Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu A. V. (A. V.) nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį areštu šešiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta areštas šešiasdešimčiai parų ir 3 MGL (375 Lt) dydžio bauda. A. L. (A. L.) ir A. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti neįrodžius jų dalyvavimo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir išteisintųjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 28 d. 22 val. – 2005 m. gegužės 29 d. 4 val. laikotarpiu iš J. P. namo, esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiosios 1628,999 Lt vertės turtą.

A. L. ir A. D., kaltinami ir atiduoti teismui pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2005 m. gegužės 28 d. 22 val. – 2005 m. gegužės 29 d. 4 val. laikotarpiu kartu su A. V. įsibrovė į J. P. namą, esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), ir pagrobė nukentėjusiosios 1628,09 Lt vertės turtą, išteisinti nenustačius jų dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, o A. V. veika, nenustačius įsibrovimo į gyvenamąją patalpą požymio, kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 20 d. nutartimi prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma A. V. priimtą nuosprendį pakeisti, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o A. L. ir A. D. priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį – pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, atmetė.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo skundo argumentų, nesiekė, kad nagrinėjant bylą būtų pašalintos visos abejonės bei prieštaravimai, savo išvadas grindė prieštaringais, nepatikimais ir nepatikrintais įrodymais. Nutarties aprašomojoje dalyje teismas privalėjo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, tačiau to nepadarė, todėl, kasatoriaus nuomone, skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Be to, teismas nesilaikė BPK 6 ir 7 straipsnių nuostatų, numatančių, kad teismas nagrinėdamas bylą laikytųsi rungimosi principo, užtikrintų lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, reikšti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, turinčius reikšmės teisingam bylos išsprendimui, reikalavimus. Teismas neatsižvelgė ne tik į apeliacinio skundo argumentus, bet ir į prokuroro prašymą atlikti byloje įrodymų tyrimą siekiant nustatyti tikslų įsibrovimo į namą laiką, susitarimo ir daiktų pagrobimo būdą, jų pervežimo, pardavimo bei gautų lėšų pasidalijimo laiką bei išsiaiškinti esamus prieštaravimus įtariamųjų parodymuose. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą teismo posėdyje ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, arba neištyrė esminių bylos aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti ne tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, bet ir pakartotinai ištirti įrodymus, turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nes jie yra prieštaringi ir jų be pakartotinio įrodymų tyrimo nebuvo galima pašalinti.

Kasatorius nurodo, kad kaltinimai buvo grindžiami pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais A. V., A. L., A. D. bei nukentėjusiosios J. P., liudytojų V. Č., J. A., D. M. ir M. M. parodymais. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teismo išvadų atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. V. veikoje yra savavaldžiavimo požymių ir veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, padarė išvadą, kad jo veikoje yra turto prievartavimo požymių ir veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio l dalį, tačiau A. V. pagal BK 178 straipsnio l dalį neišteisino. Be to, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. V., A. L. ir A. D. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – bendrais veiksmais padarytas svetimo turto pagrobimas įsibraunant į patalpą – neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir A. V. veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 178 straipsnio 1 dalį, o A. L. ir A. D. išteisino pagrįstai konstatavęs, kad jų dalyvavimas BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme neįrodytas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas vienu metu padarė dvi išvadas: kad A. V. tais pačiais veiksmais, vienu metu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į skundo argumentus, kad patekimas į patalpą nakties metu turi būti laikomas neteisėtu, nes A. V., A. L. ir A. D. į patalpą pateko be savininko leidimo, visi trys suvokė, kad daro nusikalstamą veiką. Byloje įrodyta, kad M. M. automobilį pavogė kitas asmuo, M. M. A. V. pagalbos neprašė, V. Č. niekam nebuvo skolingas, su A. V. nebuvo pažįstamas ir leidimo užeiti į J. P. namą jam nedavė. Be to, teismas nekreipė dėmesio net į skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, kad kaltinamųjų veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių ir veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, A. V. nuteisė už veiką, kurios jis nepadarė. Pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų apeliacinės instancijos teismas neištaisė ir pats netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, pripažinęs, kad A. V. veiksmuose yra ne vagystės, o kito nusikaltimo – turto prievartavimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, požymiai, jo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį neišteisino. Kasatorius teigia, kad iš priimto nuosprendžio ir nutarties taip ir liko neaišku, kokį nusikaltimą A. V. padarė.