- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-14
- Bylos Nr.
- I-2190-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08175-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 1999-12-20 iki 2011-05-22 tarnavo Vilniaus AVMI, o nuo 2011-05-23 iki šiol tarnauja VMI. 1999-12-20 buvo priimta į Vilniaus AVMI Nepriemokų išieškojimo skyriaus Išieškojimo grupės (I) vyriausiosios valstybinės mokesčių inspektorės pareigas, nustatant atlyginimą (koeficientais) – 13 bazinių mėnesinių algų. Nuo 2011-01-05 buvo laikinai perkelta į Nepriemokų išieškojimo skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėjo pavaduotojo pareigas. Nuo 2011-05-23 buvo perkelta į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Mokesčių mokėtojų konsultavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas. Nuo 2011-11-07 laikinai perkelta į Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjo pareigas. Nuo 2012-03-02 perkelta į Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjo pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę. Nuo 2013-03-29 jai buvo skaičiuojamas 15 procentų pareiginės algos priedas. Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė VTĮ nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 pakartotinai priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jai nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis (b. l. 1–3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime VMI nurodo, kad Konstitucinis Teismas nustatė įstatymų leidėjui pareigą nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Nurodo, kad mokėdama pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl jos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėja nepagrįstai prašo VMI išmokėti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-10-03, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestį mokėjo Vilniaus AVMI. Pažymėjo, kad pareiškėjai priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš VMI. Taip pat pareiškėjos reikalavimui prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 23–25).
Pateiktame atsiliepime Vilniaus AVMI nurodo, kad mokėdama pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie 2013-10-01 pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Mano, kad reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį turėtų būti reiškiamas Lietuvos valstybei, nustačiusiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėja negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 29–31).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVMI viršininkas 1999-12-20 įsakymu Nr. 467 K „Dėl D. B. priėmimo į darbą“ nuo 1999-12-20 priėmė pareiškėją į vyriausiosios valstybinės mokesčių inspektorės pareigas Nepriemokų išieškojimo skyriaus Išieškojimo grupėje (I) ir nustatė tarnybinį atlyginimą (koeficientais) 13 bazinių mėnesinių algų (b. l. 4).
Vilniaus AVMI viršininkas 2007-07-20 įsakymu Nr. 3-623 „Dėl D. B. perkėlimo į aukštesnes pareigas ir kvalifikacinės klasės suteikimo“ nuo 2007-07-20 perkėlė pareiškėją į Nepriemokų išieškojimo skyriaus Išieškojimo ir analizės poskyrio II grupės A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas ir suteikė jai trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 5).
Vilniaus AVMI viršininkas 2010-12-31 įsakymu Nr. (2.1)-3-467 „Dėl D. B. laikino perkėlimo“ laikinai perkėlė pareiškėją į Nepriemokų išieškojimo skyriaus A lygio, 14 kategorijos vedėjo pavaduotojo pareigas (b. l. 6).
Vilniaus AVMI viršininkas 2011-05-18 įsakymu Nr. (2.1)-3-232 „Dėl D. B. perkėlimo“ nuo 2011-05-23 perkėlė pareiškėją į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Mokesčių mokėtojų konsultavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas (b. l. 7).
VMI viršininkas 2011-05-18 įsakymu Nr. P-429 „Dėl D. B. perkėlimo“ nuo 2011-05-23 perkėlė pareiškėją į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Mokesčių mokėtojų konsultavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas, paliekant iki perkėlimo suteiktą trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 14).
VMI viršininkas 2011-11-05 įsakymu Nr. P-1119 „Dėl laikino perkėlimo į kitas pareigas“ laikotarpiui nuo 2011-11-07 iki 2012-11-07 laikinai perkėlė pareiškėją į Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjos pareigas (b. l. 15–16).
VMI viršininkas 2012-03-01 įsakymu Nr. P-185 „Dėl valstybės tarnautojų vertinimo“ nuo 2012-03-02 perkėlė pareiškėją į Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjos pareigas, suteikiant jai trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 17).
VMI 2013-12-02 rašte Nr. (6.15-01)-R-94/5 „Dėl priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ nurodyta, kad pareiškėjai nuo 2013-03-29 yra mokamas 15 procentų pareiginės algos dydžio priedas (b. l. 18).
Darbo užmokesčio kortelės ir kortelės-pažymos patvirtina, kad pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis (b. l. 8–13).
VMI 2014-01-14 pažymoje Nr. 8-21-05-46-104 „Apie darbo užmokestį nuo 2011-01-01“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 8 697,33 Lt (b. l. 27–28). Vilniaus AVMI 2014-01-15 pažymoje Nr. (3.26)-31-68 „Apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 2 589,94 Lt (b. l. 36–37). Vilniaus AVMI 2014-01-15 pažymoje Nr. (3.26)-31-69 nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 375,64 Lt (b. l. 38).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVMI ėjo Nepriemokų išieškojimo skyriaus Išieškojimo ir analizės poskyrio II grupės A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 5). Nuo 2010-12-31 laikinai perkelta į Nepriemokų išieškojimo skyriaus A lygio, 14 kategorijos vedėjo pavaduotojo pareigas (b. l. 6). Nuo 2011-05-23 buvo perkelta į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Mokesčių mokėtojų konsultavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas paliekant iki perkėlimo suteiktą trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 7, 16). Laikotarpiu nuo 2011-11-07 iki 2012-11-07 ir nuo 2012-03-02 ėjo Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjos pareigas (b. l. 15–16, 17). Jai buvo palikta iki perkėlimo suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 17). Taigi, pareiškėjai dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento bei pareiginės algos priedo už kvalifikacinę klasę dydžius.
VMI pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja D. B., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-12-27. CK 1.131 str. 2 d. nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, motyvų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo skunde nepateikė. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į VMI prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-12-26. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (t. y. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-12-26) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010-12-27 iki 2013-09-30) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.