apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas Nacionalinė teismų administracija padavė apeliacinį skundą (b. l. 83–84), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos ir atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas valstybinės pensijų nepriemoką pareiškėjui nepagrįstai priteisė iš Nacionalinės teismų administracijos. Teisėjų valstybinės pensijos mokamos iš valstybės biudžeto. Pareiškėjo galimai patirta žala turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės), o ne iš Nacionalinės teismų administracijos.
Teismas pareiškėjui neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą nepagrįstai pripažino žala CK prasme. Pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Byloje kilusio ginčo dėl teisėjų valstybinės pensijos teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. CK nėra nurodyta, kad teisiniams santykiams dėl teisėjų valstybinių pensijų privaloma taikyti šio kodekso nuostatas.
Atsižvelgus į tai, kad Nacionalinės teismų administracijos 2012 metų biudžete numatyta teisėjų valstybinėms pensijoms išmokėti suma buvo planuota nesant teisinio reglamentavimo, atitinkančio Konstituciją, todėl ir įvertinus esamą valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose. Todėl atsakovas prašė pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies nuostatas pagal kurias teismas gali nustatyti konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą, jo atidėjimą ar išdėstymą, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes.
Atsiliepimas
Pareiškėjas A. P. pateikė atsiliepimą (b. l. 92–93) į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame sutiko, kad jam padaryta žala turėtų būti priteista iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ribojimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui teisėjų valstybinė pensija (2173,01 Lt per mėnesį) buvo paskirta Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 24 d įsakymu Nr. 9FB-54-(4.46) nuo 2009 m. gegužės 7 d.
Iš Nacionalinės teismų administracijos pažymų (2012 m. sausio 23 d. Nr.4R-132-(4.34), 2012 m. gegužės 15 d. Nr.3R-621, 2012 m. gegužės 22 d. Nr.631) teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta teisėjų valstybinė pensija buvo mokama mažesnė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas dėl valstybinių pensijų dydžius ribojančių įstatymų normų atitikties Konstitucijai, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Nacionalinės teismų administracijos 20 330 Lt turtinę žalą. Teismas traktavo, kad turtinę žalą sudaro pareiškėjo negautos pajamos, t.y. negauta nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. teisėjų valstybinės pensijos dalis dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ribojimo VMDU dydžiu, taip pat dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pensijos gavėjui, kuris turi draudžiamųjų pajamų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu Nacionalinės teismų administracijos, kuri po 2010 m. lapkričio 16 d., t.y. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimo, taikė teisėjų valstybinių pensijų dydį ribojančias įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė neteisėtai ir jai kyla pareiga atlyginti žalą pagal CK normas. Nustatęs, kad pareiškėjas praleido Įsakymo Nr. 9FB-10-(4.46) apskundimo terminus, teismas šią bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu. Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė.
Pareiškėjas apeliacinį skundą padavė iš dalies nesutikdama su tuo, kad jam nebuvo priteista atitinkama suma (turtinė žala), susijusi su pensijos dydžio ribojimu asmeniui, turinčiam draudžiamųjų pajamų ir neapgynė pareiškėjo pažeistų teisių į visą paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, taip pat nesutikdamas su tuo, kad teismas atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas Nacionalinė teismų administracija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas. Valstybinių pensijų mokėjimo teisiniam santykiams taikytinos viešosios teisės normos, o civilinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo negautą pensijos dalį nepagrįstai priteisė iš Nacionalinės teismų administracijos.
Bylos šalys, atsižvelgdamos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 pateiktus išaiškinimus dėl materialinės ir procesinės teisės normų taikymo nagrinėjant ginčus dėl teisėjų valstybinių pensijų ribojimo, apeliacinės instancijos teisme iš dalies koregavo savo pozicijas, išdėstytas apeliaciniuose skunduose.
