Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir J. R. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti: D. R. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, J. R. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. ir J. R. nuteisti už tai, kad 2008 m. kovo 26 d. Kauno apygardos teisme, esančiame Kaune, A. Mickevičiaus g. 18, būdami liudytojais baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, t. y. melagingai nurodė, kad kaltinamąjį E. Z. 2006 m. gruodžio 22 d. įvykio vietoje matė su mergina.

Pažymėtina, kad abu kasaciniai skundai yra visiškai identiški.

Kasaciniuose skunduose pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliacinius skundus, viršijo apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme ribas, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis Kauno miesto apylinkės teisme buvo grindžiamas D. R. ir J. R. parodymais, duotais, nagrinėjant E. Z. bylą Kauno apygardos teisme, tačiau apygardos teisme jų kaltė grindžiama dar ir papildomais įrodymais, t. y. E. Z. parodymais, bei vertinama visa E. Z. baudžiamojoje byloje esanti medžiaga. Kasatorių įsitikinimu, teismai šiurkščiai pažeidė rungtyniškumo principą, nes akivaizdžiai ignoravo D. R. ir J. R. teisinančius įrodymus.

Kasatoriai pažymi, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais patvirtintas faktas, kad, duodami parodymus Kauno apygardos teisme, D. R. ir J. R. nurodė, kad matė E. Z. su mergina 2006 m. gruodžio mėnesį, tokius pat parodymus jie davė ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jie nuteisti už tai, kad tariamai sakė, jog šiuos asmenis matė 2006 m. gruodžio 22 d. Kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad tai netiesa, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, nes nuteistieji niekada nesakė, jog E. Z. matė įvykio vietoje.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, buvo ta pati, kuri nuolat dirba su teisėju V. V., išskyrus naują narį R. L., kuris į šios kolegijos sudėtį įtrauktas tik todėl, kad joje negalėjo dalyvauti teisėjas V. V., priėmęs nutartį E. Z. byloje pranešti prokurorui, jog D. R. ir J. R. gali būti padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pasistengė išanalizuoti visus įrodymus, esančius byloje, nors apylinkės teisme nuosprendis šiais įrodymais nebuvo grindžiamas.

Kasatoriai pažymi, kad tokius pat parodymus, kaip ir apygardos teisme, jie davė ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl, jų įsitikinimu, teisme duoti parodymai negalėjo būti pripažinti melagingais. Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliacinius skundus tyrė atmestinai, šališkai, netenkino jų prašymo ir neprijungė prie šios bylos E. Z. baudžiamosios bylos. Be to, nagrinėjant apeliacinius skundus, buvo būtina apklausti ir B. S.-Z.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė apeliacinių skundų motyvų, kad apeliacinės instancijos teisme tas pačias aplinkybes kaip ir nuteistieji patvirtino B. S.-Z., tačiau jai baudžiamoji byla dėl melagingų parodymų davimo neiškelta, taip pažeidžiant asmenų lygybės įstatymui principą.

Teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino. Kasatoriai akcentuoja, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, jog nuteistieji įvykdė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. BK 235 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tiesiogine tyčia. Sąvoka „melagingas“ BK 235 straipsnio prasme reiškia visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, sąmoningą jos iškraipymą arba realiai egzistuojančių faktų neigimą ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymą. Teismai neįrodė, kad D. R. ir J. R. suvokė, jog teisme jie davė tikrovės neatitinkančius parodymus.

Abiejų instancijų teismai visiškai nevertino subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, t. y. liko neanalizuota, ar sąmoningai D. R. ir J. R. davė tariamai neteisingus parodymus, ar sąžiningai klydo juos duodami ir kodėl analogiškais parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu B. Z. baudžiamojoje byloje, yra tikima. Pasak kasatorių, neįrodyta tiesiogine tyčia duoti melagingus parodymus, todėl laikytina, kad šio nusikaltimo jie nepadarė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorių manymu, nagrinėjant jų apeliacinius skundus, buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tik nurašė apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus. Tai šiurkštus, akivaizdus pažeidimas, nes teismas privalėjo nagrinėti D. R. ir J. R. apeliacinius skundus, o ne apsiriboti skundžiamo nuosprendžio motyvų perrašymu. Minėta nutartis priimta, pažeidžiant ir 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 11 punktus, nes apeliacinių skundų prašymai iš esmės netirti.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. To paties straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata įpareigoja teismą išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus kaip vieningą visumą, konstatuoti, kokius įrodymus teismas pripažįsta leistinais ir kodėl jais vadovaujasi, bei motyvuotai paaiškinti, kodėl nesivadovauja kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi darytina išvada, kad įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito.

