Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus PN tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems pasimatymai buvo vykdomi laikantis BVK ir SVĮ nustatytų atskiro ir izoliuoto laikymo reikalavimų. Akcentavo, jog pareiškėjas, būdamas LAVL, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2019 m. kovo 20 d. padarė režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. nesilaikydamas LAVL Vidaus tvarkos taisyklių 30 straipsnio 1 punkto reikalavimų, pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 2 dalies 9 punkto normas. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis SVĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, LAVL direktoriaus 2019 m. kovo 28 d. nutarimu ,,Dėl suimtojo nubaudimo“ Nr. NB-155, buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo žinoma apie skirtą nuobaudą, nutarimo kopija buvo įteikta pareiškėjui. Ilgalaikis pasimatymas pareiškėjui su žmona negalėjo būti suteiktas, kadangi tuo metu pareiškėjas turėjo galiojančią nuobaudą.

Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN atsisakė suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona, atlyginimo priteisimo.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra suimtasis (b. l. 23), todėl, atsižvelgiant į jo statusą, teisę į pasimatymus reglamentuoja SVĮ nuostatos.

SVĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia pasimatyti, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam pasimatyti. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo pasimatymas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nurodo neleisti suimtajam pasimatyti, jam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, su kuriais neleidžiama pasimatyti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti. Pagal SVĮ 22 straipsnio 2 dalį, suimtojo pasimatymų skaičius neribojamas. Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip tris valandas. SVĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys turi teisę į vieną pasimatymą. Pagal SVĮ 22 straipsnio 4 dalį, suimtojo pasimatymai vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje specialiose patalpose, įrengtose taip, kad lankytojų ir suimtojo fizinis kontaktas negalimas. SVĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtojo pasimatymas su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais arba asmeniu, su kuriuo suimtasis turi bendrą vaiką, jei nei suimtasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras suimtojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį gali vykti neatskiriant lankytojų ir suimtojo. Šioje dalyje numatyti pasimatymai vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma. SVĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtojo pasimatymas su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo suimtasis turi bendrą vaiką, jei nei suimtasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras suimtojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, gali vykti be tardymo izoliatoriaus atstovo. Šį pasimatymą tardymo izoliatoriaus direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali suteikti galiojančių nuobaudų neturinčiam suimtajam ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo suimtojo uždarymo į tardymo izoliatorių dienos, vėliau toks pasimatymas gali būti suteikiamas ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Šioje dalyje nurodyti pasimatymai vyksta specialiai įrengtose uždarose patalpose ne ilgiau kaip vieną parą. Į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų tardymo izoliatorių parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas šio įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodytas maistas. Į ilgalaikius pasimatymus atvykusių asmenų apsipirkimo pataisos įstaigų parduotuvėse ir maitinimo tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Pagal SVĮ 22 straipsnio 7 dalį, pasimatymas, kurio metu pažeidžiama pasimatymų tvarka, nedelsiant nutraukiamas. Jeigu per šešis mėnesius nuo pasimatymų tvarkos pažeidimo pakartotinai pažeidžiama pasimatymų tvarka arba jeigu už padarytą pasimatymų tvarkos pažeidimą suimtajam buvo paskirta nuobauda, kiti šio suimtojo pasimatymai vyksta atskiriant jį nuo lankytojų, o pasimatymai jų neatskiriant vėl leidžiami praėjus trims mėnesiams nuo pasimatymų tvarkos pažeidimo ir jeigu suimtasis neturi nuobaudų, paskirtų už padarytus pasimatymų tvarkos pažeidimus. SVĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Ilgalaikių pasimatymų suteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis) dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (aiškiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis). Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje P. M. v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje E. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje K. prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Kaip jau buvo minėta, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz. LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1348-14).

Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad LAVL direktoriaus 2019 m. kovo 28 d. Nutarime Nr. NB-155 ,,Dėl suimtojo nubaudimo“ nurodyta, jog pareiškėjas 2019 m. kovo 20 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 10.15 val. LAVL kratų kambaryje, atvykusiam suimtąjam atlikus visuminę kratą ir asmeninių daiktų apžiūrą, tarp nuteistojo daiktų, batuose rasta ir paimta 10 gr. tabako. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesilaikė LAVL Vidaus tvarkos taisyklių 30 straipsnio 1 punkto reikalavimų ir pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 9 punktą, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo rašytinį paaiškinimą bei vadovaujantis BVK 142 straipsniu, nutarė pareiškėjui skirti papeikimą (b. l. 25).

