- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-100-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00197-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Bronius Zalaga, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Lionė Musteikienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ poilsio stovykloje, viešoje vietoje, AB „(duomenys neskelbtini)“ profesinės šventės metu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, dėl menkavertės dingsties, šventės dalyvių akivaizdoje, kilus tarp šventės dalyvių konfliktui, negerbdamas elementarių moralės ir elgesio normų, smogė du kartus kumščiu A. A. į kaktos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas kaktoje ir kairiame antakyje, kraujosruvą kairiame antakyje ir kairės akies vokuose, tuo sukeldamas A. A. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė profesinės šventės dalyvių rimtį ir poilsį, to pasekoje malšinti konfliktą buvo iškviesti apsaugos darbuotojai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė.
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir aiškino BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat Baudžiamojo proceso įstatymą ir jo 20 straipsnio nuostatas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis (R. P.) tąkart buvo paskirtas atsakingu už tvarką, neatsižvelgė į jo nuoseklius paaiškinimus, kad jis bėgo skirti besimušančių asmenų, tarp kurių buvo jo kolegos bei draugai, ir tai patvirtino liudytojai (kurių parodymų teismas nevertino, nurodydamas, jog jie suinteresuoti šios baudžiamosios bylos baigtimi). Pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog jis, siekdamas išskirti besimušančius asmenis, tik apkabino nukentėjusįjį iš nugaros ir tempė jį iš muštynių vietos, tačiau jam nė karto nesudavė. Apelianto vertinimu, tokie jo veiksmai nelaikytini įžūliu elgesiu viešoje vietoje.
Nuteistasis R. P. taip pat pažymi, kad pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, būna šokiruoti ir pan. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju, esant prieštaringiems proceso dalyvių bei liudytojų parodymams, nesiaiškino ir nenustatė, kas iš šventės dalyvių iš tiesų sudavė nukentėjusiajam du smūgius ir taip sukėlė nukentėjusiajam A. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, kieno iš tiesų pirminiais veiksmais buvo sutrikdyti profesinės šventės dalyvių rimtis ir poilsis. Taip pat teismas nenustatė, kas iš šventės dalyvių pasijuto pažeminti, šokiruoti galbūt jo įžūlaus elgesio, kai jis atbėgo į jau kilusias muštynes tarp šventės dalyvių, siekdamas išskirti besimušančius asmenis ir nutraukti konfliktą, taip pat išgelbėti draugą, kuris gulėjo ant žemės ir buvo mušamas. Teigia, kad liko nenustatyta ir tai, ar jo veiksmai, kuomet jis siekė sutrukdyti nukentėjusiajam atlikti tolimesnius smurtinius veiksmus kitų asmenų atžvilgiu, jį apkabino rankomis per galvą ir krūtinę ir traukė jį atgal, šokiravo ar kitaip paveikė šventėje buvusius dalyvius.
Skunde pabrėžiama, kad padarinių atsiradimas – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis. Priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių rodo, kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo sutrikdyti būtent dėl kaltininko, o ne trečiųjų asmenų veikimo. Nuteistasis nurodo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis A. A. profesinės šventės metu patyrė sužalojimus, kad buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrindė fakto, kad būtent konkrečiai jis (R. P.) padarė sužalojimus nukentėjusiajam A. A., nes rėmėsi prielaidomis, t. y. liudytojų parodymais, jog tai galbūt galėjo padaryti asmuo, kuris vilkėjo geltonos spalvos palaidinę (maikę) bei buvo išsitepęs krauju. Mano, kad vien tai, jog jis tuo metu buvo tarp asmenų, buvusių šalia nukentėjusiojo, išsiskyrė iš kitų savo geltonos spalvos palaidine (maike), atitraukė nukentėjusįjį iš muštynių apkabindamas jį ranka per galvą ir krūtinę, ir taip išsitepė palaidinę (maikę) bei ranką krauju, negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu jo veikimą panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir negali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra kaltė. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Kaltininkas sąmoningai suvokia visus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir valingai juos realizuoja savo veikoje. Nusikaltimo sudėtis nereikalauja, kad kaltininkas turėtų tokį tikslą, tačiau jo noras įžūliai ar kitaip neteisėtai elgtis, nepaisant neišvengiamai įvyksiančių padarinių (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), apsprendžia tiesioginės tyčios buvimą. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl jo tiesioginės tyčios suvokimo, kad savo galbūt neteisėtais veiksmais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad bus sutrikdyta viešoji tvarka ir to norėjo. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nurodytos jo galbūt nusikalstamos veikos paskatos – menkavertė dingstis, nekonkretizuotos. Teigia, kad konflikto dėl balionų pradžios metu jo šalia nukentėjusiojo nebuvo. Pažymi, kad nukentėjusysis nenurodė, ar jis (R. P.) sėdėjo prie stalo su visais, ar iš kažkur atbėgo prie konfliktuojančių ir besimušančių asmenų, mano, jog savaime suprantama, kad jam nebuvo žinoma konflikto kilimo priežastis bei konflikto iniciatoriai, tuo labiau, kad liudytojas S. M. parodė, jog tarp jo su A. A. muštynių nebuvo. Taigi, jam nebuvo net menkavertės dingsties suduoti smūgius nukentėjusiajam. Be to, nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais remiasi pirmosios instancijos teismas ir grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė net menkavertės dingsties, kuri būtų buvusi jam paskata suduoti smūgius nukentėjusiajam.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje taip pat nenurodė vieno iš objektyviosios pusės požymio – priežastinio ryšio tarp galbūt jo padarytos veikos ir kilusių padarinių. Pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog priimant nuosprendį, teismas turi vertinti visas aplinkybes, reikia vertinti visą eigą, vertinti visą įrodymų visetą, vertinti įrodymus visumoje, juos grįsti, lyginti su kitais arba atmesti, kaip prieštaraujančius vienas kitam, o ne remtis sakiniu, ištrauktu iš konteksto.
Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pagrindiniai įrodymai, kuriais teismas grindė skundžiamą nuosprendį, t. y. tiesioginių įvykio dalyvių (nukentėjusiojo, jo žmonos ir draugių – liudytojų S. B. bei G. Š.) parodymai, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo, jo žmonos ir liudytojų S. B. bei G. Š. parodymus laiko nuosekliais (15 nuosprendžio lapas, 3 pastraipa, 18 eilutė), tačiau, nors pripažįsta, kad teisme jų duoti parodymai nėra identiški parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, atsižvelgdamas į tai, kad nuo įvykio iki teisminio nagrinėjimo praėjo gana ilgas laiko tarpas ir visuma nurodytų aplinkybių sutampa su kitų liudytojų paminėtomis aplinkybėmis, šių liudytojų parodymais teismas remiasi visa apimtimi (16 lapas, 1 pastraipa). Pasak apelianto, neaišku, kokie tie minėtų asmenų parodymai – jie nuoseklūs, ar prieštaraujantys baudžiamosios bylos medžiagai. Teismas netyrė ar parodymai, kurie prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, turi esminės reikšmės priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis R. P. nurodo, kad nukentėjusysis, jo žmona ir jų šeimos draugės, liudytojos S. B. bei G. Š. parodė, jog nebuvo jokio konflikto, tiesiog jis priėjo/pribėgo ir du kartus smūgiavo nukentėjusiajam. Tokius pat parodymus šie asmenys davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Kad nebuvo masinių muštynių, patvirtina ir nukentėjusiojo pareiškimas-protokolas, jo skundas pateiktas Šiaulių rajono apylinkės teismui. Liudytojai A. E. ir A. M., kurie teismo nuomone taip pat yra nesuinteresuoti šios baudžiamosios bylos baigtimi, nurodė, jog buvo masinės muštynės ir jie bėgo, kaip ir jis (R. P.), skirti besimušančių asmenų. Vienam iš minėtų liudytojų, kaip ir jam (R. P.), pranešė apie muštynes. Jie taip pat, kaip ir jis (R. P.), nežinojo šio konflikto kilimo priežasties ir konflikto iniciatorių. Masinių muštynių faktą patvirtino ir dauguma kitų teisme apklaustų liudytojų, stebėjusių jas, tačiau šių liudytojų parodymais teismas nusprendė remtis tik tiek, kiek tai patvirtina baudžiamosios bylos medžiagą, kadangi šie liudytojai yra suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi – minėtus asmenis su juo (R. P.) sieja darbiniai santykiai. Nuteistasis pastebi, kad lygiai taip pat bendradarbės ir net šeimos draugės yra nukentėjusiajam palankius parodymus davusios S. B. ir G. Š.. Jos visos trys dirba vienoje darbovietėje, bendrauja šeimomis. Be to, byloje nustačius aplinkybes, kad visos liudytojos t. y. A. A., S. B. ir G. Š. įvykio metu buvo neblaivios, kaip ir neblaivus buvo pats nukentėjusysis, apelianto teigimu, kyla abejonių dėl nukentėjusiojo, jo žmonos ir liudytojų S. B. ir G. Š. parodymų tikrumo bei aplinkos suvokimo tą vakarą.
Nuteistojo R. P. teigimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis „nuosekliais ir patikimais“ liudytojos A. A. parodymais, skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl visų šios liudytojos nurodytų aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų, nustatytų paties teismo. Pažymi, kad minėta liudytoja nurodė, jog A. A. po pirmo galbūt jo, t. y. R. P., smūgio nuvirto ant žemės, tačiau šios aplinkybės niekas nepatvirtina, tokių duomenų nepateikė nė vienas liudytojas, įskaitant ir patį nukentėjusįjį. Ši liudytoja vienintelė įvykio metu ir po įvykio nurodė, kad jis turėjo kastetą, tačiau niekas iš įvykyje dalyvavusių asmenų jo nematė, jis nebuvo rastas. Tik liudytoja S. B. akistatos su juo metu nurodė, kad kastetas buvo paminėtas dėl to, jog tokių sužalojimų, kurie buvo padaryti nukentėjusiajam, nebuvo galima padaryti ranka. Pastebi, kad liudytoja nurodė, jog ji yra negerianti, tačiau tą vakarą buvo išgėrusi šampano, kai tuo tarpu liudytojai A. E. ir A. M. bei kiti liudytojai patvirtino, kad A. A. buvo neblaivi ir tai akivaizdžiai matėsi.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo nesutinkantis, kad nukentėjusiojo A. A. parodymai yra patikimi ir nuoseklūs. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis nurodė, jog nebuvo jokio konflikto, jie sėdėjo su žmona prie stalo, kai atėjo kažkoks vyras ir pradėjo draskyti balionus. Jis (nukentėjusysis) šį vyriškį sudrausmino ir pajuto smūgį, po to antrą. Pasak apelianto, iš tokio nukentėjusiojo paaiškinimo akivaizdu, kad jis turėjo sėdėti ar būti visiškai šalia nukentėjusiojo. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog balionus draskė S. M.. Be to, nukentėjusysis, kaip pastebėjo teisėjas, teisme pakeitė parodymus, nurodydamas, kad pirmas smūgis buvo iš šono, o ne iš nugaros. Mano, jog savaime suprantama, kad suduoti nukentėjusiajam smūgį, kad padaryti tokius sužalojimus, jis iš nugaros negalėjo, tai fiziškai neįmanoma. Taip pat pažymi, jog nukentėjusysis nurodė, kad jie buvo išsidėstę trikampiu, ketvirto asmens nebuvo, taigi, jis (R. P.) smūgiuoti nukentėjusiajam realiai neturėjo jokių galimybių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis parodė, jog po to jis pamatė šalia savęs asmenį su geltona palaidine (maike), ir iš to sprendė, kad tai jis (R. P.) pastarąjį sužalojo. Be to, nukentėjusysis akistatos su juo metu nurodė, kad jis telefonu jam pasakė, jog sužalojimus padarė kastetu, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Abejones nuteistojo vertinimu nukentėjusiojo parodymai kelia ir dėl to, kad pirminiame 2012 m. rugpjūčio 27 d. protokole-pareiškime nukentėjusysis nurodė, jog po to, kai jis sudrausmino jaunuolį, prie jo priėjo būtent jis, R. P. (nurodė darbovietę ir pareigas), ir jam nieko nesakęs du kartus sudavė kumščiu į kaktą, bet jis (nukentėjusysis) jam (R. P.) pretenzijų neturi, tai tik jų asmeninis konfliktas, viešoji tvarka nepažeista ir galbūt tik vėliau pagalvojęs jis kreipsis privataus kaltinimo tvarka dėl padarytų sužalojimų. Tačiau 2012 m. lapkričio 14 d. apklausos metu nukentėjusysis jau neprisiminė, kas prie jo konkrečiai priėjo ir jam sudavė, nurodė, kad besikalbant su vyru, kurį sudrausmino (kaip nustatyta, S. M.), gavo smūgį į galvą, iš kurios pusės atėjo vaikinas, kuris jam smogė, negali pasakyti, nes nematė, su tuo vaikinu jis nekalbėjo, jo nepažinojo ir nekonfliktavo, o priežasties dėl ko buvo sumuštas, nežino. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad sustabdžius vieno smūgio sudavimo metu prasidėjusį kraujavimą, jis atsisuko į vaikiną ir šis jam antrą kartą smogė į kairįjį antakį, tada pribėgo apsaugos darbuotojai ir vaikiną sulaikė. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo įsitikinimu, teismas turėjo išsiaiškinti galbūt jo neteisėtos veikos mechanizmą, t. y. ar jis atbėgo nukentėjusiajam iš nugaros, ar iš priekio, ar iš šono ir galbūt jis smūgius sudavė į galvos sritį iš nugaros, iš šono ar iš priekio. Tai byloje liko nenustatyta.
Taip pat apeliantas pastebi, kad 2012 m. lapkričio 29 d. parodymų patikrinimo metu nukentėjusysis negalėjo parodyti iš kurios pusės galbūt jis (R. P.) atbėgo, t. y. praėjus 3 mėnesiams negalėjo parodyti iš kurios pusės jam buvo suduoti smūgiai. Atkreipia dėmesį, kad praėjus pusmečiui nuo įvykio (2013 m. vasario 20 d.), papildomos apklausos metu nukentėjusysis prisiminė, jog netoli turėjo būti Ž. A., kuris matė, kaip jis (R. P.) sudavė smūgius. 2012 m. gruodžio 2 d. akistatos tarp jo (R. P.) ir A. A. metu, nukentėjusysis nurodė, kad vaikino, jam sudavusio, jis prieš užpuolimą nematė, nepastebėjo. Pasak nuteistojo, kyla pagrįstų abejonių, kaip galima nematyti asmens, vilkinčio geltoną palaidinę (maikę), kurį vėliau pastebi kaip išskirtinį ir kuris išskiriamas pagal aprangą. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė, jog jo (R. P.) nematė, tačiau pabaigoje nurodė, kad yra įsitikinęs, jog tai būtent jis (R. P.) jam sudavė, patikslino, jog žino, kad būtent jis (R. P.) jam trenkė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto teigimu, nesiaiškino liudytojo Ž. A. parodymų patikimumo. Pažymi, jog minėtas liudytojas parodė, kad matė kilusį prie stalo konfliktą, kurio metu nuo stalo pakilo vyras ir susistumdė su kitu vyru, kuris buvo su geltonais marškinėliais. Faktiškai geltonais marškinėliais, kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, vilkėjo būtent jis (R. P.). Tačiau atkreipia dėmesį, kad nei liudytoja A. A., nei liudytojos S. B. bei G. Š. neparodė, jog jis sėdėjo prie stalo, t. y. Ž. A. davė priešingus parodymus, nei nustatyta byloje.
