- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-22
- Bylos Nr.
- I-167-342/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Aušrelė Mažrimienė (pran.), Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos, VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Dalios Gumuliauskienės, Irmos Čuchraj, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjos AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ atstovei Živilei Dapšytei, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovei Jolantai Bružaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ skundą, atsakovei VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinei dėl VSAT prie VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos nutarimo įstatymo pažeidimo byloje 04 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja skundu prašo panaikinti VSAT prie VRM Pakrančių apsaugos rinktinės 2007-11-16 nutarimą, kuriuo aviakompanijai „flyLAL“ pagal Transporto pagrindų veiklos įstatymo (toliau – Įstatymo) 20 str. 1 d. paskirta 11 000 litų bauda už tai, kad ji 2007-10-18 į Palangos oro uostą AB „flyLAL – Lithuania Airlines“ reisu iš Amsterdamo atskraidino Kolumbijos pilietę, kuri neturėjo Lietuvos Respublikos vizos, todėl ji į Lietuvos Respubliką įleista nebuvo, arba teismui nustačius Įstatymo pažeidimą paskirtą baudą sumažinti.
Nurodo, kad skundžiamas nutarimas surašytas ne AB „flyLAL – Lithuania Airlines“, o „flyLAL“, kuris nėra įregistruotas Juridiniame asmenų registre kaip oro vežėjas, todėl numatytas netinkamas pažeidėjo identifikavimas yra pagrindas tokį nutarimą panaikinti. Pareiškėja nesutinka su nutarimą grindžiamais argumentais, kurių pagrindas ir taikymas yra Įstatymo nuostatos, ES teisės Reglamentas (EB) Nr. 539/2001 su vėlesniais pakeitimas, kurių taikymas šioje byloje sudaro nutarimo teisinį pagrindą. Reglamentu nėra įtvirtintos jokios prievolės privatiems subjektams vežėjams, o tik nurodyti įpareigojimai, susiję su trečiųjų šalių piliečių atvykimu į ES valstybes nares, privalomi valstybėms narėms ar atitinkamoms institucijoms. Atsakovė skundžiamame nutarime netinkamai išaiškino Įstatymo 20 str. numatytą sąvoką „kelionės dokumentas“. Aviakompanijos nuomone, „kelionės dokumentas“ yra pasas, kuris prieš skrydį buvo patikrintas, o viza nėra kelionės dokumentas ar jo dalis, todėl atsakomybė už tai, kad buvo nepatikrinta viza, negalėjo kilti. Nutarime atsakovė plečiamai išaiškino vežėjo pareigas, t.y. vietoje numatytos Įstatymo 20 str. pareigos patikrinti kelionės dokumentą, aviakompanija buvo nubausta už tai, kad nepatikrino „visų reikiamų dokumentų“. Nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės akte nėra nurodyta, jog viza – kelionės dokumento dalis, todėl bet koks plečiamasis kelionės dokumento sąvokos aiškinimas negali būti pripažintu teisėtu. Be to, „kelionės dokumento“ sąvoką ir kokius dokumentus privalo turėti užsienietis, atvykstantis į šalį, reglamentuoja Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 p., Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-05-31 įsakymo Nr. V-63/1V-174 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir vidaus reikalų ministro 2004-01-19 įsakymo Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo“ pakeitimas, kuriais vadovaujantis, kelionės dokumentu, tinkamu atvykti Kolumbijos piliečiui į LR, yra pripažįstamas Kolumbijos piliečio pasas, o viza nėra minima. Aviakompanijai negali kilti atsakomybė pagal Įstatymo 20 str. už tai, kad asmuo neturi leidimo - vizos - įvažiuoti į šalį, tačiau turi reikiamą kelionės dokumentą. Vežėjo reisu asmuo tik atvyksta į šalį, o kerta valstybės sieną savo individualiu sprendimu, taigi leidimas užsieniečiui kirsti valstybės sieną yra atsakovės prerogatyva, todėl nutarimas turi būti neteisėtas ir naikintinas. Tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išmintinė VSAT funkcija, todėl perkeldamas šią prievolę vežėjui, atsakovė viršijo savo kompetencijos ribas. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei ES ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui - vežėjui - reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovė pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. Be to, užsieniečiui neturinčiam registracijos metu vizos ji gali būti išduota LR pasienio kontrolės punkte. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keleivė turi leidimą gyventi ES valstybėje narėje –Nyderlanduose, todėl ji gali laisvai judėti po ES valstybių, kurios priklauso Šengeno zonai, teritorijas be jokių vizų. Lietuvos Respublikos atsisakymas leisti tokiam asmeniui atvykti į Lietuvą be vizos yra visiškai nesuvokiamas ir nepagrįstas, nes keleivė, galinti laisvai judėti po didžiąją dalį ES valstybių narių, negali būti laikoma keliančia grėsmę Lietuvos saugumui. Pažymėtina ir tai, jog nuo 2007-12-31 Lietuva tapo Šengeno zonos nare, vadinasi, jei keleivė būtų į Lietuvą vykusi po nurodytos datos, ji būtų įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją, absoliučiai nekeldama jokios grėsmės. Mano, jog aplinkybė, kad keleivė į Lietuvą vyko pereinamuoju laikotarpiu iki Lietuvai tampant Šengeno zonos nare, negali būti realus pagrindas dėl keleivės atvežimo taikyti aviakompanijai neprotingo dydžio baudą kaip atsakomybę už Įstatymo pažeidimą. Aviakompanija negali būti nubausta 11 000 litų bauda už keleivio ir atsakovės tarpusavio santykius, kuriems aviakompanija turėti įtakos negali, be to turi būti pagrįstas paskirtosios baudos dydis, nes valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl minėtos keleivės atvykimo.
Pareiškėjos atstovė prašo skundą jame išdėstytais motyvais tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VSAT prie VRM Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu į skundą nurodo, kad skundas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas Nr. 536/2006 nustato taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekse (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Kodeksas) 5 str. 1 d. įtvirtintos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kur, be kitų įleidimo sąlygų, numatyta, kad trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama atvykti, jei jis turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jam kirsti sieną, bei jie turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001-03-15 Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustato trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. Reglamentas Nr. 539/2001/EB nustatantis trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus 1 str. 1 d. nurodyta, jog I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą, tarp jų ir Kolumbijos piliečiai. Kolumbijos pilietės turėtasis laikinas leidimas gyventi Nyderlanduose 2007-10-18 nesuteikė jai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką neturint vizos, nes nurodytąją dieną Lietuvos Respublika dar nebuvo visateisė Šengeno erdvės narė. Šengeno acquis visapusiškas taikymas LR pradėtas tik nuo 2007-12-21, o oro erdvės sienoms bus pradėtas taikyti nuo 2008-03-30. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų. Be to, leidimai gyventi pagal 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimų Nr. 895/2006 ir 896/2006 taikymo apimtį Lietuvoje nebuvo įgyvendinami. Vežėjas privalo imtis visų reikiamų priemonių, jog užtikrintų Įstatyme numatytų normų vykdymą. Jei vežėjas neturi galimybių ar noro pats tikrinti vežamų keleivių dokumentų, o kitos šalies partneris, vykdantis antžeminį aptarnavimą ar parduodantis bilietus keleiviams, nežino Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijoje ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ar nesinaudoja ICAO sukurtomis keleivių aptarnavimo sistemomis, numatančiomis priimančiosios šalies reikalavimus (vizinį ar revizinį režimo taikymą), pareiškėjas savarankiškai privalo imtis priemonių informuoti partnerį dėl Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, nustatančių vizų režimą. Pareiškėja, priimdama Kolumbijos pilietę į savo lėktuvą, žinojo, jog ši kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ir turėjo pareigą užtikrinti (patikrinti, informuoti, pareikalauti), kad Kolumbijos pilietė turėtų galiojančiame kelionės dokumente galiojančią vizą. Priešingu atveju, žinodama apie keleivio, neturinčio reikiamų dokumentų pervežimo pasekmes, pareiškėja galėjo atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį. Pažymėtina, jog oro vežėjas dėl nepakankamų kelionės dokumentų gali apskritai atsisakyti vežti keleivį (Taisyklių 12 p.). Toks atsisakymas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos teikimo keleiviams taisykles, atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, 2 str. „j" punkto atveju oro vežėjui nesukeltų pareigos sumokėti; kompensaciją arba suteikti pagalbą keleiviams, kurie nebuvo įsodinti į lėktuvą. 2007-10-18 pasienio tikrinimo metu Kolumbijos pilietė T. D. C. P. M. nenurodė jokių objektyvių išankstinio nesikreipimo dėl vizos priežasčių, bei nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į LR. Nebuvo ir užsienio reiklų ministerijos raštiško prašymo išduoti pilietei vizą, todėl, nesant pagrindo, vizos išdavimo klausimas šiai pilietei svarstomas nebuvo.
Atsakovės atstovė prašo skundo netenkinti atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje neginčijamai nustatytos šios faktinės aplinkybės, jog 2007-10-18 16:20 val. į Palangos oro uosto Pasienio kontrolės punktą reisu TE-863 iš Amsterdamo (reisinis skrydis) buvo atskraidinta Kolumbijos Respublikos pilietė T. D. C. P. M., gimusi (duomenys neskelbtini), be Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina. Ji taip pat su savimi turėjo leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), kuris išduotas 2007-07-10 ir galiojantis iki 2008-07-25. Kadangi užsienietė nepateikė vizos, todėl ji nebuvo įleista į Lietuvos Respubliką. Užsieniečiams, kuriems pagal jų pilietybę atvykstant į ES (taip pat ir į Lietuvą) reikia turėti vizą, tokia viza tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, be kurios užsienietis negali vykti per valstybės sieną. Sąrašas šalių, kurių piliečiams privaloma turėti valstybių narių, į kurias vykstama, vizas, nustatytas 2003-03-06 Tarybos Reglamente (EB) Nr. 453/2003. Jis iš dalies keičia Reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas. Minėtas sąrašas yra viešai skelbiamas ir todėl pagal Įstatymo 20 str. 1 d. reikalavimus vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždamas užsieniečius į LR teritoriją per valstybės sieną privalo užtikrinti, kad šie turėtų tinkamus kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad vežėjas neužtikrino, kad keleivis turėtų visus atvykti į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus. Savo veiksmais vežėjas pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir atsakovė 2007-11-16 nutarimu paskyrė 11 000 litų baudą pareiškėjai.
