Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Sigitas Bagdonavičius Baudž. byla Nr. 1A-217-366/2015 Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00507-2014-4Teisėja Daina Vaidachavičienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4. (S)

2015 m. liepos 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. N. ir N. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-28 nuosprendžio, kuriuo:

V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę iš dalies subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-16 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir V. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams;

N. B. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-22 nuosprendžiu paskirta bausme ir N. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams ir 1355 Eur dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.13 val., bendrininkų grupėje su N. B., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., AB „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje, iš kolonėlės Nr. (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 25,41 litrus kuro „(duomenys neskelbtini)“, bendros 121, 64 litų vertės.

N. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.13 val., bendrininkų grupėje su V. N., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., AB „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje, iš kolonėlės Nr. (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 25,41 litrus kuro „(duomenys neskelbtini)“, bendros 121, 64 litų vertės.

Apeliaciniu skundu V. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde nurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str., kadangi ikiteisminio tyrimo metu jo kaltė ir bendrininkavimas buvo laikomi nustatytais be įrodymų, o teismo proceso metu šie faktai nebuvo patvirtinti jokiomis BPK 20 str. numatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. skundžiamame nuosprendyje nenurodytas nei vienas įrodymas, pagrindžiantis bendrininkavimą. Teismas nenustatė susitarimo tarp jo ir kito nuteistojo vogti benziną, nes tokio susitarimo ir nebuvo. Dar daugiau, teismo nustatytos faktinės aplinkybės leidžia tikėti, kad kitas asmuo atliko veiksmus, patvirtinančius, kad už benziną susimokėjo. Teismas teisingai nustatė vienintelę aplinkybę, kad jis turi sveikatos problemų, yra registruotas psichikos ligų centre, todėl jam žymiai sunkiau suvokti ir įvertinti tikrovę bei aplinką. Teismas teisingai konstatavo, kad prisipylęs benzino, kitas nuteistasis nuėjo į degalinės patalpas, todėl jis (V. N.) aiškiai suvokė, kad nuteistasis nuėjo sumokėti už benziną, o ne kitais reikalais. Mano, kad vien šios aplinkybės užtenka jį išteisinti kaip nepadariusio nusikalstamos veikos. Teigia, kad teismas nepagrįstai patikimais pripažino Panevėžio rajono policijos komisariato tyrėjos Ž. L. parodymus, kadangi ši liudytoja pati patvirtino, jog ji tiksliai neprisimena, kaip vyko apklausos, bet rašė viską, kas buvo pasakyta, taip pat neprisimena, ar turėjo duomenų apie jo protinę negalią, bet pamena, kad jis mintis dėstė pakankamai aiškiai. Mano, kad pagal esamą sveikatos būklę ikiteisminio tyrimo metu jam turėjo būti paskirtas gynėjas, o gynėjo nepaskyrus, jo atžvilgiu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai jokios įrodomosios galios neturi, todėl jis turėjo būti išteisintas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2015-01-01 pasikeitė BK 190 str., nustatantis, kas yra nedidelės vertės turtas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju kito nuteistojo pasisavinto benzino vertė yra tik 121,64 Lt, t.y. mažiau nei vienas MGL, veika turėjo būti pripažinta mažareikšme, o ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tuo pačiu išsprendžiant klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo.

Apeliaciniu skundu N. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde nuteistasis cituoja skundžiamą nuosprendį ir nurodo, kad jo tyčia įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., neįrodyta. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai vertino jo parodymus, traktuodamas, jog jis ir V. N. turėjo išankstinę tyčią nemokėti už degalinėje įsipiltą kurą. Tokios tyčios jis tikrai neturėjo, nes ketino už kurą susimokėti, tačiau beeidamas pastebėjo, kad neturi piniginės. Tai pastebėjęs, grįžo pas V. N. ir išvažiavo, kadangi norėjo kuo greičiau surasti savo piniginę, nes manė, jog ją pametė. Kai degalinės darbuotojos paprašė sumokėti už kurą, prašė jų palaukti ir pasakė, kad tuoj sugrįš. V. N. išsigando degalinės darbuotojų, nes buvo išgėręs, ir todėl išvažiavo iš degalinės teritorijos. Iš degalinės išvažiavo normaliu greičiu ir nematė, kad juos kas nors būtų persekiojęs. Kol ieškojo piniginės, sužinojo, kad už kurą jau yra sumokėta, todėl ir neskubėjo grįžti atgal į degalinę, o pinigus 150 Lt grąžino V. N. motinos sugyventiniui A. S.. Degalinės darbuotojas G. D. taip pat neneigia, kad jis (N. B.) pasakė, jog neturi piniginės. Sutinka, kad blogai pasielgė V. N. iš karto nepasakęs apie dingusią piniginę ir, kad reikia, jog kažkas kitas atvežtų pinigus, bet buvo labai susinervinęs, bijojo, kad kas nors nepasisavintų piniginės su dokumentais ir pinigais. Nesutinka, kad pirmosios instancijos pateikti jo paaiškinimai yra prieštaringi ir neatitinka kitos bylos medžiagos. Apeliantas teigia, kad akivaizdu, jog jeigu jie su V. N. būtų buvę sutarę nemokėti už degalus, tai link degalinės patalpų jis net nebūtų ėjęs, tačiau elgėsi priešingai. Nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu jo atžvilgiu. Mano, kad jei teismas jo veiksmuose įžvelgtų vagystės požymius, tai tokie veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip paprasta vagystė, nes turto atvirai niekas negrobė. Be to, įvykio metu abu su V. N. buvo su šalmais, kas gali būti traktuojama kaip veido slėpimas, o motoroleris buvo be valstybinių numerių.

