Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-70-278/2015

Teisėja Sigita Kulbienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04874-2014-3

2015 m. vasario 3 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5855-956/2014 pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui R. Č., išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kt. reikalavimų ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies nuostatose nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 str.). Pagal CPK 144–148 straipsnius teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų iki bus priimtas teismo sprendimas. Ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik nustačius, kad nepilnamečių vaikų tėvai gyvena skyrium ir vaikų gyvenimas su vienu iš tėvų dėl konkrečių aplinkybių neatitinka vaikų interesų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nepilnamečiai vaikai B. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir L. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2014 m. lapkričio mėn. faktiškai gyvena su motina R. Č.. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta, kad ieškovės R. Č. būstas tinkamas gyventi vaikams, be to, pažymėta, kad sprendžiant klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, reikėtų vadovautis vaikų interesais, atsižvelgiant į vaikų norus (b. l. 22-23, 99-100). Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas (CK 3.174 str. 2 d., CPK 380 str. 1 d.). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d., CPK 380 str. 1 d.). Šiomis nuostatomis galima vadovautis ir sprendžiant klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės - vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Iš bylos dokumentų matyti, kad šalių vaikų amžius yra 6 m. ir 13 m. ir iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktų dokumentų matyti, jog B. Č. raštu išreiškė savo norą gyventi su motina R. Č., o L. Č. skyriaus specialistei žodžiu išreiškė norą gyventi kartu su abiem tėvais (b. l. 24-26). Pakankamų ir leistinų įrodymų, leidžiančių tvirtinti ieškovei darius įtaką vaikų apsisprendimui ar netinkamai elgiantis atsakovo atžvilgiu nepilnamečių vaikų akivaizdoje, apeliacinės instancijos teismui atsakovas R. Č. nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Byloje nenustatyta, kad vaikų gyvenimas su ieškove iki bus priimtas teismo sprendimas gali pakenkti jų interesams. Apelianto nurodytą aplinkybę, kad ieškovės gyvenamasis būstas neatitinka vaikų poreikių, paneigia jau minėta Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje pažymėta, jog R. Č. ir nepilnamečiai vaikai gyvena bute, kuriame gyvenimo ir buities sąlygos tinkamos gyventi nepilnamečiams vaikams (b. l. 99-100). Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina, kaip laikinoji apsaugos priemonė, taikyta pagrįstai.

Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiams vaikams taip pat yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti (CK 3.65 str. 2 d. 4 p., 3.196 str. 2 d., CPK 145 str. 1 d. 11 p.). Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaikų išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Reikalavimo priteisti išlaikymą pateikimo teismui faktas patvirtina galimą išlaikymo teisės pažeidimą, todėl esant šalies prašymui teismas turi ją taikyti. Siekiant užtikrinti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytas būtinas vaiko vystymosi sąlygas turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, teismas tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tenkindamas ieškovės R. Č. prašymą, teismas pagrįstai taikė atsakovo atžvilgiu specialią CK 3.65 straipsnio 1 dalyje 4 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – laikino išlaikymo priteisimą nepilnamečiams šalių vaikams, kuria siekiama užtikrinti vaikų teisių ir interesų apsaugą, jų teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti bent minimalūs vaikų poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.198 str. 1 d.). Ta aplinkybė, kad apeliantas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė pripažino, jog jis teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, apmokėjo vaikų kelionę į Palangą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neteisėtai ar nepagrįstai, nes minėtomis priemonėmis užtikrinamos prioritetinės vaiko teisės gauti nepertraukiamą išlaikymą visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, kuris negali būti prognozuojamas. Be to, teismas kas mėnesį kiekvienam vaikui priteisė po 400 Lt išlaikymą, kuris laikytinas pagrįstu, o R. Č. pateiktame ieškovė 2014-11-12 rašte nurodoma, jog jis teikė išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį, tačiau kokiu laikotarpiu, neaišku (b. l. 84). Aplinkybė, jog apeliantas su vaikais buvo išvykęs į Palangą, nepatvirtina, jog atsakovas visą mėnesį gyveno ir vienas pilnai išlaikė abu vaikus. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nereiškia ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo bei jo dydžio pagrįstumo išsprendimo iš esmės, nes šis reikalavimas yra išsprendžiamas priimant sprendimą, išnagrinėjus bylą ir įvertinus visas su tuo susijusias reikšmingas aplinkybes bei į bylą pateiktus įrodymus.

Pagal CK 3.200 straipsnį, išlaikymas priteisiamas nuo teisės atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškomas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Kadangi prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė nenurodė nuo kurio laikotarpio taikyti šias priemones, o ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir kitų reikalavimų teismui yra pateiktas 2014-07-22, teismas turėjo pagrindą prašomas priemones taikyti nuo šios datos. Be to, įstatymas suteikia teisę teismui šeimos bylose viršyti pareikštus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti laikino išlaikymo priteisimo momento pradžią nuo ieškinio padavimo dienos (CPK 376 str. 3 d.). Atsakovui neįrodžius, jog nuo 2014-07-22 jis vaikams teikė pilną išlaikymą, t.y., kiekvienam vaikui po 400 Lt kas mėnesį iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatuoti, jog nuo minėtos datos priteistas išlaikymas yra nepagrįstas, nėra pakankamo pagrindo (CPK 178 str.).

Ieškovė R. Č. prašė teismą priteisti laikiną nepilnamečių vaikų išlaikymą iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės joje priimtas teismo sprendimas. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalies 4 punktą laikinas išlaikymas gali būti priteisiamas tik iki kol bus priimtas teismo sprendimas, o ne iki įsiteisės teismo sprendimas, nes teismo sprendimu priteisus išlaikymą, vadovaudamasis CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo nukreipia vykdyti skubiai. Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog ieškovės prašymas dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo tenkinamas iš dalies, t.y. iki sprendimo priėmimo.

Dėl paminėtų motyvų, keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovei R. Č. teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 93). Pagal pateiktą pažymą, ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 200 Lt (57,92 Eur), todėl netenkinus atskirojo skundo, minėtos bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo R. Č. (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 57,92 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 92 ct; 200 Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5630.