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas suteikti leidimą ilgalaikiam pasimatymui gauti su žmona J. P. laisvą dieną iki 2019 m. gegužės 15 d. (b. l. 6).

Vilniaus PN 2019 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 42-1790 ,,Dėl ilgalaikių pasimatymų“ informavo pareiškėją, jog būdamas LAVL, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2019 m. kovo 20 d. padarė režimo reikalavimų pažeidimą, todėl LAVL direktoriaus 2019 m. kovo 28 d. nutarimu ,,Dėl suimtojo nubaudimo“ Nr. NB-155, pareiškėjui buvo skirta nuobauda, t. y. papeikimas. Minėto nutarimo kopija buvo įteikta 2019 m. balandžio 12 d., tai pareiškėjas patvirtino savo parašu. Vilniaus PN atsisakė suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą su žmona, kadangi pareiškėjas turėjo galiojančią nuobaudą (b. l. 7). Taip pat Vilniaus PN 2019 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 11-37 ,,Dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu“ informavo pareiškėjo sutuoktinę J. P. apie tai, jog pareiškėjas turi galiojančią nuobaudą, todėl ilgalaikis pasimatymas su pareiškėju negali būti suteiktas (b. l. 8).

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2S-3011 ,,Dėl skundo nagrinėjimo“ išnagrinėjo nevyriausybinės organizacijos ,,Iustitia est fundamentum“ 2019 m. birželio 17 d. skundą, kuriame skundžiamas Vilniaus PN 2019 m. gegužės 14 d. raštas Nr. 42-1790 ,,Dėl ilgalaikių pasimatymų“. Departamentas nurodė, kad Vilniaus PN laikomų suimtų asmenų teisinė padėtis nesikeičia, o Departamentas turi diskrecijos teisę spręsti, kuriuose laisvės atėmimo vietose asmuo atlikinės suėmimo ar laisvės atėmimo bausmę. Šiame rašte akcentuota, jog pareiškėjui ilgalaikis pasimatymas su žmona nebuvo suteiktas ne dėl pastarojo asmens teisinio statuso, o dėl jo anksčiau įvykdyto drausminio nusižengimo (b. l. 9–10).

Nustatytos aplinkybės rodo, kad LAVL direktoriaus 2019 m. kovo 28 d. Nutarimu Nr. NB-155 pareiškėjui buvo paskirtas papeikimas (b. l. 25), o dėl nurodytos aplinkybės bei dėl to, jog nuo minėtos nuobaudos paskyrimo nepraėjo 6 mėnesiai, Vilniaus PN 2019 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 42-1790 ,,Dėl ilgalaikių pasimatymų“ atsisakė suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine (b. l. 7). Teismas pažymi, jog SVĮ 22 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyta, jog ilgalaikis pasimatymas su sutuoktine suteikiamas tuo atveju, jeigu suimtasis neturi galiojančių nuobaudų. Pagal SVĮ 36 straipsnio 8 dalį, jeigu per šešis mėnesius, o nepilnamečiui – per tris mėnesius po nuobaudos atlikimo dienos (jeigu nuobauda nebuvo vykdoma – nuo jos paskyrimo dienos) nepaskiriama nauja nuobauda, laikoma, kad asmuo neturi nuobaudų. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėjui 2019 m. balandžio 24 d. prašymu kreipusis į Vilniaus PN direktorių dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo (b. l. 6), kai 2019 m. kovo 28 d. jam buvo paskirtas papeikimas (b. l. 25), t. y. nepraėjus 6 mėnesiams nuo nuobaudos paskyrimo, ir Vilniaus PN vadovaujantis SVĮ 22 straipsnio 6 dalimi bei 36 straipsnio 8 dalimi, atsisakius tenkinti tokį pareiškėjo prašymą (b. l. 7), atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu aspektu nenustatyti. Šiuo atveju atsakovės atstovo veiksmai atitiko galiojančius teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinė žala šioje dalyje atmestina kaip nepagrįsta.

Nors pareiškėjas nurodo, kad suimtajam baustam už kitus pažeidimus, kurie nesusiję su pasimatymų tvarkos pažeidimais, t. y. dėl tabako gaminių, negali būti atimta teisė matytis su savo artimaisiais, tačiau SVĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka suimtajam neturint galiojančių nuobaudų. Pažymėtina, kad SVĮ nėra detalizuota, jog suimtasis neturi turėti galiojančių nuobaudų, susijusių su pasimatymų tvarkos pažeidimais. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo kildinama neturtinė žala iš aplinkybės, kad padarytas pažeidimas nesusijęs su pasimatymo tvarkos pažeidimu, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovas nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių nepažeidė. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. P. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.