Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-02 · Administracinė byla Nr. eI-1271-1063/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-02
Bylos Nr.
eI-1271-1063/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04052-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Tomas Blinstrubis, Ina Kirkutienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
mažosios bendrijos „Skruzdėliuko kelionės“
Atsakovas
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
Advokatai
Linas Mikalauskas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-1271-1063/2019 Proceso Nr. 3-61-3-04052-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Rūtos Miliuvienės,

dalyvaujant pareiškėjos mažosios bendrijos „Skruzdėliuko kelionės“ atstovui advokato padėjėjui Linui Mikalauskui,

atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovei Irinai Martinkevič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Skruzdėliuko kelionės“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 12V-47 (toliau – ir Nutarimas). Panaikinus Nutarimą prašė teismo įpareigoti Tarnybą panaikinti Nutarimo paskelbimą Tarnybos internetiniame tinklapyje ir žiniasklaidoje bei įpareigoti paskelbti viešai apie panaikintą Nutarimą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Nutarimu pareiškėjai buvo paskirta 398 Eur bauda už Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalyje ir 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų nesilaikymo.

Nesutikdama su Nutarimu pareiškėja nurodo, kad sutartys su klientais sudaromos abiejų pusių laisva valia. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra. Sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią. Visi klientai yra supažindinami su sutarties sąlygomis. Sutartyse yra nurodyta, kokiomis sąlygomis yra teikiamas skundas/pretenzija/reikalavimas. Pasirašydami sutartis klientai patvirtina, kad ši sutarties sąlyga jiems yra žinoma. Pažymėjo, kad anoniminiai laiškai (skundai) nepriskirtini prie skundų, į kuriuos pareiškėja turėtų atsakyti, todėl pareiškėja atsakė tik į tuos skundus, kurie buvo pateikti sutartyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog nei A. J., nei M. Š., nei M. A. nepateikė pareiškėjai pretenzijos, kaip tai numato tarp šalių sudaryta sutartis, todėl negali būti laikoma, kad skundai buvo pateikti pagal Įstatymo reikalavimus. Atitinkamai pareiškėja negalėjo atsakyti į tokius skundus, o Tarnyba iš esmės negalėjo nagrinėti tokių skundų.

Pareiškėjos nuomone, Tarnyba nepagrįstai pradėjo ginčo procedūrą dėl atsakymo nepateikimo remiantis vien tik M. A. el. paštu atsiųstu klausimu dėl pinigų negrąžinimo ir visiškai su šiuo atveju nesusijusio asmens M. Š. atsiųstais teiginiais. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba neturėjo jokių kitų įrodymų, išskyrus kompiuterines nuotraukas, apie skundų išsiuntimą pareiškėjai. Taigi ginčą nagrinėjusi Tarybos komisija neatsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog pareiškėja buvo gavusi suinteresuotų asmenų skundus, taip pat neatsižvelgė į sutarčių sąlygas bei į savo teikiamas rekomendacijas dėl skundo turinio ir formos. Pareiškėjos teigimu, minėti argumentai patvirtina, kad pareiškėja nepagrįstai pripažinta pažeidusia Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėja taip pat prieštarauja Nutarimo argumentams, kad pareiškėja, atsakydama į vartotojos D. M. pretenziją, nepateikė informacijos apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą, taip pat, pareiškėjos teigimu, Tarnybos komisija nepagrįstai nurodė, kad tinklapyje www.wizzairbilietai.lt informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą pateikiama neaiškiai ir nėra lengvai prieinama. Pažymėjo, jog pareiškėjos tinklapiuose yra suteikiama visa išsami informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą. Pareiškėja naudojasi standartizuotu produktu ir negali manipuliuoti sąlygų ir taisyklių pakeitimu. Standartizuota sistema sutarčių sąlygas ir taisykles teikia tiek prieš įsigijant bilietus, tiek turint apmokėtą ar neapmokėtą rezervaciją ir bet kuris klientas gali gauti visą informaciją atsidaręs savo užsakymo puslapį, kurio adresą gauna elektroniniu paštu.