Pareiškėjos vienas iš argumentų dėl nutarimo panaikinimo yra tai, jog nutarimas surašytas netinkamai identifikuojant įstatymo pažeidėją, nes nutarime nurodytas pažeidėjas „flyLAL“ nėra įregistruotas Juridiniame asmenų registre, tačiau atsakovė nurodė jog priimant nutarimą buvo tiesiog apsirikta rašant pažeidėjo pavadinimą. Darytina išvada, kad rašymo apsirinkimas negali būti pagrindas nutarimui naikinti.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 7 str. 1 d. nustatyta, jog užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip; turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, arba turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal minėto įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu jis neatitinka šio įstatymo 7 str. nustatytų sąlygų. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 str. 10 d. ir 33 d. apibrėžtos „kelionės dokumento" ir „vizos" sąvokos. Kelionės dokumentas - užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje (2 str. 10 d.) Viza - įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną (2 str. 33 d.). Kas laikytina tinkamu kelionės dokumentu atvykti į Lietuvos Respubliką nustato užsienio reikalų ministro bei vidaus reikalų ministro 2001-01-19 įsakymu Nr. 9/1 V-16 patvirtintas Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, sąrašas (su vėlesniais pakeitimais, galiojęs pažeidimo padarymo dieną), kurio 102 pozicijoje nurodyta, jog Kolumbijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyksta su piliečio, diplomatiniais, tarnybiniais pasais bei pabėgėlio kelionės dokumentais. Įstatymo leidėjas, inkorporuodamas Tarybos direktyvą 2001/51/EB „Dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo", 2005-05-19 įstatymu Nr. X-214 papildė Transporto veiklos pagrindų įstatymą trečiuoju skirsniu ir 20 str. 1 d. nustatė, jog „Vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro <...> keliais, <...>, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Iš šios nuostatos matyti, kad vežėjas, kurio veikla yra keleivių vežimas, turi užtikrinti, kad keleivis turėtų ne tik kelionės dokumentą, tačiau ir tai, kad toks dokumentas vežimo sutartį su vežėju sudariusiam keleiviui leistų pasiekti toje sutartyje numatytą tikslą - atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip vežėjui, užsiimančiam keleivių vežimu, belieka tik patikrinti, kad toks kelionės dokumentas suteiktų keleiviui teisę patekti į šalį, nurodytą vežimo sutartyje. 2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Kodeksas) 5 str. 1 d. įtvirtintos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kur, be kitų įleidimo sąlygų, 5 str. 1 d. a punktas numato, kad trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama atvykti, jei jie turi galiojančius kelionės dokumentus ar dokumentus, leidžiančius jiems kirsti sieną. To paties straipsnio 1 dalies b punktas reglamentuoja, kad jie turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001-03-15 Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. Tarybos Reglamento Nr. 539/2001/EB 2001 m. kovo 15 d., nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, 1 str. 1 d. nurodyta, jog I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizas. I priede nurodyta, jog Kolumbijos piliečiai turi turėti vizas.
Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai yra netikslūs ir nepagrįsti. Pareiškėja netinkamai interpretuoja Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatą, reglamentuojančią įvežamų į Lietuvos Respubliką užsieniečių sampratą. Ginčijamas terminas „įvežimas“ yra veiksmų komplekso (bilietų įsigijimo, registravimo, įlaipinimo į orlaivį, skridimo, nusileidimo, tikrinimo ir pan.) sudėtinė dalis, ir jis gali būti apibūdinamas vienu žodžiu – gabenimas. Įvežimas į Lietuvos Respubliką traktuojamas kaip tarpinė gabenimo stadija, susijusi su sienos kirtimu. Vėliau vyksta tolesnis keleivio gabenimas iki biliete nurodytos paskirties vietos. Dėl to, kad gabenant keleivius oro transportu valstybės siena kertama ore, o sienos kontrolė atliekama paskirties punkte (valstybės teritorijoje), gabenimo pabaiga ir įvežimas (gabenant oro transportu) sutampa. Atsakomybė kyla keleivio gabentojui – vežėjui (įmonei, įsipareigojusiai nuvežti keleivį į paskirties vietą), o ne atsakovei už tai, kad įvežant (vykstant per valstybės sieną, atliekant pasienio kontrolę) keleivį nepasirūpino keleivio įvažiavimui būtinais dokumentais. Būtent todėl pareiškėjai, atgabenusiai Kolumbijos pilietę, atsirado Įstatyme numatyta atsakomybė. Vežėjas yra atsakingas už keleivio gabenamą iki jo įleidimo į teritoriją. Tokia nuostata įtvirtinta Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (pasirašyta Čikagoje 1944 m. gruodžio 7 d.) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.39.4 punkte, kuris numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš susitariančių šalių teritorijos pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į tokią šalį. Pareiškėjos teiginys, kad bendrovė nėra ir negali būti pasienio kontrolės punktas, ir neturi bei neprivalo turėti specialiųjų žinių apie vienoje ar kitoje valstybėje privalomus keleiviams kelionės dokumentus, įskaitant vizas, taip pat tikrinti keleivių dokumentų prieš jiems kertant valstybės sieną, yra neteisingas. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punktas numato, kad vežėjas įsodinimo (įlaipinimo) punkte imasi priemonių, užtikrinančių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui reikiamus dokumentus, kurių reikalaujama susitariančioje šalyje, todėl visiškai nesutinkama, kad bendrovei yra perkeliamos pasienio kontrolės punktų funkcijos. Pareiškėjo teiginys, jog bendrovė negali prisiimti atsakomybės už tai, ko negali kontroliuoti, yra nepagrįstas. Atvirkščiai, kiekvieno vežėjo pareiga yra pasirūpinti ne tik bilieto pardavimu (pelno gavimu), bet ir dokumentų, leidžiančių įvažiuoti į paskirties vietą ar tranzito valstybę, nustatymu (tikrinimu). Vežėjo atsakomybė atsirado dėl to, kad jis tinkamai neužtikrino (nepatikrino, neinformavo, nepareikalavo ir pan.), kad vežama keleivė turėtų visus reikiamus įleisti į Lietuvos Respubliką dokumentus, t.y. pareiškėjos kaltė pasireiškė neveikimu.
Pagal taikytą šioje byloje vežėjų atsakomybę reglamentuojančio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (20 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kokiais atvejais vežėjui bauda neskiriama. Įstatymo 5 straipsnis numato, kad Įstatymas skirtas visų transporto rūšių, geležinkelių, kelių, jūrų, oro ir vidaus vandenų transporto vežėjams, todėl šio straipsnio nuostatos taikytinos be išlygų ir oro vežėjams, tai yra ir pareiškėjai. Minėto Įstatymo straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Ja remiantis kelionės dokumentai – reikalingi dokumentai įvažiuoti į LR teritoriją per valstybės sieną, t.y. dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas VSAT (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivio per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t.y. šioje sampratoje yra akcentuojamas kelionės dokumentų pakankamumo leisti kirsti valstybės sieną aspektas. Toks aiškinimas neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija administracinėse bylose pažymėjo, kad būtent toks kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą (LVAT administracinė byla Nr. A11-223/20007, A8-1178/2007, A143-146/2008). Šiuo atveju nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad „kelionės dokumento“ sąvoka nepateikta Įstatyme ir, ją netinkamai taikė atsakovė, t.y. aiškino plečiamai, o Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-01-19 įsakymu Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo nuostatomis“ prie kelionės dokumentų viza nepriskirtina.
Vizų išdavimo pasienio kontrolės punkte tvarka bei sąlygos išdėstytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin. 2004, Nr. 136-4961) patvirtintų Taisyklių VI dalyje 86 punkte nurodyta sąlygų, kurioms esant pasienio kontrolės punkte gali būti išduota viza, visuma, t.y. kai užsienietis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto kreiptis dėl vizos išdavinio užsienyje (86.1 punktas); kai pateikia dokumentus, patvirtinančius nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į Lietuvos Respubliką (86.2 punktas); kai atitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 7 str. l, 3-5 d. nustatytas įleidimo į LR sąlygas (86.3 punktas), o 88 punktas skelbia, kad „Viza pasienio kontrolės punkte gali būti išduota, jeigu VSAT yra pateiktas LR užsienio reikalų ministerijos (URM) arba Migracijos departamento (MD) raštiškas prašymas". Anot atsakovės, 2007-10-18 pasienio tikrinimo metu pareiškėjos į LR teritoriją atskraidinta Kolumbijos Respublikos pilietė nenurodė jokių objektyvių išankstinio nesikreipimo dėl vizos priežasčių bei nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjos argumentas, jog Kolumbijos pilietei galėjo būti išduota viza pasienio punkte, nepagrįsta. Be to, nebuvo ir užsienio reikalų ministerijos raštiško prašymo išduoti pilietei vizą, todėl, nesant pagrindo, vizos išdavimo klausimas šiai pilietei nebuvo svarstomas pagrįstai.
