Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-508-2013

Teisėjas: R. Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01103-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4.;

1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.

2013 m. gegužės 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuteistajam D. S., jo gynėjui advokatui Ričardui Lilui, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui K. S., jo atstovei pagal įstatymą S. S., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. S. Lietuvos Respublikos BK 93 str. pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 1 d., 284 str. 2 d. (ideali veikų sutaptis), padarymą, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, ir baudžiamoji byla K. S. atžvilgiu nutraukta;

D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d., 138 str.1 d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 159 str. laisvės apribojimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus, taikant bausmių dalinio sudėjimo principą, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš dalies patenkinus Š. K. civilinį ieškinį, priteista Š. K. iš K. S. ir D. S. solidariai, o K. S. neturint lėšų, subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės S. S. 2500 neturtinei žalai atlyginti. Procesas dėl Valstybinės ligonių kasos 267, 08 Lt dydžio civilinio ieškinio nutrauktas, kaltinamajam D. S. savanoriškai atlyginus nusikaltimais padarytą turtinę žalą (BPK 107 str.). A. N. civilinis ieškinys, pareikštas K. S., D. S. ir S. S. atžvilgiu, atmestas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

K. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 284 str. 2 d. už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 22 d., apie 20 val. 15 min., viešoje vietoje - prie gėrimų parduotuvės „X“, esančios (duomenys neskelbtini), vartojo necenzūrinius žodžius, sutrikdydamas visuomenės rimtį elgėsi įžūliai bei, bendrininkaudamas kaip vykdytojas su nusikalstamos veikos (sveikatos sutrikdymo) kurstytoju D. S. ir veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, D. S. sukurstytas tyčia, konflikto su nukentėjusiaisiais Š. K. ir A. N. metu, sudavė nukentėjusiajam Š. K. ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiu ir vieną kartą koja į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiam Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d., 138 str. 1 d. ir 159 str. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d., apie 20 val. 15 min., prie gėrimų parduotuvės „X“, esančios (duomenys neskelbtini), pakurstė K. S. padaryti nusikalstamą veiką, - įvykio vietoje sužinojęs apie konfliktą, kilusį tarp K. S. ir nukentėjusiųjų Š. K. ir A. N. metu, pasakydamas savo broliui K. S. žodžius: „Duok jam į galvą“, po to K. S. sudavus nukentėjusiajam Š. K. ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiu ir vieną kartą koja į įvairias kūno vietas, padarant nukentėjusiam Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, jis bendrininkavo kaip kurstytojas K. S. padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir kartu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-12 nuosprendį pakeisti: D. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p., 159 str. ir nuteisti: pagal BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p., laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 4 mėnesiams; pagal BK 159 str. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms bei paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje 12 val. programoje; iki nuosprendžio įsiteisėjimo momento palikti D. S. kardomąsias priemones -įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti; K. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir nuteisti: pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p., laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 mėnesiams; pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., K. S. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, skiriant auklėjamojo poveikio priemones: 40 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant po 10 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant mokytis arba dirbti bei nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose; iki nuosprendžio įsiteisėjimo momento palikti kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti; pripažinti, kad nėra kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių; priteisti Š. K. iš K. S. ir D. S. solidariai, o K. S. neturint lėšų, subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės S. S. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti; likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teismui konstatavus, kad „K. S. vartojo necenzūrinius žodžius, sutrikdydamas visuomenės rimtį elgėsi įžūliai“, ir tuo pagrindu perkvalifikavus K. S. veiką iš BK 284 str. 1 d. į BK 284 str. 2 d., kaltinamajame akte išdėstytos faktinės aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų: skiriasi kaltinamajame akte išdėstytos ir nuosprendyje pripažintos įrodyta veikos padarymo būdai. Kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo būdas (įžūlūs veiksmai) buvo pakeistas kitu nauju nusikalstamos veikos būdu - necenzūrinių žodžių vartojimu, taip pažeidžiant BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus. Teismas, nustatęs, kad K. S. nepadarė nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas, turėjo BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu jį išteisinti arba, nustatęs, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, apie tai nutartimi pranešti prokurorui (BPK 257 str.).

