- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-11
- Bylos Nr.
- eI4-4437-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02486-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus, Alytaus apskrityse, Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės taryba
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo teisėtumo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1-595 ir jo 1.1 papunkčiu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašo: 1) ištirti, ar Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305 (2020 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 1-595 redakcija), (toliau – ir Aprašas) dalis, kurioje nustatyta pareiga mokėti mokestį už vaiko maitinimą už nelankytą ir nepateisintą dieną, tačiau nenustatyta, kas yra nelankyta ir nepateisinta diena, atitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėkūros aiškumo principą; 2) ištirti, ar Aprašo 5 punkto nuostata „nelankytą ir nepateisintą“, 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ bei 11.2.11 papunkčio nuostata „jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų“ atitinka teisėtumo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo ir gero viešojo administravimo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės principą, o Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą; 3) nustačius, jog minėtos Aprašo 5 punkto, 11.2.2 bei 11.2.11 papunkčių nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems teisės aktams.
2.1. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad už vaiko maitinimą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse tėvai (globėjai) moka vaiko dienos maitinimo normos mokestį už kiekvieną lankytą, nelankytą ir nepateisintą dieną. Tačiau Apraše nėra apibrėžta, kas yra nelankyta ir nepateisinta diena, todėl nėra aišku, kokiais atvejais taikoma ši nuostata, t. y. kokiais atvejais nelankytos dienos laikomos pateisintomis, o kokiais – ne. Neaiškus normos turinys sukuria teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio apribojama teisinių santykių dalyvių (tėvų) galimybė numatyti, kokios aplinkybės ir kokiais atvejais sukuria pareigą (ne)mokėti mokesčio už vaiko maitinimą už nelankytas dienas ir kokio elgesio iš jų reikalaujama, norint pateisinti nelankytas dienas. Tai yra nesuderinama su teisėkūros aiškumo principu. Teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus.
2.2. Aprašo 11.2 papunktyje nustatytas sąrašas atvejų (lengvatos), kuriems esant už nelankytas dienas nemokamas mokestis už maitinimą. Tačiau vienais atvejais mokestis už vaiko maitinimą nemokamas nė už vieną nelankytą dieną, o kitais atvejais (11.2.2 bei 11.2.11 p.) – mokamas už pirmas dvi nelankytas dienas. Aprašo 11.2.2 papunktyje nustatyta, kad mokestis už vaiko maitinimą nemokamas, jei vaikas nelanko įstaigos dėl ligos, jei liga tęsėsi tris ir daugiau nelankytų dienų iš eilės, mokestis už maitinimą neskaičiuojamas (jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas). Aprašo 11.2.11 papunktyje nurodyta, kad mokestis už vaiko maitinimą nemokamas dėl kitų priežasčių, jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų. Todėl, sistemiškai vertinant Aprašo 11.2 papunkčio nuostatas, tais atvejais, kai vaikas serga (11.2.2 p.) ar nelanko įstaigos dėl kitų priežasčių (11.2.11 p.) mažiau nei tris dienas, mokestis už vaiko maitinimą yra skaičiuojamas.
Atsiliepimas
2.3. Atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas paaiškinti, dėl kokių priežasčių Apraše nustatytais atvejais yra renkamas mokestis už nelankytas dienas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 18 d. atsakyme Nr. A51-23586/20(3.3.21E-AD24) nėra paaiškinta, kuo vadovaujantis ir dėl kokių priežasčių Apraše nustatyta, kad vienais atvejais už nelankytas dienas skaičiuojamas mokestis už vaiko maitinimą, o kitais – ne. Tarybos 2020 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 1-595, kuriuo pakeistas Aprašas, aiškinamajame rašte nurodyta, kad vaikų maitinimui produktai užsakomi iš anksto ir dėl tėvų nepakankamo informavimo apie trumpalaikę vaiko ligą įstaiga patiria finansinių nuostolių, todėl paliekama nuostata skaičiuoti mokestį už maitinimą, jei vaikas serga mažiau nei tris dienas. Atsakovas nurodo, kad jokie papildomi duomenys, pagrindžiantys įstaigų patiriamus finansinius nuostolius, nepateikiami, nepaaiškinta, kodėl reikia mokėti būtent už dvi dienas (nenurodyta, prieš kiek laiko yra užsakomi produktai, pradedamas gaminti maistas konkrečiai dienai ir pan.). Kritiškai vertinamas ir argumentas, kad tėvai nepakankamai informuoja įstaigą apie trumpalaikę vaiko ligą, nes Apraše nėra jokių nuostatų, kad, iš anksto informavus įstaigą apie vaiko neatvykimą, mokestis už vaiko maitinimą neskaičiuojamas, t. y. net nesudaryta galimybė nemokėti mokesčio, jei įstaiga iš anksto gauna informaciją apie vaiko neatvykimą. Be to, Aprašo 11.2.2 papunktis pareigą mokėti mokestį už vaiko maitinimą sieja tik su ligos trukme, o ne su informacijos apie vaiko neatvykimą į įstaigą pateikimo momentu (pvz., apie numatytas planines medicinines procedūras tėvai gali informuoti įstaigą iš anksto), nors iš pateiktų savivaldybės paaiškinimų galima daryti išvadą, kad būtent išankstinės informacijos apie vaiko atvykimą į įstaigą pateikimas galėtų būti laikoma aplinkybe, lemiančia pareigą (ne)mokėti mokestį už vaiko maitinimą.
