- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-03
- Bylos Nr.
- I-8827-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02619-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. J. skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 35 220 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis nuo 2011-12-09 iki 2015 m. vasario mėn. pabaigos. Lukiškių TI-K kamerose nebūdavo vietos pajudėti, kadangi jos nuolat būdavo perpildytos. Pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, kurį papildomai ribojo kamerose įrengti baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose buvo bloga ventiliacija ir nuolat trūko gryno oro. Dėl prasto vėdinimo kamerose jautėsi nuolatinis rūkalų, sanitarinio mazgo kvapas, nuolatinė drėgmė. Atidarius langą vasaros metu, dėl šalia esančių konteinerių, sklisdavo nemalonus kvapas, priskrisdavo vabzdžių, žiemos metu buvo galima sušalti. Esant stipresniam vėjui pro langą patalpos labai pridulkėdavo. Kamerose nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais, veisėsi kenkėjai. Dėl per mažų staliukų nebuvo galimybės pavalgyti. Pareigūnai elgėsi sadistiškai. Pareiškėjas teigia, kad gyvendamas netinkamomis sąlygomis, patyrė didelių nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 8-19) su jame nurodytais argumentais nesutiko. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011-12-09 iki 2015-02-26. Kameroje pareiškėjui tenkantis plotas ne visuomet neatitiko minimalius ploto reikalavimus, tačiau tam tikrais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą suimtųjų laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Kameroje esančių sanitarinių mazgų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, nuo likusio kameros ploto jie atskirti 1,5 metro aukščio sienele. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Į kameras išduodamas valymui reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) ir kalcinuota soda. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl kenkėjų, vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų atlikimo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Langai kamerose yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Skirstant suimtuosius, nuteistuosius asmenis į kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimus laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, reiškiami nusiskundimai – nekonkretūs.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K 2011 m. gruodžio mėn.–2012 m. vasario mėn. laikotarpiu. Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 20-23) nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011-12-09 iki 2015-02-26.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y., nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2015-05-07 (b. l. 4), todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos padarymo laikant jį Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011-12-19 iki 2012-05-06. Pareiškėjas jokių skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių svarbių priežasčių nenurodė, teismas ex officio tokių aplinkybių taip pat nenustatė.
Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 8). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų už laikotarpį nuo 2011-12-19 iki 2012-05-06 taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Lukiškių TI-K suėmimo vykdymo sąlygos byloje vertintinos už 2012-05-07–2015-02-26 laikotarpį.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros būdavo perpildytos ir jam tenkantis plotas neatitikdavo nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 20-23) nurodyta, kad pareiškėjas 2012-05-07–2015-02-26 laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 171, 136, 128, 163, 177, 132, 192, 300, 358, 301, 296, 337, 199A, 162, 179, 154, 169, 341, 294, 343, 132, 140, 176, 253. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-05-07–2015-05-08, 2012-05-09 vakare, 2015-05-10–2012-06-07, 2012-06-08 vakare, 2012-06-09–2012-09-19, 2012-09-20 vakare, 2012-09-21–2012-10-15, 2012-10-16 ryte, 2012-10-17 vakare, 2012-10-18–2012-12-12, 2012-12-13 vakare, 2012-12-14–2012-12-16, 2012-12-17 vakare, 2012-12-18–2013-01-09, 2013-01-10 vakare, 2013-01-11–2013-01-16, 2013-01-17 vakare, 2013-01-18–2013-04-01, 2013-04-02 vakare, 2013-04-03–2013-05-07, 2013-05-08 vakare, 2013-05-09 ryte, 2013-05-10 vakare, 2013-05-11–2013-05-12, 2013-05-13 vakare, 2013-05-14–2013-09-29, 2013-09-30 dalį paros, 2013-10-01, 2013-10-03–2013-11-05, 2013-11-07–2013-11-25, 2013-11-27, 2013-11-29–2014-03-12, 2014-03-14–2014-03-18, 2014-03-20–2014-04-15, 2014-04-17–2014-04-27, 2014-04-29–2014-05-01, 2014-05-03–2014-05-07, 2014-05-09–2014-05-15, 2014-05-17–2014-06-02, 2014-06-04–2014-06-05, 2014-06-07–2014-06-14, 2014-06-19–2014-07-13, 2014-07-15–2014-07-30, 2014-08-09–2014-08-12, 2014-08-19–2014-08-25, 2014-08-27, 2014-08-30–2014-09-03, 2014-09-05–2014-09-09, 2014-09-13–2014-09-17, 2014-09-19–2014-10-22, 2014-10-24–2014-11-03, 2014-11-06–2014-12-03, 2014-12-06–2014-12-15, 2014-12-18–2014-12-21, 2014-12-23–2014-12-29, 2014-12-31–2015-01-21, 2015-01-23–2015-01-25, 2015-01-27–2015-02-03, 2015-02-06 (b. l. 9-15). Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 951 parų ir 15 kartų dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Europos žmogaus teisių teismo 2008-03-27 sprendimas byloje Ch. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad ypač mažas plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme (2005-04-07 sprendimas byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimas byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, dažniausiai pareiškėjui tekdavo 1,86 kv. m–2,69 kv. m kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose kamerose būdavo labai drėgna. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010). Pagal HN 76:2010 26 punktą santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc. Pareiškėjas skunde nenurodė nei laikotarpių, kuomet santykinė oro drėgmė viršijo normą, nei kamerų numerių, kuriose toks pažeidimas egzistavo, t. y., nesukonkretino, kaip konkrečiai pasireiškė HN 76:2010 26 punkto pažeidimas. Atsižvelgiant į tai bei į pakankamai ilgą pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpį, laikytina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl, vertindamas pareiškėjo nurodytus Lukiškių TI-K pažeidimus, teismas atsižvelgia į atsakovo atstovo į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotus duomenis apie gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K, apytiksliai atitinkančius pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpius. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-10-24 patikrinimo akto matyti, kad santykinė oro drėgmė buvo viršyta kameroje Nr. 296 (b. l. 44-46), kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013-10-02–2013-10-03 laikotarpiu. Duomenų apie santykinę oro drėgmę kitose pareiškėjo kamerose byloje nėra, todėl laikytina, kad yra pagrindas konstatuoti HN 76:2010 26 punkto pažeidimo faktą 2013-10-02–2013-10-03 laikotarpiu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko oro, buvo prastas vėdinimas. Vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Mechaninės vėdinimo sistemos įrengimas kamerose būtų susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K, kaip veikiančiai laisvės atėmimo įstaigai nėra taikytinas. Pareiškėjas neneigė galimybės patalpas vėdinti pro langą, tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-10-24 patikrinimo aktas, kuriame užfiksuota, kad kamera Nr. 296 yra vėdinama pro langą (b. l. 44-46). Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo vėdinimo būdo.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nuo lubų krisdavo tinkas. Pagal HN 76:2010 62 punkto reikalavimus, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. HN 76:2010 nėra reglamentuotas remonto atlikimo dažnis, tačiau laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį. Byloje nėra duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas būklę, tačiau pareiškėjas šio nusiskundimo taip pat nedetalizavo, nenurodė, kuriose Lukiškių TI-K kamerose nebuvo laiku konstatuotas parastojo remonto poreikis, ar laikotarpių, kuriais jis buvo laikomas nesuremontuotose kamerose. Vien teiginys, kad nuo kamerų lubų krisdavo tinkas, yra pernelyg abstraktus ir negali patvirtinti HN 76:2010 62 punkto pažeidimo fakto, tuo tarpu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose HN 76:2010 62 punkto pažeidimas, kamerose, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, neužfiksuotas.
Skunde teigiama, kad kamerose būdavo kenkėjų. Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovo atstovas pateikė į bylą su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbais paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) sudarytas paslaugų teikimo sutartis (b. l. 55-73), patvirtinančias, kad nuo 2009-12-24 iki 2016-01-02 Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrintas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas teigia, kad stalai Lukiškių TI-K kamerose buvo per maži. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas. Atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti stalai. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais duomenimis. Kita vertus, teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojoje kameroje esančio stalo dydžio, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui tinkamo dydžio stalo, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su juo elgėsi sadistiškai, tačiau nenurodo nei kuo pasireiškė pareigūnų netinkamas elgesys, nei konkrečių datų, kuriomis buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės šiuo pagrindu, todėl nurodytas pareiškėjo argumentas vertintinas kaip abstraktaus pobūdžio, deklaratyvus teiginys.
Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo ilgalaikiai ir žymūs, dėl to pareiškėjas patyrė daug neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ilgą laiką (951 parą ir 15 kartų dalį paros) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Suėmimo vykdymo sąlygas papildomai blogino 2013-10-02–2013-10-03 laikotarpiu nustatytas santykinės oro drėgmės pažeidimas. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų pablogėjo jo sveikata, tačiau šio nusiskundimo visiškai nesukonkretino, nenurodė, kada ir kuo pasireiškė sveikatos sutrikimai, kokie būtent gyvenimo sąlygų pažeidimai juos įtakojo, nepateikė įrodymų, kad būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi medicininės pagalbos ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad dėl Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų sutriko jo sveikata, laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, todėl atmestini. Pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, duomenų, kad teikė įstaigos Lukiškių TI-K administracijai skundus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, byloje taip pat nėra. Tai patvirtina ir atsakovo atstovo pateikta 2015-05-22 pažyma Nr. 24-3225, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas 2011-12-09–2015-02-27 laikotarpiu į įstaigos direktorių su skundais/prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 24).
Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba (b. l. 15). Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 25-54).
Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta 35 220 EUR suma. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad patirtą neturtinę žalą už panašų į pareiškėjo pažeidimų laikotarpį teisingai atlygins mažesnės sumos priteisimas. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-04 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-1576/2014, pareiškėjui 951 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, priteisė 3 475,44 EUR (12 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą, 2014-11-25 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-2266/2014, pareiškėjui 926 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, priteisė 3 301,67 EUR (11 400 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, prieina prie išvados, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 3 600 EUR sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 600 EUR (tris tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.