Teismas neteisingai nustatė, kad „iš kaltinamojo K. S., paties nukentėjusiojo Š. K. parodymų matyti, kad smūgius kaltinamasis K. S. nukentėjusiajam Š. K. sudavė nors ir viešoje vietoje, tačiau ne iš chuliganiškų paskatų, o tarpusavio konflikto metu, todėl dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo vietoje BK 138 str. 2 d. 8 p. veika kvalifikuojama pagal BK 138 str. 1 d., - nenustačius jokių veiką (nesunkus sveikatos sutrikdymas) kvalifikuojančių aplinkybių“. Byloje nustatyta, kad K. S. nukentėjusiųjų (iki įvykio nepažįstamų ir nežinomų jam asmenų - Š. K. ir A. N.) sumušimą inicijavo dėl menkavertės dingsties - dėl pėsčiųjų perėjoje įvykusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju Š. K.. Kaip matyti iš bylos, K. S. po žodinio konflikto su Š. K. pėsčiųjų perėjoje, Š. K., A. N. ir P. L. jau užėjus į parduotuvę „X“, rankos mostu pasikvietė kiek atokiau stovinčius, neva iš matymo pažįstamus, asmenis ateiti prie parduotuvės „X“, kur iš matymo pažįstamiems asmenims belūkuriuojant, K. S. ėjo ne kartą į parduotuvę, ragindamas Š. K. ir jo draugus išeiti iš parduotuvės į lauką ir pasikalbėti. Po kurio laiko Š. K., A. N. ir P. L. įsidrąsinus ir išėjus iš parduotuvės, K. S., sukurstytas savo brolio D. S., sumušė visiškai nesipriešinantį jam Š. K. (dėl ko Š. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata), o nenustatytas tyrimu asmuo sumušė jam nesipriešinantį A. N., nors, kaip byloje įrodyta, jokios realios grėsmės nei K. S. bei nenustatytam asmeniui iš nukentėjusiųjų nebuvo, tad nebuvo ir jokios būtinybės smurtauti. Tokiu atveju konstatuotina, kad K. S. ir nenustatytas asmuo tokiais savo veiksmais akivaizdžiai siekė priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nes nebuvo jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių, o kaip pretekstą savo veiksmams K. S. ir nenustatytas asmuo panaudojo mažareikšmę dingstį. Visa tai suponuoja išvadą, kad K. S. nusikalstamo elgesio motyvas buvo chuliganiškos paskatos. Tokiu atveju K. S. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Skirdamas bausmę D. S., teismas išdėstė motyvus, pagal kuriuos atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir į atsakomybę teigiamai apibūdinančius duomenis, eliminuodamas tas reikšmingas faktines aplinkybes, kad 2009-11-30, vadovaujantis BPK 212 str. 1 d. 5 p., ikiteisminis tyrimas D. S. buvo nutrauktas dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., BK 38 str. pagrindais ir tvarka, be to, D. S. daugybę kartų baustas administracine tvarka. Taigi, neteisingai nustačius baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, eliminavus objektyvius D. S. neigiamai charakterizuojančius duomenis ir jų nevertinus, D. S. buvo nepagrįstai sumažinta paskirta bausmė beveik iki minimalios šios bausmės ribos. Antra vertus, teismas, skirdamas bausmę D. S., neteisingai nurodė bausmių subendrinimo būdą idealiosios sutapties atveju, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad „vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės subendrintos taikant bausmių dalinio sudėjimo principą“. Teismas, pripažinęs, kad veikos padarytos idealiąja sutaptimi, privalėjo nurodyti, kad taikytinas bausmių apėmimo būdas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas K. S. atžvilgiu nepagrįstai taikė BK 93 str. nuostatas, kadangi svarstant, ar iš tiesų pakanka duomenų teigti, kad nepilnametis ateityje nedarys nusikaltimų ir laikysis įstatymų, būtina objektyviai įvertinti ir paties teisiamo nepilnamečio požiūrį į savo elgesį, jo veiksmų tikslus bei motyvus. Iš bylos matyti, kad nepilnametis K. S. su broliu D. S. ir draugais iš įvykio vietos pabėgo ir kaip kaltas asmuo buvo nustatytas tik dėl aktyvių nukentėjusiojo nepilnamečio tėvų paieškos veiksmų iš karto po įvykio. K. S., siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus ir (ar) sušvelninti savo padėtį, įvykio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu ne kartą keitė įvykio versijas, kaskart pateikdamas naujas aplinkybes ir siekdamas įteikti, kad buvo kone išprovokuotas nusikalstamai pasielgti. K. S. (kaip ir D. S.) iš esmės nukentėjusiųjų neatsiprašė (žodį „atsiprašau“ pasakė, tik baigiamojo žodžio metu, teismui primygtinai siūlant tai pasakyti), priešingai, teismo posėdžių metu salėje atvirai demonstravo poziciją, jog nusikalstamai pasielgė, norėdamas gyventi pagal delinkventinio elgesio asmenų taisykles, nebūti „lopas“, „ramiai praeiti per rajoną“, konfliktavo su nukentėjusiaisiais ir jų tėvais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. S. teiginys, jog po žodinio konflikto su Š. K. santykiams išsiaiškinti pasikvietė neva nepažįstamus, tik iš matymo žinomus asmenis, su kuriais kartą žaidė kieme krepšinį, visiškai nelogiška ir nepagrįsta bei akivaizdžiai demonstruojanti atsainų K. S. požiūrį į civilizuotoje bendruomenėje nustatytas bendrabūvio normas. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad K. S., sąmoningai nenurodydamas baudžiamojo proceso subjektams asmenų, kurie dalyvavo darant nusikaltimą (todėl jų atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą ir toliau tęsiamas iki kol bus surasti kalti asmenys), parodė nekritišką požiūrį į nusikalstamą savo elgseną ir mąstyseną, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, kas objektyviai suteikia pagrindą teigti, kad ateityje analogiškoje situacijoje K. S. veiksmai bus analoginio pobūdžio, o tai reiškia, kad jis ir ateityje nesilaikys įstatymų. Tokiu atveju nepilnametis K. S. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu. Nepilnamečiui K. S., pripažintam kaltu, turi būti skiriama bausmė, priešingu atveju būtų pažeidžiamas esminis baudžiamųjų įstatymų principas, jog nusikaltimą padaręs asmuo turi būti teisingai nubaustas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, nuteistąjį D. S. ir jo gynėją, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą asmenį K. S., jo atstovę pagal įstatymą bei jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Prokurorė apeliaciniame skunde nuteistojo D. S. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. neginčija, tačiau nesutinka su D. S. už šį nusikaltimą paskirtos bausmės dydžiu, taip pat nesutinka su K. S. ir D. S. nusikalstamų veikų kvalifikacija atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d., BK 138 str. 1 d. ir BK 24 str. 5 d., 138 str. 1 d., šių asmenų atsakomybę lengvinančios aplinkybės - kaltininkai savo noru atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą - pripažinimu, BK 93 str. nuostatų taikymu K. S. atžvilgiu, su nukentėjusiajam Š. K. priteisto civilinio ieškinio dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl neteisingos nusikalstamų veikų kvalifikacijos, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, K. S. ir D. S. nusikalstamas veikas kvalifikuodamas atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d., BK 138 str. 1 d. ir BK 24 str. 5 d., 138 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko D. S. neteisingai paskyrė bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje pakeistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-369/2012, 2K-429/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra surinkta jokių įrodymų, jog K. S., vartodamas keiksmažodžius viešoje vietoje, pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką kaip nors kitaip, nei viešoje vietoje vartodamas necenzūrinius žodžius. Būtent, iš bylos medžiagos matyti, kad K. S. viešoje vietoje (prie naktinės gėrimų parduotuvės „X“, esančios adresu (duomenys neskelbtini)) ir kitų asmenų akivaizdoje nukentėjusiojo Š. K. atžvilgiu vartojo ne tik necenzūrinius žodžius, bet ir fizinį smurtą. Tokie jo veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje egzistuojančių elgesio normų. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip veikdamas ir būdamas sąmoningas, K. S. suvokė, kad savo veiksmais ne tik žemina nukentėjusįjį, sukelia jam skausmą, tačiau pažeidžia ir visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą viešoje vietoje esantiems ir galintiems į ją patekti aplinkiniams. Nors pagal bylos aplinkybes K. S. veikė dėl asmeninių nesutarimų, tačiau turėjo numatyti ir numatė, kad visuomenės rimtis ar tvarka dėl jo veiksmų bus sutrikdyta, todėl padarinių atžvilgiu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad K. S. viešoje vietoje būtent įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, K. S. veikoje yra visi viešosios tvarkos pažeidimo požymiai, todėl jo veika iš BK 284 str. 2 d. perkvalifikuotina į BK 284 str. 1 d.