2.4. Nenurodyti motyvai, kodėl už pirmas dvi nelankytas dienas mokama Aprašo 11.2.11 papunktyje nustatytais atvejais, taip pat nėra aišku, kokiais atvejais ir dėl kokių priežasčių yra nustatyta pareiga mokėti mokestį už vaiko maitinimą už nelankytas ir nepateisintas dienas (Aprašo 5 punktas). Savivaldybė nepateikė įrodymų, kad prieš nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo vertinama, analizuojama, kaip įstaigos nelankymo priežastys yra susijusios su pareiga mokėti už maitinimo paslaugas, kai paslauga nėra teikiama. Todėl toks Apraše nustatytas reglamentavimas pažeidžia gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia bei konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principus.
2.5. Aprašo 7 punkte nurodyta, kad mokestis už maitinimą yra skiriamas vaikų maitinimui (maisto produktams įsigyti). Taigi, akivaizdu, jog maitinimo mokestis yra siejamas su aiškiomis, realiai patirtomis išlaidomis, susijusiomis su maisto produktų įsigijimu. Jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos, maistas jam negaminamas, ugdymo įstaiga jokių faktinių išlaidų (tiesioginių nuostolių) nepatiria. Tai reiškia, kad, pagal savivaldybės tarybos nustatytą reguliavimą, įstaiga nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginę turtinę naudą. Vaikų maitinimas laikytinas atlygintina paslauga, todėl reguliuojant šiuos santykius turi būti atsižvelgiama ir į civilinės teisės principus. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme nustatyto pagrindo.
2.6. Mano, kad mokesčio už vaiko maitinimą nemokėjimas, kai vaikas nelanko įstaigos, turėtų būti traktuojamas kaip bendra taisyklė, taikoma visiems asmenims, o ne kaip lengvata. Todėl Taryba, Aprašo 11.2 papunktyje išvardindama atvejus (lengvatas), kada mokestis už maitinimą įstaigos nelankymo atveju yra nemokamas, elgėsi ne tik neracionaliai, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, bet ir sukūrė papildomą administracinę naštą tiek tėvams, įpareigodama teikti šias aplinkybes pagrindžiančius dokumentus (pvz., pažymas iš darboviečių), tiek įstaigoms, kurios šiuos duomenis turi administruoti.
2.7. Šiuo atveju vertinama situacija, kai vienais atvejais įstaigos nelankantiems vaikams mokestis už maitinimą yra skaičiuojamas (už pirmas dvi nelankytas dienas ar už nelankytas ir nepateisintas dienas), o kitais atvejais – neskaičiuojamas. Akivaizdu, kad mokesčio už maitinimą mokėjimas įstaigos nelankymo atveju yra skirtingai reguliuojamas ir priklauso nuo priežasčių, dėl kurių vaikas nelanko įstaigos, o tam tikrais atvejais ir nuo nelankymo trukmės. Tokio diferencijuoto reguliavimo savivaldybė nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis (nepateikti jokie argumentai, kokią įtaką (ne)mokėjimui už nelankytas dienas turi vienos ar kitos nelankymo priežastys, kai tiek vienais, tiek kitais atvejais maitinimo paslauga neteikiama visiems įstaigos nelankantiems vaikams). Taigi darytina išvada, kad vaikai, nelankantys įstaigos dėl Aprašo 5 punkte, 11.2.2 bei 11.2.11 papunktyje nustatytų priežasčių, yra diskriminuojami ir yra blogesnėje padėtyje nei vaikai, nelankantys įstaigos dėl kitų Aprašo 11.2 papunktyje nurodytų priežasčių.
2.8. Aprašo 11.2.2 papunktis, kuriame nustatyta, kad mokesčio už maitinimą už nelankytas dienas mokėjimas (nemokėjimas) priklauso nuo vaiko ligos trukmės, pažeidžia ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą nediskriminavimo principą, kuris draudžia diskriminuoti vaikus ir pagal sveikatos būklę, nes trumpiau (lengvesne liga) sergantys vaikai atsiduria mažiau palankioje padėtyje, nei ilgiau sergantys vaikai ar vaikai, nelankantys įstaigos dėl kitų Aprašo 11.2 papunktyje nurodytų priežasčių.