Nuteistasis R. P. taip pat nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis A. A. nesuinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, nes, pasak nuteistojo, akivaizdu, jog A. A. ir šiai dienai yra suinteresuotas, kad jis (R. P.) būtų pripažintas kaltu, nors jokio nusikaltimo ir nepadarė. Šią aplinkybę apelianto teigimu patvirtina ne tik tai, kad A. A. jo telefonu prašė atlyginti patirtą žalą ir nurodė, kad nesikreips į policiją, jeigu jis jam sumokės 5000 Lt, bet ir 2013 m. vasario 20 d. papildomos apklausos metu duoti parodymai, teisme duoti parodymai, kad jis prašė piniginės kompensacijos už patirtą žalą bei Šiaulių rajono apylinkės teismui 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktas skundas, kuriuo nukentėjusysis teismo prašė iš jo (R. P.) priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos. Pažymi, kad ir A. A. nurodė žinojusi, jog neva jis (R. P.) nenorėjo draugiškai susitarti, t. y. sumokėti jos vyrui prašomą pinigų sumą. Teigia, kad būtent tai įrodo A. A. ir A. A. suinteresuotumą šios baudžiamosios bylos baigtimi. Juo labiau, kad jų parodymai neatitinka baudžiamojoje byloje surinktiems duomenims ir prieštarauja jam teismo nuosprendyje suformuluotam kaltinimui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to nevertino ir sprendė, kad jeigu jau šitoje baudžiamojoje byloje nėra pareikštas ieškinys, tai asmuo nėra suinteresuotas. Be to, pasak nuteistojo, nukentėjusiojo, jo žmonos bei jos bendradarbių suinteresuotumą šios baudžiamosios bylos baigtimi akivaizdžiai patvirtina tai, kad A. A. kaip liudytojas prašė apklausti S. B. ir G. Š., tačiau nekvietė liudytojais kitų įvykyje dalyvavusių asmenų, kurių parodymai priešingi jo, jo sutuoktinės bei jo kviestų liudytojų parodymams.
Šalies argumentai
R. P. teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi prielaidomis, t. y. rėmėsi nukentėjusiojo, jo žmonos, liudytojų S. B., G. Š. ir Ž. A. parodymais, kad jis išsitepęs savo geltonos spalvos palaidinę (maikę) nuėjo persirengti. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš minėtų asmenų nenurodė aplinkybių, kaip jis išsitepė, be to, nei vienas iš minėtų asmenų nenurodė, kad būtų matę jį (R. P.) kruviną ar išsitepusį, ir dėl to jam būtų buvusi priežastis persirengti. Daro išvadą, kad tai tik šių asmenų subjektyvi nuomonė, kurios nepatvirtina jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga, ir tai negali būti pagrindu įrodinėjant asmens kaltę. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad jo kaltę sudavus nukentėjusiajam smūgius įrodo tai, kad jis persirengė turėdamas tikslą, jog kiti asmenys neapkaltintų jo (R. P.) dėl muštynių, kad būtų panaikinti įtarimą sukeliantys požymiai, taip pat jo rankos, kurios tarpupirščiai buvo kruvini, laikymas kelnių kišenėje, nes tai yra tik prielaida, o ne objektyvus įrodymas. Teigia, kad jo rankų krumpliai buvo sveiki, nubrozdinimų ant rankų nematė niekas, todėl tai turėtų būti pagrindas spręsti, kad jis smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Tai, kad jis rankas laikė kišenėse, nuteistojo vertinimu nėra pagrindas daryti išvadą, kad jis savo rankas slėpė, nes bijojo būti išaiškintas. Prašo atkreipti dėmesį, kad apkaltinamasis nuosprendis iš dalies grindžiamas tuo, kad jo ranka ir geltona palaidinė (maikė) buvo kruvinos. Mano, kad vien teismo nurodyto teiginio, jog jis buvo sąlytyje su nukentėjusiuoju, nes buvo kruvinos jo rankos ir palaidinė, nepakanka priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. Teigia, kad kraujo buvo tik tarpupirščiuose, tačiau krumpliai buvo sveiki. Kraujo nematė ir liudytojai A. E. bei A. M.. Liudytojai J. S., R. R., S. B. patvirtino, kad jo rankos (delno) krumpliai buvo sveiki, kruvini tik tarpupirščiai. Taigi, pasak nuteistojo, nesant sužalojimų ant jo rankų, nėra faktinės aplinkybės, patvirtinančios jo rankos smūginį sąlytį su nukentėjusiojo galva ar kita kūno vieta. Nesant įrodymų, kad jis sudavė nukentėjusiajam, jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, nėra. Tai, kad nukentėjusysis sužalotas, o jo palaidinė (maikė) ir rankos išteptos krauju, nėra pagrindas priimti jo (R. P.) atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad galbūt jis padarė nusikalstamą veiką kilus konfliktui tarp šventės dalyvių.
Apelianto teigimu, rūbų ištepimas buvo galimas tik ilgesniame glaudžiame sąlytyje su nukentėjusiuoju, t. y. jam apkabinus nukentėjusįjį ir bandant jį atitraukti nuo besimušančiųjų. Taip jis galėjo nukentėjusiojo krauju išsitepti tiek rankos delną su tarpupirščiais, tiek savo geltoną palaidinę (maikę) su juo susilietus, ar ranka nusivalius delną, ar nukentėjusiajam jį palietus. Nurodo, kad jo geltona palaidinė (maikė) buvo ištepta aukštai prie krūtinės, nukentėjusiojo skyrimas nuo konfliktuojančių buvo akivaizdus, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais teismas rėmėsi ir laikė patikimais. Pažymi, kad aplinkybės, jog jis buvo sąlytyje su nukentėjusiuoju, nepatvirtino nei nukentėjusysis, nei jo žmona, nei liudytojos S. B. bei G. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė galimai padarytos nusikalstamos veikos mechanizmo, t. y. nenurodė iš kurios pusės (iš nugaros, ar šono, ar priekio) buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam, tiksliai nenurodė sąlyčio su nukentėjusiuoju momento (po pirmo smūgio po antro smūgio, ar iš priekio, ar iš šono, ar iš nugaros), kurio metu būtų buvęs galimas jo rūbų išsitepimas, asmens, sąlyčio su kuriuo metu buvo ištepti jo rūbai (ar jis pats, ar nukentėjusysis), kalto asmens veiksmai po smūgių sudavimo (ar glaustėsi prie nukentėjusiojo, ar nubėgo, ar stovėjo ir pan.), mano, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi šiomis prielaidomis. Nuteistojo teigimu, kraujas tiek ant jo rankos tarpupirščių, tiek ant palaidinės (maikės) atsirado tik jam prisilietus prie nukentėjusiojo jau kruvinos kūno vietos, t. y. kai jis iš už nugaros apkabinęs nukentėjusįjį per jo kruviną galvą tempė jį nuo besimušančiųjų, taip juos skirdamas ir bandydamas malšinti kilusį konfliktą ir muštynes. Tai, apelianto teigimu, yra reali galimybė, kurią patvirtino ir kiti teisme apklausti liudytojai.