Šiuo atveju pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas K. S. nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 2 d., prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos būdo - įžūlūs veiksmai - pakeitimo kitu nauju nusikalstamo veikos būdu - necenzūrinių žodžių vartojimas, tuo pažeidžiant BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus, esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturi, tačiau pastebėtina, kad tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamame nuosprendyje yra nurodytas K. S. nusikalstamos veikos būdas – necenzūrinių žodžių vartojimas. Būtent, kaltinamajame akte nurodyta, kad „<...> viešoje vietoje vartodamas necenzūrinius žodžius, elgdamasis įžūliai <...>, o skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad „<...> vartojo necenzūrinius žodžius, sutrikdydamas visuomenės rimtį elgėsi įžūliai <...>. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamajame akte išdėstytos faktinės aplinkybės nepagrįstai buvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų.

Teisėjų kolegija, sutikdama su kitais prokurorės apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, jog K. S. veikoje yra BK 138 str. 2 d. numatytą nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, nurodytas šio straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. chuliganiškos paskatos. Būtent, skundžiamame nuosprendyje cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-25 nutartyje byloje Nr. 2K-454/2011 nurodyta, kad chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėta kasacinio teismo nutartimi, neteisingai interpretavo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, pripažindamas, kad šiuo atveju K. S. nusikalstamus veiksmus lėmė konkrečios, juos paaiškinančios priežastys. Priešingai, byloje nustatyta, kad K. S. nukentėjusiųjų (iki įvykio nepažįstamų ir nežinomų jam asmenų - Š. K. ir A. N.) sumušimą inicijavo dėl menkavertės dingsties - dėl pėsčiųjų perėjoje įvykusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju Š. K.. Byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, kad K. S. po žodinio konflikto su nukentėjusiuoju Š. K. pėsčiųjų perėjoje, Š. K., A. N. ir P. L. užėjus į parduotuvę „X“, rankos mostu pasikvietė kiek atokiau stovinčius, neva iš matymo pažįstamus, asmenis ateiti prie šios parduotuvės, šiems asmenims belūkuriuojant, pats ne kartą ėjo į šią parduotuvę, ragindamas Š. K. ir jo draugus išeiti į lauką ir pasikalbėti. Pastariesiems asmenims išėjus iš parduotuvės, K. S., sukurstytas savo brolio D. S., sumušė visiškai jam nesipriešinusį Š. K., dėl ko jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Jokios realios grėsmės K. S. iš nukentėjusiųjų nebuvo, dėl ko nebuvo jokių nusikalstamus veiksmus lėmusių konkrečių, juos paaiškinančių priežasčių, kaip neteisingai vertino pirmosios instancijos teismas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. S. tokiais savo veiksmais akivaizdžiai siekė priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nes nebuvo jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių, o kaip pretekstą savo veiksmams panaudojo mažareikšmę dingstį, tai yra veikė iš chuliganiškų paskatų. Esant tokioms aplinkybėms, K. S. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 138 str. 2 d. 8 p, o atitinkamai D. S. nusikalstama veika iš BK 24 str. 5 d., 138 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p., 159 str. (idealioji nusikalstamų veikų sutaptis).

Perkvalifikavus K. S. nusikalstamas veikas iš BK 284 str. 2 d. į BK 284 str. 1 d. ir iš BK 138 str. 1 d. į BK 138 str. 2 d. 8 p., nustatytinos faktinės aplinkybės, kad K. S. 2011 m. rugpjūčio 22 d., apie 20 val. 15 min., viešoje vietoje - prie gėrimų parduotuvės „X“, esančios (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, tai yra panaudodamas nukentėjusiojo Š. K. atžvilgiu fizinį smurtą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, bendrininkaudamas kaip vykdytojas su nusikalstamos veikos (sveikatos sutrikdymo) kurstytoju D. S. ir veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, D. S. sukurstytas tyčia konflikto su nukentėjusiaisiais Š. K. ir A. N. metu, iš chuliganiškų paskatų sudavė nukentėjusiajam Š. K. ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiu ir vieną kartą koja į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiam Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

D. S. 2011 m. rugpjūčio 22 d., apie 20 val. 15 min., prie gėrimų parduotuvės „X“, esančios (duomenys neskelbtini), pakurstė K. S. padaryti nusikalstamą veiką, - įvykio vietoje sužinojęs apie konfliktą, kilusį tarp K. S. ir nukentėjusiųjų Š. K. ir A. N. metu, pasakydamas savo broliui K. S. žodžius: „Duok jam į galvą“, po to K. S. iš chuliganiškų paskatų sudavus nukentėjusiajam Š. K. ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiu ir vieną kartą koja į įvairias kūno vietas, padarant nukentėjusiam Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, jis bendrininkavo kaip kurstytojas K. S. padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų ir kartu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, vertindama prokurorės apeliacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju nepagrįstai K. S. ir D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas laikė tai, kad kaltininkai atlygino Valstybinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą, nes šią žalą atlygino nuteistasis D. S., atkreipia dėmesį į tai, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe - kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.) - galima pripažinti ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos arba žalą atlygina kiti asmenys. Iš bylos medžiagos, tai yra iš 2012-02-01 „Swedbank“, AB nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus (1t.,b.l.76), matyti, kad D. S. pervedė Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 267, 08 Lt, tai yra šios civilinės ieškovės pareikšto civilinio ieškinio sumą. Nors byloje be Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusieji Š. K. bei A. N. yra pareiškę civilinius ieškinius, kurie nėra atlyginti, tai neužkerta kelio K. S. ir D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jie savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pastebėtina, kad šiuo atveju reikšminga yra tai, kad D. S. dalį jo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlygino ikiteisminio tyrimo metu, dar prieš įtarimo jam pareiškimą.

Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d. įtvirtinta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, pagal šią įstatymo normą teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyvai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos Respublikos BK 93 str., reglamentuojančio nepilnamečio atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nuostatų taikymo K. S. atžvilgiu, atsižvelgė į tai, kad jis, būdamas nepilnamečiu, pirmą kartą padarė nusikalstamas veikas (ideali veikų sutaptis), administracine tvarka nebaustas (b. l. 148), Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos PK VPS Girstupio PN duomenimis, nebuvo įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą, VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos PSC ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas (b. l. 152, 154), Kauno (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos charakterizuojamas teigiamai (b. l. 156), Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, S. S. ir S. S. šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą (b. l. 159). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti K. S. teigiamai charakterizuojantys duomenys atsveria prokurorės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl šio asmens elgesio po nusikalstamų veikų padarymo, požiūrio į nusikalstamą savo elgesį ir sudaro pagrindą manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (2t.,b.l.53), K. S. baigiamosiose kalbose atsiprašė nukentėjusiojo, byloje nustatyta, kad jis visiškai atlygino turtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. S. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. nuostatas, jam paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti.

Skiriant bausmę nuteistajam D. S. atsižvelgtina į tai, kad jis pirmą kartą padarė nusikalstamas veikas (ideali nusikalstamų veikų sutaptis), baustas administracine tvarka, ikiteisminis tyrimas 2009-11-30, vadovaujantis BPK 212 str. 1 d. 5 p., jo atžvilgiu buvo nutrauktas dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., BK 38 str. pagrindais ir tvarka, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, šią žalą jis atlygino ikiteisminio tyrimo metu, dar prieš įtarimo jam pareiškimą, sukurstė brolį K. S. padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam iš chuliganiškų paskatų, tačiau pats jokiais aktyviais veiksmais prie to neprisidėjo. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Paminėtųjų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. S. pagal BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p. skirtina įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį nustatant mažesnį nei bausmės vidurkis, kaip ir prašoma prokurorės apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal BK 159 str. jam skirti griežčiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę - laisvės atėmimą, kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, nėra įstatyminio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. S. paskirta įstatymo sankcijoje numatyta alternatyvi su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė - laisvės apribojimas - savo rūšimi yra teisinga, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl bendrintinos BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 d. 1 p. pagrindu, tai yra taikant bausmių apėmimo principą, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo už šį nusikaltimą paskirtu laisvės apribojimo bausmės dydžiu. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, jog bausmės, o kartu ir baudžiamosios atsakomybės, uždaviniai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl D. S. atžvilgiu taikytinos BK 75 str. nuostatos, bausmės vykdymą jam atidedant vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (BK 75 str. 2 d. 7 p.) bei baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančioje programoje (BK 67 str. 2 d. 7 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Nukentėjusysis Š. K. pareiškė 10000 litų dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai - asmeniui nenaudingas poveikis. Vertindamas neturtinę žalą, teismas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus: pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Turi būti atsižvelgta į nurodytų kriterijų visumą, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiojo Š. K. civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, atsižvelgė į nukentėjusiojo paaiškinimus, kad dėl jam padaryto kūno sužalojimo jis patyrė skausmą, negalavimus, dėl kraujosruvų veide negalėjo lankyti mokyklos ir renginių, į nukentėjusiojo, o taip pat ir kaltinamųjų D. S., K. S., jo atstovės pagal įstatymą nuostatas, kad nukentėjusiajam Š. K. nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydį turi vertinti teismas, į pastarųjų asmenų pripažinimą, kad nukentėjusiajam Š. K. padarytas neturtinė žala atitinka 2500 Lt sumą, ir pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiojo Š. K. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis Š. K. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko, kas patvirtina, kad jis su civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti sutinka, ir daro išvadą, kad nukentėjusiajam Š. K. priteista 2500 litų dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra pagrįsta, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendį pakeisti: nuteistojo D. S. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d., 138 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas šiuo nuosprendžiu pagal BK 24 str. 5 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 159 str., subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., nuteistajam D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant D. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančioje 12 val. programoje.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.