Teismo posėdžio metu apeliantai ir jų gynėjai prašė skundus tenkinti. Prokuroras prašė skundus atmesti.

V. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o N. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengiant skundų ribų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino V. N. ir N. B. kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Esminis nuteistojo N. B. skundo argumentas, kad jis neturėjo tyčios pagrobti degalus, o tiesiog eidamas mokėti už kurą pastebėjo, jog nebeturi piniginės, ir, norėdamas ją kuo greičiau surasti, išvažiavo iš degalinės. Ši versija buvo iškelta ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Teismas, priimdamas nuosprendį, tokią galimybę aptarė ir pagrįstai bei argumentuotai ją atmetė, nurodydamas, jog atsižvelgiant į tai, kad N. B. parodymai yra prieštaraujantys tarpusavyje, taip pat nesutampa su V. N. parodymais bei liudytojo G. D. parodymais ir vaizdo medžiaga bei kitais bylos įrodymais, tokia N. B. versija vertintina kaip pasirinktas gynybos būdas ir atmestina kaip nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmos instancijos teismo vertinimu sutinka ir iš naujo šių argumentų nebekartoja. Įvertinęs visumą surinktų įrodymų pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog N. B., veikdamas bendrininkų grupėje su V. N. atvirai pagrobė svetimą AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 25,41 litrus kuro „(duomenys neskelbtini)“, bendros 121,64 Lt (35,23 Eur) vertės, kadangi iš byloje esančio vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad N. B., priešingai nei teigia, kišenėje piniginės neieškojo, o dėjo visas pastangas kuo greičiau pabėgti iš įvykio vietos, kadangi net ir sulaikytas degalinės darbuotojo G. D., ištrūko ir nubėgo link motorolerio, kurį vairavo V. N..

Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jei apeliacinės instancijos teismas jo veiksmuose vis dėlto įžvelgtų vagystės požymius, tai ši vagystė turėtų būti vertinama ne kaip atvira, o kaip slapta. Tokią poziciją nuteistasis argumentuoja tuo, jog įvykio metu motoroleris, kuriuo atvažiavo į degalinę, buvo be valstybinių numerių, o jie patys su V. N. dėvėjo šalmus, slėpusius jų veidus. Apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką slaptoji vagystė gali virsti atvira, jei kaltininkas iš pradžių ketino veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų kaltininkui pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsė pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-91/2013). Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nuteistieji vagystės įvykdymo metu buvo su šalmais, o motoroleris be valstybinių numerių, nepaneigia pirmosios instancijos teismo teisingai padarytos išvados, kad nuteistieji veikė atvirai. Nustatyta, ir to neneigė patys nuteistieji, kad jiems pilantis kurą, šalia buvo degalinės operatorius G. D., padėjęs užsipilti degalų. Be to, minėtas degalinės darbuotojas bandė sulaikyti N. B., bėgantį iš įvykio vietos po kuro vagystės, iš pradžių N. B. vydamasis bėgte, o po to abu nuteistuosius ir savo automobiliu. Iš liudytojo G. D. parodymų matyti, jog nuteistieji suvokė svetimo turto pagrobimo faktą ir, kad tokie veiksmai yra neteisėti, nes tiek D. B., tiek ir V. N., kai juos vijosi G. D., nesustojo, o su pagrobtu kuru bėgo toliau. Liudytojo G. D. parodymai bei vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistųjų ketinimai slapta pagrobti degalus peraugo į atvirąją vagystę po to, kai liudytojas G. D. pastebėjo N. B. veiksmus, o šis kartu su V. N. ir pagrobtu turtu motoroleriu ėmė bėgti iš įvykio vietos, taip įgydami galimybę disponuoti šiuo pagrobtu turtu. Nusikalstamas sumanymas, galbūt planuotas kaip slaptas, peraugo į atvirą, liudytojui G. D. suvokus, kad yra grobiamas turtas, o N. B. ir V. N. suvokus, kad jų veiksmai pastebėti. Be to, pažymėtina, kad vagystė buvo padaryta šviesiu paros metu, degalinėje, kai aplinkui buvo ir kitų žmonių ar kiekvienu momentu žmonės galėjo pastebėti kaltininkų nusikalstamus veiksmus. Nuteistieji tą aplinkybę suvokė. Taigi nustačius aplinkybę, kad nuteistųjų veiksmai padaryti matant kitiems asmenims, suvokiantiems, jog grobiamas svetimas turtas, t. y. N. B. ir V. N. suprantant, kad tokie jų veiksmai buvo pastebėti, tačiau to nepaisant ir tęsiant veiksmus, teismas pagrįstai konstatavo, kad jie svetimą turtą pagrobė atvirai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistųjų V. N. ir N. B. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirąją vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šių veiksmų jiems paskyrė bausmes.