R. P. prašo atsižvelgti ir į tai, kad ir nukentėjusiojo žmona, ir liudytoja S. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog su ranka be įrankio, kasteto nebuvo galima tokių sužalojimų padaryti, prakirsti nukentėjusiajam galvą, todėl jos kalbėjo, kad jis (R. P.) galėjo turėti kastetą. Atkreipia dėmesį, kad kasteto niekas nerado ir teismas tos aplinkybės nevertino, taigi, liko neįvertinta ir kita aplinkybė: ar jis turėjo fizinę galimybę, t. y. buvo tiek fiziškai stiprus, kad būtų galėjęs suduoti ranka smūgius ir padaryti tokius sužalojimus nukentėjusiajam (prakirsti jam kaktą, antakį).
Mano, jog neįvertinta ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis A. A. buvo agresyvus. Jo nepasitenkinimą aplinka bei jo agresyvumą kitų atžvilgiu rodė jau vien tai, kad šventės pabaigos metu A. A. apstumdė asmenį, susprogdinusį balioną. Kaip nurodė S. M., jis tiesiog norėjo vieno baliono vaikui ir imdamas netyčia vieną balioną susprogdino. Jau vien minėtas nukentėjusiojo poelgis, R. P. vertinimu, rodo, kad nukentėjusysis buvo nusiteikęs negatyviai, ieškojo bet kokios dingsties konfliktui pradėti, dėl to galbūt ir kilo konfliktas. Kad nukentėjusysis buvo agresyvus, nurodė liudytojai T. B., V. V. J., E. M., G. B. (kad nukentėjusysis bandė kitiems suduoti smūgius), liudytoja S. B. (akistatos protokole: „pastūmė vyriškį, kuris draskė balionus“), Ž. A. (liudytojo apklausos protokole: „atsistojo ir susistumdė su kažkuo“). Tuo pačiu liudytojai paneigė nukentėjusiojo parodymus, jog jis tik „žodžiu sudrausmino“ asmenį ir daugiau nieko, bei patvirtino kitų liudytojų parodymus, kad nukentėjusysis dalyvavo muštynėse, dėl to buvo būtina skirti besimušančius asmenis, tarp jų ir nukentėjusįjį, ir tai jis, t. y. R. P., darė. Teigia, kad nukentėjusysis puolė ir jį (R. P.), tačiau smūgių nesudavė, nes jis šių smūgių išvengė.
Nuteistojo teigimu, būtina atsižvelgti ir į tai, kad liudytoja G. Š. parodė, jog konfliktas kilo dėl balionų ir smūgiavo balionus draskęs asmuo, o ne jis (R. P.). Taip pat ši liudytoja davė skirtingus parodymus: vienuose ji nurodė sėdėjusi prie stalo, viską mačiusi ir po to nuėjusi į tualetą, o kituose jau parodė, kad ji su S. B. grįžinėjo iš tualeto ir tik tada pamatė įvykį. Minėta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiajam jis į galvą trenkė pribėgęs jam iš už nugaros. Liudytoja S. B. taip pat davė skirtingus parodymus, nurodydama (ikiteisminio tyrimo metu), kad balionus draskė jaunas vyras 20-30, o vėliau (teisminio nagrinėjimo metu) parodė, kad tai buvo pagyvenęs vyras. Apelianto teigimu, šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neišsiaiškino ir nepašalino, o laikė nuosekliais liudytojų parodymais.
Nuteistasis R. P. taip pat atkreipia dėmesį, kad nuo pat pirmos akimirkos, kai jam buvo pareikšti kaltinimai įvykio vietoje, jis viską neigė ir nurodė, kad nesudavė nukentėjusiajam nė vieno smūgio, nes iš tiesų jis smūgių nesudavė ir yra nekaltas.