3. Atsakovė Taryba atsiliepime su skundu nesutinka, prašo pareiškimą atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškime atsakovas cituoja Konstituciją, Viešojo administravimo įstatymą, teismų praktiką, nurodydamas, kad ginčijamos normos prieštarauja gero vies?ojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudz?iavimo valdz?ia bei konstitucinio asmenu? lygybe?s i?statymui principams, tačiau nepateikia poziciją patvirtinančių duomenų, teiginiai suformuluoti abejonių, klausimo forma, nurodoma tik deklaratyvi nuomonė. Pareis?ke?jo pateiktas pareis?kimas de?l Aprašo teisėtumo is?tyrimo neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje keliamu? reikalavimu?, tode?l s?i administracine? byla ture?tu? bu?ti nutraukta.
3.1. Pareiškėjas pareiškime kelia vieną iš esminių Aprašo problemų, jog jame nėra reglamentuota, kaip apibrėžiama „nelankyta“ ir „nepateisinta“ diena. Aprašo 22 punkte yra nurodytos asmens nelankymo priežastys, kurios pripažįstamos svarbiomis, taip pat ikimokyklinio ugdymo įstaigoms palikta diskrecijos teisė tam tikrais išskirtiniais atvejais nelankymo priežastį pripažinti svarbia ir pateisinti, priešingu atveju diena tampa nelankyta ir nepateisinta. Sistemiškai taikant Aprašo nuostatas, lingvistiškai nesunkiai galima suvokti, kad nepateisinta diena – tai asmens nelankyta ir nepateisinta diena, tačiau nelankyta diena nebūtinai yra tik nepateisinta diena. Praktikoje yra daug atvejų, kai nelankyta diena yra pateisinta, tačiau vaiko, nelankančio ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigos, tėvai privalo mokėti už maitinimą, pvz., Aprašo 11.2.8 papunktis, kai nereikia mokėti už maitinimą nelaimių šeimoje (artimųjų mirties ir pan.) atvejais, tačiau ne ilgiau kaip tris dienas, o ketvirta diena gali būti traktuojama kaip nelankyta ir pateisinta diena, tačiau tėvai vis viena turėtų padengti maitinimo išlaidas nuo ketvirtos (ir toliau) dienos. Taryba, siekdama išvengti sąvokų interpretavimo, situacijų neaiškumo, visas tris galimas situacijas išskyrė atskirai, sąvokas sujungdama jungtuku „ir“. Pažymi, kad tam tikrus galimus neaiškumus išsprendžia kiekviena ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaiga, kadangi kiekviena įstaiga yra nustačiusi, kuriais atvejais priežastis yra pripažįstama svarbia ir pateisinama, kuriais atvejais – nepateisinama, taip pat reglamentuojama ir pranešimo dėl neatvykimo tvarka.
Šalies argumentai
3.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog ginčijamos Aprašo nuostatos prieštarauja teisės principams, vienam iš jų – nepiktnaudžiavimo valdžia principui. Taryba, priimdama Aprašą, vadovavosi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 9 dalimi, kurioje reglamentuota, kad už sąlygų sudarymą vaikų ir mokinių maitinimui organizuoti valstybės ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokykloje atsako savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), kitose ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokyklose – savininkas (dalyvių susirinkimas); už maitinimo organizavimą šioje dalyje nurodytose mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose, vykdančiose pirminį profesinį mokymą, atsako mokyklos vadovas. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 punktą, savivaldybės turi teisę organizuoti maitinimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas. Taigi, Taryba, priimdama Aprašą, atsižvelgė į pareiškėjo išsakytas pastabas, ir sutikdama su jomis pakeitė tam tikras Aprašo dalis. Nurodo, kad, atsižvelgdama į pareiškėjo pasiūlymus, Aprašą keitė net du kartus – 2020 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 1-420 ir 2020 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 1-595. Taryba neperžengė savivaldybėms suteiktų kompetencijos ribų, nepažeidė gero vies?ojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudz?iavimo valdz?ia bei konstitucinio asmenu? lygybe?s i?statymui principų.
3.3. Pareiškėjas kelia klausimą, ar Aprašo nuostatos neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui. Sistemis?kai ais?kinant Teise?ku?ros pagrindu? i?statymo nuostatas, matyti, kad reikalavimas vadovautis teise?ku?ros principais yra tik vienas is? reikalavimu?, taikomu? rengiant norminiu? teise?s aktu? projektus, tai ne?ra skiriamasis norminiu? teise?s aktu? projektu? poz?ymis. Vietos savivaldos i?statymo 4 straipsnyje is?vardyti pagrindiniai principai, kuriais paremta vietos savivalda, o vienas tokiu? principu? – savivaldybe?s veiklos ir savivaldybe?s instituciju? priimamu? sprendimu? teise?tumo principas. Savivaldybe?s instituciju? ir kitu? savivaldybe?s vies?ojo administravimo subjektu? veikla ir visais ju? veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti i?statymu? ir kitu? teise?s aktu? reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas). Visi priimami teise?s aktai turi atitikti bendruosius teise?s principus. Mano, kad s?iuo atveju Taryba uz?tikrino Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų principų laikymąsi. Atkreipia dėmesį, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigoms paliekama diskrecijos teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant teisės aktų, pritaikyti Aprašo nuostatas.