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, įrodymų tyrimo neatliko pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai, todėl pakartotinis įrodymų tyrimas nėra reikalingas. Nesutikti su tokia šio teismo išvada bei konstatuoti, kad teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 punkto reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino A. V., A. L. ir A. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tada, kai parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje arba atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, yra duomenys, naudojami įrodymams patikrinti, t. y. įrodymams patvirtinti arba jiems atmesti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus teismas klaidų nepadarė, kad byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina A. L. ir A. D. dalyvavimo padarant vagystę, kad įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog A. L., A. D. ir A. V. veikė bendrininkų grupe, bei paneigti jau ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją, kad jie tik padėjo A. V. išnešti iš nukentėjusiosios namų daiktus manydami, kad tai daroma leidus savininkui, nėra. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra motyvuotos ir pagrįstos byloje ištirtais įrodymais.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 6, 7 straipsnių reikalavimus. Kuo pasireiškė 6 straipsnio nuostatų pažeidimas kasaciniame skunde nenurodyta, o BPK 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimas, kaip matyti iš kasatoriaus argumentų, siejamas su BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymu. BPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Prokuroro galimybės būti aktyviam, teisėtais būdais ir priemonėmis aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime nebuvo suvaržytos. Tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroro nemotyvuotas prašymas atlikti įrodymų tyrimą buvo atmestas, nėra pagrindas teigti, jog rungimosi principas, kurio turi būti laikomasi nagrinėjant bylas teisme, buvo pažeistas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė A. V. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį, o A. L. ir A. D., panaikinus išteisinamąjį nuosprendį, pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Prašymas iš esmės buvo motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu duotais A. V., A. L. ir A. D. parodymais byloje įrodyta, jog jie, veikdami kaip bendravykdytojai, padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria prokuroro skundas atmestas, į visus esminius argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis), todėl konstatuoti, kad teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pat nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde prokuroras teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. V. padarė vagystę ir nuteisęs jį pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, pats sau prieštaraudamas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad jo veikoje yra savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuosprendžio aprašomojoje dalyje esamus prieštaravimus pašalino nurodydamas, kad A. V. veikoje savavaldžiavimo požymių nėra, nes jis nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti iš A. Č. pinigų už A. M. automobilio neteisėtą paėmimą ir sugadinimą neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. V. veikoje yra turto iš V. Č. prievartavimo, t. y. nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto prievartavimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo įstatymo dispozicijoje nurodytų veikų padarymo. Tais atvejais, kai pareikalavęs perduoti konkretų turtą ir jo negavęs kaltininkas tuo pačiu pretekstu, panaudojęs smurtą ar jo nepanaudojęs, tuoj pat pats paima kitokį turtą, veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį. A. V. turo prievartavimu iš V. Č. nebuvo kaltinamas, jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas už nukentėjusiosios J. Petronis turto vagystę, todėl apeliacinės instancijos teismo pasvarstymai dėl kitos A. V. veikos, dėl kurios jis nebuvo kaltinamas, nėra pagrindas naikinti priimtą nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus prašymas A. V. padarytą nusikaltimą iš BK 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį atmestinas. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra įsibrovimas į patalpą. Sprendžiant šio baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą svarbu nustatyti, kokį tikslą turėjo kaltininkas prieš patekdamas į jas ir kada jam kilo sumanymas padaryti vagystę. Jeigu asmuo patenka į patalpą neturėdamas tikslo pagrobti svetimą turtą, bet toks sumanymas jam kyla vėliau ir jis daiktus pavagia, tokia vagystė nelaikoma padaryta esant ją kvalifikuojančiam požymiui – įsibrovimui į patalpą. Byloje nustatyta, kad A. V. į J. P. namą pro nerakintas duris įėjo turėdamas tam formalų pagrindą – susitikti su V. Č., sumanymas padaryti vagystę jam kilo tik patekus į namus, todėl nesutikti su teismo sprendimu kvalifikuoti jo veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.