Be to, anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų A. E. ir A. M. parodymus, kad jie matė, kaip jis (R. P.) prabėgo pro juos, o paskui vienas iš jų išgirdo garsus ir atsisukęs pamatė besimušančius, o kitam asmuo pasakė, kad kilo muštynės, ir jie atbėgo skirti besimušančių asmenų. Abu liudytojai patvirtino, kad jis (R. P.) prieš konfliktą buvo prie scenos ir muštynių nepradėjo, bėgo skirti besimušančiųjų. Teigia, kad nė vienas iš liudytojų nematė, jog jis būtų smūgiavęs, tik iš jo paties girdėjo, kad jis atbėgo ginti draugo. Pažymi, kad žodis „ginti“ nereiškia konkretų fizinį smurtą puolančiojo atžvilgiu, nes ginti galima tiesiog ištempiant asmenis iš konflikto vietos. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. M., nurodė, jog įvykio vietoje skiriant besimušančias puses, vieni nurodė, kad kaltininkas nubėgo, o kiti nurodė į nesužalotą asmenį. Apelianto teigimu, jis nebėgo, nes jam to nereikėjo, jis buvo įvykio vietoje, nes nepadarė nieko nusikalstamo. Mano, kad tai, jog trys girtos moterys parodė į jį, kaip galimai sudavusį smūgius, nesudaro pagrindo teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteisti asmenį už tai, ko jis nepadarė. Nei valstybinis kaltintojas, nei pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, būtent koks asmuo nubėgo iš įvykio vietos, ar tai ne tas asmuo, kuris galimai iš tiesų sudavė smūgius nukentėjusiajam ir pasišalino iš nusikaltimo vietos siekdamas išvengti atsakomybės. Juo labiau, kad jis nebuvo nei agresyvus, nei priešinosi, ir iš to būtų galima spręsti apie jo (R. P.) įžūlų elgesį viešoje vietoje.
Be to, pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė jo ir nukentėjusiojo pokalbiais telefonu, kadangi šiuo konkrečiu atveju telefoniniai pokalbiai negali patvirtinti jo kaltės padarius nusikalstamą veiką – sudavus smūgius nukentėjusiajam bei sutrikdžius viešąją rimtį ir tvarką, nes pačių pokalbių išklotinių nėra, nukentėjusysis duoda skirtingus parodymus dėl to, kokie žodžiai buvo pasakyti, todėl jais remtis kaip objektyviais įrodymais nėra jokio teisinio pagrindo.
R. P. manymu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo galbūt suduotus smūgius nukentėjusiajam, jo įžūlaus elgesio, kaltės sutrikdžius viešąją tvarką ir rimtį, nes tai paneigta pačių įvykio dalyvių parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nėra visų privalomų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu nėra pagrindo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas numato, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Pažymima, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009 ir kt.).
Nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Jei pretekstas asmens veiksmams buvo mažareikšmė dingstis, galima daryti išvadą, kad asmens veika pirmiausia buvo skirta viešajai tvarkai pažeisti, todėl ji kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).
Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad iki įvykio R. P. nepažinojo. Įvykio dieną jam su žmona sėdint pavėsinėje prie stalo, prie kurio buvo pririšti balionai, prie šių balionų pribėgęs vyriškis ėmė juos draskyti. Jis šį vyriškį norėjo sudrausminti ir sugriebė jį už rankos. Tuomet gavo smūgį ir jam pradėjo bėgti kraujas. Žmonai pradėjus valyti kraują, jam buvo suduotas antras smūgis – į antakį. Jam sudavęs asmuo nieko nesakė, nekalbėjo. Jam (A. A.) nekilo jokių abejonių, kad smūgiavo R. P.. Įmonės direktoriaus pavaduotojas pasirūpino automobiliu, kuriuo jis (A. A.) buvo nuvežtas į ligoninę, prašė jo nesikreipti į policiją. Jis matė geltonus jam sudavusio asmens marškinėlius. Pirmojo smūgio nematė, nes jam buvo trenkta iš šono, o antrąjį – matė. Antrasis smūgis buvo suduotas jam atsisukus. Pirmadienį jam paskambinęs R. P. prašė jo niekur nesikreipti, žadėjo atsiskaityti. Kai antrą kartą paskambinus R. P. jis (A. A.) paprašė 5000 Lt, R. P., nors ir buvo žadėjęs atvykti, nebeatvyko. Įvykio metu R. P. vienintelis buvo apsirengęs geltonos spalvos marškinėliais. Pirmas smūgis jam buvo suduotas ranka į kaktą, antras – kumščiu į antakį, kuris po smūgio „atvirto“ (2 t. 26-27 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes A. A. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 23-24, 132 b. l.), taip pat savo protokole-pareiškime, konkrečiai paaiškindamas, kad jam du smūgius kumščiu į kaktą nieko nesakydamas ir neaiškindamas sudavė R. P. (1 t. 11 b. l.). Akistatos su R. P. metu nukentėjusysis A. A. taip pat patvirtino, kad smūgius į veidą jam sudavė būtent R. P. (1 t. 93-94 b. l.).
Abejoti nukentėjusiojo A. A. parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo – minėtus parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. A. padarytos muštinės žaizdos kaktoje ir kairiajame antakyje, kraujosruva kairiajame antakyje ir kairės akies vokuose padarytos bukais kietais daiktais prieš kelias valandas iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. 21.22 min. nukentėjusiajam kreipiantis į ligoninės priėmimo skyrių. A. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 6-7 b. l.).
Teisiamajame posėdyje specialistas J. S. patvirtino, kad sužalojimai A. A. padaryti kietais bukais daiktais, prieš keletą valandų iki pastarajam kreipiantis į ligoninės priėmimo skyrių. Sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiu, kumštis priskiriamas kietų bukų daiktų grupei. Sužalojimai griuviminei traumai nebūdingi, tokius sužalojimus galima padaryti smogiant kumščiu. Šiuo atveju reikėjo dviejų smūgių, nes žaizdos yra atitolusios viena nuo kitos. Krentant į stalo kampą dviejų smūgių padaryti neįmanoma (2 t. 27 b. l.).