Nacionalinė teismų administracija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktas išvadas dėl valstybinių pensijų dydžius ribojančių įstatymų normų atitikties Konstitucijai, taip pat į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. rugsėjo 12 d. teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, susijusius su pensijų ribojimą nustačiusio teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neteisėtų padarinių šalinimu ir asmenų pažeistų teisių gynimu, 2013 m. lapkričio 14 d. Nr.3R-1586 ir Nr.3R-1586 pažymose (b.l.126-130) pateikė apeliacinės instancijos teismui detalius duomenis apie pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisinius pagrindus ir juos pritaikius kiekvieną ginčo laikotarpio mėnesį išmokėtą pensijos dydį, taip pat dėl paskirtos pensijos dydžio ribojimo susidariusią pensijos nepriemoką. Pagal minėtose pažymose pateiktus duomenis, pareiškėjui paskirta teisėjų valstybinė pensija 2010-2012 metais buvo ribojama iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimo (iki 2010 m.lapkričio 16 d.) ir paskelbus šį Nutarimą (po 2010 m.lapkričio 16 d.) šiais pagrindais:1) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. 1 d. VMDU 1,3 dydžiu pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymas Nr. XI-531); 2) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. VMDU 1,5 dydžiu pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr.IX-1011); 3) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr.XI-537); nuo 2010 m. sausio 1 d. - 2012 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr.XI-537; pakeistas 2010 m. vasario 11 d. įstatymu Nr.XI-860 ir 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Nr.XI-1072) nuostatas. Pagal 2013 m. lapkričio 14 d. Nr.3R-1586 ir Nr.3R-1586 pažymose pateiktus skaičiavimus pareiškėjui dėl įstatymų normų, kurios Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta iš viso 33 859,24 Lt teisėjų valstybinės pensijos (10 656, 41 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 23 202,83 Lt nuo 2010 m. lapkričio 16 d.iki 2012 m. gruodžio 31 d.). Nacionalinė teismų administracija (Lietuvos valstybę atstovaujančios Vyriausybės atstovas) apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko, kad pareiškėjui būtų priteista iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo normų taikymo, t.y. iš viso 33 859,24 Lt.
Pareiškėjas raštu (b.l.132) ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko su Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. Nr.3R-1586 ir Nr.3R-1586 pažymose pateiktais duomenimis apie jam neišmoktą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėjų valstybinę pensiją (iš viso 33 859,24 Lt) ir prašė priteisti šią sumą iš Lietuvos valstybės (b.l.132-137).
Teisėjų kolegijai dėl Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. Nr.3R-1586 ir Nr.3R-1586 pažymose pateiktų skaičiavimų, kurie pagrįsti įstatymų normomis motyvuotais paaiškinimais ir yra siejami su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatų vykdymu, taip pat su nagrinėjamam ginčui aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A502-673/2013 pateiktais išaiškinimais, pagrįstumo ir teisingumo abejonių nekilo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, remiasi Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. Nr.3R-1586 ir Nr.3R-158 pažymose pateiktais duomenimis apie pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ribojimą.
Pareiškėjas savo reikalavimus, susijusius su turtinių praradimų, kurie jam dėl teisėjų valstybinės pensijos ribojimo, siejo įstatymų normų, kurios Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymu.
Remiantis ABTĮ 136 straipsniu, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.
Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir bylos šalių skirtingą poziciją dėl įstatymų taikymo priteisiant pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl teisėjų valstybių pensijų mokėjimą nustatančio teisinio reguliavimo.
Teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu numatytų valstybinių pensijų (VPĮ 1 str.1 d.5 p.). Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinė pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos pagal šį įstatymą. Pareigūnų ir karių, mokslininkų ir teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialiuosius įstatymus. Specialusis teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad Nacionalinė teismų administracija, skirdama ir mokėdama teisėjų valstybines pensijas, vadovaujasi šiuo įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal jam suteiktą kompetenciją formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.4 d.) savo jurisprudencijoje dėl valstybinių pensijų, kurių skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja specialieji įstatymai, yra išaiškinęs, kad dėl antikonstituciniu pripažinto valstybės nustatyto teisinio reguliavimo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo tinkamas atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, o ne institucija (administravimo subjektas), kuriai priskirta valstybinės pensijos išmokėjimo funkcija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėse bylose: 2012 m. liepos 23 d. Nr.A552-2747/2012, 2013 m. kovo 12 d. Nr. A552-519/2013, 2013 m. rugsėjo 12 d. Nr. A502-673/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2013 m. rugsėjo 27 d. Nr. A552-1457/2013, 2013 m. lapkričio 18 d. Nr. A602-671/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A502-204/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. Nr. A602-367/2013 ir kt.). Minėtose nutartyse, išskyrus administracine bylą Nr.A552-2747/2012, išnagrinėti ginčai dėl valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintų antikonstitucinėmis įstatymų normų taikymo pareiškėjams, kurie yra teisėjų valstybinių pensijų gavėjai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A502-673/2013 akcentuota, kad teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno.Vien tai, jog Nacionalinė teismų administracija veikia kaip teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą administruojanti institucija, nereiškia, jog būtent iš jos, kaip atsakovo, turėtų būti priteisiama dėl antikonstitucinio įstatymo taikymo susidariusi nepriemoka. Priešingai, tokia nepriemoka priteistina iš to biudžeto, iš kurio įstatyme yra numatytas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, t. y. valstybės biudžeto.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pasisakant nagrinėjamai bylai aktualiais teisės taikymo klausimais, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokie reikalavimai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl pensijos (teisėjų valstybinės pensijos) nepriemokos susidarymo priežasčių ir aplinkybių iš esmės yra analogiškos kaip ir minėtose administracinėse bylose, taikytinos teisės normos taip pat analogiškos (administracinė byla Nr.A502-673/2013 , kurioje spręstas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, yra panaši). Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo keisti ar kurti naujas taikytinos teisės aiškinimo taisykles. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Vyriausybės atstovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos dalį, kurios jis negavo dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų taikymo, netinkamai taikė teisės normas ir priteisė pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos priemoką iš netinkamo atsakovo (Nacionalinės teismų administracijos) yra pagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šia apimtimi turi būti pakeistas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (ABTĮ 143 str.), priteisiant pareiškėjo negautą teisėjų valstybinės pensijos dalį dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų taikymo iš Lietuvos valstybės, o pareiškėjo argumentai dėl CK normų taikymo atmestini. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, į bylą buvo įtraukta. Taigi naujo atsakovo įtraukimo į bylą klausimas šiuo atveju nekyla.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ribojimas ir perskaičiavimas 2010-2012 metais buvo atliktas (Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. pažymos Nr. 3R-1586 ir Nr. 3R-1586) įvairiais įstatymų numatytais teisiniais pagrindais. Jų atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos mažinimas buvo teisėtas tik vienu teisiniu pagrindu, t.y. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri numatė, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms, vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime (paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.) konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo teisėtas ir šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjui pensijos dalis neišmokėta pagrįstai.
Visi kiti pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimo ir jos dydžio ribojimo teisiniai pagrindai Konstitucinio Teismo nutarimais pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime (paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2010 m. lapkričio 16 d.) pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tiek Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostatą dėl teisėjų valstybinių pensijų ribojimo VMDU 1,3 dydžiu, tiek Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088), t.y. lex specialis, numatančią teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimą VMDU 1,5 dydžiu.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims.
Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pripažintas netekusiu galios (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195). Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija pašalinant iš šios įstatymo normos pripažintą antikonstituciniu teisinį reguliavimą, kuris šiuo įstatymu numatė teisėjų valstybinių pensijų ribojimą atitinkamu VMDU dydžiu (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196). Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) numatytas teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimas VMDU 1,5 dydžiu iš teisės aktų sistemos nebuvo ir nėra pašalintas, nors Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriuo ši ir kai kurios kitos pirmiau minėtos ir šiam ginčui aktualios įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taip pat pabrėžiant, kad negali susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo užpildytas nebuvo, Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos nebuvo ir nėra pakeistos iki šiol, 2010-2012 m. buvo taikomos pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas) ne kartą yra pasisakęs, kad šios taisyklės išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), bet ir tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis Nr. A502-673/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, be kita ko, atsižvelgdama į minėtas teismų praktikos nuostatas, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti ad hoc teismams pagal kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę; atsižvelgdama į išaiškinimais, kad teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), konstatavo, kad tinkamą pareiškėjo pažeistų teisių atstatymą užtikrintų tik visos (tiek iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo, tiek po jo) neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų taikymo, grąžinimas už 2010-2012 metus. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas. Minėtoje nutartyje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, konstatuota, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) turėjo būti mokama visa pensija (išskyrus Konstitucijai neprieštaraujantį perskaičiavimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį), t.y. neturėjo būti taikomi ribojimai atitinkamu VMDU dydžiu nei pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, nei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2013 m. lapkričio 18 d. Nr. A602-671/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A502-204/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A756-716/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A756-1051/2013, 2013 m. lapkričio 26 d. Nr. A602-202/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. Nr. A602-367/2013 ir kt.).