Kaip klaidinančius vertino Tarnybos teiginius, kad tinklapyje www.wizzairbilietai.lt sutarties sąlygos ir taisyklės vartotojams buvo pateikiamos tik bilietų užsakymo metu. Pažymėjo, kad visi klientai, net ir nepirkę bilietų, gali laisvai pasiekti visą informaciją bet kuriuo metu. Taip pat, kaip neteisingą ir nelogiška vertino Tarnybos išvadą, kad tinklapiuose www.piguskrydziai.lt ir www.wizzairbilietai.lt esančių sąlygų ir taisyklių nėra galimybės atsispaudinti. Tai, kad nėra mygtuko „spausdinti“ nereiškia, kad jų negalima atsispausdinti. Be to, sąlygose ir taisyklėse yra informacija apie ginčų nagrinėjimo neteismine tvarka subjektą – Tarnybą.

Pareiškėja taip pat prieštarauja dėl Tarnybos nurodomo tariamo pažeidimų laikotarpio ir pažeidimų tęstinumo, taip pat pareiškėjai nėra aiškūs baudos skyrimo kriterijai.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimo argumentais prašė skundą atmesti.

Dėl konstatuoto Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pažeidimo nurodo, kad Įstatymas įtvirtina tris sąlygas, kurių vartotojai turi laikytis, prieš kreipiantis į pardavėją ar paslaugų teikėją, t. y. kreiptis raštu, nurodyti savo reikalavimus ir kreiptis ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teisių pažeidimo. Įstatyme nėra numatyta, kad kreipimąsi būtina išsiųsti registruotu laišku, toks kreipimasis gali būti išsiųstas ir el. paštu. Įstatyme taip pat nėra nurodyta, kad kreipimasis turi būti siunčiamas ir paštu ir el. paštu. Pabrėžė, kad paslaugos teikėjo parengta sutartis negali būti griežtesnė nei numatyta įstatymuose. Pažymėjo, kad Tarnybos internetinėje svetainėje pateiktos rekomendacijos dėl pretenzijų pateikimo yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pretenzija/skundas pirmiausia turėtų atitikti Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog buvo gautos anoniminės pretenzijos į kurias ji neturi teisės atsakyti, tačiau, kaip patvirtina surinkta medžiaga, pretenzijas pareiškė asmenys, nurodydami savo vardus ir pavardes ir kt. informaciją, taip pat su kuriais pareiškėja buvo sudariusi sutartis nuotoliniu būdu. Visi vartotojai į pareiškėją kreipėsi nepraleidę Įstatyme nustatyto termino, taip pat nurodė konkrečius reikalavimus, todėl pareiškėjos teiginiai, kad vartotojai kreipėsi nesilaikydami Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, vertintini nepagrįstais.

Dėl Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje ir 21 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų nesilaikymo nurodė, kad Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis įpareigoja pardavėją ir paslaugų teikėją savo interneto svetainėje aiškiai nurodyti informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie kompetentingi spręsti vartojimo ginčus. Pažymėjo, kad atlikus bandomuosius skrydžiu pirkimus pareiškėjos administruojamuose tinklapiuose buvo nustatyta, kad ši informacija buvo nurodyta tik sutarčių sąlygose ir taisyklėse, tačiau su kuriomis vartotojai galėjo susipažinti tik bilietų įsigijimo metu. Pareiškėja nors ir nurodė, kad naudoja kitos įmonės standartizuotą produktą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia nuo pareigos laikytis įstatymo nuostatų reikalavimų. Įstatymas apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus atskirai įpareigoja skelbti tiek svetainėse, tiek sutarčių sąlygose ir taisyklėse.

Pažymėjo, kad pareiškėja taip pat pagrįstai pripažinta pažeidusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, nes atsakyme į D. M. pretenziją, kurią pripažino nepagrįsta, nebuvo pateiktos informacijos apie galimybę skundą pateikti Tarnybai.