Liudytoja A. A. teisme parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d. vyko (duomenys neskelbtini) šventė, prieš ją jos vyras A. A. prie palapinės pririšo balionus. Kai vienas vyriškis pradėjo šiuos balionus plėšti, jos vyras ėmėsi pastarąjį drausminti ir tarp jų kilo konfliktas. Tuomet nežinia iš kur atsirado R. P. ir trenkė jos vyrui. Po smūgio jos sutuoktinis pasruvo krauju, o kai nusivalė kraują, R. P. smogė antrą kartą. Tuo metu ji nuo savo vyro buvo 1-1,5 m atstumu. Po suduotų smūgių R. P. dingo, jį surado apsaugos darbuotojai. Pradžioje R. P. vilkėjo geltonais marškinėliais, o po smūgių sudavimo persirengė mėlynais marškinėliais, jo dešinės rankos tarpupirščiai buvo kruvini. Bendrovės direktoriaus pavaduotojas V. S. prašė niekur nesikreipti. Pirmadienį iš ryto R. P. jos paprašė jos vyro telefono numerio. Po to jai vyras sakė, kad R. P. nori susitikti, nori atsilyginti (2 t. 42-43 b. l.).
Tai, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d. vykusios (duomenys neskelbtini) šventės metu smūgius A. A. už tai, kad pastarasis sudrausmino balionus draskiusį asmenį, sudavė pribėgęs R. P., patvirtino ir liudytojos S. B. bei G. Š.. Šios liudytojos taip pat patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 52-53, 57-58 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Be to, liudytoja S. B. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu iš šukuosenos, veido bruožų atpažino R. P. kaip asmenį, kuris smogė A. A. per AB „(duomenys neskelbtini)“ profesinę šventę „(duomenys neskelbtini)“ stovykloje 2012 m. rugpjūčio 24 d. (1 t. 54-56 b. l.). Akivaizdu, kad liudytojos A. A., S. B. ir G. Š. nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes, todėl netikėti jų parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, vien dėl to, kad jos įvykio metu buvo pavartojusios alkoholinių gėrimų, nėra pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad minėtos liudytojos parodymus davė būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jos būtų suinteresuotos apkalbėti R. P., byloje nėra. Tai, kad nukentėjusysis prašė kaltininko atlyginti jam padarytą žalą, nėra pagrindas išvadai, jog A. A. ir jo sutuoktinė yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pažymėtina, kad asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį yra numatyta Baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 109 straipsnis). Be to, akivaizdu, kad civilinio ieškinio nukentėjusysis A. A. nagrinėjamoje byloje visgi nepareiškė.
Kolegija taip pat sprendžia, kad vertindamas liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuo įvykio iki liudytojų apklausos teisme praėjo netrumpas laiko tarpas, todėl pastarieji negalėjo visų aplinkybių nurodyti taip, kaip jas nurodė iš karto po įvykio. Nors, kaip nurodoma skunde, nukentėjusysis ir liudytojos A. A., G. Š. bei S. B. nenurodė, kad tarp A. A. ir R. P. kilo konfliktas, tačiau byloje nustatyta, kad konfliktas kilo tarp A. A. ir asmens, norėjusio nuplėšti pririštą balioną, o R. P. kaip šio konflikto sprendimo būdą pasirinko neteisėtus veiksmus – smūgių sudavimą nukentėjusiajam A. A.. Nors kai kurie teisiamajame posėdyje kaip liudytojai apklausti asmenys nurodė, kad tąkart mušėsi ir kiti asmenys, tai, kolegijos vertinimu, apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką nepaneigia. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad įžūliu elgesiu nepagarbą aplinkiniams demonstravo ir profesinės šventės dalyvių rimtį bei poilsį sutrikdė būtent R. P.. Tai, kad A. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog buvo kalbama, kad gal R. P. turi kasteltą, nėra pagrindas netikėti pastarosios parodymais. Ši liudytoja paaiškino, kad taip buvo manoma todėl, kad A. A. buvo prakirsta galva, žaizdą reikėjo siūti. Pastebėtina, kad liudytoja S. B. akistatos su R. P. metu nurodė, kad R. P. rankos delnas buvo švarus, kruvini buvo tik pirštai ir tarpupirščiai, todėl ir kilo mintis, kad R. P. galėjo turėti kastetą. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad R. P. ir nebuvo kaltinimas nusikalstamą veiką padaręs panaudodamas kastetą. Vertinti nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoseklius vien dėl to, kad jis teisme patikslino, jog pirmas smūgis jam buvo suduotas ne iš nugaros, o iš šono, nėra pagrindo. Kaip jau minėta, A. A. nuosekliai nurodė, kad pirmą smūgį R. P. jam sudavė į kaktą ir šiuos jo parodymus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Apelianto skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, ar jis atbėgo ir smūgius sudavė nukentėjusiajam iš nugaros, ar iš priekio, ar iš šono, reikšmės jo veikos kvalifikacijai neturi. Kolegija dar kartą pažymi, kad nukentėjusysis tiek duodamas parodymus, tiek savo protokole-pareiškime konkrečiai nurodė jam sužalojimus padariusį asmenį ir nė karto neišreiškė abejonės, kad tai galėjo padaryti koks nors kitas asmuo, o ne R. P..