3.4. Pažymi, jog Aprašo 11.2.2 bei 11.2.11 papunkčių priėmimo argumentai buvo pateikti Vilniaus miesto savivaldybe?s 2020 m. vasario 18 d. atsakyme Nr. A51-23586/20(3.3.21E-AD24) ir 2020 m. rugpjūčio 4 d. atsakyme Nr. A51-97757/20(3.3.2.1-AD24) „Dėl informacijos pateikimo“. 2020 m. liepos 13 d. atsakovė papildė teiktą 2020 m. vasario 18 d. raštą, nurodė, dėl kokios priežasties nebuvo atsižvelgta į visus pareiškėjo siūlymus dėl Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių pakeitimo. Nurodo, kad yra akivaizdu, jog dėl ligos ar dėl kitų priežasčių vieną ar dvi dienas praleidę asmenys ne visais atvejais iš karto informuoja ikimokyklinio ugdymo įstaigas, dėl to patiriama nuostolių (papildomai nupirktos, tačiau nesuvartotos maisto porcijos naikinamos), kurių, manytina, neturėtų atlyginti ikimokyklinio ugdymo įstaigos, nesant jokios jų kaltės.
3.5. Pareiškėjas nurodo, kad trumpiau sergantys vaikai yra diskriminuojami ilgiau sergančių vaikų atžvilgiu, tačiau Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiuose reglamentuotų normų priėmimo prasmė visai kita – jos buvo įtvirtintos siekiant išvengti neretai pasitaikančių piktnaudžiavimo atvejų. Jei vaikas dėl ligos ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigos nelankė tik vieną arba dvi darbo dienas, siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kaip saugiklis nustatyta galimybė skaičiuoti mokestį už tų kelių dienų maitinimą. Priešingu atveju ikimokyklinio ugdymo įstaigos patirtų piniginių nuostolių. Maistas užsakomas iš anksto, gaminama tiek, kiek vaikų buvo vakar ar net anksčiau (priklauso nuo įstaigų vidaus dokumentų, sudarytų sutarčių su tiekėjais). Atkreipia dėmesį, jog teisės aktų nustatyta tvarka kiekvienam vaikui yra paskiriama konkreti pinigų suma (tuo pačiu Tarybos sprendimu patvirtintos ir kainos kiekvienai grupei, pavyzdžiui, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse, dirbančiose 10,5 ir 12 valandų, vieno vaiko dienos maitinimo norma įkainojama lopšelio grupėse – 2,20 Eur, darželio grupėse – 2,50 Eur). Nepranešus įstaigoms apie vaiko neatvykimą, maisto produktai išmetami, be pagrįsto pagrindo švaistomos valstybės ir savivaldybių lėšos, kurios gali būti panaudojamos kitoms vaikų tobulėjimo sritims. Mano, kad pripažinus, kad skundžiami Aprašo punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, būtų pažeidžiamas viešasis interesas.
3.6. Pareiškėjas taip pat kelia klausimą, dėl kokių priežasčių buvo išskirti ligos (11.2.2 papunktis) ir kiti atvejai (11.2.11 papunktis). Atsakovė pažymi, kad liga priskiriama skubiems vaiko neatvykimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigą atvejams. Neretai susirgusio vaiko tėvai neinformuoja įstaigų apie vaiko neatvykimą, kadangi ligos, priešingai, nei Apraše minimi kiti maisto kompensavimo atvejai (pvz., tėvų atostogų, vasaros meto, įstaigos uždarymo remontui ir kt.), nėra įmanoma suplanuoti, tačiau įstaigoms taip pat palikta diskrecija išimtiniais atvejais patenkinti prašymą nemokėti mokesčio už maistą ir kitais skubiais atvejais, kurie gali pasitaikyti praktinėje veikloje (Aprašo 11.2.11 papunktis). Taip pat pažymėti, kad, vertinant pareiškėjo pateiktus siūlymus, atsakovė dėl Apras?o 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių bendravo su Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo i?staigu? vadovu? asociacija, kurios atstovai, atsiz?velgdami i? ikimokyklinio ugdymo įstaigų praktika? ir siekdami is?vengti finansiniu? nuostoliu?, taip pat pasiu?le? taikyti Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkc?iuose įtvirtintas nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje pateiktas pareiškimas dėl Aprašo atitikties aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams ištyrimo.
4.1. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1-595 ir šio sprendimo 1.1 papunkčiu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305.
4.2. Kilus abejonių dėl Aprašo 5 punkto bei 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių atitikties aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, taip pat dėl to, kad Apraše nenustatyta, kas yra nelankyta ir nepateisinta diena, Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą.