Dėl paskirtos baudos dydžio nurodė, kad lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatytą, todėl įvertinus visų nustatytų aplinkybių visumą pareiškėjai buvo paskirtas Įstatymo 40 straipsnyje numatytas baudos vidurkis. Pažymėjo, kad Įstatymas nenumato pareigos nurodyti, kokia konkrečiai bauda skiriama už kiekvieną pažeidimą atskirai.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2018 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. 12V-47, kuriuo pareiškėjai paskirta 398 Eur nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo Tarnybą panaikinti Nutarimo paskelbimą Tarnybos internetiniame tinklapyje ir žiniasklaidoje bei įpareigojimo paskelbti viešai apie panaikintą Nutarimą.

2. Tarnyboje buvo gauti vartotojų prašymai dėl pareiškėjos veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tarp vartotojų ir pareiškėjos buvo sudarytos sutartys dėl lėktuvų bilietų užsakymų ir pardavimų. Tarnyba surinkusi medžiagą nustatė, kad vartotojai nebuvo gavę informacijos apie jų užsakytų skrydžių atšaukimą ir/ar pakeitimą, dėl ko patyrė žalą. Vartotojai negavę paslaugų kreipėsi į pareiškėją dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakymai iš pareiškėjos nebuvo gauti (išskyrus D. M.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes Tarnyba nusprendė, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Tarnyba taip pat nustatė, kad pareiškėjos administruojamuose internetiniuose puslapiuose nėra galimybės lengvai ir suprantamai surasti informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėja taip pat pažeidė ir Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Vienam iš vartotojų (D. M.) pareiškėja pateikė atsakymą į pretenziją, tačiau joje nebuvo nurodyta informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti ginčus, todėl buvo pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą reikalavimą. Dėl nustatytų pažeidimų Tarnyba Nutarimu pareiškėjai skyrė 398 Eur nuobaudą (Įstatymo 40 straipsnis).

3. Įstatymo (2018 m. balandžio 17 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus: subjekto pavadinimas (vardas, pavardė), adresas ir interneto svetainės adresas. Ši informacija turi būti pateikta aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu.

4. Pareiškėja pripažinta pažeidusi šią teisės nuostatą, nes jos administruojamuose internetiniuose puslapiuose www.piguskrydžiai.lt, www.wizzairbilietai.lt nebuvo Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytos privalomos skelbti informacijos.

5. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta privaloma skelbti informacija buvo nurodyta sutarčių sąlygose ir taisyklėse, su kuriomis vartotojai turi galimybę laisvai susipažinti tiek prieš įsigyjant bilietus, tiek turint apmokėtą ar neapmokėtą rezervaciją ir bet kuriuo metu bet kuris klientas gali su jomis susipažinti atsidaręs savo užsakymo puslapį, kurio adresą jis gauna elektroniniu paštu. Taigi byloje nėra ginčo, kad informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus, buvo nurodyti tik pareiškėjos sutarties sąlygose ir taisyklėse.

6. Pažymėtina, kad Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus. Iš šios nuostatos aiškiai suprastina, kad informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus privalo būti skelbiama ne tik sutarčių sąlygose ir taisyklėse bet ir pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta privalomai skelbtina informacija buvo paskelta tik pareiškėjos sutarčių sąlygose ir taisyklėse, todėl Tarnyba pagrįstai konstatavo šios teisės nuostatos pažeidimą. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėja turėjo pareigą informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus skelbti ir sutarčių standartinėse sąlygose bei taisyklėse, tačiau šio reikalavimo imperatyvą reglamentuoja Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostata.

7. Pareiškėjos argumentai, kad ji naudoja kitos įmonės standartizuotą produktą rezervacinei sistemai ir negali manipuliuoti sąlygų ir taisyklių pakeitimu, ar tai, kad visi klientai, net ir nepirkę bilietų gali lengvai pasiekti sąlygas ir taisykles bei kiti šiuo aspektu išdėstyti argumentai vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės, nes Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus privalomai skelbiama pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje. Pareiškėja privalėjo Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją paskelbti ne tik sutarčių sąlygose ir taisyklėse bet ir administruojamuose internetiniuose puslapiuose.

8. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakyme turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą.

9. Pareiškėja neneigia, kad D. M. pateiktame neigiamo turinio atsakyme į pretenziją nebuvo nurodyta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą (II t. b. l. 174). Taigi pareiškėja neįvykdė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo atsakyme pateikti informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba turėjo teisinį pagrindą šiuos pareiškėjos veiksmus įvertinti kaip Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Minėta, kad Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas yra imperatyvus, todėl pareiškėjos teiginiai, kad vartotoja apie tokio pobūdžio informaciją buvo informuota susipažįstant su sutarties sąlygomis ir taisyklėmis, ar tai, kad vartotoja vis tik žinojo į kokią instituciją kreiptis sprendžiant ginčą, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

10. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai vartotojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais.

11. Ginčas šiuo aspektu kilo dėl to, kad pareiškėja neatsakė vartotojams į jų pateiktas pretenzijas. Pareiškėja nurodė, kad vartotojai nepateikė pareiškėjai pretenzijos, kaip tai numato tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos ir taisyklės, todėl negalėjo būti laikoma, kad vartotojų elektroniniai laiškai su paklausimais atitinka Įstatymo nuostatas, todėl atitinkamai negalėjo būti išnagrinėtos. Be to, pareiškėja neprivalo atsakinėti į anoniminio turinio elektroninius laiškus. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad sutartis sąlygose ir taisyklėse yra aiškiai apibrėžta, kokia tvarka ir kokio turinio turi būti teikiamas skundas (pretenzija). Taigi pareiškėja neginčija, kad į vartotojų elektroniniu paštu pateiktus paklausimus ji neatsakė.

12. Kaip teisingai nurodė Tarnyba, nei sutarties sąlygose, nei taisyklėse negali būti nustatyta papildomų griežtesnių sąlygų vartotojams, nei numato įstatymas. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad vartotojui, manančiam, kad jo teisės pažeidžiamos, pakanka į pardavėją ar paslaugų teikėją kreiptis raštu, nurodant savo reikalavimus. Pretenzija, prašymas turi būti pateikti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Taigi Įstatymas numato tris būtinas sąlygas (kreipimosi forma – raštu, nurodyti reikalavimus ir terminas), kurių vartotojas privalo laikytis kreipiantis į pardavėją ar paslaugų teikėją dėl savo teisių pažeidimo.

13. Kaip nustatyta bylos medžiaga, vartotojai A. J., M. Š., M. A. ir J. M. dėl atšauktų, perkeltų skrydžių į pareiškėją kreipėsi elektroniniais laiškais (II t. b. l. 19, 86, 167, 354), tačiau atsakymų iš pareiškėjos negavo. Iš pareiškėjai pateiktų vartotojų elektroninių laiškų turinio matyti, kad juose suformuluotų pretenzijų turinys suprantamas, reikalavimai aiškūs, taip pat aiškios pretenzijų pateikimo priežastys. Be to, vartotojų pretenzijos atitiko ir kitas būtinąsias sąlygas, t. y. pateiktos raštu ir nepraleidus įstatyme nustatyto termino. Darytina išvada, kad pareiškėjai nebuvo jokio pagrindo atsisakyti pateikti atsakymus į vartotojų pretenzijas. Taip pat pažymėtina, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėja, pateikti elektroniniai laiškai nebuvo anoniminiai, juose aiškiai nurodyti asmens vardas, pavardė, reisų numeriai, datos ir pan. informacija. Be to, kaip matyti iš elektroninių laiškų, su kai kuriais vartotojais pareiškėja susirašinėjo dar iki pretenzijų grąžinti pinigus (II t. b. l. 86, 167) pateikimo, o tai reiškia, kad atsisakymas atsakyti į pretenzijas tuo labiau negali būti pateisinamas pateiktų elektroninių laiškų anonimiškumu. Be to, pareiškėja su minėtais vartotojais jau buvo sudariusi sutartis dėl bilietų pirkimo, todėl iš esmės negalėjo neatsakyti į elektroninius laiškus remiantis vien tik formaliais pagrindais.

13. Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, kad Tarnyba nepaiso savo pačios rekomendacijų ir taip ignoruoja pareiškėjos sutarčių sąlygas. Minėta, kad reikalavimus vartotojo teikiamai pretenzijai nustato jau aptartos Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl pareiškėjos argumentai dėl rekomendacijų ignoravimo vertintini kaip nepagrįsti. Taip pat nepagrįstais vertintini ir pareiškėjos argumentai, kad Tarnyba Nutarimą priėmė neįsitikinusi (neturėdama jokių tai pagrindžiančių įrodymų), kad vartotojų elektroniniai laiškai iš esmės buvo išsiųsti pareiškėjai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėja nurodydama šį argumentą pati nepateikė jokių įrodymų, kad vartotojų laiškų, su pretenzijomis grąžinti pinigus ir pan., nebuvo gavusi. Darytina išvada, kad vartotojų elektroniniai laiškai, kuriuose išdėstytos pretenzijos dėl pinigų grąžinimo, žalos atlyginimo, atitinka Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėja į juos privalėjo atsakyti Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais.

14. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 5 straipsnio 3–5 dalyse, 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali būti skiriama nuo septyniasdešimt dviejų iki septynių šimtų dvidešimt keturių eurų bauda. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (Įstatymo 40 straipsnio 2 dalis).

15. Pareiškėja prieštarauja, kad daliai vartotojų ji pinigus grąžino, tačiau ši aplinkybė nepagrįstai buvo neįvertinta kaip lengvinanti. Pareiškėja daliai vartotojų pinigus grąžino po Tarnybos raginimų, tuo tarpu Įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostolių atlyginimas, kuris galėtų būti vertinamas, kaip lengvinanti aplinkybė, lengvinančia aplinkybe taikytinas tik tuo atveju, jei pareiškėja nuostolius būtų atlyginusi iki Tarnybos raginimo. Todėl šiuo aspektu pareiškėjos nurodyti argumentai vertintini nepagrįstais. Teismas taip pat sutinka su Tarnybos argumentais, kuriais buvo grindžiamas paskirtos baudos dydis (Tarnyboje gautas ne vieno vartotojo skundas, skunduose nurodytos aplinkybės iš esmės yra panašios, į pareiškėjų elektrinius laiškus neatsakyta ir pan.) ir sprendžia, kad nėra nustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų pagrindas pakeisti arba panaikinti pareiškėjai paskirtą baudą. Pareiškėja Nutarimo ydingumo neįrodė, o skundą iš esmės grindė tik Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje ir 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų imperatyvių nuostatų interpretavimu. Darytina išvada, kad pareiškėjai paskirta bauda adekvati jos padarytiems pažeidimams, todėl tenkinti skundo jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

16. Apibendrinant darytina išvada, kad Tarnyba visapusiškai ir išsamiai įvertino su keliamu ginču susijusias faktines aplinkybes, tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Nutarimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Priešingai, nei skunde nurodė pareiškėja, Nutarimas pakankamai išsamiai detalizuotas, suprantamas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Iš Nutarimo turinio suprantamos pareiškėjai skirtos nuobaudos priežastys.

17. Netenkinus reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, atitinkamai netenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl įpareigojimo Tarnybą panaikinti Nutarimo paskelbimą Tarnybos internetiniame tinklapyje ir žiniasklaidoje bei įpareigojimo paskelbti viešai apie panaikintą Nutarimą.

17. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos mažosios bendrijos „Skruzdėliuko kelionės“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisIna KirkutienėRūta Miliuvienė