R. P. kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ne tik anksčiau minėti, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad po šventinio savaitgalio jam paskambinęs R. P. sakė, jog nori pasikalbėti su A. A., o A. A. jam pasakojo, kad R. P. sužalojo jos vyrą (2 t. 66 b. l.). Kaip jau minėta, aplinkybę, kad R. P. po įvykio skambino A. A., nurodė ir nukentėjusysis, ir jo sutuoktinė liudytoja A. A., to neneigė ir pats R. P.. Esant tokioms aplinkybėms, nelogiška būtų manyti, kad asmuo, nepadaręs priešingos teisei veikos, skambintų nukentėjusiam asmeniui, domėtųsi įvykio aplinkybėmis, prašytų dėl to niekur nesikreipti, o juo labiau – siūlytų atsiskaityti.
Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas apsaugos darbuotojas A. E. parodė, kad tąkart mušėsi du vyrai – kaltinamasis ir nukentėjusysis, po to prisijungė daugiau asmenų, nes pradėjo ginti savo draugus. Nukentėjusysis buvo kruvinas, kaltinamasis pasakė, kad atėjo ginti kolegos ir sudavė nukentėjusiajam į galvą. Kaltinamasis verkė, sakė, kad gindamas draugą pats liko kaltas (2 t. 67 b. l.). Tai, kad po įvykio R. P. pasakė, jog sudavė nukentėjusiajam nurodė ir liudytojas, apsaugos darbuotojas A. M. (2 t. 67-68 b. l.). Pastarasis taip pat parodė, kad R. P. sakė, jog atėjo ginti draugo, sakė, kad bijo prarasti darbą. Po įvykio buvo atėję viršininkai, policijos buvo liepta nekviesti motyvuojant tuo, kad konfliktas bus išspręstas, asmenys susitaikys. Į nukentėjusiojo klausimą liudytojas A. M. atsakė, kad prieš šį įvykį jokių muštynių nebuvo.
Liudytojas Ž. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusiajam smūgiavo vyras geltonais marškinėliais, po to matė, kad nukentėjusiojo galva buvo kruvina, o kito vyro buvo kruvini geltoni marškinėliai ir ranka – krumpliai iš išorinės pusės. Kilus kivirčui, subėgo apsaugos darbuotojai ir „valdžia“, po to visi išsiskirstė. Paaiškino, kad kaltinamojo nepažįsta, nukentėjusysis matytas šventėje praėjusiais metais, su juo nebendrauja (2 t. 74-75 b. l.).
Liudytojas V. P. teisme nurodė, kad po muštynių vienas vyras buvo kruvinas, meistras pasakė: „(duomenys neskelbtini), visi į autobusą“, ir jie išvyko į namus. Kažkas šaukė apsaugą, liepė kviesti policiją (2 t. 44 -45 b. l.).
Liudytoja V. J. parodė mačiusi kruviną žmogų, labai išsigandusi. Po muštynių ėjo į autobusą ir išvažiavo. Nurodė, kad jos sužadėtinio R. P. buvo kruvini visi rūbai, o ne vien marškinėliai (maikė) aukštai prie krūtinės buvo ištepti, kaip apeliantas teigia savo skunde. Liudytoja taip pat patvirtino, kad „po įvykio abi pusės bendravo“, „buvo skambučiai“ (2 t. 45 b. l.).
Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. P. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir visų liudytojų parodymus, motyvuotai nurodė, kodėl vienais parodymais remiasi, o kitais – ne, ir šiuos motyvus teisėjų kolegija laiko teisingais.
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo R. P. skundo argumentai, susiję su kitomis galimomis jo rūbų ištepimo aplinkybėmis, atmetami kaip nepagrįsti. Jo kaltės nepaneigia ir skundo teiginys, kad A. A. reiškė nepasitenkinimą aplinka – byloje nenustatyta, kad pastarasis būtų atlikęs neteisėtus veiksmus R. P. atžvilgiu, o apelianto argumento, kad teismas nuosprendį grindė jo ir nukentėjusiojo pokalbiais telefonu, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Juolab, kad ir pats apeliantas sau prieštaraudamas nurodė, jog telefoninių pokalbių išklotinių byloje nėra.
Nors apeliantas teigia, kad jis tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo ir jos nesutrikdė, bylos duomenys patvirtina, kad jis veikė dėl menkavertės dingsties, viešoje vietoje, buvo agresyviai nusiteikęs, pasirinko tokį veikimo būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, R. P. veikė tiesiogine tyčia, nes darydamas neteisėtus veiksmus suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį, t. y. tai, kad viešoje vietoje smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir to norėjo. Byloje nustatyta, kad šventėje dalyvavo daug žmonių, dėl neteisėtų R. P. veiksmų kilo sumaištis, buvo iškviesti apsaugos darbuotojai, bendrovės direktoriaus pavaduotojas J. S., kuris ėmėsi aiškintis įvykio aplinkybes, organizavo transportą nukentėjusiojo nuvežimui į ligoninę, buvo sutrikdytas šventės dalyvių poilsis, daliai jų buvo pasakyta eiti į autobusą ir vykti į namus.
Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išanalizavo ir nuteistojo veikoje nustatė visus būtinus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pažymius, todėl apelianto skundo teiginiai, kad teismas nenustatė, ar jo (R. P.) veiksmai paveikė šventės dalyvius, nenustatė jo tiesioginės tyčios suvokimo, nekonkretizavo menkavertės dingsties, nenurodė priežastinio ryšio tarp galbūt jo padarytos veikos ir kilusių padarinių, negali būti pripažįstami teisingais.
Kartu kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis savo apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės ir iš jo priteisto civilinio ieškinio neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
atmesti nuteistojo R. P. apeliacinį skundą.