Dėl Aprašo 5 punkto teisėtumo ir Aprašo teisėtumo tiek, kiek nenustatyta, kas yra laikoma nelankyta ir nepateisinta diena
5. Aprašo 5 punkte nustatyta: „Už vaiko maitinimą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse tėvai (globėjai) moka vaiko dienos maitinimo normos mokestį už kiekvieną lankytą, nelankytą ir nepateisintą dieną.“
6. Pareiškėjo teigimu, Apraše nėra apibrėžta, kas yra nelankyta ir nepateisinta diena, todėl nėra aišku, kokiais atvejais taikoma ši nuostata, t. y. kokiais atvejais nelankytos dienos laikomos pateisintomis, o kokiais – nepateisintos. Tai yra nesuderinama su teisėkūros aiškumo principu, nes, nesant aiškios ir konkrečiai apibrėžtos sąvokos, neužtikrinamas teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Būtent šiuo aspektu pareiškėjas prašo ištirti Aprašo 5 punkto teisėtumą. Nors pareiškėjas pareiškime prašo ištirti visų jo nurodomų Aprašo punktų ir papunkčių (5 punkto, 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių) atitiktį teisėtumo, Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintiems objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo ir gero viešojo administravimo principams, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstitucinį asmenų lygybės principui, tačiau pareiškime pateikti argumentai dėl Aprašo 5 punkto atitikties teisinio tikrumo ir aiškumo principams. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinės, ar Aprašo 5 punkto nuostatos atitinka teisinio tikrumo ir aiškumo principus.
7. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. kovo 2 d., 2017 m. kovo 15 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai) ir LVAT praktika (2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-276/2008)) ir ją cituodamas pažymi, kad teisėtumo principas įpareigoja teisėkūros subjektus priimant sprendimus laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, be kita ko, užtikrinti, kad teisės aktas būtų aiškus ir tikslus, nekeliantis abejonių dėl jo turinio ir taikymo, nedviprasmiškas, nes priešingu atveju būtų neaišku, kokie įgaliojimai įgyvendinami ir kokių tikslų siekiama priėmus teisės aktą.
8. Aprašo 5 punkto neteisėtumą pareiškėjas sieja ir su tuo, kad Apraše apskritai nėra nustatyta, kas yra laikoma nelankyta ir nepateisinta diena. Pareiškėjas mano, kad, Apraše nustačius pareigą mokėti vaiko dienos maitinimo mokestį už nelankytą ir nepateisintą dieną, tačiau nenustačius, kas yra laikoma nelankyta ir nepateisinta diena, yra nesilaikyta teisėkūros aiškumo principo, įtvirtinto Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte.
9. Atsižvelgdamas į tai, teismas tirs, ar Aprašo 5 punktas, taip pat ar Aprašas tiek, kiek nenustatyta, kas yra laikoma nelankyta ir nepateisinta diena, neprieštarauja teisinio tikrumo ir aiškumo principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam aiškumo principui.
10. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
11. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teisėkūroje turi būti vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas.
12. Pažymėtina, kad sąvoka „nelankyta ir nepateisinta diena“ vartojama Aprašo 5, 10 punktuose, Aprašo 11.2.2 papunktyje vartojama sąvoka „nelankyta diena“. Aprašo 5 punkte yra įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad vaiko dienos maitinimo normos mokestis (toliau – ir mokestis) mokamas už kiekvieną lankytą, nelankytą ir nepateisintą dieną. Aprašo 10 punkte įtvirtintas atvejų, kada šis mokestis mažinamas 50 procentų už kiekvieną lankytą, nelankytą ir nepateisintą dieną, sąrašas ir nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami, siekiant pasinaudoti atitinkamame papunktyje nustatyta mokesčio lengvata. Aprašo 11 punkte įtvirtintas atvejų, kada mokestis nemokamas, sąrašas ir nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami, siekiant pasinaudoti atitinkamame papunktyje nustatyta mokesčio lengvata. Aprašo 12–18 punktuose detalizuojama mokesčio lengvatų teikimo tvarka.
13. Teismo įsitikinimu, lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Aprašo nuostatas, jame yra aiškiai nustatyti atvejai, kokioms sąlygoms esant laikoma, kad diena yra ir nelankyta, ir nepateisinta. Tai iš esmės patvirtina ir kita pareiškėjo pareiškimo dalis, kurioje jis prašo ištirti atitinkamų Aprašo 11 punkte nustatytų atvejų ir sąlygų teisėtumą. Taigi, teismas daro išvadą, kad tiek Aprašo 5 punktas, tiek Aprašas tiek, kiek jame nėra apibrėžta sąvoka „nelankyta ir nepateisinta diena“, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinio tikrumo ir aiškumo principui ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam aiškumo principui.