Nuteistasis V. N. skunde teigia, kad atsižvelgiant į BK 190 str. pakeitimus bei pagrobto turto vertę, N. B. veika turėtų būti vertinama ne kaip nusikalstama veika, o kaip administracinis teisės pažeidimas ir baudžiamoji byla nutraukta. Šis nuteistojo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi nustatyta, jog vagystė buvo atvira, o BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagrobto turto vertė reikšmės neturi.

Kaip nepagrįstą apeliacinės instancijos teismas atmeta ir nuteistojo V. N. skundo argumentą, kad jis dėl savo sveikatos būklės (lengvo protinio atsilikimo) nesuprato N. B. veiksmų bei bendrininkavimo fakto ir dėl to turėtų būti išteisintas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ir argumentuotai aptarė klausimą dėl V. N. bendrininkavimo su N. B. klausimą bei padarė teisingą išvadą, jog V. N. suprato, kad veikia bendrai su N. B.. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmos instancijos teismo vertinimu sutinka, todėl iš naujo šių argumentų nebekartoja. Kolegija pritaria prokuroro pozicijai, kad pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis aplinkybę, jog V. N. suprato dalyvaujantis vagystėje, yra vaizdo įrašas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad tada, kai N. B. užpila kuro ir įstato pistoletą į kolonėlę, V. N., ilgai neužtrukdamas, motoroleriu apvažiuoja aplink kolonėlę, tada, pravažiuodamas trumpą atstumą, sustoja ties įėjimu į degalinės parduotuvę, o N. B. tuo metu paeina keletą žingsnių link degalinės ir iš karto užšoka ant motorolerio prie V. N., V. N. paspaudžia motorolerio akseleratorių ir, matydamas, kad jam iš dešinės pusės ateina degalinės operatorius, pajuda ir bando pasišalinti. Kai N. B. neišlaiko pusiausvyros ir kai jį bando sulaikyti operatorius, V. N., atsisukęs visa tai mato, tačiau ir toliau padeda N. B. pabėgti, kas rodo, jog V. N. suvokė, jog juos bando sulaikyti degalinės darbuotojas, nes N. B. neatsiskaitė už kurą. Papildomai pažymėtina ir tai, kad nors V. N. ir yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, tačiau pagal byloje esančią 2014-10-15 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) jam skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga; nurodyta, kad V. N. yra linkęs meluoti, vagiliauti, daug kartų teistas už vagystes (T. 1, b.l. 129). Kolegijos vertinimu, tai rodo, kad V. N. suprato tiek savo, tiek ir bendrininko N. B. veiksmų reikšmę ir jo išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo. Nustačius, kad dėl savo sveikatos būklės V. N. veikos padarymo metu suprato savo ir N. B. veiksmų reikšmę, atmetamas ir nuteistojo skundo teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu jam turėjo būti paskirtas gynėjas BPK 51 str. 1 d. 2 p. pagrindu, nes pagal minėtas BPK nuostatas gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

Remiantis išdėstytu nuteistųjų V. N. ir N. B. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais ir pagrindais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Parinkdamas nuteistiesiems bausmės rūšis ir jos dydį pirmos instancijos teismas įvertino visas svarbias aplinkybes – atsižvelgė į apeliantų asmenybės, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, į kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje V. N. naujai paskirtą bausmę bendrindamas su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme BK 64 str. nustatyta tvarka, netinkamai apskaičiavo galutinės subendrintos bausmės dydį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio apylinkės teismas nauju nuosprendžiu V. N. paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 64 str. 1 ir 3 d., subendrino su ankstesniu 2012-10-16 Panevėžio miesto teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir V. N. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams. BK 64 str. 3 d. numato, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Iš byloje esančios teistumo pažymos matyti, kad Panevėžio miesto teismo 2012-10-16 nuosprendžiu V. N. paskirtos bausmės neatlikta dalis yra 7 mėnesiai 12 dienų (T. 1, b.l. 51). Taigi nagrinėjamu atveju prie nauju nuosprendžiu paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės net ir pridėjus visą Panevėžio miesto teismo 2012-10-16 nuosprendžiu paskirtą ir likusią neatliktą bausmės dalį (7 mėnesius 12 dienų), galutinė subendrinta bausmė nebūtų dveji metai laisvės atėmimo. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam V. N. bausmės subendrintos pagal BK 64 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas, keistina BPK 328 str. 4 p. pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendį dalyje dėl bausmių V. N. subendrinimo pakeisti:

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-16 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį ir V. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams penkiems mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.