Prokurorė pabrėžia, kad kasatoriai teisingai supranta BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sąvoką ir turinį, tačiau, aiškindami savo parodymų baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) turinį, jį iškraipo, interpretuoja, keičia duotus paaiškinimus ir nepagrįstai teigia, kad neįrodyta, jog jie veikė tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad kasatoriai baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) apklausiami liudytojais, kategoriškai teigė, jog kad E. Z. 2006 m. gruodžio 22 d. įvykio vietoje matė su mergina. O šioje byloje jie savo anksčiau duotus paaiškinimus interpretavo, keitė – aiškino, kad jie E. Z. matė su mergina, bet neva niekada neaiškino tiksliai, kurią dieną matė, ir nenurodė, kad tai buvo įvykio vieta. Šios aplinkybės teismų teisingai įvertintos ir pagrįstai pripažinta, kad kasatoriai veikė tiesiogine tyčia, nes baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) kasatorių nurodytos aplinkybės neatitiko tikrovės, prieštaravo baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) nustatytoms nusikaltimo aplinkybėms.

Kasatoriai stebisi, kodėl jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nevertinti kaip nepagrįsti ir neteisingi, nors jie analogiški parodymams, duotiems teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini). Prokurorė pabrėžia, kad, vadovaujantis BPK 255 straipsniu, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi teismas, nagrinėdamas šią bylą, negalėjo spręsti dėl kasatorių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nes teismui byla perduota nagrinėti dėl kasatorių nusikalstamos veikos, padarytos Kauno apygardos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nagrinėjimo teisme ribų

Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad D. R. ir J. R., būdami liudytojais E. Z. baudžiamojoje byloje, 2008 m. kovo 26 d. Kauno apygardos teisme davė melagingus parodymus. Būtent dėl šios nusikalstamos veikos Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kasatoriai teigia, kad tokius pat parodymus, kaip ir teisme, jie yra davę ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl, jų vertinimu, teisme duoti parodymai, negali būti pripažinti melagingais. Jie nurodo, kad tokius pat parodymus yra davusi ir liudytoja B. S.-Z., tačiau ji baudžiamojon atsakomybėn nepatraukta, o tai, pasak kasatorių, pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Šie kasatorių argumentai viršija bylos nagrinėjimo teisme ribas, nes kaltinimai dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų jiems nepareikšti. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teisme duodamų parodymų sutapimas su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais neduoda pagrindo tvirtinti, kad parodymai teisme yra teisingi. Pabrėžtina, kad liudytoja B. S.-Z., pasinaudodama įstatymo suteikta teise, apygardos teisme parodymų nedavė. Pažymėtina, kad D. R. ir J. R. nuteisti už melagingų parodymų davimą būtent apygardos teisme. Taigi kasatorių teiginiai dėl asmenų lygybės įstatymui principo pažeidimo ir neišsamaus reikšmingų bylos aplinkybių tyrimo neturi pagrindo.

Dėl apeliacinio proceso

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistieji D. R. ir J. R. savo apeliaciniuose skunduose teigė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir prašė nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį bei juos išteisinti. Jie taip pat nurodė nesuprantantys, dėl kokių priežasčių teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jie apibūdinami teigiamai, D. R. yra mažamečio vaiko priežiūros atostogose, J. R. vienintelis išlaiko šeimą ir gyvena padoriai. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia ne tik apelianto prašymai, bet ir nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai. Akivaizdu, kad apeliantai savo apeliacinius skundus motyvavo ne tik tuo, kad teismas nepagrįstai pripažino juos kaltais padarius nusikalstamą veiką, bet ir tuo, kad, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jų asmenybes. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, turėjo pateikti motyvuotas išvadas dėl visų apeliacinių skundų esminių argumentų, taigi ir dėl jiems paskirtų bausmių, o tai teismas ir padarė priimtoje nutartyje. Priešingai, negu teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nuteistiesiems paskirtų bausmių atitikimą bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams, ne tik kad neviršijo jų apeliacinių skundų ribų, bet ir įvykdė įstatymo reikalavimus.