Dėl Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių teisėtumo
11.2.2. ligos (mokestis nemokamas nuo trečiosios dėl ligos nelankytos dienos) apie ligą informavus ugdymo įstaigą įstaigos nustatyta tvarka ir pateisinus dėl ligos nelankytas dienas per 3 darbo dienas nuo pirmos atvykimo po ligos dienos. Jeigu vaikas serga daugiau nei 10 dienų, turi būti pateiktas tai patvirtinantis dokumentas iš www.esveikata.lt svetainės, nepažeidžiant Bendrojo duomenų apsaugos reglamento;
11.2.11. dėl kitų priežasčių, jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų, tėvams (globėjams) pateikus prašymą įstaigos nustatyta tvarka“.
15. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ bei 11.2.11 papunkčio nuostata „jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų“ atitinka teisėtumo, VAĮ įtvirtintus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo ir gero viešojo administravimo principus, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės principą, o Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiuose nustatytą teisinį reguliavimą, mokestis skaičiuojamas, jei vaikas serga ar nelanko ugdymo įstaigos dėl kitų priežasčių mažiau nei 3 dienas. Pažymi, kad Apraše nėra jokių nuostatų, kurios nustatytų, kad, iš anksto informavus ugdymo įstaigą apie vaiko neatvykimą, mokestis neskaičiuojamas, t. y. nesudaroma galimybė nemokėti mokesčio, jei įstaiga iš anksto gauna informaciją apie vaiko neatvykimą. Nurodo, kad Aprašo 11.2.2 papunktyje nustatyta pareiga mokėti mokestį siejama tik su ligos trukme, o ne su informacijos apie vaiko neatvykimą į įstaigą pateikimo momentu. Teigia, kad jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos, maistas jam negaminamas, ugdymo įstaiga jokių faktinių išlaidų (tiesioginių nuostolių) nepatiria. Mano, kad minėtomis Aprašo nuostatomis yra sukurta papildoma administracinė našta tėvams, kadangi jie įpareigojami teikti atitinkamas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus, ir įstaigoms, kurios šiuos duomenis turi administruoti. Atkreipia dėmesį, kad vienais atvejais įstaigos nelankantiems vaikams mokestis už maitinimą yra skaičiuojamas, o kitais atvejais – neskaičiuojamas, ir daro išvadą, kad vaikai, nelankantys įstaigos dėl Aprašo 11.2.2 bei 11.2.11 papunkčiuose nustatytų priežasčių, yra diskriminuojami ir yra blogesnėje padėtyje nei vaikai, nelankantys įstaigos dėl kitų Aprašo 11.2 papunktyje nurodytų priežasčių. Be to, nurodo, kad Aprašo 11.2.2 papunktis pažeidžia ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą nediskriminavimo principą, kuris draudžia diskriminuoti vaikus ir pagal sveikatos būklę.
17. Atsakovė nurodo, kad, siekiant išvengti piktnaudžiavimo, minėtose Aprašo nuostatose įtvirtinta galimybė skaičiuoti mokestį už kelių dienų maitinimą. Priešingu atveju ikimokyklinio ugdymo įstaigos patirtų piniginių nuostolių. Pažymi, kad maistas užsakomas iš anksto, gaminama tiek, kiek vaikų buvo vakar ar net anksčiau (priklauso nuo įstaigų vidinių dokumentų, sudarytų sutarčių su tiekėjais). Nepranešus įstaigoms apie vaiko neatvykimą, maisto produktai išmetami, be pagrįsto pagrindo švaistomos valstybės ir savivaldybių lėšos, kurios gali būti panaudojamos kitoms vaikų tobulėjimo sritims. Paaiškina, kad maistas gaminamas pagal Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintus 15 dienų valgiaraščius. Pusryčiai gaminami pagal praėjusios dienos vaikų skaičių, pietūs ir vakarienė – pagal atvykusių į įstaigą vaikų skaičių. Mano, kad, pripažinus, kad skundžiami Aprašo punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, būtų pažeidžiamas viešasis interesas.
18. Aprašo 11.2 punkte nustatytas vienas iš atvejų, kada yra galimybė naudotis mokesčio lengvata (mokestis už vaiko maitinimą nemokamas), t. y. atvejis, kai vaikas nelanko įstaigos. Aprašo 11.2.1–11.2.11 papunkčiuose nustatytos sąlygos tokiai galimybei pasinaudoti. Aprašo 11.2.2 papunktyje nustatyta sąlyga – vaikas nelanko įstaigos dėl ligos. Ši sąlyga yra atitinkamai detalizuota, t. y. yra nustatyta, kai jei liga tęsėsi tris ir daugiau nelankytų dienų iš eilės, mokestis už maitinimą neskaičiuojamas, ir papildomai skliausteliuose nurodyta, kad jei mažiau nei 3 dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas. Taigi, šios sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad jei vaikas dėl ligos nelanko ugdymo įstaigos tris ir daugiau dienų, mokestis už maitinimą nemokamas, o jeigu jis dėl ligos nelanko ugdymo įstaigos vieną arba dvi dienas, – mokestis už maitinimą mokamas. Pareiškėjas abejoja Aprašo 11.2.2 papunkčio dalies atitiktimi aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams būtent šiuo aspektu.