Nagrinėjamo ginčo atveju visiškai analogiškoje šiuo aspektu byloje dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos susidarymo pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, visą jam neišmokėtą paskirtos teisėjų valstybinės pensijos dalį, kurios pareiškėjas negavo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. dėl antikonstitucinėmis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Dėl šių antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo normų taikymo atsiradęs pareiškėjui turtinis praradimas turi būti visiškai pašalintas teismui individualioje byloje atliekant pagal Konstituciją tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi.
Pagal Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. pažymose Nr.3R-1586 ir Nr.3R-1586 pateiktus duomenis, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo) netaikant pensijos dydžio ribojimo VMDU dydžiu bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų ir taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, turėjo būti išmokėta iš viso 18 253,31 Lt; pritaikius pensijos ribojimą VMDU 1,3 dydžiu ir Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnio nuostatas, per šį laikotarpį buvo išmokėta iš viso 7 596,90 Lt. Pareiškėjui priteistiną už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. valstybinės pensijos neprimoką (10 656,41 Lt) sudaro šių sumų skirtumas (18 253,31 Lt - 7 596,90 Lt). Nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. netaikant pensijos dydžio ribojimo VMDU dydžiu bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų ir taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui turėjo būti išmokėta iš viso 46 106,65 Lt, pritaikius pensijos ribojimo VMDU dydžius ir Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnio nuostatas, per šį laikotarpį buvo išmokėta iš viso 22, 903,82 Lt. Pareiškėjui priteistiną už laikotarpį 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. valstybinės pensijos neprimoką (23 202,83 Lt) sudaro šių sumų skirtumas (46 106,65 Lt - 22, 903,82 Lt). Iš viso pareiškėjui turi būti priteista 33 859, 24 Lt (10 656,41 Lt + 33 859, 24 Lt). Atsižvelgiant į tai, šia apimtimi pirmosios instancijos sprendimo dalis keistina (ABTĮ 143 str.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą ir nutraukdamas bylos dalį dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 9FB-10-(4.46) įsakymo „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ panaikinimo, procesinės tesiės normas taikė teisingai.
Pareiškėjas prašė įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti teisėjų valstybinę pensiją neribojant VMDU 1, 3 ar 1,5 dydžiu. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė pripažinęs jį išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) įsakymą. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos išvadomis nesutinka, tačiau konstatuoja, kad tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą nėra pagrindo dėl kitų priežasčių. Pareiškėjo pažeistos teisės, kad teisėjų valstybinė pensija būtų mokama neribojant VMDU už 2010-2012 metų laikotarpį visiškai apgintos pirmiau minėtu būdu, t. y. priteisiant pensijos 33 859, 24 Lt, pensijos nepriemoką, o į priteistą sumą įeina ir ta pensijos nepriemokos dalis, kuri susidarė dėl pensiją ribojančio VMDU dydžio taikymo. Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. lapkričio 14 d. pažymoje Nr.4R-2855-(4.34) šiuo aspektu paaiškinta, kad Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr.9FB-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ nustatyta, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nuo 2013 m. sausio 1 d. teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimui Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas pensijos dydžio ribojimas netaikomas. Pirmiau minėta, kad pagal nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ši įstatymo norma, nustačiusi valstybinių pensijų ribojimą VMDU dydžiu, teisėjų valstybinių pensijų atžvilgiu nebetaikoma (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr.XI-2196). Atsižvelgiant į tai, keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį ta apimtimi, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl Nacionalinės teismų administracijos įpareigojimo mokėti teisėjų valstybinę pensiją neribojant VMDU 1, 3 ar 1,5 dydžiu, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo keisti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės (CK 6.271 str.) ir neturtinės žalos (CK 6.250 str.) atlyginimo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo srityje.
Sprendžiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo (tiek turtines, tiek neturtinės), kuri siejama su valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, būtina vadovautis CK 6.271 straipsniu (ABTĮ 15 str.1 d.3 p.), kuris reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad tie turtiniai praradimai, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų taikymo (33 859, 24 Lt negauta teisėjų valstybinės pensijos dalis) pareiškėjui yra priteisti už visą ginčo laikotarpį. Taigi pažeistos pareiškėjo turtinės teisės teisme apgintos veiksmingai. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų taikymo ribojant teisėjų valstybinę pensiją, realiai turėjo kitų turtinių praradimų, kurių neapima priteista negautos teisėjų valstybinės pensijos dalis (33 859, 24 Lt) ir kurių atsiradimas yra priežastiniame ryšyje su minėtų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 Lt turtinę žalą nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, kad tokia žala buvo padaryta.
Su antikonstituciniu pripažinto teisiniu reguliavimu, ribojančiu teisėjų valstybines pensijas, pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą. Nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad teisėjų valstybinės pensijos ribojimas jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jie buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Pažymėtina ir tai, kad pensijas ribojantis teisinis reguliavimas buvo nustatytas valstybėje susiklosčius ekonominei krizei, taigi pareiškėjas nebuvo kaip nors išskirtas iš kitų valstybinių pensijų gavėjų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai neįrodo, jog tarp jam diagnozuotų ligų ir teisėjų valstybinių pensijų mažinimo yra priežastinis ryšys. Minėtuose dokumentuose yra duomenys apie tai, kad 2010 m. birželio 6-29 d., 2010 m. gruodžio 7-15 d., 2011 m. lapkričio 15 d. gydėsi stacionaruose dėl akių ligos. Epikrizėse iš Akių ligų centro dėl minėtų gydymosi laikotarpių (b.l.32-34) yra įrašai, liudijantys, kad pareiškėjui atitinkama akių liga buvo diagnozuota iki 2010 metų, t.y. iki nagrinėjamo ginčo laikotarpio pradžios (Epikrizėje Nr.10-16593 dėl gydymosi 2010 m. birželio 6-29 d. nurodyta, kad liga diagnozuota prieš 3 metus; epikrizėje Nr.10-31495 dėl gydymosi nuo 2010 m. gruodžio 7-15 d., kad prieš 1,5 metų; epikrizėje Nr.11-32046 dėl gydymosi 2011 m. lapkričio 15 d., kad regėjimas blogėja 1-2 metai). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nes byloje nenustatyta civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį visuma.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo bei priteisia jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, 33 859, 24 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Atsakovas prašė nustatyti konkretų sprendimo vykdymo terminą, ar atidėti jo vykdymą taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 271 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes Nacionalinės teismų administracijos 2012 metų biudžete nebuvo numatyta lėšų, susijusių su Konstitucinio Teismo nutarimų vykdymu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 išplėstinė teisėjų kolegija dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio nuostatų taikymo, be kita ko, pažymėjo, kad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Spendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad skolininkas ir taip yra pažeidęs prievolę, taigi ir išieškotojo teises, todėl vien blogos atsakovo materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Nagrinėjamu atveju atstovas tinkamai nepagrindė prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar vykdymo išdėstymo (prašymas buvo grindžiamas 2012 metų duomenimis, kurie nebeaktualūs), nepateikė argumentų, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą ar vykdymo išdėstymą, nes tai neproporcingai suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė nei jis turėjo gauti netaikant antikonstituciniais pripažintų pensijos apribojimų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui Algimantui Pivoriūnui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, 33 859, 24 Lt (trisdešimt trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt devyni litai ir dvidešimt keturi centai) teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.