- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-01
- Bylos Nr.
- 2S-1274-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-01208-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- E. D.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovui A. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
2014 m. lapkričio 27 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas ieškovės E. D. ieškinys atsakovui A. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad santuokoje šalys susilaukė trijų sūnų – D. D., gim. 2006-07-10, D. D., gim. 2009-06-04, ir D. D., gim. 2011-05-05, kuriems šiuo metu atsakovas išlaikymo neteikia. Dėl šios priežasties parengiamajame teismo posėdyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - priteisti iš tėvo (atsakovo) nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą - po 87 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir priteisė iš atsakovo A. D. nepilnamečiams vaikams D. D., D. D. ir D. D. laikiną išlaikymą - po 87 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pavedant šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti ieškovei. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tik preliminariai įvertino vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. D. prašo nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti arba sumažinti priteisto išlaikymo dydį. Nurodo, jog priteisto išlaikymo dydis yra neproporcingai didelis, viršija leidžiamą išskaityti iš darbo užmokesčio dydį, užkerta kelią atsakovui tenkinti jo būtiniausius poreikius. Atsakovas objektyviai neturi galimybių mokėti tokį didelį išlaikymą, tačiau teismas į atsakovo turtinę padėtį neatsižvelgė. Be to, apelianto nuomone, laikinosios apsaugos priemonės iš viso neturėjo būti taikomos, nes atsakovas yra padavęs teismui ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, o ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme atitinka ieškiniu prašomą priteisti išlaikymo dydį, todėl šalių ginčas šioje dalyje kaip ir išsprendžiamas, nepriėmus galutinio teismo sprendimo.
Atsiliepimas
Ieškovė E. D. atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka. Nurodo, jog atsakovas yra fiziškai sveikas ir darbingas vyras, jis laisvai gali užsidirbti pakankamas lėšas tiek savo, tiek ir savo vaikų būtiniausiems poreikiams. Šiuo atveju atsakovas pats savanoriškai pastatė save į egzistuojančią sunkią, jeigu tokia yra, materialinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė E. D. prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo A. D. laikiną išlaikymą trims šalių nepilnamečiams vaikams. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino, preliminariai įvertinęs vaikų poreikius ir atsižvelgdamas į pateiktus duomenis. Atskirajame skunde atsakovas teigia, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės apskritai neturėjo būti taikomos, kadangi jis yra kreipęsis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo visų trijų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka, kadangi vien aplinkybė, jog atsakovas kreipėsi į teismą dėl tėvystės fakto nuginčijimo, pati savaime neatleidžia jo nuo vaikų išlaikymo pareigos, nes klausimo sprendimo dienai būtent atsakovas A. D. yra D. D., gim. 2006-07-10, D. D., gim. 2009-06-04, ir D. D., gim. 2011-05-05, tėvu (b.l. 5-7). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši nuostata ir ją detalizuojančios teisės normos įtvirtintos CK trečiosios knygos XII skyriuje, reglamentuojančiame turtines tėvų ir vaikų tarpusavio teises ir pareigas. Dėl šios priežasties pirmasis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
Atskirajame skunde apeliantas taip pat kelia klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tapatumo vienam iš ieškinio reikalavimų, tvirtindamas, kad jomis iš esmės pasiekiama tų pačių teisinių pasekmių kaip ir priimamu galutiniu teismo sprendimu išlaikymo priteisimo dalyje. Apeliacinės instancijos teismas ir šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, kad, nors pagal savo esmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo efektas negali būti toks pat kaip ir išnagrinėjus bylą, tačiau, atsižvelgiant į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, laikino išlaikymo priteisimas gali būti tapatus ieškinio dalykui.
Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. paaiškės tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai ir ar bent dalį tokių poreikių atsakovas tenkina savanoriškai. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi. Teismų praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).
Atsakovas atskirajame skunde prašo teismo, netenkinus jo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, sumažinti išlaikymui priteistą sumą. Nurodo, jog gauna tik minimalias pajamas, o, iš jų atskaičius laikiną išlaikymą trims nepilnamečiams vaikams, likusių piniginių lėšų neužtenka jo minimaliems poreikiams. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nepilnamečių vaikų apsauga bei gynimas yra prioritetinis prieš kitų asmenų teises. Minimaliems nepilnamečių vaikų poreikiams užtikrinti skiriama pinigų suma neturėtų būti mažesnė nei minimali mėnesinė alga (300 EUR, o nuo 2015 m. liepos 1 d. – 325 EUR). Tuo tarpu ieškovė prašė teismo kiekvieno iš vaikų išlaikymui priteisti po 87 EUR kas mėnesį, kas negali būti laikoma nei neteisinga, nei neproporcinga suma. Aplinkybė, jog apelianto oficialus gaunamas darbo užmokestis yra iš esmės lygus minimaliai mėnesinei algai, negali sudaryti pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti. Juo labiau, kad atsakovas kitų duomenų apie turimą/neturimą turtą (nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir pan.), išskyrus gaunamą darbo užmokestį, teismui nepateikė. Tai sudaro pakankamą pagrindą tikimybei, kad apeliantas galimai neatskleidžia tikrosios savo turtinės padėties. Pažymėtina, jog atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas žmogus (nėra duomenų, kad turi sveikatos problemų, nenustatytas nedarbingumo lygis), todėl, siekiant tinkamai įgyvendinti savo, kaip tėvo, pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, atsakovas turi būti aktyvus siekdamas susirasti darbą (geriau mokamą darbą), tikslu išlaikyti savo nepilnamečius vaikus bei save. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas, būdamas tėvu turi savo vaikų atžvilgiu ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas, kurios negali būti perkeliamos kitiems asmenims ar panaikinamos vien tik tėvo subjektyvaus nenoro ar negalėjimo pagrindu. Be to, kaip jau buvo minėta, teismas tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, turės realią galimybę nustatyti ir konstatuoti, kokie yra tikrieji vaikų poreikiai ir kokios tikrosios tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.