Aprašo 11.2.11 papunktyje nustatytas atvejis, kai vaikas nelanko ugdymo įstaigos dėl kitų priežasčių 3 ir daugiau dienų. Ši sąlyga aiškintina taip, kad jei vaikas dėl kitų priežasčių nelanko ugdymo įstaigos tris ir daugiau dienų, mokestis už maitinimą nemokamas, o jeigu jis dėl kitų priežasčių nelanko ugdymo įstaigos vieną arba dvi dienas, – mokestis už maitinimą mokamas. Pareiškėjas abejoja Aprašo 11.2.11 papunkčio dalies atitiktimi aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams būtent šiuo aspektu.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su minėtu teisiniu reglamentavimu ir tiek, kiek pareiga mokėti mokestį už vaiko maitinimą siejama tik su pačios ligos trukme ar ugdymo įstaigos nelankymo trukme, neatsižvelgiant į tai, kad įstaiga iš anksto gauna informaciją apie vaiko neatvykimą.
19. VAĮ (redakcija, galiojusi paduodant pareiškimą) 3 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti šie principai: objektyvumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (2 dalis); proporcingumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (3 dalis); nepiktnaudžiavimo valdžia principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.
LVAT yra pažymėjęs, kad VAĮ gero administravimo principas tiesiogiai nėra įtvirtintas, jis LVAT praktikoje išvedamas iš Konstitucijos nuostatų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad VAĮ 3 straipsnyje nustatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (2012 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012).
20. Konstitucinis Teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra jokių reikšmingų skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. ir kiti nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. ir kiti nutarimai).
21. Lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių nuostatas, pažymėtina, kad galimybė pasinaudoti 11 punkte nustatyta mokesčio lengvata yra tik tada, kai vaikas nelanko ugdymo įstaigos daugiau kaip 3 dienas. Tačiau jei jis nelanko ugdymo įstaigos dėl tų pačių priežasčių vieną ar dvi dienas, mokesčio lengvata taikoma nebus. Teismas, įvertinęs proceso dalyvių argumentus, išdėstytus jų procesiniuose dokumentuose, ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad tokių skirtingų sąlygų pasinaudoti mokesčio lengvata nustatymas nėra pateisinamas. Teismas pripažįsta, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiuose nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad asmenys, kuriems šis teisinis reguliavimas yra taikomas, pastatomi į nevienodą padėtį atsižvelgiant į tai, kiek dienų vaikas sirgo ar kiek dienų jis nelankė ugdymo įstaigos dėl kitų priežasčių. Šis nevienodas asmenų traktavimas, teismo nuomone, nėra pateisinamas. Tai, kad vienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos vieną ar dvi dienas, o kitas – tris ar daugiau dienų, nagrinėjamu atveju negali būti laikoma tinkama sąlyga skirtingam teisiniam reguliavimui nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui.
22. Minėta, kad pareiškėjas abejoja Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių teisėtumu ir dėl to, kad lengvatos taikymas siejamas tik su vaiko nebuvimo ugdymo įstaigoje trukme, neatsižvelgiant į tai, kad įstaiga iš anksto gauna informaciją apie vaiko neatvykimą. Taigi, pareiškėjas abejoja, ar yra pagrįstas toks teisinis reguliavimas, kai vien tik ugdymo įstaigos nelankymo trukmės nustatymas, nesvarbu, ar yra iš anksto pateikiama informacija apie vaiko neatvykimą ir kada ji pateikiama, lemia galimybę pasinaudoti mokesčio lengvata.
23. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ pakeitimo“ 2020 m. birželio 8 d. aiškinamajame rašte nustatyta, kad kadangi vaikų maitinimui produktai užsakomi iš anksto ir dėl tėvų nepakankamo informavimo apie trumpalaikę vaiko ligą įstaiga patiria finansinių nuostolių, paliekama nuostata skaičiuoti mokestį už maitinimą, jei vaikas serga mažiau nei tris dienas.
Atsakovė atsiliepime patikslino, kad pusryčiai vaikams gaminami pagal praėjusios dienos vaikų skaičių, o pietūs ir vakarienė – pagal atvykusių į įstaigą vaikų skaičių.
24. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių nuostatos tuo aspektu, kad lengvatos taikymas siejamas tik su vaiko nebuvimo ugdymo įstaigoje trukme, neatsižvelgiant į tai, kad įstaiga iš anksto gauna informaciją apie vaiko neatvykimą, taip pat neatsižvelgiant į tai, kada įstaiga gauna informaciją apie vaiko neatvykimą, neatitinka VAĮ įtvirtintų objektyvumo ir proporcingumo reikalavimų. Tai, kad, kaip nurodo atsakovė, tėvai nepakankamai informuoja apie vaiko ligą ar pamiršta tai padaryti, negali būti pagrindas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai galimybė pasinaudoti mokesčio lengvata siejama tik su vaiko ligos ar kitų atsiradusių priežasčių trukme. Kaip nurodė atsakovė, pusryčiai vaikams gaminami pagal praėjusios dienos vaikų skaičių, o pietūs ir vakarienė – pagal atvykusių į įstaigą vaikų skaičių. Taigi, remiantis jau vien šiais paaiškinimais galima daryti išvadą, kad įstaigos gali išvengti tam tikrų nuostolių jau tą pačią dieną, kai vaikas neatvyksta į ugdymo įstaigą, o kitą dieną nuostoliai apskritai nėra patiriami (tą dieną jau nebegaminami pusryčiai). Taigi, galiojantis teisinis reguliavimas neatitinka susiklosčiusios realios situacijos, yra nepakankamai įvertintas ir pamatuotas. Teismo įsitikinimu, atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų ir nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl nustatytas 2 dienų trukmės mokestis už vaiko maitinimą yra būtinas, siekiant išvengti nuostolių. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių nuostatos tiek, kiek lengvatos taikymas yra siejamas su vaiko nebuvimo ugdymo įstaigoje 3 dienų trukme, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytiems objektyvumo ir proporcingumo principams.
25. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių nuostatos tiek, kiek lengvatos taikymas yra siejamas su vaiko nebuvimo ugdymo įstaigoje 3 dienų trukme, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatytam nepiktnaudžiavimo valdžia principui. Teismo įsitikinimu, atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ (2018 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-1183 redakcija), turėjo kompetenciją patvirtinti Aprašą. Atsakovė taip pat turi teisę nustatyti atitinkamą teisinį reguliavimą, kuris būtų objektyvus ir proporcingas ir turėtų tikslą kompensuoti įstaigų patiriamus nuostolius, susijusius su vaikų maitinimo organizavimu iš anksto ir kurie patiriami būtent dėl vaikų neatvykimo į ugdymo įstaigą. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių nuostatos tiek, kiek lengvatos taikymas siejamas su vaiko nebuvimo ugdymo įstaigoje 3 dienų trukme, neatitinka objektyvumo ir proporcingumo principų, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė, nustatydama šį reguliavimą, pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą.
26. Pareiškėjas teigia, kad Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ prieštarauja ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui. Pažymi, kad draudžiama diskriminuoti vaikus pagal sveikatos būklę. Paaiškina, kad trumpiau (lengvesne liga) sergantys vaikai atsiduria ne tokioje palankioje padėtyje nei ilgiau sergantys vaikai ar vaikai, nelankantys įstaigos dėl kitų Aprašo 11.2 punkte nurodytų priežasčių.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatyti vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai. Šiame straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis nediskriminavimo principu, kuris reiškia, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, sveikatos būklės, religijos, etninės priklausomybės ar kitų aplinkybių.
27. Teismas šiame sprendime konstatavo, kad Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui. Teismo įsitikinimu, Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiuose nustatytas teisinis reguliavimas nepripažintinas kaip diskriminuojantis vaikus dėl sveikatos būklės. Nors jis ir suponuoja nelygiateisę situaciją mokesčių lengvatos prasme, tačiau tai nereiškia, kad dėl to vaikai yra diskriminuojami būtent dėl sveikatos būklės. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ neprieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui.
28. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad:
28.1. Tiek Aprašo 5 punktas, tiek Aprašas tiek, kiek nėra apibrėžta sąvoka „nelankyta ir nepateisinta diena“, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinio tikrumo ir aiškumo principui ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam aiškumo principui;
28.2. Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ ir Aprašo 11.2.11 papunkčio nuostata „jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui, VAĮ 3 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytiems objektyvumo ir proporcingumo principams;
28.3. Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ neprieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui.
29. Teismas, nusprendęs, kad Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ ir Aprašo 11.2.11 papunkčio nuostata „jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų“ prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytiems objektyvumo ir proporcingumo principams, pripažįsta Aprašo 11.2.2 papunkčio nuostatą „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ ir Aprašo 11.2.11 papunkčio nuostatą „jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų“ neteisėtomis.
30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 117 straipsnio 1 dalį, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu; 2) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre (ABTĮ 119 straipsnio 1 dalis). Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat visi įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, Teisės aktų registre oficialiai paskelbus šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 29 straipsniui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 punktams, minėti Aprašo papunkčiai bus laikomi panaikintais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalimi, 118 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305 patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ ir 11.2.11 papunkčio nuostata „jeigu vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytiems objektyvumo ir proporcingumo principams.
Pripažinti, kad Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305, 11.2.2 papunkčio nuostata „jei mažiau nei tris dienas vaikas nelankė ugdymo įstaigos, mokestis už maitinimą skaičiuojamas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui.
Pripažinti, kad Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305, ir jo 5 punktas tiek, kiek nėra apibrėžta sąvoka „nelankyta ir nepateisinta diena“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinio tikrumo ir aiškumo principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam aiškumo principui.
Įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.