Vis dėlto kasacinių skundų argumentai perdėm prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismui reiškiamos pretenzijos dėl to, kad šis teismas pasistengė išanalizuoti visus įrodymus, esančius byloje, nors apylinkės teismo nuosprendis nebuvo grindžiamas šiais įrodymais. Tai nėra įstatymų pažeidimas, o priešingai – vienas iš apeliacinio proceso uždavinių. Kitose kasacinių skundų vietose deklaratyviai teigiama, kad skundžiama nutartis priimta visiškai netyrus jų apeliacinių skundų motyvų, o tik perrašius apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus. Dar kitur nurodoma, kad neišnagrinėti visi apeliacinių skundų motyvai, nes, pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neaptarti apeliacinių skundų motyvai dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų, nors apeliaciniuose skunduose tokie pažeidimai nenurodyti, tik apsiribota deklaratyviu teiginiu, kad nuteistųjų kaltė grindžiama ne įrodymais, o prielaidomis, kurį apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė.

Kasatoriai tvirtina, kad jie E. Z. byloje davė teisingus parodymus, tuo pat metu teigdami, kad neįrodyta jų tiesioginė tyčia duoti melagingus parodymus.

Šios bylos esmė ta, kad nuteistųjų D. R. ir J. R. parodymai esą jie matė byloje nustatytu laiku E. Z. su mergina (jos asmenybė E. Z. byloje įvardijama kaip B. S.-Z.) patvirtina E. Z. versiją, kad ne jis, o kitas asmuo padarė E. Z. inkriminuojamą nusikaltimą. Teismai E. Z. byloje nustatė, kad E. Z. tuo metu buvo vienas. Būtent ši aplinkybė reiškia išgalvotų faktų nurodymą, galimą tik tiesiogine tyčia, kurį, kaip teisingai nurodo patys kasatoriai, apima BK 235 straipsnio 1 dalyje vartojama melagingų parodymų sąvoka. Kasatoriaus J. R. argumentai dėl jo parodymų turinio neatitinka byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo nuorašo. Kasatorių teiginys, esą spręsti apie jų kaltę iš E. Z. byloje esančios medžiagos negalima, niekuo nepagrįstas ir vėlgi prieštarauja kitam jų argumentui, kad teismai turėjo prijungti E. Z. baudžiamąją bylą. Toje byloje užfiksuoti reikšmingi šiai bylai duomenys įdėti į bylą ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl grįsti jais teismų sprendimus įstatyminių kliūčių nėra (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje tokie motyvai yra išdėstyti, o įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Kasatorių argumentai dėl šių nuostatų pažeidimo bei būtinumo atlikti įrodymų tyrimą, apklausiant liudytoja B. S.-Z., viršija jau aptartas bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo sudėties

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą išnagrinėjo teisėjų kolegija, kurioje dalyvauja ir teisėjas V. V., priėmęs nutartį E. Z. byloje pranešti prokurorui, kad D. R. ir J. R. gali būti padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, tik vietoj V. V. buvo paskirtas kitas teisėjas.

Tokie argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir BPK nuostatoms.

BPK nenumatyta jokių nuolatinių teisėjų kolegijų. Pagal BPK 323 straipsnį kiekvienai bylai atskirai apeliacinės instancijos teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją, kuris parengia bylą teismo posėdžiui. Po to tie patys asmenys sudaro trijų teisėjų kolegiją ir vieną iš šių teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku. Šios procedūros D. R. ir J. R. byloje buvo laikytasi, pranešėjas paskirtas ir kolegija sudaryta nagrinėti būtent jų bylą. Nušalinimai nei kolegijai, nei atskiriems teisėjams nebuvo pareikšti, jokių įstatyme numatytų pagrindų, dėl kurių teisėjai negalėjo dalyvauti procese, kasatoriai nenurodo. Ta aplinkybė, kad šią bylą nagrinėję teisėjai, tikėtina, yra nagrinėję kitas bylas teisėjų kolegijoje su teisėju V. V., nerodo jų suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

Taigi kolegija pagal kasacinių skundų motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų D. R. ir J. R. kasacinius skundus.