2007-12-06 Tarybos sprendimu 2007/801/EB „Dėl Šengeno acquis nuostatų visapusio taikymo Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje“ nuspręsta Šengeno acquis nuostatas prie vidaus sienų taikyti nuo 2007-12-21, o oro erdvių sienoms – nuo 2008-03-30. Pareiškėjos nurodytas argumentas, kad Kolumbijos pilietė, turėdama leidimą gyventi ES valstybėje narėje – Nyderlanduose, galėjo laisvai judėti po visas ES valstybes, priklausančias Šengeno zonai, laikytinas nepagrįstu ir yra neteisingas materialiosios teisės požiūriu. Ginčijamame nutarime nurodyta, kad Kolumbijos pilietė be reikiamų kelionės dokumentų, reikalingų atvykti į LR, atskraidinta 2007-10-18, kada Lietuva dar nebuvo visateisė Šengeno erdvės narė, todėl Šengeno acquis visapusiškas taikymas nebuvo galimas. Šengeno acquis numato, kad vietoje vizos trečiosios šalies pilietis pateikęs pasą ir Šengeno valstybės narės išduotą galiojantį leidimą, gali trumpam atvykti į kitą Šengeno valstybę narę be vizos, tačiau Lietuvos Respublikoje Kolumbijos pilietės atvykimo metu dar negaliojo Šengeno acquis, todėl šių nuostatų taikymas Lietuvoje nebuvo galimas. Kaip minėta, Šengeno acquis Lietuvoje įsigaliojo tik 2007-12-21, todėl pareiškėjos nurodytas argumentas, jog Kolumbijos pilietei turėjo būti taikoma tuo metu dar negaliojanti Šengeno acquis, nepagrįstas, nes būtų pažeistas Lex retro non agit. Įstatymo pažeidimo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į ES akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti ir į Lietuvos Respubliką be vizų. Be to, leidimai gyventi pagal 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimų Nr. 895/2006 ir 896/2006 taikymo apimtį Lietuvoje nebuvo įgyvendinami. Darytina išvada, kad Kolumbijos pilietės turėtas laikinasis leidimas gyventi Nyderlanduose 2007-10-18 nesuteikė jai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką neturint vizos.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos valstybė dėl minėto pilietės įvežimo nepatyrė jokių neigiamų pasekmių, todėl 11 000 litų bauda aviakompanijai, kai ji viršija 30 kartų vidutinę bilieto kainą, iš esmės pažeidžia aviakompanijos interesus, neproporcinga pažeidimui ir skirta nepagrįstai. Mažesnės, negu įstatymo nustatytos piniginės baudos skyrimas turi būti ne taisyklė, bet išimtis – ją teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, kitoms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyto dydžio piniginė bauda, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas, skirdamas mažesnes negu įstatyme numatytas pinigines baudas, tai turi daryti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti asmens, visuomenės bei valstybės interesai. Teismas nenustatė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar kitų aplinkybių dėl kurių paskirtoji bauda būtų neteisinga, o pareiškėja tokių nepateikė. Argumentas, jog valstybei nepadaryta jokia žala, laikytinas nepagrįstu, nes aviakompanija privalo laikytis visų teisės aktų, susijusių su keleivių vežimu, užtikrinti, kad jų darbuotojai juos išmanytų ir tinkamai juos taikytų, todėl nuobaudai švelninti pagrindo nėra.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, jog teisinių pagrindų (Lietuvos Respublikos ABTĮ 89 straipsnio 1dalies 1 ir 3 punktai) naikinti skundžiamą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2007-11-16 nutarimą pareiškėjos AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr.04 nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos AB „flyLAL – Lithuanian Airlains“ skundo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.